Suvalkijos Senovinė Sodyba: Tautos Dvasios Puoselėjimas

Ne paslaptis, kad dauguma kaimo turizmo sodybų nekvepia nei kaimu, nei turizmu. Vis dėlto yra Lietuvoje vietų, kur sugebėta išsaugoti senąją tautos dvasią. Viena iš jų - Pervazninkų kaime, Šakių rajone, Aurelijos ir Vydo Rutkų puoselėjama „Suvalkiečio sodyba“.

Obelinės sodyba - tipiška kapsų. Šaltinis: Vikipedija

Sodybos Istorija ir Atgimimas

Pedagoginį išsilavinimą turinčią Aureliją sunku pavadinti kaimo turizmu užsiimančia verslininke. Jai svarbu ne pelnas, o galimybė puoselėti tautos dvasią, perduoti tėvų ir senelių išsaugotas vertybes. Ilgus metus dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, Aurelija nė negalvojo, kad išėjusi į pensiją imsis kaimo turizmo verslo.

„Mano vyras Vydas - tikras suvalkietis. Jo seneliai buvo stiprūs ūkininkai. Prieš penkiolika metų pamatęs, kad parduodama labai gerai išsilaikiusi suvalkiečių sodyba netoli Jurbarko, Vydas nusprendė ją įsigyti. Sako, jautėsi taip, tarsi būtų arčiau savęs atkėlęs tėviškę“, - pasakojo moteris. Anot jos, nuostabu tai, kad išliko dauguma sodybos statinių, nors sovietmečiu jie priklausė kolūkiui.

Visa Rutkų šeima - Aurelija, jos vyras Vydas, trys vaikai - ir į talką pakviesti draugai atsiraitoję rankoves ėmė kuopti senuosius pastatus. Apleistas ūkininkų kiemas atgijo, jame pradėjo aidėti laimingų žmonių balsai. Už tvarto buvusi kūdra virto dideliu tvenkiniu. Prie jo išdygo rąstų pirtis. Mažiausiai teko vargti su gyvenamuoju namu, kurį suvalkiečiai vadina stuba.

Nuo Savaitgalio Namų Iki Kaimo Turizmo

Nuosavame name netoli Jurbarko gyvenantys Rutkai manė, kad, kol turės darbus, sodyboje leis tik savaitgalius, o išėję į pensiją galės ten vasaroti. Tačiau teko keisti planus.

„Kartą mums darbuojantis kieme atėjo jauna pora ir paprašė leisti sodyboje atšokti vestuves. Esą jiems nieko kito nereikia - tik stogo ir kiemo, kuriame galėtų šokti. Jauni žmonės taip gražiai prašė, kad sutikome. Po kiek laiko vėl tas pat - „leiskite atšokti vestuvę“, mat suvalkiečiai sako ne „vestuvės“, o „vestuvė“. Tada supratome, kad įsigijome ne šiaip sau sodybą“, - linksmai vedžiodama po kiemą ir barškindama krūva raktų, tarsi Ievos Simonaitytės aprašytoji Pikčiurnienė, pasakojo Aurelija.

Tiesa, tie raktai jos rankose buvo ne tam, kad nuo marčios viską slėptų, o kad atvertų visas stubos, klėties, kluono ir buvusio tvarto duris. Neseniai sodyboje viešėjusi komisija iš Rumšiškių buities muziejaus patvirtino, kad Rutkų sodyba yra zanavykiška.

„Esame unikalūs tuo, kad išsaugojome ne tik tarmes, bet ir patarmes. Zanavykiškai kalbėjo šiauriau gyvenantys suvalkiečiai“, - sakė pašnekovė. Senojoje klėtyje esantys daiktai mena šimtmečio senumo istoriją.

Suvalkiečių Bruožai ir Vertybės

Rutkai - tikri savo krašto patriotai. Kluone jie įrengė apie sunkius lietuvių kalbos istorijos vingius pasakojančią ekspoziciją. Aurelija su Vydu didžiuojasi, kad Suvalkija išaugino garsiuosius tautos patriarchus: Suvalkijoje gimė Jonas Jablonskis, lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka.

Suvalkija, arba Sūduva, - regionas pietų-pietvakarių Lietuvos dalyje už Nemuno, todėl kartais vadinamas ir Užnemune. Svarbiausias šio regiono gyventojų verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo ir yra žemdirbystė. Derlingos šio regiono žemės ir darbštumas lėmė tai, kad suvalkiečiai buvo turtingiausi XIX-XX a. Lietuvos ūkininkai. Šiame krašte buvo daug išsilavinusių žmonių.

„Stiprių ūkininkų šeimos buvo daugiavaikės. Tėvai daug dirbo, spaudė centą prie cento, kad vaikai galėtų mokytis. Jei ne įvairios suirutės, karas, sovietų okupacija, mūsų ūkiai būtų ne prastesni nei vokiečių ar švedų“, - tikino visą gyvenimą miškininku dirbęs Vydas.

O kalbas apie tai, kad suvalkiečiai šykštūs, jis laiko nevertomis dėmesio, nes puikiai žino, kad jo seneliai ir tėvai buvo taupūs ir labai darbštūs. O kąsnio neskaičiavo nei sau, nei samdiniams. V. Rutkus Pervazninkų kaime jaučiasi tarsi tėviškėje.

Vydas nesupranta, kaip galima neturėti ką veikti, tinginiauti, gyventi kitų sąskaita. Daug ką sodyboje tvarkė pats, nes moka visus vyriškus darbus.

„Romantika, senovės dvelksmas - puiku, bet atvykę į sodybą svečiai nori elementarių patogumų. Juk gyvename jau XXI amžiuje. Taigi parengėme projektą, kurio sąmata - daugiau nei 150 tūkst. eurų , ir kibome į darbus“, - prisiminė pašnekovas. Pusę metų jis pats prižiūrėjo, kaip einasi darbai.

„Mūsų klėtyje įsikūrė architektas ir dirbo ten su nešiojamuoju kompiuteriu. Pamačiusi tą vaizdą, pamaniau: štai kaip greitai viskas keičiasi... Tačiau žmonėms visada reikia svarbiausių dalykų - nuoširdumo, gerumo ir meilės. Šito mūsų sodyboje labai daug, nes čia atvažiuoja žmonės, kurie to, ką paminėjau, turi apsčiai“, - džiaugėsi Aurelija.

Ji tikino, kad nė karto nėra tekę su svečiais bartis ar dėl ko nors jiems priekaištauti. Dažnai etnografinę sodybą renkasi švenčiantieji giminės susitikimus. Baigiantis vienai tokiai šventei prie Aurelijos priėjo septynmetis berniukas ir pasakė, kad jų sodyboje praleista diena buvo pati gražiausia jo gyvenime. A. Rutkienė ragina gerbti savo kalbą ir papročius.

Darna Tarp Senovės ir Šiuolaikiškumo

Prieš kelerius metus Rutkai ėmėsi rekonstrukcijos darbų. Nuoširdžiai dirbo patys šeimininkai, statybininkai ir paveldosaugininkai. „Kiekviena detalė buvo derinama su specialistais. Nepykome dėl jų keliamų reikalavimų, nes visi jie buvo protingi ir argumentuoti.

Visuose tualetuose ir vonios kambariuose sienos buvo klijuojamos ne keraminėmis plytelėmis, o iškalamos ąžuolinėmis lentomis, grindys - molio plytų imitacija. Kadangi daržinės stoge buvo neleista daryti stoglangių, miegamuosiuose teko įrengti kondicionavimo sistemą. Negirdėjau, kad kas nors iš svečių būtų dėl to skundęsis“, - pasakojo Vydas.

Išprusę ir puikų estetinį jausmą turinti šeima suprato, kad reikia ieškoti vidurio tarp senoviškumo ir šiuolaikiškumo. Jie džiaugėsi, kad buvo leista ūkinių pastatų stogus dengti skarda, nes įsitikino, jog malksnų stogas, kuriuo dengtas namas, nėra praktiškas.

„Nuo skardinio stogo sniegas lengvai nukrinta, o ant medinio laikosi labai ilgai. Kita bėda - kiaunės. Joms patinka graužti medines lenteles ir vesti vaikus po ekologišku etnografiniu mūsų namo stogu“, - juokavo Vydas.

Sodybos Elementai ir Jų Reikšmė

Kiekvienas žmogus vietą, kurioje gimė, vadina gimtine, o sodybą, kurioje gimė, gyveno ar gyvena - namais. Lietuvių kalba tikrai žodinga: dažnai tam pačiam objektui pažymėti turime keletą žodžių. Tiesa, yra tam tikrų jų prasmės atspalvių, bet iš esmės jie visi reiškia vieną ir tą patį. Antai visiems gerai žinomas žodis namai.

Šiame etnografiniame žvilgsnyje į XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos kaimo gyventojų aplinką, sodybos pastatus, pagrindinis dėmesys skiriamas gyvenamajam namui ir jo vidaus įrangai. Iš Baltijos senovės lietuviai išsaugojo savo sodybas, namus kaip originalias šventoves, visatos centrus.

Ši knyga aptaria Lietuvos kaimo sodybų formų istorinę raidą, regioninį originalumą, savitą, iš anksto nulemtą kilmingų žmonių santykį, bendradarbiavimą įvairių darbų ir švenčių metu. Atidžiai apsižvalgant sodybos centre - į sodą, tvoras, vartus, šulinį, tvarką kieme, tradiciją švenčių išvakarėse barstyti smėlį ant takų kieme, kad sodyba žinotų apie šventę.

Žvilgsnis krypsta į lietuvaitės pasididžiavimą - rūtų ir kitų gėlių darželį, augantį po svetainės langais. Žvilgsnis metamas į dainose aprašytas jaunos merginos patalpas - klėtį, taip pat į arklides, kluonus ir kitus ūkinius pastatus. Pagaliau sustojama prie trobos (pirkios), aptariama šio pastato istorinė raida, regioninis savitumas, statyba, įkurtuvės ir kitos tradicijos.

Tarp jų - būsimos vietos prie stalo, vadinamos krikštasuolių kampais, netgi pačioje statybos pradžioje originalumas pašventinamas, ant pirmosios skersinio sijos dedant duonos gabalėlį, žiupsnelį druskos ir gabalėlį šventos žvakės - kaip apsaugą nuo perkūno ir piktųjų dvasių. Tradicijos: kai dukra išvyksta kaip nuotaka, atsisveikindama su tėvų židiniu, ji apeina jį tris kartus. Atvykusi pas anytą, nuotaka aukoja židiniui, galiausiai tvirtai tikima, kad mirusiųjų sielos lieka židinyje atlikti atgailą.

Aprašomas būrimas dėl ateities Kūčių vakarą, susijęs su šeimos namų židiniu, ugnies atnaujinimas židinyje naudojant Didžiojo Šeštadienio ir Joninių laužų ugnis.

Panašiai analizuojamos žmonių tradicijos ir įsitikinimai, susiję su namų stalu, langu, durų slenksčiu, durimis. Aptariami namų langai, kaip riba tarp savojo ir chtoniškojo pasaulio, jo reikšmė lietuvių tradicijose ir įsitikinimuose; Užgavėnių persirengėliai, Velykų vaikščiotojai ir dainininkai bei nepažįstamieji beldžiasi į langus.

Panašią funkciją atliko ir durų slenkstis: jaunavedžius prie jo pasitikdavo tėvai su duona, druska ir stikline vandens.

Namas Kernavėje. Šaltinis: Vikipedija

Vyro namuose marti, imdama dovanas iš savo kraičio, pagerbia vyro namų durų slenksčius, iš tiesų namų dvasių sergėtojus; nėščia moteris, patirianti skausmą, vedama per durų slenksčius; norint išgydyti žmogų, kenčiantį nuo nužiūrėjimo, jis paguldomas ant durų slenksčio.

Žvelgiant senovės akimis į lietuvių namus, tampa akivaizdu, kad ne taip seniai lietuvis kaimietis savo gimtus namus laikė prieglauda džiaugsmo ir sielvarto valandomis. Ne be reikalo jis juos įkūnijo patarlėse, priežodžiuose, mįslėse, iš kurių...

Sodybos Architektūros Bruožai Skirtinguose Lietuvos Regionuose

Suvalkiečių gyvenamojo namo (stubos), kitų pastatų architektūra - tarsi tarpinė tarp aukštaičių ir žemaičių architektūros, pasižymėjo moderniu išplanavimu. Lygumose buvo galima formuoti taisyklingo stačiakampio plano sodybą su erdviu kiemu, želdiniais ir vandens telkiniais. Šie du veiksniai, taip pat ir stogų dengimas čerpėmis, saugojo nuo gaisrų. Statybai naudojant naujas medžiagas, mažėjo kiemai, todėl sodybos tapo kompaktiškesnės. Teritoriškai Suvalkijoje išskiriamos kapsų ir zanavykų sodybos.

Sodybos pastatai sustatyti perimetriškai aplink erdvų stačiakampį kiemą. Kiemo viduryje - šulinys su svirtimi, už jo atitvertas nedidelis plotelis daržovėms. Ūkis valdė 24 ha (42 margai; 1 margas - 0,56 ha), pirmos rūšies labai derlingos žemės. Ūkis (verslas) - pasiturinčio valstiečio sodyba. Ūkio pagrindas - žemdirbystė ir gyvulininkystė, pienininkystė.

Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).

Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.

Valakų Reforma ir Sodybos Užstatymo Normos

Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių. Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus. Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami.

Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale. Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti. Dažnai kluoną ties galulauke jungė ūkinis pravažiavimas, vedantis į laukus.

Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.

Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai. Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai. Stačiakampis kiemas būdavo pertvertas į švarųjį ir ūkinį.

20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu. Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje.

Gyvenamieji Namai Skirtinguose Regionuose

Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas. Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.

Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi. Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios. Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas. Kuršių nerijos ir Nemuno deltos stubos dažniausiai buvo 2 galų - šeimos ir svečių, kuriuos skyrė apie 2 m pločio koridorius. Bežemių arba mažažemių sodybose gyvenamasis namas kartais jungtas su ūkinėmis patalpomis.

Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus.

Pagrindinės gyvenamosios patalpõs (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės. Trobos gerajame gale (seklyčioje, troboje arba stuboje) buvo sustatomi geresni, ąžuoliniai arba uosiniai ištobulintų formų, raižiniais, tapyba puošti, kaustyti baldai (rankšluostinė, kraičio skrynia, kraitkubilis, spinta), kartais pramoninės gamybos baldas - veidrodis arba laikrodis.

Kiti Sodybos Pastatai

Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai. Svirnų būta įvairių dydžių ir formų: Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje didesni, platesni, 3-5 patalpų, Rytų ir Pietryčių - mažesni, 1-3 patalpų. Seniausi svirnai būdavo vienos patalpos, kvadratinio plano (4-5 m ilgio sienomis) su tradiciniu priesvirniu ir įėjimu iš galo, be langų ir lubų. Priešais duris buvo įrengti aruodai, šonuose stovėjo skrynios, lovos arba spinta. Turtingesniuose ūkiuose būdavo du svirnai, vienas skirtas grūdams, kitas - daiktams laikyti; jie statyti netoli vienas kito, dažnai sujungti vienu bendru stogu. Tarp svirnų buvo įrengiamos ratinės (vazaunės, lazaunės). Žemaitijoje svirnas kartais būdavo trobos galinėse patalpose.

Svirnai statyti iš geros kokybės medienos, ant pavienių didelių akmenų arba medžio trinkų, 0,5-1 m pakelti nuo grunto paviršiaus, kad gerai vėdintųsi. Kartais po pastatu būdavo įrengiamas akmenų mūro rūsys. Svirnai buvo pirmieji pastatai su grindimis, jos darytos iš skeltinių (kol nebuvo paplitę pjūklai) sandariai suleistų storų lentų arba tašų. Abipus durų būdavo išpjaunami nedideli įvairių formų (rombiniai, apskriti, pusapskričiai, stačiakampiai) langeliai. Visos patalpos turėjo į vidų atidaromas dvigubas duris.

Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo. Didesniuose ūkiuose plito kvadratinio plano tvartai su uždaru kiemu (diendaržiu) viduryje, kuriame net ir vasarą laikyti gyvuliai. Modernėjant ūkiams uždari diendaržiniai tvartai išnyko. 19 a. statyti stačiakampio plano tvartai su atskiromis gyvulių patalpomis ir pašiūrėmis (kiaulėms ir paukščiams).

Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi. Kluonų būta stačiakampių, L formos, kryžiškųjų, su išilginiu arba skersiniu pravažiavimu. Jį sudarė klojimas (dar vadinamas kluonu, laitu, padu, grendymu - plūkto molio asla javams kulti), jauja (dar vadinama duoba, rėja - atskira sandari patalpa javams džiovinti), nampusės (dar vadinamos šalinėmis, strėkiais, galais - erdvė javams sukrauti), prieklojimis ir peludės (vieta pelams supilti). Jauja sandariai ręsta iš sienojų, lubos šiltintos, kertėje stovėjo dūminė krosnis, šalia sienų tvirtintos kartys (ardai) javams krauti. Virš jaujos būdavo įrengiama vadinamoji aznyčia - iš vytelių tankiai išpintas rėmas grūdams, salyklui džiovinti. Šiaurės Lietuvoje iki I pasaulinio karo dažnai statytos atskiros molinės jaujos. Prie kluonų kartais būdavo pristatomos daržinės ir žardinės šienui ir vasarojui laikyti.

20 a. 3-4 dešimtmetyje įkurtuose vienkiemiuose kluonus keitė daržinės (arba statyta ir kluonai, ir daržinės), kurios mažuose ūkiuose buvo sujungtos su tvartais. Jos buvo ilgo stačiakampio plano su durimis šoninėje sienoje. Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos). Priepirtį sudarė stogo užlaida, kartais paremta kolonėlėmis.

Kiti Sodybos Elementai

Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos,...

Štai keletas pagrindinių pastatų ir jų funkcijų lentelė:

tags: #suvalkijos #senovine #sodyba