Jeigu pavargote nuo miesto triukšmo ir šurmulio, širdyje norite prisiliesti prie senovės ir pabūti gamtos prieglobstyje, kviečiame apsilankyti Suvalkiečio sodyboje. Ši senovinė, XIX a. pabaigos etnografinė sodyba įsikūrusi Pervazninkų kaime, Šakių rajone. Sodyba turi didelį kiemą ir sodą, čia yra ir klėtis su senoviniais ūkiniais pastatais, pirtis, ežerėlis. Šalia miškas ir Nemunas su penkiais Sudargo piliakalniais, puikus privažiavimo kelias.
Lietuvos etnografiniai regionai
Kiekvienas sodybos kampelis primins senus laikus, kai čia su savo papročiais ir kalba gyveno mūsų proseneliai. Likę senoviniai daiktai įrodys lietuvio darbštumą ir išradingumą. Sodybos naujiena - didelis kluonas, talpinantis daugiau kaip 80 žmonių, tai puiki vieta vestuvėms, jubiliejams ir kitoms šventėms. Salėje talpiname 80 žmonių, sumigdome 60 žmonių yra virtuvė, visi patogumai.
Istorija ir Tradicijos
Senovinė XIX a. pabaigos etnografinė sodyba Pervazninkų turi didelį kiemą ir sodą, čia yra ir klėtis su senoviniais ūkiniais pastatais, pirtis, ežerėlis. Šalia miškas ir Nemunas su penkiais Sudargo piliakalniais. Čia dažnai rengiamos šeimos šventės, tačiau šeimininkė Aurelija Rutkienė mielai vartus atveria ir ramaus poilsio ištroškusioms šeimoms su mažais vaikais.
Beveik tiek pat laiko jiedu ir verčiasi etnografiniu turizmu. Tačiau iš pradžių apie tai jiedu su sutuoktiniu net negalvojo. „Svarstėme, kad kai vyras išeis į pensiją, čia gyvens ir ūkininkaus. Tačiau pradėjo eiti žmonės - nuotakos, jaunos poros, šeimos, prašyti, kad leistume čia šventes švęsti. Tada ir supratome, kad čia justi lietuviška dvasia ir kad privalome tuo dalintis“, - pasakojo buvusi mokytoja. Mano anūkai - samdiniai, tvarko teritoriją“, - šypsojosi moteris, lankytojus apgaubianti globa ir įtraukiančiais pasakojimais.
Dabar Suvalkiečio sodyboje dažnai rengiamos vestuvės, krikštynos. Šeimininkė siūlo švęsti ne paprastai, o laikantis tradicijų, sukuria ištisus scenarijus, pagal kuriuos svečiams tenka įvairūs vaidmenys, tarkim, per krikštynas vaikui artimesnei viešniai tenka pribuvėjos vaidmuo. Tačiau yra ir dėl ko liūdėti. Ne visiems tradicijos rūpi. „Kartais per vestuves piršlio korimo nebereikia. O mano jaunystėje antrą dieną ištisas spektaklis būdavo. Dabar ir veliumo nebereikia, gerai, kad bent baltą suknelę nuotaka apsirengia. Per krikštynas anksčiau oracijas skaitydavo“, - apgailestavo gyvąją istoriją savo svečiams siūlanti šeimininkė.
Už šešių kilometrų - Sudargo piliakalnis. Netoli ir Kidulių dvaras. „Užsieniečiai džiaugiasi, kad lankomi objektai Lietuvoje yra vienas šalia kito“, - sakė A.Rutkienė. Svečiai iš kitų šalių Pervazninkų sodybos šeimininkei dažnai pasako tai, nuo ko ašaros rieda. „Viena vokietė, čia lankydamasi, net kelis kartus pakartojo, kad įsiminčiau: „Jūs, lietuviai, net neįsivaizduojate, kiek visko daug turite, kiek daug išlikusio istorinio paveldo turite, turite išlikusią medinę architektūrą, turite nuostabią gamtą, pas jus laukuose laisvai laksto stirnos, briedžiai, šernai, o kitur net varlių nebėra. Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug visko turite“, - perpasakojo A.Rutkienė.
„Kadaise valstiečiai galėjo tik pasvajoti apie ūkį, žemę ar galimybę į mokslus išleisti vaikus. XVIII amžiuje valstiečių padėtis buvo tokia sudėtinga, kad vyskupai sakydavo: „Bajorai, gailėkitės jų, jie juk jūsų broliai ir seserys“. To meto šviesuoliai svarstė, kas kaltas, kad valstiečių tokia prasta padėtis. Vieni sakė, kad todėl, jog jie bemoksliai, beraščiai, o kiti - kad praprusę lietuviai bajorai užmiršo savo šaknis, išsižadėjo savo kalbos ir sulenkėjo. Ir vieni, ir kiti buvo teisūs, tačiau tai tęstis nebegalėjo. 1861 metais, kai Lietuvoje jau buvo panaikinta baudžiava, valstiečiams sužibo viltis įgyvendinti savo svajonę turėti žemės. Tačiau jie atsidūrė sankryžoje - kokiu keliu eiti, kokį sodybos planavimą pasirinkti. Į pagalbą atėjo valdžia - siuntė jiems matininkus, taip pat to meto architektai patarinėjo. Suvalkiečiams buvo šiek tiek lengviau, mat nuo senų senovės jie keliaudavo į Rytprūsius, o ten kultūra ir ekonomika vystėsi sparčiau nei Lietuvoje, ten buvo daug kalbančių lietuviškai. Tad matė, kokie ten vienkiemiai, pasirinko panašų, kaip kad tame krašte pastatų, planavimą. Mūsų tauta unikali tuo, kad ne tik išsaugojome seną lietuvišką kalbą, kas yra stebuklas, bet ir tarmes bei patarmes. Ir sodybas kūrėme kitoniškai, savitai. Suvalkiečių sodybos keturkampis kiemas. Žemaičiai kūrėsi kitaip: troba, klėtis, keletas obelaičių, šulinys, kryžius, darželis, o toliau už klėties - duonos kepimo namelis, karvidė, vištidė, arklidė. Net iki devynių dešimties atskirų pastatų.
Suvalkietis, kai kūrė sodybą, labai atsakingai į viską žiūrėjo. Nieko nereikalingo čia nėra. Stuba su kuklia puošyba. Tik žalčiai su karūna, tai primena, kad senovėje gerbėme šį laimės simbolį. Darželis ypač svarbus, mat pas mergelę bet kurią dieną galėjo atjoti piršlys. Tačiau suvalkietis tėvas ne taip lengvai atverdavo piršliui vartus. Bet kai atverdavo, išsyk didžiuodamasis patraukdavo darželio link. Ūkinis pastatas su stogo pakėlimu, kad po juo galėtų daug ko prikrauti. Durys vienos platesnės, kitos siauresnės, be pamato, kad įvažiuoti būtų lengviau. Kodėl mergų kamaroje langelis su grotomis, o durys atsidaro į vidų? Viskas dėl ten patekti norinčio bernelio. Kad jis pro langelį neįlistų, o duris būtų galima stipriai kartimi užsklęsti, jei atėjo ne tas, kurio laukė“, - šitaip pasakoja etnografinės Suvalkiečio sodybos šeimininkė A.Rutkienė.
Šakių rajonas Lietuvos žemėlapyje:
Šakių rajonas Lietuvos žemėlapyje
Apgyvendinimo Įstaigos Netoliese
Štai keletas pavyzdžių apgyvendinimo įstaigų, siūlančių įvairias paslaugas ir patogumus:
| Apgyvendinimo vieta | Tipas | Paslaugos |
|---|---|---|
| Zelta Apelsīna apartamenti | Apartamentai | Virtuvė, nemokamas internetas, automobilių stovėjimo aikštelė, gyvūnai leidžiami |
| Rāznas stāvkrasti | Poilsio namai | Šeimyniniai kambariai, WC, dušas, virtuvė, židinys, pirtis, pokylių salė, vietos palapinėms |
| Vonadziņi | Poilsio kompleksas | Svečių namai, pirtis, baseinas, seminarų salės, restoranas, žvejyba, valčių ir katamaranų nuoma |
| Rakari | Svečių namai, smuklė, kempingas | Svečių namai, atostogų namai, restoranas, pirtis, konferencijų salės |
Taip pat, netoliese galite rasti šias kaimo turizmo sodybas ir kitas apgyvendinimo vietas:
- Kaimo turizmo sodyba Margiškiai
- Medaus slėnis
- A.Ašmonienės kaimo turizmo sodyba
- Česlovo Letuko sodyba
- Kaimo turizmo sodyba „PAKALNĖ"
- Sodyba „Pas pinčiuką“
- Zalensų sodyba
- Sodyba "Jūrė" Jūsų šventėms
- Kaimo turizmo sodyba Papiškiai
Kultūriniai Renginiai ir Minėjimai
Donelaitiškai birželio 14 d. Sudargas pasveikino žinių ištroškusį žmonių pulką. Sudargas - viena iš seniausių Lietuvos istorinių vietovių, kurios per spaudos draudimo laikotarpį slėpė lietuvišką žodį. Žodį, už kurio sergėjimą grėsė kalėjimas, katorga, ištrėmimas ar net mirtis. Kokia graži minia sugužėjo ant Sudargo kalno, o paskui - į Suvalkiečio sodybą Pervazninkuose. Čia buvo mokslininkų, politikų, teisininkų, menininkų ir kitų visuomenei nusipelniusių žmonių, kurie myli savo kraštą ir kiekvienam lietuviui šventą jo žodį.
Daugiausia buvo lituanistinės visuomenės atstovų, kurių širdyse dar plazda 1973 m. pradėto žygio už lietuvišką žodį atgarsiai gražiu šventės pavadinimu ,,KALBOS IR LITERATŪROS DIENA ŠAKIŲ RAJONE". Šiemet ji - jau keturiasdešimt antroji. Kalbos diena yra tikra Šakių žemės savastis: juk čia - kalbos tėviškė dabartiniame jos vartojimo variante. Šakiškė Kalbos diena yra ir tikra keliauninkė. Kasmet ji vyksta vis kitoje rajono vietovėje, neužmiršdama nė menkiausio miesteliuko. Kasmet - kita jos tema, žinių turinys ir plėtra. Bendroji jos jungtis - tik ta pati išlikusi lituanistinė idėja ir ištvermingi pagrindiniai tautiškojo deglo nešėjai lituanistai - rajono ir svečiai. Bet jų gretos jau ženkliai praretėję.
Pagrindinis šių metų Kalbos dienos iškilmių organizatorius - rajono Kultūros ir turizmo skyrius (vedėja Augenija Kaspsrevičienė). Sudargas buvo pasirinktas ne atsitiktinai: šiais metais minime Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių sukaktį ir lietuviškos spaudos atgavimo 110-ąsias metines. Sudargas - tarp tų vietovių, per kurią visada keliavo lietuviškas žodis iš Mažosios Lietuvos.
Kalbos diena per keturis dešimtmečius Sudarge sušvinta jau trečiąjį kartą: 1984, 2004, 2014 metais. Jas visas jungia viena tema: skirtos Zanavykijos krašto knygnešiams, tarp jų vieno iš žymiausiųjų - knygnešių tėvo kunigo Martyno Sederevičiaus veiklos pagarbai ir atminimui, o šiais metais - kartu ir Kristijono Donelaičio pagerbimui. Kokia didžiulė dvasinė ir kultūrinė šių šiek tiek skirtingu laiku gyvenusių žmonių sąšauka! Kokie jų pėdsakai palikti mūsų kultūros ir politinėje istorijoje!
Iki 1984 m. rajone garsiai skambėjusio viešo renginio, skirto knygnešiams, nebuvo. Jam atsirasti prielaidos susidarė 1982 metais, kai akademikas Vytautas Merkys paskelbė 6000 egzempliorių tiražu išleistą savo knygą ,,Lietuvos valstiečiai ir spauda XIXa. pabaigoje - XXa. pradžioje." Šis išsamiais tyrinėjimais paremtas leidinys tikrai sujudino Lietuvos visuomenę. O 1984 m. Sudarge vykusioje 12-ojoje Kalbos dienoje pagrindinį pranešimą padarė pats Vytautas Merkys.
Nuo tada Sudargas neužmiršta nei vienos datos, sukaktuvinės ar mažiau ženklios, kurios metu atsiranda galimybė kilti dingsčiai prisiminti ir pasikartoti tai, ko niekada negalima ištrinti iš atminties.
Taip Sudargo žemėje, kurioje iki šiol gyvena nemažai Martyno Sederevičiaus suburtos knygnešių organizacijos narių palikuonių, prasidėjo nauja šio Lietuvai lemtingo istorinio periodo priminimo era. Ypač ji išsiskleidė 1989 m. prasidėjus ,,Atgimimui". Tada vietos žmonių santalkos ir vietos kolūkio lėšomis buvo restauruotas dviejų knygnešių - Martyno Sederevičiaus ir Serafimo Lauryno Kušeliausko, ištikimo M.Sederevičiaus bendražygio, bendras kapas, nes per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo skaudžiai nukentėjęs.
Tų pačių metų rudenį jau prie restauruoto kapo Lietuvos visuomenė iškilmingai rinkosi paminėti Martyno Sederevičiaus 160-ąją gimimo sukaktį.
2004 metais 32-oji Kalbos diena - vėl Sudarge. Ji buvo skirta lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui paminėti ir pavadinta ,,Gimtojo žodžio kelias". Vėl gražios iškilmės, o jų metu vykusios mokslinės konferencijos turinys - naujos istorinės įžvalgos. Šis minėjimas tapo išskirtiniu dar ir tuo aspektu, kad per jo iškilmes Sudargo miestelio centre atidengtas kuklus akmens paminklas - plunksnelė (skulptorius Vidas Cikana) ,,Visiems lietuviško rašto ir žodžio sergėtojams". Šis paminklas nuo pat jo iškilimo datos, kaip ir knygnešių kapas, tapo pagarbos simboliu visiems Sudargo ir Lietuvos knygnešiams. Taip šie reliktai pristatomi ir gausiai Sudargą lankantiems svečiams ir turistams.
Štai ir 42-oji Kalbos diena Sudarge. Padangė grūmoja žemai pakibusiais ir lietumi grasinančiais debesimis. Birželis visai ne vasariškais vėjais plaikstosi. Ar gamta neišgąsdins besiruošiančiųjų į šventę? Tačiau, žiūrėk, jau atrieda viena kita mašinytė su vilniškiais svečiais. Tarp jų - Albinas Vaičiūnas, Arvydas Vidžiūnas, aktorė Gražina Urbonaitė, Jonas Endriukaitis, Giedrė Čepaitienė su savo vyru Andriumi, Vincas Aleknavičius, Birutė Matijošaitytė.
Kaip visada tyliai tyliai, tarsi stengdamasis būti nepastebėtas, su savo foto aparatu tarp publikos sukinėjasi žurnalistas, poetas, Zanavikijos patriotas ir metraštininkas Antanas Andrijonas. Šios šventės jam, matyt, niekada negalima praleisti - tokia ji svarbi.
Rimties aurą šventei teikė Kidulių pagrindinės mokyklos mokinių darbų ir tautodailininkės Julijos Macijauskienės karpinių paroda donelaitiška tema (parodos globėja Inga Navlickienė). Savo teminę parodėlę pristatė ir B. Matijošaitytė.
Renginyje dalyvavo rajono meras Juozas Bertašius su žmona Genute, vicemerė Rima Rauktienė su vyru Artūru, savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus ir Viešosios bibliotekos kultūtininkų įgulos bei spaudos atstovai, vietos bendruomeniečiai ir iš toliau atvykusieji svečiai.
Renginys prasidėjo Sudargo katalikų kapinėse, kur buvo nusilenkta prie kapo - knygnešystės atminimo simbolio, kuriame ilsisi du knygnešai: Martynas Sederevičius ir jo ištikimas bendražygis Serefimas laurynas Kušeliauskas. Kartu paminėti visi kovos už lietuvybės išsaugojimą kovotojai - knygnešiai (tai pristatė A.N.Dragūnaitienė, A.VIdžiūnas). Po to sekė trumpa ceremonija miestelio centre prie knygnešių paminklo - plunksnelės, kur kalbą pasakė Sudargo seniūnė Rita Grigaitienė.
Taip pat čia Kidulių pagrindinės mokyklos Sudargo Martyno Sederevičiaus skyriaus sederevičiukai skaitė savo jėgomis sukurtą akrostichą, skirtą K.Donelaičiui (vadovė mokytoja Irena Prūsaitienė ). Prie paminklo buvo pagerbta Alberta Natalija Dragūnaitiene ir Albinas Vaičiūnas. Po susikaupimo prie paminklo pulkelis svečių dar suspėjo paskirti trumpą akimirką garsiųjų Sudargo piliakalnių apžvalgai. Po to - meditacija bažnyčioje (bažnytėlė stovi lygiai toje vietoje, kur liūdnas savo senatvės dienas baigė didis knygnešys Martynas Sederevičius). Šv Mišias aukojo Slavikų - Sudargo parapijų klebonas Vitalijus Golinas.
Po to teorinė ir maninė renginio dalis iš Sudargo persikėlė į Pervazninkų kaimą, į Suvalkiečio sodybą, kuri dabar jau ypač yra patraukli ir edukacijai, ir poilsiui, ir visokių renginių vedimui Čia vėl liejosi ir pynėsi žinios apie K.Donelaitį ir knygnešystės laikus. Bet minėjimo diena sutapo su birželio 14 - Gedulo ir vilties diena. Buvo prisiminta ir ji. Teorinės minėjimo dalies prelegentai buvo profesorė G.Čepaitienė, seimo narys A.Vidžiūnas, Gelgaudiškio pagrindines mokyklos mokytoja Danutė Aniulienė, ir Sudargo bendruomenės pirmininkė pedagogė A. N. Dragūnaitienė.
Pirmasis meno prisilytėjimas buvo Kudirkos Naumiesčio teatro ,,Savi" pasirodymas (vadovė Laima Mockevičienė ). Kaip skambėjo Donelaitis su visu turtingu ir gausiu kaip bičių spiečius gražiai archajiškų, bet lietuviškai skambančių žodžių lietum, tiesiog - lyg užgriūvančia liūtimi. Su būriškų ,,sopagų" bildesiu, su komiškais ir dramatiškais ,,Metų" veikėjų gyvenimų vingiais.
Jaunieji Gelgaudiškio kultūros centro šokėjai džiugino publiką tautiniu šokiu (vadovė Edita Balčiūnienė). Justė Jakaitytė pristatė zanavykišką šnektą (vadovė Rima Vasaitienė).
Jau prie knygnešių kapo suskambo aktorės ir diktorės G.Urbonaitės balsas, perteikiantis poeto Justino Marcinkevičiaus poemos ,,Donelaitis" ištraukų fragmentus. Šis balsas vėliau aidėjo po sodybos klojimo skliautais, čia įrengtoje salėje. Tas balsas, šiurpuliais persmelkęs kūną ir pagavęs dvasią, nešė ją ten, į praėjusių amžių laikus, per kuriuos kaip per akivarais žiojėjančius liūnus Lietuva yrėsi į savo ateitį.
Šventės gaspadinės, Sudargo ir Slavikų bendruomenietės, sakė, kad vasaros ore šaltai paruošta stiuba šylanti, o ant laužo kepta kaušinienė auštanti, tad laikas eiti prie skobnių. Bet ne vien ,,vėdarus prikimšti" publikai labiausiai rūpėjo, o dar pabūti po vis lietumi gąsdinusiu, bet taip ir neprapliupusiu vasaros dangumi, kai aplinkui daug pažįstamų ir nepažįstamų, bet gerumu spindinčių veidų.