Šiame straipsnyje aptariama situacija, susijusi su sustabdytomis namo statybomis Kareivių gatvėje, Lietuvoje, įtraukiant istorinį kontekstą ir gyventojų surašymus, kurie atspindi šalies demografinę raidą.
1923 m. Visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas
1923 m. rugsėjo 17-23 dienomis įvyko pirmasis visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas. Visa Lietuvos teritorija, išskyrus Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą ir neseniai prie Lietuvos prijungtą Klaipėdos kraštą, buvo padalinta į 24 apygardas, ir kiekvienoje jų organizuota apygardos surašymo komisija.
Apygardomis buvo laikoma 20 apskričių ir 4 miestai: Kaunas, Panevėžys, Šiauliai ir Vilkmergė (Ukmergė). Apygardos buvo skirstomos į rajonus, kuriuose darbą organizavo vedėjai, o rajonai - į apylinkes. Prie jo vykdymo prisidėjo beveik visa inteligentija: valdžios įstaigų tarnautojai, mokytojai, dvasininkai, aukštųjų ir specialiųjų mokyklų moksleiviai ir kiti.
Surašymui vykdyti Ministrų kabinetas skyrė 605 593 litus, kurie buvo panaudoti blankams, algoms, surašinėtojų ženkleliams, raštinės reikalams, telefono ir telegrafo išlaidoms ir pan. Po surašymo suskaičiuota, kad vieno asmens surašymas kainavo 20 centų. Gerai savo pareigas atlikusiems gyventojų surašymo dalyviams buvo išduoti 3 127 Ministrų kabineto patvirtinti pasižymėjimo ženklai, o ypatingai pasižymėjusiems komisijų pirmininkams, jų nariams, taip pat rajonų komisijų vedėjams išduoti 183 pagyrimo raštai.
Duomenys, surinkti surašymo metu
Pagrindinis surašymo dokumentas buvo asmens lapelis, kuriame apie kiekvieną asmenį buvo renkami tokie duomenys, kaip:
- Vardas ir pavardė
- Lytis
- Amžius
- Šeiminė padėtis
- Tikėjimas
- Tautybė
- Ar moka skaityti ir rašyti
- Gimimo vieta
- Adresas
- Pragyvenimo šaltinis
- Fiziniai (kūno) trūkumai (aklas, nebylys, kurčias, šlubas, kuprotas) ir sužalojimai-luošumai (be vienos ar be abiejų rankų, kojų)
- Fizinių trūkumų priežastys
Visa surinkta surašymo medžiaga buvo susisteminta ir skelbiama 1924-1925 m. „Statistikos biuletenyje“, o galutiniai duomenys paskelbti 1926 m. F. Sokolovskienės ir G. Lano spaustuvėje Kaune lietuvių ir prancūzų kalba išleistame 311 psl. leidinyje „Lietuvos gyventojai“.
Gyventojų skaičius ir tautinė sudėtis
Jame skelbiama, kad 1923 m. rugsėjo 17 d. Lietuvoje gyveno 2 028 971 gyventojas. Iš jų - 967 560 vyrų ir 1 061 411 moterų. Tuo metu lietuviai miestuose sudarė tik 57,1 proc. nuo bendro gyventojų skaičiaus, kai žydai - 32,2 proc., miesteliuose - 66,4 proc. ir 28, 7 proc., kaimuose 91 proc.
Surašant Lietuvos gyventojus buvo užregistruota net 30 tikėjimų, bet turinčių daugiau negu 1 tūkst. žmonių - tik 7: katalikų - 85,7 proc., judėjų - 7,65 proc., evangelikų-liuteronų - 3,3 proc., sentikių - 1 proc., stačiatikių - 1,1 proc. reformatų - 0,53 proc. ir musulmonų - 0,05 proc. Tarp lietuvių tautybės žmonių 98 proc. save laikė katalikais, tokia pat proporcija buvo ir tarp lenkų. Užsienio šalių piliečių užregistruota 7 179. Šalies miestuose tuo metu gyveno 14,9 proc., o kaimuose ir miesteliuose - 85,1 proc. gyventojų, kai 2021 m. - 68,2 proc.
Išsilavinimas ir tankumas
Tokių Lietuvoje buvo 55,9 proc., kai Kretingos apskrityje nemokančiųjų nei skaityti, nei rašyti buvo 51,7 proc., ir šiuo skaičiumi ji lenkė tik Trakų apskritį su 55,3 proc., kai mažiausiai - 32,1 proc. To meto Lietuvos gyventojų tankumas siekė 38,3 žm. 1 kv. km. Kretingos apskrityje jis buvo 36,4 žm. 1 kv. km, tankiausiai - 52,7 žm. 1 kv. km - buvo gyvenama Skuodo valsčiuje. Dabartinis 2021 m. užfiksuotas gyventojų tankumas Kretingos rajone siekia 38 žm. 1 kv. km.
Karo aukos
Norint išsiaiškinti tiesiogines šalies aukas I pasauliniame kare kiekvienam jo dalyviui buvo užpildomas atskiras lapelis. Žuvusiems ar be žinios dingusiems karo dalyviams lapelis buvo užpildomas remiantis artimųjų informacija. Lietuvoje karo dalyvių buvo užregistruota 64 628, iš kurių fiziškai nukentėjo 29 885, arba 46,3 proc. Netiesioginės karo aukos dėl gimusiųjų skaičiaus sumažėjimo ir mirusiųjų padidėjimo sudarė 126 tūkst. žmonių.
Pragyvenimo šaltiniai
Svarbi gyventojų surašymo dalis buvo jų pajamų šaltinis. Kretingos apskrityje, kaip ir visoje šalyje, daugiausia - 50 481 - gyventojas dirbo žemės ūkyje, kai pramonėje - 3 558, transporte - 236, prekyboje - 1 232, valstybinėse ir visuomeninėse įstaigose - 786. Kitus pragyvenimo šaltinius turėjo 4 717 žmonių, iš jų 346 gyveno iš sukaupto kapitalo, 1 264 - iš patarnavimo namuose, 2 284 - iš įvairių padienių darbų. Buvo surašyti ir 599 elgetos, iš kurių 465 buvo moterys ir 134 vyrai. Visoje apskrityje pensijas gavo tik 12 gyventojų, tai buvo vien moterys. Nors 1926 m. Valstybė pensiją mokėjo tik kariams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems visuomenės veikėjams.
1923 m. visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas - svarbus įvykis to meto šalies gyvenime - išliks jos istorijoje, kaip jaunos valstybės ir jos žmonių organizuotumo ir entuziazmo pavyzdys.
Lietuvos apskritys 1923 m.
Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos
Tik vasario 16-ąją Ambasadorių konferencija nusprendė perduoti kraštą Lietuvai su tam tikromis sąlygomis. Anot Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, Ambasadorių konferencija Klaipėdos klausimą svarstė vasario 16 d. ryte. Pasak jo, Klaipėdoje žinia apie krašto perdavimą Lietuvai buvo paskelbta 20 val.
Vasario 18 dieną žinią ją jau paskelbė oficiozas „Lietuva“, - teigia V. J. Polovinskas-Budrys taip pat dėstė, jog sąjungininkų pajėgų Klaipėdos krašte vadas pulkininkas Eugene Gervais Trousson jį informavo, kad iki kitos dienos 8 val. Klaipėdos krašto armijos vadas informavo, kad 8 val.
Klaipėdos sukilimas 1923 m. - sėkmingiausia tarpukario Lietuvos karinė operacija
Į Klaipėdą 1923 m. vasario 20 d. įžengusi Lietuvos kariuomenė surengė ir paradą, vyko ir trispalvės iškėlimo ceremonijos. Smetona raštu kreipėsi į premjerą E. „Pirmoje vietoje“, anot A. Smetonos, turėjo būti įvertintas J. „Jam rasti pritiktų, kad Vyriausybė padovanotų kokį išdalinto majorato centrą“, - siūlė A. „Žuvusių ties Klaipėda savanorių giminėms juo labiau privalo ypatinga globa.
Klaipėdos kraštas 1923 m.
Pavadinimų keitimas ir atminimo įamžinimas
Iš Savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus pateikto sąrašo buvo išbrauktos J. Janonio ir Butkų Juzės gatvės bei pastarajam rašytojui skirta atminimo lenta. Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška komisiją informavo, kad siūlo apsvarstyti 7 tokius objektus: J. Janonio gatvės pavadinimą ir šiam poetui skirtą atminimo lentą; S. Vedėjas pripažino, kad svyravimų buvo dėl J.
Biustas Ernestui Galvanauskui stovi Klaipėdos universiteto miestelyje, o Antanui Merkiui skirta atminimo lenta yra ant buvusios gubernatūros pastato Liepų gatvėje. Biustas Alfonsui Žaliui Klaipėdos universiteto miestelyje buvo atidengtas šių metų kovo 10-ąją. Balsuojant dėl galutinio sąrašo, kuriame atsidūrė S. Nėries ir L. Giros gatvės bei A. Venclovos ir J. Janonio atminimo lentos, susilaikė tik V. Safronovas, nes esą negali toleruoti tokio selektyvaus požiūrio į istoriją.
Palangos tiltas į jūrą: Istorija ir reikšmė
Grafo Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva 1882 m. pastatytasis 900 žingsnių arba 380 m medinis tiltas į jūrą buvo skirtas jūra gabenamų krovinių dislokacijai, tad atliko tik įprasčiausios prieplaukos funkciją. Antrojoje versijoje tvirtinama, kad ilgainiui Palangoje gaminamų plytų poreikis sumažėjo, ir jų transportavimas laivais paprasčiausiai sustojo. Ištuštėjusią vietą pamėgo vis populiarėjančio kurorto svečiai, kuriems tiltas į jūrą tapo pasivaikščiojimų, susitikimų vieta, neretai ir įvairių tarpusavio varžytinių vieta.
Apie prekybinę laivybą Palangoje spaudoje neaptinkama ypatingai daug žinių. Dažniausiai visur rašoma apie 1889-1890 m. pirmyn-atgal kursavusį 12 vagonų talpos garlaivį, vadintą „Phoenix“ („Fenikso“) vardu, kuris du kartus per savaitę kursavo tarp Palangos ir Liepojos, gabendamas poilsiautojus, prekes ir plytas.
Kitame numeryje, išėjusiame 1886 m. birželio 29 d., pasirodė tik trumpa žinutė: „Mus prašo įspėti suinteresuotus asmenis, kad dėl nenumatytų priežasčių laivo „Lisette“ remonto iki šiol nebuvo galima baigti. Tačiau spėjama, kad jis reguliariai plaukios nuo kitos savaitės.“
Neišsipildžius ambicingiems prekybinės laivybos planams, iš tilto ilgam liko Tiškevičiaus bulvaro (nuo 1924 m. - J. Basanavičiaus g.) tęsinys - promenada jūron. Ją itin mėgo kaip pasimatymų ir pasivaikščiojimų vietą vasarotojai, tarp jų ir Sofija Kymantaitė, būsima Čiurlionienė, bei Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tiltas jūron, regimi saulėlydžiai, spalvingos debesų kupetos, žuvėdrų pulkai tapo genijų įkvėpimo šaltiniais: vienas - rašė, kitas - tapė, kūrė muziką.
Palangos jūros tiltas iki pat šių dienų vasarotojams yra patraukli pasimatymų vieta. Tai vienas lankomesnių objektų kurorte. Ilgainiui jį priimta laikyti miesto simboliu. 1961 metais, skvere prie jūros tilto, pastatyta dar vienu kurorto simboliu tapusi skulptūra „Jūratė ir Kastytis“ (skulptorė - N. Gaigalaitė).
Palangos tiltas į jūrą
Jūros šventės ištakos - Palangoje
Tarpukariu jūros reikšmė valstybei taip pat vertinta. Buvo įkurta Lietuvos jūros draugija. Su tiltu į jūrą susijusi kita svarbi istorinė Lietuvos kultūros detalė - įvykusi pirmoji Jūros šventė, kurią 1925 m. rugpjūčio 2 d. suruošė Lietuvos jūros draugija. Ši šventė atsirado iš siekio ugdyti jūrinės valstybės strategiją.
Šeima ir demografija
Ekonomistė ir aštuonių vaikų mama, profesorė Catherine Pakaluk neseniai atliko labai neįprastą tyrimą, kurį aprašė knygoje „Hannah’s Children: The Women Quietly Defying the Birth Dearth“. Pakaluk atliko kokybinį - interviu pagrįstą - tyrimą. Ji kalbėjosi su 55 aukštąjį išsilavinimą turinčiomis moterimis Jungtinėse Valstijose, kurios augina penkis ar daugiau vaikų. Jos išvada labai blaivi.
Daugelio visuomenių duomenys rodo aiškų dėsningumą: didesnis religingumas siejasi su didesnėmis šeimomis. Ericas Kaufmannas savo knygoje „Shall the Religious Inherit the Earth?“ (2010) parodė, kad religinis fundamentalizmas Abraominėse religijose yra nuosekliai susijęs su aukštesniais vaisingumo rodikliais.
Užsienio politika
Pavyzdžiui, Gruzijoje ir Ukrainoje, kurias siekė demokratizuoti ir į euroatlantinę erdvę atvesti Lietuvos užsienio politikos formuotojai, save vadinę Rytų Europos „ekspertais“, kilo karai (2008 m. ir 2022 m.), šios valstybės neteko nemažos dalies savo teritorijų, reikšmingai nukentėjo ekonomiškai. Jos nė kiek nepriartėjo prie narystės NATO, o turbūt ir ES. Atsižvelgiant į tai, Gruzija šiandien pasirinko visai kitą kelią, o Ukraina moka milžinišką kainą - 2014-aisiais netekusi Krymo, kovodama su šalies rytuose įsitvirtinusiais ir Rusijos remiamais separatistais, nuo 2022 m.
2022 m. Paskutiniai du vinys į „vertybinės“ užsienio politikos karstą - neseniai ES atsiėmė skundą Pasaulio prekybos organizacijai dėl Kinijos įvestų apribojimų lietuviškoms prekėms. Apskritai, norime to ar ne, D. Viso pasaulio valstybės stengiasi rasti būdų, kaip kalbėtis su Amerika. Pavyzdys - Baltarusija, išnaudojanti progą diversifikuoti savo užsienio politiką.
Rainių žudynės
Lietuvą 1939 - 1941 m. laikotarpiu ištiko dvi aneksijos -politinis sudraskymas į vakarinę (Klaipėdos) ir likusią dalį - ir dvi okupacijos: SSRS ir Vokietijos; o 1944 - 1945 grįžo trečioji, vėl sovietų okupacija ir primesta svetima valdžia, kuri užtruko ligi 1990 m. Masiniai civilių gyventojų žudymai rasiniu arba socialiniu („klasiniu“, politiniu) pagrindu ir masiniai trėmimai į okupuojančią rytų šalį buvo baisiausi visų karo nusikaltimų Lietuvoje, ir jie dar toli gražu neištirti.
Apie tai, kas įvyko Lietuvoje 1941 m. birželio 24-25 d. naktį miške prie Rainių kaimelio, netoli Telšių miesto, pasakoja čia sukaupti dokumentai. Tai spaudos pranešimai, teismo medicinos aprašymai ir išvados, liudininkų parodymai, teismo procesas. Po 65 metų vienas žudikų tebėra gyvas ir nenubaustas. Buvęs sovietų slaptųjų tarnybų NKGB ir KGB pareigūnas Petras Raslanas, kadaise išaukštintas ir apdovanotas vadinamosios Lietuvos SSR vadovų, kurie žinojo apie jo dalyvavimą baisiame nusikaltime, šiandien ramiai leidžia gyvenimo pabaigą priglaustas dabartinėje Rusijoje.
1940-1941 m. sovietinio teroro, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui aukomis Lietuvoje tapo apie 31 tūkst. žmonių, iš jų beveik 20 tūkst. žmonių (12 560 lietuvių, 2 202 žydai, 2 003 lenkai ir t.t.) išvežta į GULAG’o lagerius ir tremtį. Tremtyje ir lageriuose mirė 5 157 tremtiniai ir kaliniai, 595 kaliniams vykdytos mirties bausmės, 7 360 žm. likimas iki šiol nežinomas. Kilęs Sovietų Sąjungos-Vokietijos karas sovietiniams okupantams ir juos rėmusiems kolaborantams neleido tęsti lietuvių tautos naikinimo planų.
Iš NKGB ir NKVD 1941 m. birželio 22-28 d. vykdytų lietuvių žudynių išsiskiria Telšių kalėjimo politinių kalinių nukankinimo istorija. Tai vienintelės, kuriose ligi šiol neliko nė vieno žudynių liudininko. Telšių kalėjime iš 162 kalinių buvo 76 NKGB tardyti kaliniai. Raudonarmiečiai iš kamerų kalinius vedė į sargybos būstinę. Paskui kalinius vieną ant kito suguldė sunkvežimuose. Jau švintant birželio 25-ajai, mašinos su kaliniais nuvažiavo Luokės link, į Rainių miškelį.
Tik birželio 28 d. suradus ir atkasus duobes paaiškėjo, kad visi žmonės buvo kuo žiauriausiai nukankinti. Kai kuriems jų nupjautos ausys, išbadytos akys, beveik pusei (35) sužaloti lyties organai. Dauguma galutinai nužudyta sutriuškinus galvas arba subadžius durtuvais. Advokatas V Petronaitis iš Plungės buvo nužudytas užrišta burna Rainiuose 1941 m. kalinių buvo sušaudyti. Dėl sužalojimų 46 lavonai taip ir nebuvo atpažinti. Rainių miškelyje rasti viso 73 kalinių palaikai.
Rainių memorialas
Akmens amžius Lietuvoje
Šiaurės Europą dengęs ledynas iš Lietuvos teritorijos ėmė trauktis apie XVIII - XVI tūkstantmetį pr. Kr. Ledynui tirpstant, atsirado didžiuliai ežerai, formavosi upių slėniai. Daugėjant sausumos plotų, plito tundros augmenija, iš pietų traukė prie šalto klimato prisitaikę žvėrys, vasarą atskrisdavo daug paukščių.
Seniausieji žmonių pėdsakai Lietuvos teritorijoje - jų gyvenimo vietos, vadinamos stovyklomis,- aptiktos pietryčių Lietuvos aukštuose upių krantuose, kur gausu titnago. Svarbiausi medžioklės įrankiai buvo medinis lankas ir strėlė bei ietis titnaginiu antgaliu. Seniausiose stovyklose rasti ttitnaginiai dirbiniai priklauso X-IX tūkst. pr. Kr. Žmonės į Lietuvos teritoriją atėjo iš įvairių sričių: tą rodo dirbinių skirtumai.
Apie 5500-5000 m. pr. Kr. Anciliaus ežero (susidariusio pietinėje Baltijos jūros dalyje tirpstant ledynams) vanduo per Skandinaviją prasiveržė į Atlantą, susidarė Litorinos jūra. Klimatas palengva atšilo, nors nebuvo pastovus - šiltesnius laikotarpius keitė drėgnesni ir vėsesni, bet ilgainiui nusistovėjo šiltesnis ir sausesnis klimatas nei dabar. Nors gyventojų nebuvo daug ir tie patys buvo vien žvejai arba medžiotojai, tačiau jų įrankiai mezolito laikotarpiu (VIII - IV tūkst. pr. Kr.) nėra vienodi.
Apie IV tūkstantmečio pr. Kr. vidurį medžiotojai ir žvejai išmoko lipdyti ir degti molinius puodus, pradėjo vartoti akmeninius ir titnaginius įrankius gludintais ašmenimis. Prasidėjo neolitas (IV tūkstantmečio pr. Kr. vidurys - II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia). Ankstyvojo ir viduriniojo neolito gyvenvietėse pietinėje Lietuvos dalyje išliko mezolitinei Nemuno kultūrai būdingų titnaginių įrankių, kurie kito labai pamažu.
Pajūryje ir Šiaurės Lietuvoje tuo metu buvo paplitusi Narvos kultūra, susidariusi iš Kundos kultūros ir apėmusi dabartinę Latviją bei Estiją. Narvos kultūros žmonių gyvenimą geriausiai atspindi Baltijos pajūryje - Šventojoje -1966 - 1972 m. ištirtos gyvenvietės, įsikūrusios buvusios lagūnos pakrantėse. Čia po ddurpių sluoksniu išliko 2500 - 2000 m. pr. Kr. vartotų įrankių, papuošalų ir kitų įvairių buities reikmenų. Ten gyvenę žmonės vertėsi žvejyba ir medžiokle.
Žvejai ir medžiotojai mėgo puoštis, nešiojo kabučius iš elnių, briedžių, šernų, rečiau lokių ar ruonių pragręžtų dantų ar iš jų padarytų plokštelių, taip pat gintaro kabučius ir cilindro bei sagos formos karoliukus. Gintaras buvo pjaustomas titnaginiais įrankiais, gręžiamas titnaginiais grąžteliais, gludinamas. Iš gintaro darytos žmonių ir žvėrių figūrėlės.
Rastos dvi iš briedžio rago padarytos apeiginės lazdos, kurių galuose išdrožtos realistiškos briedės galvos. Aptikta medinio samčio rankena - lingės galvutės skulptūrėlė. Taigi Lietuvos ankstyvojo iir viduriniojo neolito gyventojai vis dar vertėsi žvejyba bei medžiokle ir rinko augalinį maistą. Jie tik pasisavindavo gamtos gėrybes.
III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje finougrai, stumdamiesi į pietvakarius, pasiekė ir Lietuvos teritoriją. Dalis jų per Lietuvą nuėjo iki Aistmarių pakrančių. Lietuvoje liko gyventi, matyt, tik nedidelės ateivių grupės. Negausūs ateiviai nepajėgė išstumti ar asimiliuoti senųjų vietinių gyventojų.
Bronzos ir geležies amžiai Lietuvoje
Vėlyvajame neolite (III tūkst. pr. Kr. pabaiga - II tūkst. pr. Kr. pradžia) Lietuvoje įvyko svarbių ūkio pakitimų. Archeologiniai radiniai rodo, kad tuo metu į Rytų Pabaltijį iš Pietų ir Pietvakarių atėjo žemdirbyste ir gyvulininkyste besiverčiančios giminės. Jos vartojo dailiai gludintus akmeninius laivelio pavidalo kovos kirvius ir įspaustos virvelės bei eglutės oornamentu puoštą keramiką. Todėl šie ateiviai vadinami virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros gentimis.
XVII - XVI a. pr. Kr. Lietuvą pasiekė pirmieji metaliniai dirbiniai. Seniausias dabar žinomas toks radinys yra Veliuonos apylinkėje praeito amžiaus pradžioje rastas bronzinis kotinis durklas. XVI - VI a. ppr. Kr. Lietuvoje iš metalinių dirbinių buvo žinomi tik bronziniai. Todėl šis laikotarpis yra vadinamas bronzos, arba žalvario, amžiumi. To meto ūkyje vis didėjo gyvulininkystės ir žemdirbystės reikšmė, gausėjo gyventojų, tarp jų kildavo vaidų dėl patogesnės ūkininkavimui vietos. Todėl žalvario amžiaus pabaigoje sunkiai prieinamose kalvose upių ir ežerų pakrantėse pradėtos kurti įtvirtintos sodybos.
VIII - VII a. pr. Kr. Vidurio Europoje paplito geležies gamyba, imta kkaldinti geležinius įrankius ir ginklus, kurie greitai išstūmė žalvarinius. Apie VII -VI a. pr. Kr. pirmieji geležiniai dirbiniai pasiekė baltų genčių gyventas rytines ir pietines sritis, o apie V a. pr. Kr. - ir Lietuvą. I tūkstantmetis yra žymių ūkinių ir socialinių pasikeitimų laikotarpis.
I tūkstantmečio antroje pusėje Lietuvos teritorijoje susidarė baltų gentys. Tai buvo giminingų genčių sąjungos. Atskira gentis liko kaip teritorinis vienetas - žemė. Rašytinės žinios apie I tūkstantmečio Rytų Pabaltijo gyventojus ir to laikotarpio įvykius yra labai negausios.
Pagrindinė prielaida Lietuvos valstybės susiformavimui XIII a. - tai I-ojo tūkstantmečio antrojoje pusėje susidariusios genčių sąjungos.
Sutartis, sudaryta 1219 m.
- .
- .
- .
Kryžiaus žygiai
Apie XI a. Vakarų Europos feodalizmas pasiekė aukščiausią savo stadiją. Todėl feodalai ėmė ieškoti kitų turtėjimo šatinių. 1190 m. kryžiaus žygio į Palestiną metu Jeruzalės ligoninėje susikūrė brolija, 1198 m. persiorganizavusi į savarankišką Šv. Marijos brolių Ordiną (kitaip dar vadinamą Kryžiuočių ordinu).