Dauguma iš mūsų nori arba bent kartą svajojo tapti turtingais.
Klausimas, ar būti turtingu yra nuodėmė, lydi krikščionybę nuo pat jos pradžios. Jėzus kalba apie tai labai aiškiai: “Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.” (Mk 10,25). Bet ar tai reiškia, kad pats turtas yra blogis? Ar Dievas priešiškas klestėjimui?
Turtas savaime nėra nei gėris, nei blogis. Tai įrankis. Kaip peilis gali būti naudojamas ir duonai pjauti, ir sužeisti, taip ir pinigai - gali tarnauti ir geriems darbams, ir savanaudiškumui. Tad ne pats turtas, o santykis su juo tampa lemtingas.
Žmogaus ryšys su gamta yra senas ir glaudus, ir jis turi daugybę teigiamų poveikių. Gamta turi didelę psichologinę naudą. Žmonės, kurie daug laiko praleidžia gamtoje, yra mažiau linkę patirti stresą ir depresiją. Tyrimai rodo, kad gamtos grožis ir ramybė gali padėti sumažinti stresą ir pagerinti nuotaiką.
Gamta taip pat turi teigiamą poveikį žmonių fiziniam sveikatai ir poilsio režimui. Žmonės, kurie dažnai praleidžia laiką gamtoje, yra mažiau linkę sergti ir turi didesnę gyvybingumą.
Gamtos reikšmė taip pat yra svarbi socialiniu ir kultūriniu požiūriu. Gamta gali prisidėti prie bendruomenės formavimo ir stiprinti ryšius tarp žmonių.
Žmogus yra susijęs su gamta nuo amžių pradžios. Buvimas gamtoje yra svarbus žmogaus gyvenimo aspektas, nes gamta teikia daugybę privalumų. Tai yra vieta, kurioje žmogus gali atsipalaiduoti, atsikratyti streso ir susikaupimo, kuriuos jis patiria kasdieniniame gyvenime.
Gamtos svarba žmogui yra ne tik dėl to, kad ji padeda atsipalaiduoti ir atsikratyti streso. Gamta yra kaip namai, kuriuos žmogus turi priežiūrėti ir saugoti.
Lietuvos gamta
Moralė ir Religija
Moralė priklauso nuo to, koks yra žmogaus vidinis turtingumas ir kokia visuomenė. Kai žmogus dvasiškai skurdus, kai dvasinis turtingumas mažėja, tai smunka ir moralė.
Moralė ir religija - ne tas pat. Religija gali būti tik moralės pagrindu. Bet pati moralė yra įrašyta objektyvioje tikrovėje, t.y. pačioje žmogaus prigimtyje su jos stimuliatoriumi - sąžinės balsu.
Egzistuoja krikščioniška moralė, kurioje santykis su kitu žmogumi grindžiamas tarpusavio supratimu, nepakantumu blogiui, savitarpio meile. Krikščioniška moralė padeda žmogui suvokti save kaip kūrinį, kurį Dievas sukūrė panašiu į save ir tuo būdu būti tokiu, kaip Jis, įgyvendinant pagrindinį principą - meilę žmonėms.
Kiekviena religija formuoja moralės normas, išplaukiančias iš tos religijos skelbiamų tiesų. Krikščioniškoji moralė pagrindiniu moralės kriterijumi iškelia moralės principą: mylėti kitą, kaip save patį.
Religija ir moralė nėra tas pat. Religija yra tartum knyga, į kurią įeina ir moralės sritis. Kaip tik ji ir iškelia tą didįjį moralės principą - Meilės principą, kuris suformuluotas didžiuoju Dievo įsakymu.
Taigi moralė yra tartum religijos rezultatas. Religija priklauso tikėjimo sričiai, o moralė - elgesio normų visuma. Tarp jų - artimas ryšys.
Žmogus gali nepraktikuoti jokios religijos, tačiau gali gyventi pagal savo susikurtą moralę, t.y. pagal savo sąžinės balsą arba pagal iš tėvų paveldėtus įpročius moralinėje srityje.
Krikščioniškas kryžius
Besikeičiantys Papročiai
Palyginus su tuo, ką pasakoja mūsų tėvai, dabartiniu metu papročiai keičiasi. Dabar aiškiai pastebimas ir žmonių moralės smukimas. Tačiau tai reliatyvu. Juk negalima vadinti moralia tokią elgseną, kuri neišplaukia iš giliausių asmens įsitikinimų.
Kinta žmogaus pažiūra į aplinką ir vykstančius procesus, kinta ir požiūris į tarpusavio santykius. Tad keičiasi ir papročiai, kurių kaita šiandien kelia nerimą. Šiuo atžvilgiu pats aktualiausias yra tėvų vaidmuo.
Kiekviena karta kuriasi ir savą moralę, kuri tėvams ir vyresniesiems visada kelia nerimą. Neramina daugumos požiūris į daiktus ir pinigus, atsakomybės jausmo ir pareigos nebuvimas net tų, kurie save laiko katalikais. Neramina “laisvė” sekso srityje, neramina abejingumas mūsų istorijai.
Moralė kinta, nes skiriu dvi moralės rūšis: moralė su Dievu ir moralė be Dievo. Kadangi sparčiai daugėja žmonių, kuriems Dievas “bu-vęs-nebuvęs”, tai kinta ir jų moralė bei papročiai. Tai mane nuvilia, neramina, nes, atsisakius Dievo, viskas paliekama vien instinktų patenkinimui.
Moralė ir iš jos išplaukiantieji papročiai turėtų kisti. Nors kalbama, kad moralė ir papročiai priklauso nuo gamybinių santykių išsivystymo lygio.
Tik Kristaus moralė nekinta. Kitos moralės bei papročiai keitėsi, ir keisis. Man tai nekelia nerimo, nes tai tik priartėjimas prie Kristaus moralės ar nuo jos nutolimas.
Žmonija keičiasi: vis toliau pažengia mokslas, technika, o žmonijos moralė tūpčioja vietoje ar net slenka žemyn. Tai rodo besikeičiantys papročiai. Toks jų kitimas mane nuvilia ir neramina, žvelgiant į perspektyvą.
Moralė niekada nesikeičia ta prasme, kad žmogus visada privalo siekti taurumo. Keičiasi tik žmonės: nusilpsta jų sąmoningumas, jie atbunka, pradeda neįsiklausyti ar negirdėti sąžinės balso ir nesugeba susikurti moralės.
Objektyviosios moralės esmė - meilė. Supratimas apie tai evoliucionuoja. Esmė nekinta, bet metodai, formos keičiasi. Besikeičiantieji papročiai neturėtų žadinti emocijų ar kelti nerimo. Juos reikia protu vertinti. Pakitę papročiai rodo, kad reikia gyvenime ieškoti tvirtesnės pozicijos.
Tiesa, kad pasaulis keičiasi. Tačiau moralės reikalavimai anaiptol nesikeičia. Manau, jog pasauliui evoliucionuojant įmanoma, kad moralės principai dar labiau galės atsiskleisti.
Kad papročiai keičiasi, tai natūralu, nes priklauso nuo besivystančių mokslų pažangos ir nuo gyvenimo būdo.
Autentiška lyderystė šiandien: kaip išlikti savimi ir kurti pasitikėjimą organizacijose 📱
Besikeičiantys papročiai mane padrąsina tuo, kad žmogus priverčiamas susimąstyti apie savo egzistencijos prasmę.
tags: #sunis #laiko #turtingiejie