Senojo kaimo statybos tradicijos, gyvenimo būdas, papročiai, kuriuos amžiais puoselėjo mūsų senoliai, traukiasi į praeitį, užleisdami vietą sparčiai plintančioms kosmopolitinėms vertybėms. Senajame kaime statomi nauji modernūs statiniai, savo architektūrinėmis formomis, medžiagomis dažnai svetimi lietuviškam kraštovaizdžiui. Šalia jų liūdnai beatrodantys etninės architektūros pastatai vis dar traukia akį savo formų paprastumu, bet ne prastumu, mastelio pajautimu, dekoro subtilumu, neatsiejamu ryšiu su supančia aplinka, nors daugelis jų jau nebeatitinka šiuolaikinės gyvensenos poreikių...
Šio leidinio tikslas supažindinti su turtingu, bet mažai tyrinėtu Suvalkijos (Sūduvos) etninės architektūros paveldu (kaimų kūrimosi raida, sodybų savitumu, statinių architektūra, tipologiniais bruožais), taip pat paskatinti prisiminti senąsias trobesių statymo, puošimo tradicijas. Leidinys galėtų pasitarnauti ir kaip parankinė priemonė projektuojant naujus statinius, skirtus tiems, kurie pasiryžtų puoselėti, kūrybiškai interpretuoti senojo Sūduvos kaimo architektūrą. Senųjų pastatų, jų prieangių, prieklėčių formų įvairovė, tarpusavio darna, simboliai, įrėžti statinių puošmenyse, - visa tai per amžius patikrinta, ištobulinta, savita...
Etninė architektūra - tai tarsi ta sovietmečiu nutrūkusi gija, kuri galėtų rišti mus su krašto praeitimi, tradicijomis ir tapti šiandieninės aplinkos neatsiejama dalimi, senųjų formų, simbolių kalba susiejančia mus su savo šaknimis, tautos savastimi. Poreikis "prikelti" tradicinę kaimo architektūrą šiandien išlieka gyvybiškai aktualus, turime siekti, kad susigrąžintos senųjų pastatų formos būtų artimos savo kraštui, regionui.
Lietuvos etnokultūriniai regionai
Tradicinio Sūduvos Namo Sandara
Pasak garsaus Lietuvos kaimų pastatų architektūros tyrinėtojo, Amerikos lietuvio Jurgio Gimbuto, „Užnemunėje gyvenamąjį namą tarmiškai vadina stuba. Pro duris buvo įeinama į priemenę. Virtuvei atitverdavo priemenės dalį. Iš virtuvės buvo pakuriamas pečius, čia buvo gaminamas valgis. Pietiniame gale - didžioji gyvenamoji patalpa - Grinčia. Toliau - bulvinė kamara. Pastogėje, ant vadinamo aukšto sukraudavo senus daiktus. Pamatai stubai dažniausiai būdavo iš akmenų. Priemenėje ir virtuvėje - molinė asla. Grinčioje - lentinės grindys. Bulvinėje - po kojomis smėlis. Lubos - lentinės. Stubos stogas buvo aukštokas, dviejų šlaitų ir apdengtas šiaudais.
Arčiausiai prie stubos stovėdavo klėtis. Čia buvo sandėliuojamas ir saugomas derlius. Stovėdavo grūdai, miltai, rūkyta mėsa. Klojimas - tai ūkinis pastatas, kuris stovėdavo priešais gyvenamą namą. Šiek tiek toliau nuo kaimo kelio. Čia sukraudavo ir kuldavo javus. Didesni ūkiai turėdavo daržines pašarams sandėliuoti, o mažesni - klojimus. Viduryje būdavo grendimas, o iš galų - šalinės. Tvartai būdavo pailgi ir nedideli. Kai kurie ūkiai turėdavo atskirai pastatytus rūsius bulvėms ir kopūstams susidėti. Vadinamos bulvinės būdavo virš žemės, su sienelėmis.
Liaudies Architektūra: Tradicijos Ir Savitumas
Liaudies architektūra - tai vietos gyventojų ar savamokslių meistrų pagal senąsias tradicijas statyti pastatai ir kita. liaudies architektūra, pačių vietos gyventojų ar savamokslių meistrų pagal senąsias tradicijas (o ne pagal profesionalių architektų ir kitų parengtus valdžios patvirtintus projektus) statyti pastatai, įvairūs įrenginiai bei kita. Senovinė liaudies architektūra atspindėjo baltiško krašto etnokultūros tradicijas, įvairių vietovių papročius, gyvenseną bei savitumus.
Vienaip statė pastatus ir tvarkė savo sodybas pajūrio bei pamario žvejai, kitaip - pievininkai Nemuno deltoje ar paupių žuvininkai, dar kitaip - senieji laukininkai. Nuo senųjų laikų gyvavo statybos meistrų amatas (nors paprastesnius statinius ar jų dalis dažnai pasistatydavo ir patys gyventojai). Tokie meistrai statydavo pagal savo pirmtakų perduotas liaudies architektūros žinias bei sukauptą patirtį, atsižvelgdami į savininko-užsakovo pageidavimus. Todėl liaudies architektūroje būta tiek pastovių (vietovės pastatuose daugelį kartų kartotų), tiek ir naujų bruožų (statybos meistro sugalvotų ar užsakovo pageidautų - pvz., vienokių ar kitokių puošmenų).
Lietuvių liaudies architektūra
Baltiškame krašte tūkstančius metų gyventa mediniuose pastatuose, palaipsniui tobulinta jų konstrukcija bei įranga, atrandami nauji puošimo būdai ir kita. XIII a. viduryje įsibrovus kryžiuočiams prasidėjo mūrinių pastatų statybos laikotarpis. Krašte daugėjant gyventojų, valdžiai pasisavinus miškus ir medienai tampant brangesne preke, plito molinė statyba. Taip seniausią Mažosios Lietuvos liaudies architektūrą (medinius pastatus) pakeitė naujesnių laikų liaudies architektūra (mediniai ir kitokie pastatai). Klostėsi savi mūrinių ir molinių pastatų statybos bei puošybos būdai.
Tačiau Mažosios Lietuvos tradicinės liaudies architektūros raiškos galimybes toliau keitė bei siaurino krašte vykę ekonominiai, tautiniai, administraciniai ir kitokie pokyčiai. Pvz., XIX a. krašte sparčiai plėtojosi amatai bei pramonė, daugiau įmonių gamino vis įvairesnę produkciją, keitusią senųjų liaudies meistrų dirbinius. Plito įvairūs pusgaminiai, nurungdami rankų darbo gaminius kokybe bei kaina.
Antai daugybėje medienos apdirbimo įmonėlių Nemuno deltoje gaminti įvairūs medienos profiliai, atskiros detalės (pvz., kelių rūšių pjaustytinės vėjalentės ir kita). Statytojai iš ten parsigabendavo norimą dirbinį (pvz., patikusio piešinio ir reikiamo ilgio vėjalentės gabalą) ir panaudodavo jį statyboje (užuot užsakę vėjalentę išdrožti vietos meistrui pagal jo sugalvotą piešinį). Dailiai išpjaustytus langų apvadus - sandrikus keitė paprastesni karnizėliai iš lentpjūvėse išpjauto medinio profilio. Taip unikalias detales (sukurtas vietoje tik šiam objektui) vis labiau keitė standartinti dalykai. Kita vertus, tokių pusgaminių sumanytojai taip pat taikėsi prie vietos tradicijų, žmonių skonio, savaip tęsdami liaudies architektūros tradicijas.
| Laikotarpis | Statybos medžiagos | Būdingi bruožai |
|---|---|---|
| Senovė | Medis, akmuo | Paprastos formos, natūralios medžiagos |
| XIII a. | Mūras, molis | Atsiranda mūrinių pastatų |
| XIX a. | Plytos, čerpės | Plinta pramoninė gamyba, standartizavimas |
Tradicinės liaudies architektūros baras siaurėjo dėl nesulaikomo nutautėjimo krašto germanizacijos dešimtmečiais, spartaus miestiškos (Vakarų Europai būdingos) kultūros plitimo Mažosios Lietuvos kaimuose. Vis dažniau norėta statytis ne senovišką medinę trobą, o miestelyje matytą erdvesnį ir puošnesnį mūrinį namą. Plito tipiniai projektai, vienodėjo statiniai įvairiose apskrityse.
Tradicinės liaudies architektūros raiškos barą itin ribojo XIX a. įsigalėjusios griežtos (ir toliau vis griežtintos) Prūsijos statybos taisyklės. Įvesta statyba pagal valdžios patvirtintus projektus (reikėjo parengti kiekvieno naujo didesnio statinio projektą ir pateikti jį valdžios pareigūnams tvirtinti). Tačiau ir tada dar liko galimybė reikštis liaudies architektūros meistrams, pvz., projektuose nurodinėti tik bendri dalykai (pastato dydis, įėjimų vieta ir kita). Tad liaudies architektūros meistrai, statydami pagal užsakovo pageidavimus ir teikdami savo siūlymus, galėjo pastatą dailinti vienokiomis ar kitokiomis puošmenomis, naudoti įvairias detales. Todėl ir pagal projektus statyti pastatai nebuvo nuobodžiai standartinti.
Palaipsniui nykstanti liaudies architektūra kartais (istorizmo architektūros, eklektizmo architektūros, tautinės architektūros laikotarpiais) tapdavo sektinu pavyzdžiu profesionaliajai architektūrai - miestų bei kurortų pastatuose tada naudoti liaudies architektūros motyvai. Dar ir XX a. pradžioje būta Mažosios Lietuvos vaizdingos liaudies architektūros įspūdingų statinių bei sodybų. Tuomet sudarytame Vokietijos imperijos įvairių provincijų liaudies architektūrai būdingų pavyzdžių rinkinyje pateikti ir Mažosios Lietuvos objektai (laukininko sodyba Klaipėdos apskrityje, žvejo sodyba Gilijos kaime ir kita).
Sūduvos kaimo sodyba Rumšiškėse
Jono Basanavičiaus sodyba - Sūduvos tradicijų puoselėtoja
207 km iš Vilniaus ir pasiekiame Jono Basanavičiaus tėviškę Ožkabalių kaime. Mus pasitinka erdvus kiemas, šimtamečiai, dangų remiantys medžiai, senoviniai, tačiau kruopščiai atnaujinti pastatai, tradicininės darželio gėlės ir sodas. Sodyba buvo atstatyta prieš 32 metus. Pirmiausia atstatytas gyvenamasis namas. Mažai pavyko surasti čia gimusio ir augusio signataro daiktų, tačiau visi kiti, suplaukę iš apylinkių, atspindi turtingo suvalkiečių ūkininko gyvenimą ir buitį. Atstatyti tvartas ir kluonas įgavo kitą paskirtį ir prisipildė gyvybės. Juose vyksta šventės, renginiai ir parodos.
Jono Basanavičiaus sodyba yra vienintelė atstatyta signataro sodyba Lietuvoje, kitų gimtas vietas žymi tik paminkliniai stulpeliai. „Gal ir keista, bet iniciatyva kilo iš Kauno „Drobės“ fabriko žmonių“, - pasakojo vyr. muziejininkė Agnė Brazaitienė. „Drobiečių žodžio“ redaktorė Rima Lipšienė iškėlė iniciatyvą atstatyti Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Jono Basanavičiaus tėviškę. Pirmoji parama garsaus suvalkiečio namui atstatyti taip pat atėjo iš šios įmonės. Jie suorganizavo pirmą aplinkos tvarkymo talką, išvalė šabakštynus, atidengė pamatus, pasodino pirmuosius ąžuoliukus.
Vyr. muziejininkė Agnė Brazaitienė priminė sodybos kūrimosi istoriją: „Pirmiausia buvo atstatytas namas ir klėtis. Kokie entuziastingi žmonės buvo tuomet! Gyvenamojo namo stogui uždengti buvo pasodintas dviejų hektarų rugių laukas. Vyrai su dalgiais juos nupjovė, o vietos moterys ir merginos, pamokytos vyresniųjų, javus suėmė ir surišo į pėdus. Vyrai iškūlė, o vietiniai, dirbdami kartu su meistrais iš Žemaitijos, šiaudais uždengė stogą. Visi dirbo iš idėjos, negailėdami nei laiko, nei savo pinigų. Atstatytą dviejų galų stubą (taip sūduviai vadina savo gyvenamą namą) apylinkių žmonės apstatė tinkamais baldais.
Deja, neatsirado iš Basanavičių giminės norinčių čia apsigyventi, tad 5 metus sodyboje gyveno ir plušėjo laimėjusi konkursą studentų Violetos ir Romano Raulynaičių šeima iš Vilniaus. Į sodybos atkūrimo darbus įsitraukė giminės, draugai ir vietiniai žmonės. Jiems talkino visa Lietuva. Vėliau 10 metų sodyboje gyveno Vilma ir Antanas Klimai, susilaukė čia dviejų vaikų. Klimų šeimai išsikrausčius iš Jono Basanavičiaus gimtinės 2006 m. kovo 31 d. Šiandien 40 ha užima greta augantis Tautinio atgimimo ąžuolynas.
Šiandien Jono Basanavičiaus gimtinė, pristatanti turtingo suvalkiečio sodybą, yra Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys. Čia vyksta daug tradicinių renginių ir dar daugiau tikimasi lankytojų, minint Sūduvos (Suvalkijos) metus. Pačios populiariausios yra susijusios su kulinariniu paveldu ir etnine kultūra. Ypač pamėgtos gilių kavos, giros, razavų blynų gaminimo edukacijos su degustacijomis. Vyksta šeimos šventės, ypač populiarios edukacijos pagal senovinius papročius: krikštynos, mergvakariai, vestuvės - tarsi tiltas, sujungiantis su protėvių pasauliu. Sodyba, turinti ypatingą aurą, svečius nukelia į protėvių laikus ir šventės dalyviai patiria ypatingus jausmus bei itin pakilią nuotaiką.
Verta priminti, kad šioje sodyboje tautos patriarchas gimė ir gyveno iki 11 metų, kol augo ir mokėsi Lukšių pradinėje mokykloje. Vėliau tėvai parsiveždavo atostogoms iš Marijampolės gimnazijos. Tėvas buvo geras pasakorius ir mažajam Jonukui tie pasakojimai gerai įsiminė. Yra išleista jo surinktos tautosakos knyga „Ožkabalių dainos“. Iškiliojo sūduvio gyvenimo vingius narplioja protmūšių apie Joną Basanavičių, Suvalkijos signatarus, etninę kultūrą dalyviai. Juose sudalyvauti - ir garbė, ir smegenų mankšta. Įvairias edukacijas pamėgo ir šeimos, nes muziejus priima grupes nuo 5 žmonių. Rudenį šeimos su vaikais atvyksta prisirinkti gilių iš Tautinio atgimimo ąžuolyno ir čia pat išmoksta pasigaminti iš jų kavą.
Vaišinu draugus, o jie aikčioja, kaip tu taip sugalvojai.