Daugiabučių gyvenamųjų pastatų statyba Lietuvoje

Lietuvos teritorijoje statyba siejama su pirmųjų gyventojų atsiradimu (dešimtas-devintas tūkstantmetis pr. Kr.). Statyti nesudėtingi antžeminiai ovalūs, apskriti, vėliau ir keturkampiai būstai su atvirais iš akmenų sukrautais židiniais. Sienos iš nuožulniai sudėtų rąstelių būdavo apkreikiamos lapais, kartais velėnomis.

Didesni būstai statyti retai, jiems naudota karkasinė konstrukcija: mediniai stulpai laikė stogą, sienos būdavo išpintos žabais ir krėstos moliu. Pirmo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje atsirado sienų iš 10-12 cm storio kampuose sukirstų rąstelių, Pirmo tūkstantmečio antroje pusėje pradėtos statyti medinės pilys su aukšta aptvara ir bokštais.

Nuo 13 a. pilių sienos mūrytos iš lauko akmenų ir lygaus paviršiaus arba brauktinių (su grioveliais viename šone) molio plytų, surištų degtų kalkių skiediniu. Ankstyvieji ir gotikos laikotarpio pastatai yra kiautinio mūro konstrukcijos. 13 a.-14 a. viduryje vyravo baltiškoji (vendinė) mūro perriša (toje pačioje plytų eilėje - du ilgainiai ir vienas trumpainis), 14 a. viduryje-17 a. pradžioje - gotikinė (ilgainių ir trumpainių kaita toje pačioje plytų eilėje), 16 a. viduryje-18 a. - renesansinė (vienoje eilėje - ilgainiai, kitoje - trumpainiai). Nuo 14 a. pilių, vėliau ir namų, mūrinės sienos stiprintos mediniais strypais.

15 a. Kaime vyravo du gyvenamųjų pastatų tipai: namas (numas, nomas) su ugniaviete ir tradicinis gyvenamasis pastatas (aukštaičių pirkia, žemaičių troba, suvalkiečių stuba) su moline krosnimi. 11 a. pradžioje sodybose jau buvo statomos jaujos, kluonai, svirnai (klėtys), pirtys. Kaimo statinių pagrindinės medžiagos buvo natūrali mediena, molis, akmenys, kaltinė geležis. Iki 19 a. rąstus tašydavo kirviu, 19 a. 14-16 a. miestiečių vieno arba dviejų aukštų mūriniai namai buvo gotikos stiliaus, 16-17 a. - renesanso, 17-18 a. - dviaukščiai su uždarais kiemais - baroko, 19 a. 2-4 aukštų su fligeliais - klasicizmo stiliaus.

Ankstyvuosiuose mediniuose pastatuose lubos buvo daromos iš medinių kartelių ir aplipdomos moliu, vėliau - iš skeltinių lentų. Pjautų ir obliuotų lentų lubos pradėtos dėti 18 amžiuje. Rūmuose (kartais ir bažnyčiose) nuo 16 a. darytos kesoninės lubos. Kaime nuo senovės laikų buvo paplitusios plūkto molio grindys (asla; kai kur išliko ir 20 a.). Iki 14 a. skeltinių lentų grindys būdavo įrengiamos tik kai kurių pilių gyvenamosiose patalpose.

Nuo 13 a. bažnyčiose ir Vilniaus pilyse, Trakų pilyse grindims naudotos keraminės plytelės, statybinės plytos. 18-19 a. Senųjų gyvenamųjų namų langai buvo nedideli atviri arba aptraukti gyvulio pūsle. 13-14 a. pilių ir bažnyčių, vėliau ir gyvenamųjų namų statybose pradėtas naudoti stiklas. 20 a. pradžioje statybose (daugiausia tvartų) pradėtas naudoti molbetonis. Iki 19 a. 16 a. Lietuvoje pradėti statyti malūnai, liejyklos, spirito varyklos ir plytinės, Vilniuje nutiesti pirmieji mediniai ir mūriniai kanalizacijos (buitinės, pramonės ir lietaus vandens) nuotakynai. 19 a. 19 a.

Per Pirmąjį pasaulinį karą ir nepriklausomybės kovas Lietuvos ūkis buvo labai nuniokotas. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) buvo sugriauta 40 miestelių, 1013 kaimų, 242 dvarai, 1791 vienkiemis, daugiau kaip 10 fabrikų, daugiau kaip 13 250 gyvenamųjų namų ir 24 680 negyvenamųjų pastatų. 1919 Lietuvoje neveikė nė viena plytinė, trūko visų rūšių statybinių medžiagų. Pagrindinė statybinė medžiaga buvo medis, nors miškai užėmė tik 16,3 % teritorijos (pvz., Latvijoje tuo metu - 27 %, Austrijoje ir Vokietijoje - 28 %, Čekoslovakijoje - 33 %, Švedijoje - 54 %, Suomijoje - 74 %). Nepriklausomos Lietuvos statybos, kaip sistemos, organizavimo pradžia laikoma 1921, kai prie Vidaus reikalų ministerijos buvo įsteigtas Lietuvos atstatymo komisariatas.

Jis rūpinosi sugriautų miestų ir miestelių atstatymu, kelių tiesimu, statybos planų ir projektų rengimu bei tvirtinimu, leidimų statyti išdavimu, visuomeninių pastatų statybos technine priežiūra, statybinių medžiagų pramonės plėtojimu ir atstatymo darbų finansavimu. 1925 Lietuvos atstatymo komisariatas pertvarkytas į Statybos inspekciją (nuo 1935 Statybos ir sauskelių inspekcija, vėliau komitetas), kuri priklausė Susisiekimo ministerijai. Apskrityse ir miestuose veikusios atstatymo komisijos pertvarkytos į apskričių, miestų statybos inspekcijas.

Valstybinio statybos komiteto (veikė iki 1940) funkcijos buvo priimti bendrą valstybės statybų planą, t. p. svarbesnius statybos projektus ir parinkti jiems vietą, spręsti su miestų planavimu ir atstatymu susijusius klausimus (atsižvelgiant į susisiekimo, higienos ir bendrus modernios urbanizacijos reikalavimus), svarbesnius elektrifikacijos, motorizacijos, sanitarijos statybos finansavimo ir eksploatacijos bei kitų sričių (atsižvelgiant į šalies ūkio išteklius ir galimybes), t. p. Statybų mastas kasmet plėtėsi, bet daugiausia buvo statoma (apie 70 % visų statinių) kaimo vietovėse, nes po 1922 pradėtos žemės reformos valstiečiai kėlėsi į vienkiemius. Kaime kasmet buvo pastatoma apie 6000 gyvenamųjų namų.

1922-38 kaimo vietovėse iš viso pastatyta apie 248 000 statinių, iš jų - apie 91 500 gyvenamųjų namų. Per šį laikotarpį miestuose ir miesteliuose pastatyta apie 36 000 statinių, iš jų - apie 20 000 gyvenamųjų namų, daugiau kaip 2800 įvairių įmonių ir gamyklų, daugiau kaip 1200 visuomeninių pastatų. Pramoninius statinius daugiausia projektavo užsienio bendrovės, jos t. p. gamino ir tiekė technologinę įrangą. 4 dešimtmečio pabaigoje tik 5 miestuose buvo įrengtas vandentiekio ir kanalizacijos tinklas, prie jo buvo prijungiami nauji visuomeniniai ir pramoniniai pastatai, kai kurie gyvenamieji namai.

1937 pastatyta apie 14 000 medinių pastatų ir tik apie 1000 mūrinių bei apie 2000 molinių ar kitų nedegių medžiagų pastatų. Kaune 1937 pastatyta 214 mūrinių ir 334 mediniai pastatai. Tai lėmė didelė plytų kaina - 65 litai už 1000 plytų. 1937 pagaminta 52 mln. plytų, o norint pereiti prie mūrinės statybos jų būtų reikėję pagaminti 6 kartus daugiau ir sumažinti kainą iki 35-40 litų už 1000 plytų.

1939 vyriausybė patvirtino detalų Mūrinės statybos ugdymo planą, pagal kurį buvo numatyta per 10-15 m. visiškai pereiti prie mūrinės statybos, kasmet pagaminti po 300 mln. plytų, 200 000 t kalkių, per 10 m. - 1 mln. t cemento. Cementas buvo vežamas iš užsienio, 1938 jo įvežta 124 000 tonų. Cemento kaina buvo didelė - 100-110 litų už toną. Siūlyta statyti cemento gamyklą Skirsnemunėje (pajėgumas - 60 000 t per metus, cemento kaina - 50 litų už toną), plėsti kalkių gamybą Kaune, Akmenėje.

Plytoms atpiginti numatyta sumažinti joms išdegti reikalingo kuro kainą, mažesniais mokesčiais skatinti naujų plytinių statytojus, t. p. mūrinių namų savininkus 5 m. atleisti nuo valstybės ir savivaldybių mokesčių. Iždas pajamų turėjo gauti iš išsiplėtusios statybinių medžiagų gamybos ir statybų verslo. Iki 1940 Lietuvoje statybas vykdė daug mažų rangovinių bendrovių. Valstybinės, kooperatinės ir visuomeninės organizacijos statybas joms beveik visada atiduodavo iš varžytynių, bet nebuvo didesnės konkurencijos, nes daugeliu atvejų rangovai susitardavo tarpusavyje ir gaudavo kompensaciją iš statybos rangą perėmusios bendrovės.

Viena aktyviausiai veikusių buvo brolių D. ir G. Ilgovskių statybos įmonė (įkurta 1921). Iš pradžių ji statė tik pastatus, vėliau pradėjo tiesti ir remontuoti plentus, statyti tiltus. 4 dešimtmetyje įmonė pastatė Kaune ir Lietuvoje daug unikalių visuomeninių pastatų, pvz., Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmus, Žemės ūkio rūmus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmus, Panemunės tiltą, kareivines ir cukraus fabriką Panevėžyje, gimnaziją, gyvulių skerdyklą ir šaldyklą Klaipėdoje, nutiesė plento ruožus Raseiniai-Viduklė ir Jurbarkas-Smalininkai, pastatė gimnazijas Biržuose, Kėdainiuose ir kita.

Žinomiausi statybos įmonių savininkai‑rangovai buvo P. Dėdelė, M. Grodzenskis, S. Ilgovskis. Kai kurie rangovai Kaune 4 dešimtmečio pabaigoje susivienijo į akcinę bendrovę Lietuvos statyba. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo gabių projektuotojų, kurie suprojektavo unikalių gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų, prižiūrėjo, kad rangovai pastatus statytų gerai ir greitai. Pvz., P. Dėdelės bendrovė 1939 05 Kaune vykusiam Europos krepšinio III čempionatui per 5,5 mėn. pastatė sporto halę. Halės projektą inžinierius A. Rozenbliumas parengė per 1,5 mėn., o detaliuosius brėžinius - jau vykstant darbams (darbus pats ir prižiūrėjo). Halės projektavimas ir statyba kainavo apie 400 000 litų.

Architektas M. Songaila Kaune suprojektavo Valstybės teatro rekonstrukciją (su V. Dubeneckiu, 1923), Lietuvos banko rūmus (1928), Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos‑chemijos instituto rūmus (su A. Funku, F. Vizbaru, 1931; susprogdinti per Antrąjį pasaulinį karą), vadovavo bankų skyrių pastatų Panevėžyje (1930), Biržuose (1935), Mažeikiuose (1937), Kretingoje (1938), Raseiniuose (su A. Funku, 1933) ir Tauragėje (su A. Funku, 1935) projektavimui ir statybai.

Architektas S. Kudokas Kaune suprojektavo VI gimnaziją Šančiuose (1938), Aukštesniosios technikos mokyklos rūmus (1938; dabar Kauno technikos kolegija), Karininkų ramovę (su K. Krikščiukaičiu, konstruktorius A. Rozenbliumas, 1937), įrengė Kauko laiptus į Žaliakalnį (1936), architektas V. Dubeneckis - Kaune Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmus (1933), Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmus (su K. Reisonu, K. Krikščiukaičiu, 1931-36), daug daugiabučių namų. Architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis suprojektavo Vytauto Didžiojo universiteto akių ir ausų kliniką (1930), Kauno apskrities savivaldybės rūmus (1933; dabar Vyriausiasis policijos komisariatas), Kūno kultūros instituto rūmus (1932; dabar Lietuvos sporto universitetas), Pienocentro rūmus Laisvės alėjoje (1934; dabar Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultetas), Tyrimų laboratoriją (konstruktorius A. Rozenbliumas, 1935-38; dabar Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto senieji rūmai), Prekybos, pramonės ir amatų rūmus (1938, dabartinė Kauno apskrities viešoji biblioteka), ligonines Panevėžyje, Švėkšnoje ir Šiauliuose (1935-40), gimnazijas Biržuose ir Panevėžyje (1930-36), Pedagoginio instituto sporto rūmus Klaipėdoje (1937), bažnyčias Kybartuose (1928), Mažeikiuose (1936), Šakiuose (1934, per Antrąjį pasaulinį karą apgriauta, atstatant rekonstruota), rekonstravo Valstybės teatrą (1930; dabar Kauno muzikinis teatras), įvairiuose miestuose suprojektavo keliolika kotedžo tipo gyvenamųjų namų ir kita.

A. Rozenbliumas 1937-40 suprojektavo ir pastatė gelžbetoninį tiltą per Nemuną Alytuje, Limos fabriką Kaune, Radviliškio stiklo fabriką ir kitus pastatus, inžinierius K. Reisonas - Žemės ūkio rūmus (1933), Žemės banką (1935; dabar Kauno technologijos universiteto centriniai rūmai) ir Prisikėlimo bažnyčią Kaune (1933-40, baigta 2006), Birutės saldainių fabriką ir Frenkelio namus Šiauliuose, Tauragės ligoninę (1932), Pasvalio komercinę mokyklą, Jurbarko tuberkuliozės ligoninę, bendrovės Maistas šaldyklą ir bendrovės Lietūkis sandėlius Klaipėdoje, inžinierius architektas F. Vizbaras - Centrinį paštą (1931), Pažangos rūmus (1934; dabar Vytauto Didžiojo universiteto Menų institutas) ir daug daugiabučių gyvenamųjų namų bei kotedžų Kaune, inžinierius architektas A. Funkas - draudimo bendrovės Lietuvos Loidas rūmus (1936; dabar Žemėtvarkos projektavimo institutas) ir Taupomųjų kasų rūmus (su B. Elsbergu, A. Lukošaičiu, 1939, dabar Kauno miesto savivaldybė) Kaune, Panevėžio cukraus fabriką (1940), dalyvavo rengiant Vytauto Didžiojo karo muziejaus Kaune, Raseinių banko, Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo (1936) projektus.

Inžinierius architektas E. A. Frykas suprojektavo Seimo ir Teisingumo ministerijos (1930; dabar Nacionalinės filharmonijos skyrius), Ugniagesių (su A. Jokimu, 1930), Lenkų kredito draugijos (1932) rūmus Kaune, Marijampolės (1924), Tauragės, Vilkaviškio, Rokiškio, Kretingos geležinkelio stotis (visos 3 dešimtmetyje). Statybos inžinierius Lietuvoje pradėjo rengti 1920 Kaune įsteigtų Aukštesniųjų kursų Technikos skyrius.

Šiuos kursus 1922 02 pertvarkius į Lietuvos universitetą, jo Technikos fakulteto Statybos skyriuje buvo rengiami statybos inžinieriai, architektai, geodezininkai. 1925-40 Lietuvos universiteto (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) Statybos skyrių baigė 190 statybos inžinierių (jie sudarė 63,4 % visų baigusiųjų Technikos fakultetą). Nuo 1920 technikus inžinierius rengė Aukštesnioji technikos mokykla Kaune. Trūko specialistų, todėl (daugiausia rangovinėse organizacijose) dirbo daug praktikų. Į statybas kaimo vietovėse būdavo samdomi amatininkai praktikai (tik nedaugelis jų buvo baigę amatų mokyklas). Statybos darbai buvo mažai mechanizuoti, reikalavo daug rankų darbo (transportuojant ir pernešant medžiagas, atliekant žemės, betonavimo ir kitus darbus), atlyginimai dėl didelės bedarbių pasiūlos buvo maži.

1940 SSRS okupavus Lietuvą buvo nacionalizuoti bankai ir didžiosios pramonės įmonės. Didelių statybos ir statybinių medžiagų bendrovių Lietuvoje nebuvo, todėl statybos ūkio suvalstybinimas pradėtas tik 1940 rugsėjį. Nacionalizuotas statybos organizacijas perėmė įkurtas Pramoninės statybos trestas. Jo žemutinės grandies gamybos padaliniai - sektoriai (vėliau pervadinti kontoromis) - perėmė statybas Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, pradėta darbų specializacija.

1941 pradžioje Pramoninės statybos trestą sudarė Centrinė įstaiga ir kontoros - Elektrotechnikos, Santechnikos, keturios Kauno statybos, dvi Vilniaus statybos, dvi Šiaulių statybos, Panevėžio statybos, Skirsnemunės statybos, Statybos mašinų nuomojimo, Tiekimo ir transporto. Įvedus pamaininį darbą pramonės ir statybos įmonėse padidėjo darbininkų skaičius ir buvo likviduotas nedarbas. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kitur pradėta gyvenamųjų namų darbininkams statyba. Iki 1941 balandžio Kaune jiems pastatyti 784 butai.

1941 priimtas pirmasis Liaudies ūkio vystymo planas. Jame numatyta kapitalinių įdėjimų už 27,3 mln. rublių (palyginamosiomis 1961 kainomis). Daugiau kaip 50 % visų lėšų buvo numatyta pramonės pajėgumams plėsti, siauroms gamybos vietoms (daugiausia energetikos, kuro, mašinų gamybos ir statybinių medžiagų pramonės šakų) panaikinti. 1941 Vokietijai okupavus Lietuvą, ji tapo sudėtine Ostlando, arba Rytų krašto, reicho komisariato dalimi. Dauguma fabrikų, daugiausia statybinių medžiagų, neveikė. Nutrūko naujų įmonių statyba ir senų rekonstrukcija.

1944 atsitraukdama Vokietijos kariuomenė susprogdino daug gamyklų, kitų statinių, išvežė į Vokietiją mašinų, daug įrangos ir kita. Nuo karo veiksmų labai nukentėjo Šiauliai, Klaipėda, Raseiniai, Šakiai ir kiti miestai. Vilniuje buvo sugriauta apie 50 % visų statinių. Lietuvoje buvo sugriauta ir sudeginta 52 919 įvairių pastatų (15,5 mln. m3), 26 480 gyvenamųjų namų (1,6 mln. m3), 862 kultūriniai ir buitiniai pastatai (1,5 mln. m3), iš jų - 682 mokyklos, 30 aukštojo mokslo įstaigų pastatų, 72 ligoninės. Visiškai sutrikdytas elektros tiekimas - sugriautos Petrašiūnų, Vilniaus ir Panevėžio elektrinės, susprogdintos, sunaikintos ar iš dalies suniokotos 56 elektros stotys ir pastotės (115 000 kW galios). Sutrikdyta kelių ir geležinkelių sistema. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva tapo SSRS dalimi. Sovietmečiu statybos buvo griežtai centralizuotos ir planuojamos. Prioritetas teiktas pramonės ir infrastruktūros objektams, o gyvenamoji statyba dažnai buvo vykdoma pagal standartinius projektus, siekiant užtikrinti masinį būstą.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje statybos sektorius patyrė didelių pokyčių. Atsirado daug privačių statybos įmonių, kurios pradėjo konkuruoti rinkoje. Statybos tapo labiau orientuotos į individualius poreikius ir kokybę. Buvo pradėta statyti daugiau modernių, energiją taupančių pastatų. Lietuvoje kasmet išduodami tūkstančiai statybas leidžiančių dokumentų, tačiau tai ne visada reiškia, kad pradėtos statybos sėkmingai bus baigtos.

Pastaruoju metu padaugėjo atvejų, kai NT vystytojai kreipiasi į teisininkus dėl to, jog yra gautas Valstybinės teritorijų ir planavimo inspekcijos (VTPSI) pranešimas apie neteisėto statybų leidimo išdavimą. Kai kuriais atvejais naujo statybų leidimo gauti nebepavyksta, tad tai atneša milžiniškus nuostolius. Akivaizdu, kad augant šalies ekonomikai, naujų objektų statybos vyko ir vyks. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, vien 2024 m. Tuo tarpu naujų negyvenamųjų pastatų statybą leidžiančių dokumentų skaičius 2024 m.

Tenka pastebėti, kad pastaruoju metu gana dažnai pasitaiko ginčų dėl vienbučių, sublokuotų vienbučių ir daugiabučių statybos. Tuo tarpu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad siekdami nustatyti detaliajame plane įtvirtintų teritorijos naudojimo būdo ir veiklos joje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visumą, pirmiausiai bylą nagrinėjantys teismai turi nustatyti ir vertinti teisinį reglamentavimą, galiojusį būtent detaliojo plano rengimo metu.

Pavyzdžiui, Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ buvo įtvirtinta, kad šis reglamentas taikomas vienbučio (vieno buto) ir dvibučio (dviejų butų) gyvenamojo pastato ar sublokuotų namų statybai. Dėl to dabar kyla ginčų, kai pavyzdžiui, sodybinio užstatymo tipo teritorijoje suprojektuoti, galiojančio statybos leidimo pagrindu pastatyti sublokuoti vienbučiai. Nors pats užstatymo tipas (sodybinis) reiškia ekstensyvų gyvenamųjų teritorijų užstatymą. Kiti dažnai pasitaikantys, statybų leidimo naikinimo atvejai yra netinkamai nustatyta statybos rūšis: rekonstrukcija ar kapitalinis remontas ir pan.

Esminis šios statybos rūšies skirtumas, t.y. Kiek laiko gali užtrukti naujo projekto rengimas naujam statybų leidimui gauti? Vis tik laikas teisiniuose ginčuose niekada nėra sąjungininkas. Kai kuriais atvejais tai reikštų, jog tokia statyba negalima iš vis. Pavyzdžiui, dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo suprojektuotas pastatas neatitiktų užstatymo intenstyvumo rodiklio, pastato aukštingumo rodiklių ir pan. Visais atvejais, statybų leidimo naikinimas sukuria didelius nuostolius.

Jeigu statybos stoja, o lėšos skolintos, atitinkamai ne tik skaičiuojamos palūkanos, tačiau kyla klausimų ir dėl paskolų grąžinimo termino. Jeigu NT projektas yra įsigyjamas, visais atvejais prieš įsigyjant pirmiausia reikėtų atlikti išsamų techninį ir teisinį patikrinimą, kad mažinti riziką, jog pradėjus statyti paaiškės, jog tokia statyba negalima.

Galiausiai, nors teisės aktai, ypač statybų srityje, keičiasi sparčiai ir yra nemažai neaiškumų, kylant rizikai dėl statybų leidimo panaikinimo reikėtų objektyviai vertinti situaciją. Bendradarbiauti su konroliuojančiomis institucijomis ir kartais, net jaučiantis teisiam, tartis dėl priemonių, kadangi statybų leidimą ginčijant teisme kyla labai nemažai problemų - pavyzdžiui, Nekilnojamojo turto registre pateikiama informacija apie situaciją, kas gali stabdyti pardavimus. Ne veltui sakoma, kad sėkmė, atidžiau pasižiūrėjus, tėra didelio darbo ir kruopštaus pasiruošimo rezultatas.

Aludarių g. 2017 m. Įvertinta, kad projektuojami pastatai miesto centrinės dalies kontekste nekeičia ir neturi įtakos senamiesčio siluetui, nematomi iš senamiesčio gatvių ir aikščių, nuo Žvėryno užstojami verslo centro kairiajame Neries krante užstatymu. Objektas savo padėtimi, aukščiu, apimtimi ir išraiška nenustelbia esamų kultūros paveldo objektų, pastatų aukščiai ir mastelis atitinka aplinkos kontekstą. Gyvenamieji namai yra 5-6m žemesnėje terasoje negu gretimi sklypai V. Kudirkos gatvėje. Pastatai atitraukti nuo esamo užstatymo normuojamais atstumais.

Šiame etape projektuojamo pastato 3D modeliui nekeliamas aukštas detalumo lygis. Modeliuojami tik pagrindiniai pastato elementai - sienos, perdangos, balkonai, terasos. Pastato plotai (erdvės) suskirstomi pagal jų paskirtį. Variantinis patalpų planavimas - ieškant efektyviausio parduodamo ir statomo ploto santykio ir pritaikant pelningumo testo skaičiavimo principus. Projektuotojai planavimo etape pateikė keletą patalpų (butų) išplanavimo variantų. Projekto statinių kompleksas išdėstytas ant šlaito. Inžinerinės sistemos suprojektuotos taip, kad elementai nesikirstų su konstrukcijomis. Suplanuotas butų skaičius - 244 vnt.

Štai keletas pavyzdžių kaip atrodo daugiabučių statybos Lietuvoje:

tags: #str #daugiabuciai #gyvenamieji #pastatai