Tarptautinė Teisė: Sąvoka, Šaltiniai ir Sistema

Tarptautinė teisė reguliuoja nepriklausomų valstybių santykius. Valstybėms privalomos teisės normos kuriamos jų laisva valia, išreikšta sutartyse arba visuotinai priimtuose papročiuose, kurie nustato teisės principus ir yra sukurti tam, kad reguliuotų šių kartu egzistuojančių bendrijų santykius, arba tam, kad būtų pasiekti bendri tikslai. Dabar tarptautinė teisė reglamentuoja ne tik valstybių, bet ir tarptautinių organizacijų santykius. Tarptautinė teisė reguliuoja pirmiausia suverenių valstybių santykius, o vidaus teisė - santykius valstybės viduje.

Pirmasis terminą „tarptautinė teisė” (international law) pavartojo anglų filosofas Džeremis Bentamas (Jeremy Bentham) 1870 m. Iš pradžių buvo tautų teisė (jus gentium) - terminas, atsiradęs romėnų teisėje ir plačiai vartotas net iki XX a. vidurio pažymėti tam, ką mes dabar įpratę vadinti tarptautine teise. Terminu jus gentium buvo žymimos taip pat visoms tautoms bendros taisyklės ir institucijos. Tačiau ilgainiui jus gentium nusistovėjo kaip terminas, apibrėžiantis teisės normas, reglamentuojančias valstybių santykius, nors pažodžiui verčiant išeitų, kad jus gentium turėtų reguliuoti tautų santykius.

Tarptautinės Teisės Subjektai

Tarptautinės teisės (TT) subjektas apibrėžiamas 2 požymiais:

1. Galėjimas turėti teises ir pareigas.
2. Teisė ginti teises ir pareigas paduodant tarptautinius ieškinius.

Būtina šių požymių visuma. TT subjektų teisių ir pareigų apimtis gali būti skirtinga. Apimtis visada priklauso nuo visuomenės poreikių.

1. Tiesioginiai TT subjektai - valstybės. Jos gali turėti visas įmanomas teises ir pareigas.
2. Išvestiniai TT subjektai - tarptautinės organizacijos, fiziniai ir juridiniai asmenys, tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, laisvieji miestai ir kiti subjektai.

Neaišku, ar nevyriausybinės organizacijos yra subjektai. Turi teisių ir pareigų, bet neaišku, ar gali paduoti ieškinius. Nevyriausybinė organizacija - privati organizacija. Fizinis asmuo turėtų būti laikomas TT subjektu, tik jo teisė paduoti ieškinius siauresnė negu valstybės. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos - fizinių ar juridinių asmenų susivienijimai, įsteigti tų asmenų tikslams siekti. Tarptautinės organizacijos sinonimas tarptautinė vyriausybinė organizacija. Tai išvestinis TT subjektas.

Tarptautinės Teisės Ypatybės

Tarptautinės teisės ypatybės (bruožai):

1. Įstatymų leidimo valdžios nebuvimas.
2. Šaltinių ypatybės.
3. Centralizuotos vykdomosios valdžios nebuvimas.
4. Bendros privalomos kompetencijos teisminio organo nebuvimas.
5. Subjektų ypatybės.
6. Normų laikymosi užtikrinimo ypatybės.
7. Tarptautinės teisės normų privalomumas.

Tarptautinės Teisės Šaltiniai

Tarptautinės teisės šaltinių sąrašas pateikiamas Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 str. Šiuo straipsniu įtvirtintas tarptautinės teisės šaltinių sąrašas (1. tarptautinės sutartys, 2. tarptautiniai papročiai, 3. bendrieji teisės principai, 4. teismų sprendimai , 5. doktrina) yra formuluotė, nepasikeitusi nuo 1920 m., t. y. nuo to laiko, kai buvo priimtas Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo (Tautų Sąjungos teisminio organo) statutas. Šiuo metu taip pat pripažįstama, kad tarptautinės teisės šaltiniai yra ir 6. tarptautinių organizacijų rezoliucijos bei 7. valstybių vienašaliai aktai, kuriais valstybės prisiima tarptautinius įsipareigojimus.

Nei Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 straipsnis, nei koks kitas teisinis aktas nenustato tarptautinės teisės šaltinių hierarchijos. Tai nereiškia, kad atskirų teisės aktų teisinė galia negali būti skirtinga privalomumo prasme. Vieni aktai nustato privalomas tarptautines teisines normas, kiti - dažniausiai tarptautinių organizacijų neprivalomos rezoliucijos - turi tik rekomendacinę galią.

Klasikinį tarptautinės teisės šaltinių sąrašą pateikia Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 str.:

„1. Teismas, kuris jam perduotus ginčus turi spręsti vadovaudamasis tarptautine teise, taiko:

1. ir bendrąsias, ir specialiąsias tarptautines konvencijas, nustatančias taisykles, kurias aiškiai pripažįsta nesutariančiosios dalyvės;
2. tarptautinį paprotį kaip įrodymą visuotinės praktikos, pripažintos teisine norma;
3. civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus;
4. atsižvelgdamas į 59 straipsnio nuostatas, teismo sprendimus ir skirtingų tautų viešosios teisės aukščiausios kvalifikacijos specialistų doktriną kaip pagalbinę priemonę teisės normoms nustatyti.

2. Šios nuostatos nedraudžia Teismui spręsti bylos ex aequo et bono, jei šalys su tuo sutinka”.

Tarptautinės teisės šaltinių sąraše nematome tarptautinių organizacijų aktų. Jį taip pat reikėtų papildyti valstybių vienašaliais aktais, kurie irgi gali būti tarptautinių įsipareigojimų šaltiniai.

Tarptautiniai Susitarimai

„Sutartis” reiškia valstybių raštu sudarytą tarptautinį susitarimą, kuriam taikomos tarptautinės teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu, koks to susitarimo pavadinimas”. Tarptautinę sutartį gali sudaryti ir kiti tarptautinės teisės subjektai - tarptautinės organizacijos, valstybiniai teritoriniai vienetai ir t. t. Praktikoje taip pat gerai žinomos ir tarptautinės sutartys, sudarytos žodžiu, t. y. vadinamieji „džentelmeniški susitarimai”.

Tarptautinė sutartis yra dviejų ar daugiau subjektų susitarimas siekiant apibrėžto rezultato, kurį reguliuoja tarptautinė teisė. Tarptautinė sutartis grindžiama sutarties šalių sutikimu. Tarptautinė sutartis yra labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis, nes jos taisyklės įforminamos šalių pasirašytame dokumente arba dokumentuose. Išimtis yra džentelmeniški susitarimai, dėl kurių privalomumo nėra bendros nuomonės praktikoje ir doktrinoje.

Tarptautinės sutartys:

• Universalios (pasaulinės)
• Regioninės (pvz., EŽTK - Europos regionas)
• Dvišalės (Rusija <> Lietuva)

1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinės sutarčių teisės - labai svarbu egzaminui. 1986 m. Konvencija - labai svarbu egzaminui.

Tarptautinis Paprotys

• opinia juris (teisinė nuomonė)
• sive necesitatis (praktika)

Paprotys gali išsirutulioti per trumpą laiką, bet tam reikia, kad valstybių praktika būtų vienoda ir plačiai taikoma. Tai yra trumpalaikio papročio teorija ( pvz. sprogo Černobylis - atsirado paprotys - pranešti apie tokią avariją būtina).

Kadangi dėl laisvos valstybių valios galima nesutikti su paprotine norma, bet kol ji nėra plačiai priimta, todėl papročio atsiradimui galima prieštarauti, bet valstybė turi nuolat prieštarauti, tada tas paprotys jos nelies.

Papročiai:

• Regioniniai
• Dvišaliai
• Daugiašaliai

Su papročiu sutinkame per opinia juris ir praktiką.

Tarptautinės Teisės Sankcijos

Teisei, kaip privalomų elgesio normų sistemai, būdinga tai, kad prireikus šių normų priverčiama laikytis. Tačiau prievartinis pobūdis nėra pagrindinė teisės savybė.

Tarptautinei teisei taip pat būdingas prievartinis pobūdis; jis čia pasireiškia specifinėmis formomis. Tarptautinę teisę valstybės gali taikyti individualiai - atsakomosiomis priemonėmis (represalijomis) prieš valstybę pažeidėją arba kolektyviai taikydamos tarptautinių organizacijų nustatytas tarptautines sankcijas ar net naudodamos ginkluotą jėgą pagal Jungtinių Tautų Chartiją.

Atsakomosios priemonės (represalijos) yra atsakomasis tarptautinių įsipareigojimų nevykdymas valstybės pažeidėjos atžvilgiu.

Tarptautinės sankcijos ir kitos kolektyvinės priemonės, susijusios su karinės jėgos panaudojimu. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, jei įvykdomi pavojingi taikai veiksmai, pažeidžiama taika ar įvykdomas agresijos aktas, gali pagal Jungtinių Tautų Chartijos 41 straipsnį nuspręsti, kad valstybės turi imtis šių veiksmų: visiškai arba iš dalies nutraukti ekonominius santykius, geležinkelio, jūrų, oro, pašto, telegrafo ir kitas susisiekimo priemones bei diplomatinius santykius.

Pagal 42 straipsnį Saugumo Taryba, nustačiusi, kad tokios priemonės gali būti nepakankamos arba jau pasirodė nepakankamos, gali imtis reikalingų veiksmų panaudodama oro, jūrų bei sausumos pajėgas, kad atkurtų tarptautinę taiką ir saugumą. Tokie veiksmai gali būti demonstracijos, blokada ir kitos Jungtinių Tautų narių oro, jūrų bei sausumos pajėgų operacijos.

Humanitarinė intervencija, t. y. karinis įsikišimas gelbstint žmonių gyvybes, vargu ar gali būti laikoma teisėta ginkluotos jėgos panaudojimo forma, nes pažeidžia kitos valstybės teritorinį suverenitetą.

Tarptautinė Viešoji ir Tarptautinė Privatinė Teisė

Tarptautinės teisės terminas dažniausiai yra viešosios tarptautinės teisės sinonimas, tuo tarpu privatinei teisei pažymėti dėl jos pobūdžio visada būtinas būdvardis „privatinė”.

Viešoji tarptautinė teisė reguliuoja pirmiausia tarpvalstybinius santykius arba santykius, kurie vienaip ar kitaip yra tarptautinės politikos išraiška. Jie nėra privatinio pobūdžio.

Tarptautinę privatinę teisę sudaro normos, reguliuojančios atskirų valstybių privatinės teisės subjektų santykius, vadinamuosius santykius, kuriuose yra užsienio elementas (kai kontrahentas yra užsienio pilietis arba juridinis asmuo, sutartis sudaryta užsienyje, turtas arba prekės yra užsienyje ir pan.). Šios normos dažniausiai tiesiogiai nereguliuoja panašių santykių, o padaro tam tikras nuorodas į tai, kurios valstybės teisė reguliuoja šį santykį, kurios valstybės teismas kompetentingas spręsti šį ginčą ir t. t. Nors šias kolizines normas nustato kiekvienos valstybės vidaus teisė ir dažniausiai manoma, kad tarptautinė privatinė teisė yra sudėtinė kiekvienos valstybės vidaus teisės dalis, tarptautinės privatinės teisės normos nuolat unifikuojamos tarptautinėmis sutartimis. Pavyzdys gali būti 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pardavimo, nustatanti unifikuotas tarptautinių pirkimo-pardavimo sutarčių taisykles. Daugiausia prie tarptautinės privatinės teisės raidos unifikavimo prisidėjo Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos, šaukiamos nuo 1893 m.; jų metu jau nuo 1902 m. šioje srityje rengiamos tarptautinės sutartys (iš to kilo Hagos taisyklių terminas).

Šiuolaikinė Tarptautinė Teisė

Šiuolaikinės TT požymiai:

• Jėgos uždraudimas.
• TT subjektų ratas platesnis - tarptautinės organizacijos, nevyriausybinės organizacijos.
• Humanėjimo reikšmė - TT pradeda reguliuoti ir fizinių asmenų santykius (anksčiau tik valstybės).
• TT fragmentacija - daug specialių TT šakų, jos pradeda prieštarauti viena kitai.

Tarptautinės Teisės Esmė

Klasikinės tarptautinės teisės principai ilgą laiką buvo grindžiami Grocijaus išvadomis. Tokie principai kaip valstybių suvereniteto gerbimo, suverenios valstybių lygybės, nesikišimo į vidaus reikalus, principas pacta sunt servanda tebėra tarptautinės teisės principai iki šiol, nors jų turinys, be abejo, nėra identiškas buvusiam turiniui. Tai pasakytina ir apie konkrečias tarptautinės teisės normas, tokias kaip, pavyzdžiui, atvirosios jūros laisvė, diplomatinė neliečiamybė ir pan.

Klasikinė TT - 1640 (Vestfalijos sutartis) - 1919 (Tautų Sąjunga (Lyga)) - požymiai:

• Dievo pasitraukimas iš TT.
• suverenios valstybės idėja: valstybė atskiriama nuo valstybės - nuo tada valst. santykiai grindžiami suverenitetu.
• vieninteliai TT subjektai - valstybės.
• valstybės turėjo neribotą teisę į jėgos naudojimą.

Tarptautinių Normų Kūrimas

Tarptautiniuose santykiuose nėra jokių „tarptautinių įstatymų”, t. y. kokių nors tarptautinių organų priimtų teisinių aktų, turinčių privalomą galią valstybėms. Šio teiginio, matyt, nepaneigia ir šiuolaikinės tendencijos, pasireiškiančios tiek tuo, kad vis dažniau tarptautinės sutartys, ypač universalios, sudaromos tarptautinėse organizacijose, tiek tuo, kad vis daugėja tarptautinių organizacijų rezoliucijų, kuriomis remiantis kuriamos teisės normos (iš esmės jos ir lieka rekomendacijos, tačiau patvirtina ir plėtoja jau egzistuojančias sutartines arba paprotines normas). Ši teisės normų kūrimo institucionalizacija egzistuoja kartu su klasikiniu konsensualiniu (bendro sutarimo) tarptautinės teisės kūrimo būdu, pagrįstu jos subjektų valia.

Teisės normos kuriamos tada, kai jos tampa būtinos. Hėgelio žodžiais tariant, „būtinumas kuria teisę”. Iš to, aišku, neišplaukia, jog viskas, kas būtina, yra privaloma. Turi būti dar išreikšta valstybės valia, jos „teisinė nuomonė” - opinio juris, patvirtinanti, kad tam tikra taisyklė yra privaloma, o tai reiškia, kad tai yra teisės norma. Kitas privalomumo ypatumas - teisės subjektų įsitikinimas, kad tam tikra norma yra būtina.

Valstybių Valios Derinimo Teorija

tags: #statinio #naudotojui #negalima #iteisinti #savavaliska #statyba