Šiuo referatu noriu supažindinti su Lietuvos regioniniais parkais, saugomais kraštovaizdžio objektais, bei gamtos paminklais. Tai naujausia daugiau nei pusę svarbiausių saugomų teritorijų bendrojo ploto užimanti, deja mažiausiai žinoma Kretingoje.
Šių parkų atsiradimą lėmė tai, kad ilgą laiką Lietuvoje egzistavusių kraštovaizdžio draustinių, draustinių, įsteigtų vaizdingiems kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti, rekreacinis bei ūkinis rėžimas neatitiko ir negalėjo atitikti draustiniams keliamų reikalavimų, nes šios polifunkciškai reikšmingos teritorijos negalėjo būti tvarkomos vien tik pagal konservacinius principus.
Pasikeitus ekonominei socialinei padėčiai, Aplinkos ministerijos užsakymu Vilniaus universiteto Kraštotvarkos grupė parengė regioninių parku stiegimo programą, pagal kurią regioninių pparkų sistema turėjo būti suformuota per dešimt metų. Jos kūrimąsi paspartino prasidėjusi žemės reforma. Visi siūlyti regioninei parkai buvo įsteigti 1992m. rugsėjo 24d.
Lietuvos regioninei parkai įsteigti gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais vertingiausioms vientisoms ekosistemoms, reprezentuojančioms Lietuvos regionų kraštovaizdžio įvairovę, ssaugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Daugeliu atveju jie labai svarbūs rekreacijai.
Lietuvos regioniniai parkai yra giminingi nacionaliniams parkams ir kartu su jais sudaro bendrą kompleksinės paskirties saugomų teritorijų kategoriją - valstybinius parkaus. Regioniniu parkų sistema glaudžiai susijusi su nacionalinių parkų sistema.
Net pati regionų parkų idėja Lietuvoje buvo plėtojama kartu su nacionalinių parkų sistemos projektavimu. Ir vieni, ir kiti Lietuvoje įsteigti tiek vertingam, tie kultūriniam kraštovaizdžiui išsaugoti. Panašus tiek jų steigimo tikslai, tiek jų kraštotvarkinė struktūra.
Pagal gamtos ir kultūros vertybių išsidėstymą, jų naudojimo galimybes nacionalinių ir regioninių parkų teritorijos skirstomos į funkcinio prioriteto zonas, vienose jų prioritetą atiduodant vertybių išsaugojimui, kkitose - poilsio organizavimui ir pan. bei nustatant skirtingą apsaugos ir naudojimo rėžimą.
Įstatymų ir teisės aktais numatyti skirtumai tarp nacionalinių ir regioninių parkų Lietuvoje nėra esminiai. Jei nacionaliniuose parkuose rezervatų išskyrimas yra privaloma, tai regioniniuose parkuose jų gali ir nebūti. Kitaip nei nacionaliniuose parkuose, regioniniuose gali egzistuoti kurortai, daugiau galimybių sportinės sekrecijos rūšims bei stacionariam poilsiui plėtoti.
Kadangi gyvenu Panevėžį tai aprašysiu mūsų regioninius parkaus, tarp jų ir regioninis Krekenavos parkas.
Krekenavos Regioninis Parkas
Krekenavos regioninis parkas yra Valstybinė saugoma teritorija, įsteigta 1992 m. rugsėjo 24 d., siekiant išsaugoti Nevėžio vidurupio paslėnio kraštovaizdį (Nevėžio senslėnį su senvagių kompleksais, Nevėžio, Upytės, Liaudės, Vešetos ir Linkavos upių slėnius), jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, Pašilių stumbryną, šias teritorijas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Regioninį parką valdo biudžetinė įstaiga - regioninio parko direkcija, priklausanti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos.
Bendras parko plotas - 11 968 ha. Teritorija driekiasi abipus Nevėžio slėnio, aprėpia dalį Krekenavos, Upytės, Naujamiesčio ir Ramygalos seniūnijų Panevėžio rajone bei dalį Surviliškio seniūnijos Kėdainių rajone.
Čia išlikęs raiškus Nevėžio sėnslėnis su daugybe intakų, senvagės liekanų. Plyti moreninės lygumos, vietomis paįvairintos aliuvinės kilmės banguotu ir kauburiuotu paviršiumi. Parke vyrauja drėgni, daugiausia mišrūs medynai, vietomis yra ąžuolynų bei uosynų.
Čia auga karališkoje glindė, tuščiaviduris rūtenis, rudoji viksvuolė ir kt. Sutinkami reti vabzdžiai: juodasis apolonas, pietinė hesperija, niūriaspalvis auksavabalis; varliagyviai: skiauterėtasis tritonas, nendrinė rupūžė; paukščiai: ereliai rėksniai, vapsvaėdžiai, juodieji gandrai, pilkosios meletos, švygždos ir kt. Nevėžyje gausu žuvies: lydekų, karšių, starkių.
Parke gyvena stumbrai (Bison bonasus). Dalis jų veisiami Pašilių stumbryne, kiti vaikšto laisvėje. Čia nemažai kultūros paveldo objektų.
Archeologijos vertybės: Upytės piliavietė - Čičinsko kalnas, Burvelių alkakalnis, Bakainių piliakalnis ir kapinynas, Barinės kapinynas. Architektūros vertybės: sodyba -namas ir svirnas (XX a. pr.) Ustronės k. ; koplyčia - mauzoliejus (1861 m.) Rodų k.
Istoriniai objektai: sodyba, diplomato J. Urbšio (1896-1991) tėviškėje Zaosės k. ; buvęs Krekenavos klebonijos pastatas, kuriame 1915-1918 m. gyveno Maironis ; senosios žžydų kapinės Krekenavos miestelyje; svirnas Ustronės k., kuriame 1902-1905 m. lankėsi ir gyveno J. Tumas - Vaižgantas. Svirne įrengtas J. Tumo - Vaižganto ir knygnešystės muziejus.
Dailės vertybės: V. Svirskio kryžiai Iciūnų, Gringalių, Mučiūnų k., Krekenavos bažnyčioje (XIX a. pb.); stogastulpis su skulptūromis (XX a. pr.) Užliaušių k. ir kt. Iš buvusių 20 dvarų parko teritorijoje likę tik sodybų fragmentai.
Gamtos ir kultūros paveldo objektų apsaugą numato Saugomų teritorijų įstatymas, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, Saugomų gamtinio kraštovaizdžio objektų nuostatai, Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo ir naudojimo režimų, tvarkymo darbų taikymo taisyklės ir kt.
Pagal Saugomų teritorijų įstatymą saugomi kraštovaizdžio objektai gali būti valstybinė ar privati nuosavybė. Gamtos paminklai yra valstybės nuosavybė. Saugomi kraštovaizdžio objektai gali būti privatizuojami tik nustačius apsaugos ir naudojimo režimą. Vertingiausi saugomi kraštovaizdžio objektai skelbiami gamtos ir kultūros paminklais.
Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Nr. Gamtos paminklų ir saugomų gamtinių kraštovaizdžių objektų sąrašas negalutinis, šiuo metu papildomas ir tikslinamas.
-saugomi zoologiniai kraštovaizdžio objektai - įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą gyvūnų rūšių rradavietės (veisimosi ir maitinimo vietos), išskirtinių gyvūnų kolonijų buveinės, unikalūs paukščių lizdai, drevėti medžiai, kiti gyvūnų veiklos unikumai ir reliktai.
Regioninio parko teritorijoje geomorfologiniu požiūriu vertinga aukščiausia Lietuvoje Suvalkų moreninės aaukštumos dalis su Dunojaus, Pavištyčio, Stankūnų viršukalvėmis, reljefo sąskaida išsiskiriantis Kylininkų tarpliežuvinis moreninis masyvas (atskiros stačiašlaitės kalvos siekia 40-50 m santykinio aukščio, o šlaitų polinkis apie 30°). Šio regioninio parko teritorijoje geomorfologine verte pasižymi Vyžainos senklonis, raiškus Armudiškių moreninis šlaitas ir keiminės kalvos.
Hidrografiniu-hidrologiniu požiūriu vertingi ežerai, upių vagos, šaltiniai, pelkės. Didžiausią hidrografinę vertę sudaro tarpgūbriniame duburyje, iš visų pusių atitvertame kalvotų ruožų, telkšantis Vištyčio ežeras. Vertingos natūralios mažųjų upelių vagos, yra keletas šaltinių.
Vištyčio ežeras
Biologiniu požiūriu didžiausia Vištyčio regioninio parko vertybė yra brandūs plačialapiai miškai, ypač ąžuolynai su skroblu ir liepa. Bendrijos su skroblumi Lietuvoje yra ant arealo ribos ir pasižymi savita augalija ir gyvūnija. Vištyčio regioniniame parke rasta augant 11 Lietuvos rraudonosios knygos rūšių. Ypač veringos Drausgirio ir Vištytgirio miškų biocenozės.
Šiuose miškuose išlikę stambūs sengirių tipo medynai. Juose auga 300 metų senumo ąžuolynai, 200 metų senumo pušynai ir eglynai, pasižymintys augalijos įvairove, juose gausu retų augalų ir gyvūnų. Kylininkai ir Drausgirio miškas pasižymi didele žinduolių, roplių ir varliagyvių rūšių įvairove. Šioje teritorijoje sutinkamos beveik visos regioniniame parke gyvenančios rūšys. Taip pat išsiskiria didele bebraviečių koncentracija ir jų kiekiu.
Ornitologiniu požiūriu ypač vvertingi brandūs Drausgirio, Mestgirio, Tadarinės miško ąžuolynai. Regioninio parko teritorijoje aptikti 123 rūšių paukščiai, iš jų 14 rūšių sparnuočiai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.
Savitas Grybingirio miškas išsidėstęs palei sieną su Lenkija. Čia, pasienio zonoje-0,5-1 km pločio juostoje tarp spygliuotos buvusios Sovietų Sąjungos pasienio užtvaros ir oficialios Lietuvos-Lenkijos sienos, auga 50 metų neliesti sunkiai praeinami miškai, krūmų ir žolių bruzgynai. Dėl tokio biotopų originalumo, galima spėti čia esant botaninių zoologinių vertybių.
Kaip pelkinės augalijos etalonas šiame regione, gana vertinga ir Paširvinčio pelkė, nepasižyminti floristinėmis retenybėmis, bet turintu savitą augalijos struktūrą.
Parko teritorijoje (1995 08 01) priskaičiuotos eksterjerinėje erdvėje esančios 23 kultūrinės kraštovaizdžio vertybės, iš kurių Lietuvos kultūros paminklų sąraše 4 įvardintos respublikinės reikšmės paminklais, 1 objektas įrašytas į išaiškintų paminklų sąrašą, likusieji kultūros paveldo saugotini objektai apskaitos dokumnetuose neregistruoti.
Istorinėms vertybėms priskirtos 9 neveikiančios kapinės, 2-paminklai ir 1 sakralinė vieta. Visi objektai, išskyrus dvejas kapines-neregistruoti. Archeologines vertybes atstovauja piliakalniai ir senovės gyvenvietės bei Vištyčio akmuo. Urbanistinėms vertybėms priskirti Vištyčio miestelio aikštės planas ir centrinės dalies gatvių tinklas. Šiai teritorijai siūloma suteikti kultūrinės vertės požymius turinčio komplekso apskaitos lygmenį.
Gamtos Paminklai
4 Lapeliškių mitologinis akmuo.
Stambiausias Lietuvos Uosis Šis medis - storiausias Lietuvos uosis. Jo kamieno apimtis -7,2 m, aukštis - 32 m. Apie šį unikalų medį yra keletas padavimų. Vieni pasakoja, kad velnias suglaudęs keturis uosius ir jie suaugę į vieną kamieną. Kiti tvirtina, kad moteris skarele aprišusi tris užburtus medžius, ant kurių nenutūpdavę paukščiai. Tie medžiai suaugo, išliko ir skarelės mazgo žymė. Treti aiškina, kad uosio liemenyje esąs įstrigęs duonos kepalas, kai ragana, jį atėmusi iš mergaitės, įpuolusi į uosį, gaidžiui užgiedojus.
Stirbaičių Ąžuolas Stirbaičių ąžuolo kamieno apimtis - 4,42 m, lajos pprojekcijos plotas 14×14 m, aukštis - 21 m. Tai antras pagal storumą ŽNP ąžuolas. Auga Stirbaičių girininkijoje, 5 kv.16 sklp. Manoma, kad ąžuolui daugiau kaip 200 metų.
Liepa Dvaro Parke Ši liepa auga dvaro parko pietinėje alėjoje. Jos apimtis krūtinės aukštyje - 5.40 m. Manoma, kad liepai yra apie 180 metų, nes parkas sodintas 19 a. pradžioje. Medis įdomus šakotu, storu kamienu. Mažalapė liepa yra atspari mūsų žiemos šalčiams, jos beveik nepuola kenkėjai.
Platelių Vinkšna Manoma, kad medžiui - apie 180 metų, nes dvaro sodas ir Platelių parkas sodintas 19 a. pradžioje. Gamtos paminklo Platelių vinkšnos kamieno apimtis krūtinės aukštyje 4,8 m., aukštis - apie 26 m. Vinkšnos sparčiai auga iki 60 metų, vėliau jų augimas sulėtėja. Išgyvena iki 300 metų. Atspari šalčiams, vėjovartai, nes giliai šaknijasi.
Pokšto Kalnas kalvagūbris, kurio viršutinė dalis - apie 250 m ilgio ir apie 90 m pločio. Jis yra Skuodo rajone, Barstyčių apylinkėje, Kruopių kaime. Seni žmonės pasakoja, kad Kosciuškos sukilimo metu, 1794 m., jame buvusi įrengta lietuvių-lenkų kareivių mokykla.
Kalno viršūnėje buvęs aukštas bokštas, iš kurio sukilėliai dieną ir naktį sekę rusų judėjimą. Rusai negalėję bokšto pastebėti, nes greta stovėjusi jį gerai dengianti pušis. Naktį ant to kalno atlekiančios įvairios šmėklos, kurios gainioja, gąsdina atėjusiuosius pinigų ieškoti.
Vieną naktį išgirsta lyg atlekiant mmilžinišką paukštį, kitą - medžių viršūnėmis, lyg vilkai staugdami , bėga žvėrys. Kitas padavimas liudija čia buvus pilį, kurią valdęs Pokštas. Kartą tą pilį užpuolę priešai, kurie išžudę Pilies gynėjus ir jų vadą Pokštą. Pūkšto arba Bokšto kalną vėlesniais laikais visi žinojo, nes ant jo stovėjo tranguliacijos bokštas.
Platelių Ežero Pusiasaliai ir Salos
Kreiviškės Kreiviškių pavadinimas kilęs nuo žodžio „kreivas“. Kreiviškes sudaro apie kilometrą į eežerą išsikišęs pusiasalis. Kranto linijos ilgis - apie 3 km. Pusiasalyje yra Varnos ragas. Pusiasalis apaugęs mišku. Labai įspūdingas čia augantis brandus apie 9,7 ha ploto ąžuolynas. Ąžuolynas priskiriamas sėkliniams medynams. Pusiasalyje esantys medynai priklauso Beržoro girininkijai. Pietinis ežero galas ssu Kreiviškių, Auksalės, Didžiosios bei Mažiosios salos pusiasaliais, Avino bei Ruibiškės ragais, Babrungo ištakomis įteisintas kaip Laumalenkos hidrografinis draustinis.
Auksalė Auksalės pusiasalį sudaro Auksalė, Didžioji, Mažoji salos ir Piktežeris. Auksalės pavadinimas, manoma, kilo nuo to, kad Platelių grafas iškirto čia augusį brandų mišką ir gavo už jį nemažai aukso. Auksalė dar vadinama Aukų salos vardu arba Aukštsale. Jei eitume pusiasalio pakrante, tektų įveikti apie 4 km.atstumą. Hidrografinio paminklo teritorijoje esantis Piktežeris yra apie 2,4 ha ploto iš visų pusių užpelkėjęs ežerėlis.
Briedsalė Briedsalė yra didžiausia Platelių ežero sala. Sala gana lėkštais krantais. Didžiąją salos dalį užima pelkė. Joje įsikūrę bebrai plečia savo valdas. Medynų pagrindą sudaro liepos ir ąžuolai. Salos pavadinimas kilęs nuo to, kad čia mėgdavę užklysti briedžiai. Saloje peri reti paukščiai: didieji dančiasnapiai, švygždos, žaliosios meletos, pelėdos.
Veršių sala Veršių sala - trečia pagal dydį Platelių ežero sala. Visa sala apaugusi savaiminės kilmės mišku. Mažąją pusę medyno sudaro eglės, kitą pusę - ąžuolai bei kiti lapuočiai medžiai. Jų amžiaus vidurkis apie 100 metų.
Pilies sala Pilies sala - garsiausia Platelių ežero sala, antra pagal dydį iš septynių ežero salų. Lietuvos didikams priklausiusi pilis čia stovėjo jau XV a. Salą su Šventorkalniu, kuriame buvo senoji Platelių gyvenvietė, jungė tiltas, kurio poliai išlikę. Saloje augantis miškas yra savaiminės kilmės. Iš medžių vyrauja apie 120 metų liepos, apie 160 metų ąžuolai. Saloje auga į Raudonąją knygą įrašyti augalai, t. y. tuščiaviduriai rūteniai bei reti jonpaparčiai. Gyvena 36 rūšys paukščių, iš kurių įdomūs uoksiniai paukščiai: pelėdos, didieji dančiasnapiai, lipučiai, įvairios zylės.
Šaltiniai
Plokščių Šaltinis Iš sufozinio cirko šlaitų srūvantys maži šaltiniukai susilieja į srauniu upeliu ištekantį šaltinį, kuris už maždaug 0,5 km įsilieja į Uošną. Šaltinis - upeliukas labai įspūdingas. Jis teka tai labai meandruodamas, tai visai dingsta po žeme, medžių šaknimis ir išsiveržia sraunia tėkme netikėčiausiose vietose. Šaltinis žiemą neužšąla, vasarą neišdžiūsta. Pasak vietos gyventojų, turi gydomųjų savybių, nes srūva į rytus. Kaip ir kiti natūralūs šaltiniai, Plokščių šaltinio vanduo turi kalcio (58 mg/ltr), magnio (12 mg/ltr), natrio ((6 mg/ltr), sulfatų (21 mg/ltr), hidrokarbonatų, geležies ir priskiriamas labai geros kokybės vandens klasei.
Pilelio Šaltinis Pilelio šaltinis - Plungės rajonas, Žem. Upeliu atvingiavęs šaltinėlis įsilieja į gana didelį nuo miško keliuko matomą šaltinį. Iš jo išvingiuoja jau nemažas skaidrus upeliukas, kuris įteka į Šilinę. Šaltinis yra Platelių girininkijos Paplatelės miško 45, 46 kv. Pavadinimas kilęs nuo šalia šaltinio ilgai gyvenusio Pilelio pavardės. Šaltinis neišs...