Straipsnyje nagrinėjami SSRS turto nusavinimo faktai ir istorinis kontekstas, susijęs su sovietų valdžios įsigalėjimu, represijomis ir kolektyvizacija Lietuvoje bei kitose okupuotose teritorijose. Aptariami svarbiausi įvykiai ir asmenybės, dariusios įtaką šiam laikotarpiui.
Lietuvos okupacija 1940-1991 m.
SSRS Įkūrimas ir Stalino Diktatūra
1922 m. balandžio 3 d. Josifas Stalinas tapo Komunistų partijos lyderiu, einančiu komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigas. 1922 m. gruodžio 30 d. įkuriama SSRS. Stalino vienvaldė ir nevaržoma diktatūra prasidėjo tik pašalinus tiesioginius oponentus dėl valdžios 1927-1929 ir truko iki pat jo mirties 1953 metais.
Josifas Stalinas (1878-1953) - SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Viačeslavas Molotovas (Skriabinas) (1890-1986) - SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Lavrentijus Berija (1899-1953) - SSRS NKVD veikėjas, vidaus reikalų liaudies komisaras (1939-1945), vienas pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių, centrinio partijos komiteto nurodymu organizavo trėmimus, tarp jų ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos.
1936 m. priimta Sovietų Sąjungos konstitucija (J. Stalino konstitucija). 1941 09 08 - 1944 01 27 - Leningrado blokada, kurios metu iš bado ar nuo išsekimo mirė nuo 0.7 iki 1,5 mln. “Didysis valymas” - SSRS laikotarpis, kurio metu įsitvirtino J. Stalino diktatūra (1935-1941). Buvo suimta 19,84 milijonų žmonių, iš kurių apie 7 milijonus sušaudyta kalėjimuose.
Komunizmas - politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę. Nuo 1919 m. Sovietų Rusijos bolševikai vadinosi komunistais.
Sovietų Rusijos Administracinė Sistema
Sovietų Rusijoje (Sovietų Sąjungoje) susiformuoja administracinė - komandinė sistema. Įsakymai „nuleidžiami iš viršaus“, besąlygiškai vykdomi nediskutuojant ir neprieštaraujant, vietose savivaldos nėra. Tokia centralizmo sistema ėmė formuotis tuojau po 1917 spalio perversmo, ypatingai sustiprėjo pilietinio karo metais. Nepaklūstantiems taikoma prievarta.
Valdžioje - tik bolševikų (komunistų) partijos nariai. Valdžia - nedaugelio žmonių rankose (tiek partinė, tiek valstybinė). Nuo 1925m. komunistų partija vadinama VKP (b) - visasąjunginė komunistų partija (bolševikai). Valstybinės institucijos kontroliuojamos komunistų partijos. Susiformuoja totalitarinė komunistų partijos diktatūra. 1922 m. Josifas Stalinas tampa komunistų partijos vadovu - Sov. Rusijos komunistų partijos centro komiteto (CK) generaliniu sekretoriumi (iki 1952 m.
Trečio - ketvirto dešimtmečių sandūroje (1929 - 1931 m.) J. Stalinas galutinai įsitvirtina valdžioje, likviduodamas pagrindinius savo konkurentus ir oponentus (L. Trockį, Buchariną, Zinovjevą, Kamenevą). Trečiame dešimtmetyje prasideda masinės represijos. Jas vykdo ir koordinuoja NKVD (būsimasis KGB). NKVD vadovai: H. Pagoda (sušaudytas 1938 m.), N. Ježovas (sušaudytas 1939 m.), L. Berija (sušaudytas po J. Stalino mirties). Stalino pavedimu organizuojami masiniai parodomieji teismai prieš kaltinamuosius sąmokslais, šnipinėjimu.
1927 m. SSRS pradedama industrializacija (sunkiosios pramonės kūrimas). Tai - NEP‘o pabaiga. Valstybė didžiausią dėmesį ima skirti sunkiajai pramonei (finansavimas, darbo jėga, propaganda). 1929 m. SSRS pradedama kolektyvizacija (kolektyvinių ūkių - kolūkių kūrimas). Kolektyvizacija baigta 1932 m.
Stalinas pasakė: „Kur kieno armija stovi, ten to tvarka ir bus“. Todėl 1945 m. valstybėse, kurias „išvadavo“ Raudonoji armija, valdžią paima komunistai. Jos priverstos pasirinkti socialistinį kelią. Nors kai kur surengiami rinkimai, bet jie falsifikuojami, rinkimų metu naudojamas spaudimas (Bulgarija, Rumunija, Lenkija). 1948 m. susiformuoja socialistinių valstybių sistema. Ją sudaro: SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Jugoslavija (nutraukusi ryšius su SSRS), Albanija.
1946 m. sumažinami ir apmokestinami kolūkiečių sodybiniai sklypai (vien Ukrainoje badu mirė 250 tūkst. žmonių). 1949 m. sumontuojamas pirmasis atominis reaktorius, 1949 m. išbandoma atominė bomba, 1953 m. susprogdinama termobranduolinė bomba. Sukuriama Vidaus reikalų ministerija ir Valstybės saugumo komitetas. Veikia sekimo ir šnipinėjimo sistema. Vyksta susidorojimas su gyventojais. Ištremiami kalmukai, čečėnai, ingušaai, Krymo totoriai.
1952 m. sufabrikuojama Gydytojų byla: Stalino užsakymu paskelbiama, kad suimta teroristų grupė - 9 žymūs sovietiniai gydytojai (tarp jų 6 žydai), neva tyčia kenkę SSRS vadovams. Gydytojai apkaltinami A. Ždanovo nužudymu (1948), šnipinėjimu.
Bolševikų Valdžios Įsigalėjimas
1918-1921 m. Karinis komunizmas. (Valdžioje V. Leninas). Vykdyta bolševikų politika, bandymas suskurti idealią komunistinę visuomenę, kurioje visi lygūs ir ūkį pajungti karo reikmėms. Todėl buvo nacionalizuojama pramonė, ūkis, nusavinami maisto produktai. Steigtos koncentracijos stovyklos, siekiant sunaikinti priešininkus, remtasi socialistų idėjomis, uždrausta kitų partijų veikla, spaudos cenzūra.
1921-1928 m. NEP‘as (Naujoji Ekonominė politika). Norėta panaikinti karinio komunizmo padarinius, nes dėl visuomenės nepasitenkinimo ir ekonominio nuosmukio atsirado grėsmė prarasti valdžią. Leista samdyti darbininkus, nuomotis žemę, sustiprėjo pramonė, nes pelnas galėjo būti pasiliktas, leista nuomoti fabrikus ir steigti naujas įmones. Atkurtas ūkis, pritraukta kapitalo iš užsienio valstybių, atsigavo finansų sistema.
1922 m. į valdžią ateina J. Stalinas (iki 1953 m.). Formuojasi jo asmenybės kultas. Galutinai valdžioje įsitvirtina 1924 m. Valdant J. Stalinui, 1927-1940 m. vykdoma industrializacija. Būdinga: nacionalizuojamos privačios įmonės, plėtojama sunkioji pramonė, pradedamos įgyvendinti antro penkmečio plano užduotys - siekis pasivyti pramonėje kitas didžiąsias valstybes.
1929-1937 m. Kolektyvizacija. Siekė pavyti ir pralenkti kapitalistinį pasaulį. Išbuožinimas sąlygojo sužlugdytą žemės ūkį, nuo bado mirė apie 7 mln. žmonių, daug jų ištemta į Sibirą, nuteista kalėti arba sušaudyta. Holodomoras - 1932-1933 m. badas, viena didžiausių nacionalinių katastrofų Ukrainos istorijoje. Genocidą tikslingai suplanavo J. Stalinas.
1916-1939 m. „Didysis valymas“ SSRS. Norėta, kad valdininkiją sudarytų tik stalinistine dvasia augusi visuomenė, galutinai įtvirtinti Stalino kultą ir sukurti Sovietų sąjungos stalinistinę sistemą. Vienpartinė sistema. Represinis aparatas. Kova su bažnyčia. 1924 mirus V. Leninui, kelerius metus trukusią kovą dėl valdžios laimėjo Josifas Stalinas (jo didžiausias konkurentas buvo Levas Trockis).
XX a. 4-ojo deš. pab., taikant prievartą ir terorą, Sovietų Sąjungoje susiformavo stalinizmas. J. Stalinas toliau tęsė V. Lenino politiką. Nuo 1929 m. visoje šalyje pradėta kolektyvizacija - kurti valstiečių kolektyviniai ūkiai (kolūkiai) arba tarybiniai ūkiai, siekta kontroliuoti ir galutinai palaužti valstiečius.
Pradėjus industrializaciją, agrarinį valstybės ūkį siekta pertvarkyti į pramoninį ūkį. Įkurta koncentracijos stovyklų sistema. Stalinizmo aukos, kurioms pavykdavo išvengti mirties bausmės, dažniausiai būdavo išsiunčiamos į koncentracijos stovyklas. Kalinių vis daugėjo, taigi 1930 m. buvo įsteigta Vyriausioji pataisos darbų lagerių valdyba (GULAG).
Industrializacija, jos tikslas - iš agrarinės valstybės virsti industrine valstybe ir pagal pramonės produkciją pasivyti bei aplenkti kapitalistines Vakarų valstybes. 1929 m. Sovietų Sąjungos valdžia patvirtino pirmąjį penkmečio planą (1929-1933 m.).
Nors oficialiai 1936 m. priimta Sovietų Sąjungos konstitucija (J. Stalino konstitucija) užtikrino visas demokratines piliečių laisves bei teises, o tariamas vadų demokratiškumas buvo perteikiamas sovietiniuose plakatuose, iš tikrųjų totalitarinėje sovietų valstybėje žmonės gyveno labai sunkiai, valdžia kontroliavo visas jų gyvenimo sritis.
„Didysis valymas“. Vidaus reikalų liaudies komisariatui (NKVD) vadovaujant Nikolajui Ježovui (1936 m. rugsėjį - 1938 m. lapkritį), visoje šalyje vykdytos represijos pasiekė neregėtą mastą. Nuo „valymo“ nukentėjo visi šalies gyventojų sluoksniai, galiausiai jo auka tapo ir pats N. Ježovas.
Rusijos Istorijos Konspektas: Revoliucijos, Pilietinis Karas ir Politika
1917 m. Revoliucija prasidėjo be aiškių lyderių ir formalių planų, o tai rodo, kad Rusijos liaudis buvo pribrendusi valdžios nuvertimui. Pagrindiniai įvykiai rutuliojosi šalies sostinėje Petrograde, kur 1917 m. vasario 23 d. eilėse prie maisto stovintys žmonės pradėjo demonstraciją.
1917 m. kovo mėnesį (pagal Julijaus kalendorių tai buvo vasaris) prasidėjo darbininkų streikai ir kareivių maištai, buvo pradėtos kurti Tarybos. Kovo 15 d. (kovo 2 d. senuoju stiliumi) caras Nikolajus II atsisakė sosto.
Spalio revoliucija vadinamas rusų komunistų bolševikų sukilimas 1917 metais prieš pereinamąją A. Kerenskio menševikų vyriausybę. Išrenkama Petrogrado darbininkų deputatų taryba (vėliau - Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų taryba). Sudaryta Laikinoji vyriausybė. Jos vadovas kunigaikštis G. Lvovas.
Bolševikai (po pavadinimo pakeitimo taps komunistais) yra RSDDP kita šaka. 1917 m. Bolševikams vadovauja Vladimiras Ulijanovas - Leninas. Bolševikų partija vienintelė Rusijoje pasisakė už karo nutraukimą. Todėl buvo populiari tarp kareivių (armijoje). Partijos šūkis - „Visa valdžia taryboms“.
1917 m. liepą Laikinajai vyriausybei ima vadovauti socialdemokratas A. Kerenskis. 1917 m. spalio iš 25 į 26 d. (lapkričio 7-8d.) bolševikai užima Žiemos rūmus (Laikinosios vyriausybės rezidencija) ir paima valdžią. Tai - 1917 m. Spalio perversmas Rusijoje. (Pagal komunistų terminus - Didžioji Spalio socialistinė revoliucija). Valdžia atitenka tik bolševikų partijai.
Liaudies komisarų tarybą (bolševikinė vyriausybė, vadovaujama V. Lenino) sudaro: V. Leninas (pirmininkas), L. Trockis (užsienio reikalų komisaras), A. Kolontaj (socialinės rūpybos komisaras). 1918 m. sausio 5-tą susirinkęs Steigiamasis susirinkimas neatidavė savo įgaliojimų bolševikams. Sausio 6-tą išvaikytas.
1917 m. bolševikai Rusijoje įveda totalitarinę diktatūrą (patys ją vadina „proletariato diktatūra“). Bolševikų kariniai daliniai - Raudonoji armija (Raudonoji gvardija). Jos įkūrėjas L. Trockis. Įkuriama Rusijos ypatingoji komisija (ČK). Įkūrė - F. E. Dzeržinskis. Ši organizacija skelbė, kad kovoja su Sovietų Rusijos priešais. Ji vykdė represijas prieš opoziciją, bažnyčią, prieš nesutinkančius paklusti diktatūrai.
1918 m. Įvesta privaloma mobilizacija į Raudonąją armiją, visuotinė darbo prievolė (darbo knygelės). Visi privalėjo dirbti. Nacionalizuota (suvalstybinta) pramonė, žemė. Visiškai panaikinta privati nuosavybė, liko tik valstybinė. Pradėjus trūkti miestuose maisto - įvestas maisto nusavinimas iš valstiečių (maistas atimamas).
Baltųjų vadai A. Denikinas, A. Kolčiakas, P. Vrangelis, N. Judeničius. 1918 m. Pilietinį karą laimi bolševikai. Pilietinio karo metais prieš Sovietų Rusiją puolimą vykdė ir užsienio valstybės (buvusios Antantės sąjungos narės) Prancūzija, D. Britanija, JAV. užsienio valstybių darbininkai simpatizavo Sovietų Rusijai ir vertė savo šalių vyriausybes nutraukti puolimą.
Po 1917 m. spalio perversmo bolševikai kariaujančioms Pirmajame pasauliniame kare valstybėms siūlė sudaryti taiką be aneksijų ir kontribucijų. Tokia pozicija buvo naudinga bolševikams nes, siekdami populiarumo Rusijoje, norėjo nutraukti žmonėms atsibodusį karą. Kita priežastis - karinių pajėgų reikėjo apginti savo valdžią vidaus (pilietiniame) kare.
Paėmę jėga valdžią, bolševikai paskelbė “Rusijos tautų teisių deklaracija“. Joje Rusijos tautoms siūlė apsispręsti: jei nori - lieka bolševikinės Rusijos sudėtyje, jei nori - gali sukurti savo nepriklausomas nacionalines valstybes. Bolševikų vyriausybės jokios valstybės nepripažino. Į nepripažinimą bolševikai žiūrėjo abejingai.
1918 m. pasirašyta Bresto taika (Brest Litovsko) (03. 03.) tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos. Matydami, kad kitose šalyse darbininkai valdžios nepaima, bolševikai pradeda propaguoti „Revoliucijos eksportas“ į kaimynines šalis teoriją. 1919 m. S. Rusijos komunistų partijos iniciatyva įkuriamas Komunistų Internacionalas (Kominternas). Tai organizacija, jungusi įvairių šalių komunistų partijas (34).
Tikslas - sudaryti sąlygas pasaulinei revoliucijai, remti S. Rusiją, kovoti su socialdemokratų partijomis (socdemus komonistai laikė vienais didžiausių savo politinių priešų). 1920 m. kyla Lenkijos - Sovietų Rusijos karas. (Lenkijos pergalė). 1922 m. - atkuriami diplomatiniai santykiai su 12 valstybių.
1917 m. Prasidėjus I pasauliniam karui Rusija susidūrė su ekonominiais sunkumais. Žemės ūkyje ėmė trūkti darbo rankų, todėl pradėjo trūti maisto produktų, miestuose buvo įvestos maisto kortelės, sumažėjo maisto daviniai kareiviams. Kariuomenės aprūpinimas karo reikmenimis taip pat buvo netinkamas. Prasti keliai ir užgrūsti geležinkeliai trukdė greitai perkelti kariuomenės dalinius. Ekonominiai sunkumai ir nesėkmės fronte demoralizavo kariuomenę.
1917 m. vasario mėn viduryje Sankt Peterburge prasidėjo masiniai darbininkų streikai. Streikuojanių darbininkų atstovai išrinko Petrogrado darbininkų tarybą, į ją buvo pasiųsti ir kareivių atstovai. Netrukus ši taryba jau kontroliavo visą Petrogradą. Rusijos Dūma įkūrė laikiną komitetą tvarkai šalyje įvesti. Kovo 14 d. šis komitetas buvo paskelbtas Laikinąja Rusijos vyriausybe.
Nusistovėjusi pusiausvyra vadinama dvivaldyste, kuri truko nuo 1917 m. kovo iki liepos mėn. Be to šalyje augo bolševikų populiarumas. Prasidėjus Vasario revoliucijai, bolševikų lyderis V. Leninas buvo emigracijoje. grobikiškas karas turi būti paverstas pilietiniu, t.y. 1917 m.
1917 m. spalio mėn. bolševikai vis dėlto įvykdė valstybės perversmą ir atėjo į valdžią Rusijoje. Bolševikai jėga užėmė strategiškai svarbius objektus Petrograde. II Tarybų suvažiavimas patvirtino naująją vyriausybę - Liaudies komisarų tarybą.
1917 m. Proletariato diktatūros kūrimas. 1918 m. Susiformuoja valdžios prievartos įrankis - Visos Rusijos ypatingoji komisija, kurios tikslas - įtvirtinti diktatūrą. 1918 m. Sovietų Rusijos konstitucijoje įteisinama politinė nelygybė - klasinis cenzas: dvasininkai ir asmenys, turintys nors vieną samdinį, netenka rinkimų teisės.
1918 m. gegužės mėn. Nors baltųjų kariuomenėje yra žymiai daugiau gerų karvedžių, bet po spalio perversmo bolševikai kontroliuoja geležinkelius, todėl jie turi pranašumą. Karas manevrinio pobūdžio, nedaug kareivių didelėje teritorijoje.
1918 m. gegužę prasideda čekų ir slovakų korpuso maištas. 1919 m. kovo mėn. vyksta baltųjų generolo A. Kolčiako puolimas. 1919 m. vasarą baltieji, vadovaujami A. Denikino, užima dalį Ukrainos, Kurską, Oriolą. 1919 m. pab.-1920 m. pr. Raudonoji armija užima Donbasą, Kijevą, Rostovą.
1920 m. vyksta kovos su Lenkija ir baltųjų kariuomene, vadovaujama generolo P. Vrangelio. 1921 m. nuslopinamas Kronštato jūreivių sukilimas. 1922 m. žuvo apie 10 mln. 1919 m. buvo sukurtas komunistinis internacionalas (Kominternas), veikęs iki 1943 m.
Karinis komunizmas - 1919-1921 m. Sovietų Rusijos politika ir priemonių sistema, kuri buvo įgyvendinama ginkluota kova: kariniai, pusiau kariniai ir prievartiniai šalies valdymo elementai, piniginių prekinių santykių ribojimas, gamybos centralizacija, lygiavos, nemokamų paslaugų įvedimas. Pagrindinis požymis - maisto produktų nusavinimas, tikslas - pajungti ekonomiką karo tikslams.
Uždrausta privati prekyba maisto produktais ir vartojimo prekėmis. Įvestas apmokėjimas už darbą maisto produktais. Dekretu numatyta palikti valstiečiams produktų tik maistui. Nacionalizuoti fabrikai, vidutinės ir smulkiosios įmonės sukurta centralizuota gamybos valdymo ir paskirstymo sistema. 1918 m. valstiečiai nuskurdo, 1921 m. augo gyventojų nepasitenkinimas (1921 m. NEP‘as (naujoji ekonominė politika) - Sovietų Rusijos ekonominė politika vykdyta 1921-1929 m.: įvesta rinkos ekonomika, prekiniai-piniginiai kaimo ir miesto santykiai, panaikintos valstiečių ūkio prievolės.
Imtis tokios politikos vertė badas, gamybos nuosmukis ir antibolševikinės akcijos (Kronštato sukilimas). NEP‘as leido atverti rinką, stabilizuoti finansus, atstatyti, kas buvo sugriauta per karą. Kartu atsirado naujoji buržuazija ir turtingi valstiečiai - buožės. Po Lenino mirties 1924 m.
1905 - 1907 m. Socialistų revoliucionierių (arba eserų) partija susikūrė 1901 m. RSDDP (Rusijos socialdemokratų darbininkų partija) susikūrė 1903 m. ir iškart suskilo į menševikus ir bolševikus; ši partija rėmėsi marksizmo teorija; orientavosi į darbininkų klasę; tikslas - socializmas. Tačiau menševikai teigė, kad Rusijoje nėra galimybės sukurt socializmą, todėl orientavosi į buržuazinę demokratinę revoliuciją, kuri padėtų sukurti šalyje demokratinę parlamentinę sistemą.
revoliucijos pradžia 1905 m. revoliucija prasidėjo “Kruvinuoju sekmadieniu” (1905 m. sausio 9 d.), kai caro vyriausybės paliepimu buvo sušaudyta taiki demonstracija, nešusi peticiją carui dėl darbininkų padėties pagerinimo, dėl Steigiamojo susirinkimo sušaukimo ir politinių kalinių amnestijos. 1905 m. birželio mėn. įvyko jūreivių sukilimas šarvuoči „Potiomkinas“.
Aukščiausias revoliucijos pakilimas 1905 m. Spalio mėn. pr. - visuotinis streikas Rusijoje. Spalio 17 (30) d. caras paskelbė manifestą, kuriame žadėjo suteikti gyventojams politines laisves ir šaukti Valstybės Dūmą, be kurios negalios joks įstatymas. 1906 m. kovo mėn. prasidėjo rinkimai į I Valstybės Dūmą.
1906 m. liepos mėn. caras I Valstybės dūmą paleido. Tai sukėlė naują nepasitenkinimo bangą. 1907 m. pr. prasidėjo rinkimai į II Valstybės Dūmą. 1907 m. birželio 3 d. caras paleido II Valstybės Dūmą ir pakeitė rinkimų į Dūmą įstatymą - teisę rinkti Dūmą gavo tik turtingieji.
revoliucijos pradžia 1917 m. sausio 9 d. sukilimas Petrograde 1917 m. vasario 27 d. laikinosios vyriausybės sudarymas 1917 m. dvivaldystė. 1917 m. balandžio 4 (17) d. V. Leninas atvyko į Petrogradą. dvivaldystės pabaiga 1917 m.
bolševikai nutarė liepos 4 d. surengti taikią demonstraciją Petrograde, tačiau vyriausybei ištikimi daliniai pradėjo šaudyti į demonstraciją. Dauguma tarybų pasmerkė Petrogrado darbininkų ir kareivių veiksmus. Laikinajai vyriausybei tarybos suteikė plačius įgaliojimus - ji buvo pavadinta revoliucijos gelbėjimo vyriausybe. Spalio ginkluotas perversmas Rusijoje.
Spalio ginkluotas sukilimas Petrograde 1917 m. spalio 24-25 d. bolševikų pajėgos užėmė svarbiausius Petrogrado objektus. 1917 m. spalio 25 d. vakare įvykęs II Tarybų suvažiavimas paskelbė, kad Laikinoji vyriausybė netenka savo galios, ir visa valdžia perduodama Darbininkų ir kareivių deputatų taryboms.
kadangi rinkimų rezultatai į Steigiamąjį susirinkimą susiklostė bolševikų nenaudai, 1918 m. sausio 6 d. Steigiamasis susirinkimas buvo išvaikytas. 1918 n. Pav. - 1919 m. baltųjų puolimas rytų fronte. 1919 m. pav. - 1920 m. Raudonosios armijos puolimas. 1920 m. karas su Lenkija. “Karinis komunizmas” 1918 m. pav. - 1921 m. Badas. 1922 m. gruodžio 30 d. įkurta SSRS.
1917 m. VASARIO REVOLIUCIJA. Pramonės ir žemės ūkio atsilikimas. Nepasiteisinusi P. Stolypino reforma. Nuversta caro valdžia. Rusijoje prasideda totalitarinis diktatūrinis režimas. 1918 m. Pasirašoma Brest-Litovsko taikos sutartis. Ja Rusija pripažįsta Ukrainos ir Suomijos nepriklausomybę, atsisakė pretenzijų į Lenkiją, Baltijos šalis. Armėnija atiduota Turkijai.
1918-1920 m. pilietinis karas Rusijoje. Jį praktiškai sukėlė pasaulinis karas, anarchija ir bolševikų siekis valdžios. Kovoja bolševikai su baltaisiais. Karo pasekmės - laimi raudonieji, įsigali bolševikų diktatūra, sustabdyta ekonominė šalies raida, šalyje kilo badas, maištai, darbininkų streikai.
1918-1921m.
tags: #ssrs #turto #nusavinimas