Santuokos Pripažinimo Asmenine Nuosavybe Teisiniai Aspektai Lietuvoje

Santuoka - tai ne tik teisinis, bet ir visuomeninis, socialinis reiškinys, rodantis, jog vyras ir moteris yra pasiryžę gyventi šeimoje, kurti šeiminius santykius. Tai savanoriškas, laisva valia priimtas dviejų žmonių sprendimas kurti šeimą.

Vestuviniai žiedai - santuokos simbolis

Santuokos Samprata

Šių santuokos apibrėžimų yra gana sudėtinga, kadangi gali skirtis ne tik pozicijos iš kurių yra nagrinėjamas šis institutas (teisės, religijos, moralės atžvilgiu), bet ir konkretaus asmens požiūris į šeiminius santykius, jų prigimtį bei esmę. Savo ruožtu religinė ar dorovinė samprata taip pat būtų neiašsami, kadangi neatskleistų teisinių santuokos instituto aspektų.

Šioje santuokoje gali ir nebūti kai kurių elementų, pavyzdžiui, religinio, jei sutuoktiniai nepriklauso jokiai religinei bendruomenei. Šių ašių santuokos elementų priklausymas visiškai skirtingoms visuomeninio gyvenimo sferoms leidžia daryti išvadą, jog pateikti visus juos apimantį santuokos apibrėžimą praktiškai yra neįmanoma. Būtent todėl būtų neteisinga santuoką lyginti su įprasta civiline sutartimi.

Įdomu tai, jog šiuolaikinėse visuomenėse pasigirsta nuomonės, jog turėtų būti leista sudaryti taip vadinamas sutartines santuokas. Santuokos kaip sakramento sąvoka įtvirtinta bažnytinėje kanonų teisėje. Tai yra vyro ir moters susitarimas sukurti visam gyvenimui sąjungą, skirtą tarnauti abiejų sutuoktinių gėriui ir palikuonių auklėjimui bei auginimui. Ši teorija, priešingai nei sutarties teorija, pabrėžia ne teisinę, o dvasinę santuokos pusę.

Santuokos kaip sui generis instituto teorija santuoką traktuoja ne kaip sutartį civilinės teisės prasme ir ne kaip religinį sakramentą, bet kaip ypatingos prigimties institutą. Laikomasi nuomonės, jog visi santuokos aspektai (teisiniai, moraliniai, etiniai) turi būti reglamentuojami teisės normomis. Kadangi nei viena iš šių teorijų grynu savo pavidalu negali galutinai atskleisti santuokos esmės, dažniausiai yra laikomasi nuomonės, jog teisė turi reglamentuoti tik civilinius teisinius sutuoktinių santykius, o religinės bei moralinės normos apibrėžti kitą (jausminę, dvasinę) santuokos pusę, kurios neįmanoma reglamentuoti teisės normomis.

Iki 2001 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo 2000 m. CK, Lietuvoje nebuvo teisiškai įtvirtinto santuokos apibrėžimo. Iki tol galiojusiame S`K buvo reglamentuotos tik santuokos sudarymo sąlygos, nors to meto mokslininkai ir iškėlė įvairius galimus santuokos sąvokos variantus. Vis tik Lietuvoje santuoka įstatymiškai buvo apibrėžta tik 2000 m. CK. Šiuo metu daugelyje valstybių (pvz., Prancūzija, Kanada, Latvija, Rusija) ir toliau laikomasi pozicijos, jog neįmanoma pateikti išsamaus santuokos apibrėžimo, todėl santuokos samprata nėra įtvirtinta įstatymuose.

Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį santuokos apibrėžimo būdą, kai definicijoje įtvirtinami tam tikri santuokos požymiai, kurie kartu yra ir jos sudarymo sąlygos (sutuoktinių lytis, savanoriškas susitarimas, įformintas pagal įstatymų reikalavimus, santuokos tikslas). CK 3.7 str. normos reglamentuoja, jog santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Taigi santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu.

Asmuo, teismo sprendimu pripažintas neveiksniu taip pat negali sudaryti santuokos (CK 3.15 str.). Turi būti laikomasi ir CK 3.14 str. įtvirtintos asmens amžiaus (bendra taisyklė, jog santuoką leidžiama sudaryti asmenims sulaukusiems aštuoniolikos metų).

Santuokos Nutraukimas

Šiuo atžvilgiu santuoka labai nutolsta nuo sutarties prigimties. Sutarties laisvės principas leidžia, abiem šalims susitarus, bet kada nutraukti sutartį. Taip pat tam tikrais įstatyme įtvirtintais atvejais yra galimas ir vienašalis sutarties nutraukimas. Tuo tarpu santuoka negali būti nutraukta savavaliaiškais sutuoktinių veiksmais - visais atvejais sprendimą dėl santuokos nutraukimo priima teismas (kai kuriose valstybėse kiti valdžios įgalioti pareigūnai). Tuo tarpu suprantant santuoką kaip sakramentą bei remiantis kanonų teise, jos nutraukimas praktiškai yra neįmanomas.

Liberaliosios pozicijos šalininkai laikosi nuomonės, jog santuokos nutraukimo klausimai turėtų būti sprendžiami kuo liberaliau: supaprastinant skyrybų procedūras, sumažinant ar iš viso panaikinant valstybės įgaliotų organų kontrolę ištuokos procesui. Tai grindžiama santuokos sudarymo laisvės principu, iš kurio seka išvada, jog ir santuokos nutraukimas turėtų būti laisvas ir priklausomas tik nuo sutuoktinių valios.

Net ir Europos žmogaus teisių teisme buvo nagrinėjamas klausimas dėl to, ar valstybės nepažeidžia esminių žmogaus teisių, ribodamos ištuokos laisvę. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 str. Europos žmogaus teisių teismas pasisakė, jog konvencijoje įtvirtinta teisė tuoktis nereiškia teisės išsiskirti ir nėra pagrindo teigti, jog tam tikri santuokos nutraukimo suvaržymai apsunkina teisės į santuoką įgyvendinimą. Todėl valstybės savo nuožiūra gali riboti santuokos nutraukimo klausimus, tik svarbu, kad užtikrintų abiejų sutuoktinių lygiateisiškumą skyrybų procese. Toks sutuoktinių lygybės principas, reglamentuotas minėtos konvencijos septinto protokolo 5 straipsnyje, kuriame įtvirtinamas sutuoktinių lygiateisiškumas tiek sudarius santuoką, tiek ir ją nutraukus.

Už ištuokų griežtinimą pateikiamas ir kitas argumentas, jog santuokos nutraukimo proceso sudėtingumas apsaugo visuomenę nuo neapgalvotų, skubotų bei fiktyvių skyrybų, taip pat savo ruožtu informuoja kitus potencialius sutuoktinius nežiūrėti į santuoką, kaip į lengvai nutraukiamą susitarimą, ir nesudaryti lengvabūdiškų santuokų.

Atsižvelgiant į 2000 m. CK įvestus pakeitimus, jų privalumus ir trūkumus yra mažai nagrinėta literatūroje. Nepavyko rasti nei vienos monografijos ar kito išsamesnio darbo, kuriame būtų apžvelgiama ne tik istorinė santuokos nutraukimo instituto raida Lietuvoje bei pasaulyje, bet ir analizuojamas dabartinis santuokos nutraukimo sąlygų teisinis reguliavimas, nagrinėjamos problemos, su kuriomis susiduria teismai, taikydami šeimos teisės normas praktikoje, apžvelgiama užsienio valstybių patirtis šioje srityje.

Lyginant 2000 m. su iki tol galiojusiomis S`K normomis, darytina išvada, jog Lietuvos įstatymo leidėjas siekė pereiti nuo gana liberalios prie žymiai griežtesnės santuokos nutraukimo instituto reglamentavimo sistemos ir taip įgyvendinti LR Konstitucijos normas. Šis įstatymų griežtinimas turi įtakos santuokos stabilumui.

Liberalaus ir griežto požiūrių į santuokos nutraukimą išskyrimas yra svarbus ne tik teoriniu, bet ir praktiniu lygiu. Kiekvienos valstybės teisinė sistema pasižymi tam tikrais ypatumais. Santuokos nutraukimo klausimų reglamentavimas taip pat yra ne išimtis. Sunku būtų rasti dvi valstybes, kuriose ištuokos klausimai būtų sprendžiami visiškai identiškai.

Santuokos Nutraukimo Sistemos

Šiuo metu praktikoje, yra išskiriamos kelios santuokos nutraukimo sistemos, kurios klasifikuojamos pagal tai, kokias santuokos nutraukimo formas (būdus) taiko viena ar kita valstybė. Šios sąlygos, kurioms esant, įmanoma pasinaudoti tuo santuokos nutraukimo būdu, gali labai skirtis atskirose valstybėse.

Santuokos nutraukimas, paremtas kito sutuoktinio kalte. Ištuoka galima tik tuo atveju, jei santuokos nutraukimą inicijuojanti šalis įrodo, jog kitas sutuoktinis yra kaltas dėl šeiminių santykių nutrūkimo. Tokios kaltės įrodymais gali būti kaltojo sutuoktinio neištikimybė, nesirūpinimas šeima ar kitas nepateisinamas ir neigiamas elgesys savo sutuoktinio ar vaikų atžvilgiu. Valstybės, kurios taiko tik šį vienintelį santuokos nutraukimo būdą, yra priskiriamos prie grynaja kalte pagrįstos santuokos nutraukimo sistemos (ang. pure fault - based system). Ši sistema buvo labai populiari iki XX a. Šiuo metu dabartiniais laikais praktiškai nebėra valstybių, kurios taikytų tik šį santuokos nutraukimo būdą: jo arba iš viso atsisakyta arba jis taikomas kartu su kitomis ištuokos formomis.

Santuokos nutraukimas, įrodžius, jog ji yra galutinai iširusi. Santuoka gali būti nutraukiama tik tuo atveju, jei yra įrodoma, kad ji yra negrįžtamai iširusi ir jokiais būdais nebegali būti išsaugota. Daugiausia diskusijų kelia klausimas, o kas gi gali įrodyti, kad santuokiniai ryšiai tikrai yra negrįžtamai nutrūkę ir kokiomis priemonėmis tai turi būti padaryta? Kaip pavyzdžiai gali būti pateikiamos Rusijos Federacijos bei Olandijos šeimos teisės normos.

Rusijos Federacijos šeimos teisės kodekso 22 str. įrodymų, kurie turėtų būti pateikti teismui, kad patvirtintų galutinį šeimos iširimą, kodeksas nenumato. Taigi sprendimas, ar šeiminiai santykiai yra galutinai nutrūkę, priklauso tik nuo teisėjo teisinės bei moralinės sąmonės, nuo jo požiūrio į šeimos institutą apskritai. Olandijos įstatymuose (panašiai kaip ir Rusijos) yra įtvirtinta labai liberali santuokos nutraukimo tvarka ir numatytas vienintelis ištuokos būdas - įrodžius, jog santuoka yra galutinai iširusi.

Skyrybos Lietuvoje

tags: #ssk #pripazinimo #asmenine #nuosavybe