Lietuvoje galima rasti įvairių rūšių moliuskų, įskaitant sraiges ir šliužus. Šiame straipsnyje aptarsime sraigių buveines, jų elgesį, mitybą ir apsaugos būdus.
Sraigės ant lapo. Šaltinis: Vikipedija
Sraigių rūšys ir jų buveinės
Nuotraukose matome dvi sraigių rūšis - šviesialūpė arba sodinė juostasraigė ir miškinė. Miškinė turi juodą juostelę prie angos, iš kurios išlenda, o sodinė - šviesią. Jos Lietuvoje gana paplitusios, tik užima šiek tiek skirtingas buveines, kurios kartais persidengia.
Sraigės dažnai užlipa aukščiau ant tvorų ar medžių, kad apsisaugotų nuo plėšrūnų, tokių kaip ežiai, kirstukai, lapės ir kiaunės. Nepalankiomis oro sąlygomis sraigės suformuoja gleivių sluoksnį, kuris suformuoja apsaugą ir leidžia joms taupyti drėgmę.
Vynuoginė sraigė. Šaltinis: Vikipedija
Žiemą sraigės įlenda į gruntą ir pasigamina kalkines "dureles", kuriomis užsidaro kiautą ir pralaukia iki pavasario. Tuomet jos tas plokšteles numeta. Gamtoje kartais galima rasti tokių mažų „blynelių“.
Sraigių auginimas Lietuvoje
Susidomėjimas sraigių auginimu Lietuvoje kilo dar 2005 metais. Kidulių seniūnijoje, Valenčiūnuose, jau penkti metai afrikines sraiges augina tėvas ir sūnus, Žydrūnas ir Justas Pranskaičiai.
Sraigių auginimas: vangus ir pelningas verslas!
„Šiuo metu auginame Helix aspersa Maxima veislės afrikines sraiges. Palyginti su vynuoginėmis sraigėmis, šios afrikinės sraigės greičiau auga, yra stambesnės, geresnė jų supirkimo kaina. Už kilogramą sraigių Lietuvoje galima gauti 7 litus, o užsienio supirkėjai moka 9 litus ir daugiau“,- pasakojo Justas, aprodydamas savo valdas.
Netoli sodybos esančiose pievose įrengtas šildomas šiltnamis, laistymo sistema bei du lauko voljerai. Ūkinio pastato patalpose yra įrengti stelažai sraigių žiemojimui, 5 tonų talpos šaldytuvas. Šiuo metu ūkyje auginama daugiau nei pusantro milijono sraigių.
Justas džiaugiasi, kad jo ūkyje paukščiai sraigėms jokios žalos kol kas nepadarė, - nebent šiek tiek sulesa sraigėms skirto pašaro. Pasak Justo, tiems, kurie iš jo ūkio perka sraiges, suteikiama visa reikalinga informacija ir konsultacijos, be to, informacijos galima rasti ir internetinėje svetainėje (www.snailsland.com).
Sraigių auginimo etapai
- Sausį pabudintos sraigės pradeda dėti kiaušinius.
- Iš kiaušinių išsirita sraigiukai, kurie iš pradžių auginami šiltnamyje.
- Pavasarį, atšilus orams, sraigės išnešamos į lauko voljerus.
- Rugsėjo mėnesį sraigės surenkamos ir žiemai užmigdomos.
- Parduoti skirtas sumigusias sraiges reikia supakuoti į maišus ir sudėti į dėžutes.
Sraigių ir šliužų elgesys ir kontrolė sode
Sraigės ir šliužai traukia į drėgnas, ant žemės esančias vietas, kuriose gausu pūvančių organinių medžiagų. Jie gali laipioti pupelių stiebeliais ir susiburti aplink tam tikras augalų rūšis, pavyzdžiui, gebenę, saldųjį žirnį ir budleją. Jų mitybos racioną sudaro minkšta, pūvanti augmenija, pvz., agurkų žievelės, pūvantys pomidorai ir salotų lapai.
Supratimas apie jų pomėgius aplinkoje ir judėjimo būdus gali padėti sodininkams sukurti veiksmingesnes šių nuolatinių sodo gyventojų kontrolės strategijas.
Natūralūs plėšrūnai ir buveinių tvarkymas
Natūralūs plėšrūnai atlieka strateginį vaidmenį valdant sraigių ir šliužų populiacijas sodo ekosistemose. Varlių priviliojimas į sodo tvenkinius yra veiksminga šių varliagyvių plėšrūnų buveinė. Paukščiai ir žemės vabalai taip pat prisideda prie sraigių ir šliužų skaičiaus mažinimo.
Ekologiškos kenkėjų kontrolės strategijos
Ekologiškos kenkėjų kontrolės strategijos sodininkams siūlo tvarias sraigių populiacijos valdymo alternatyvas. Fizinės kliūtys, pavyzdžiui, vario juosta, susmulkinti kiaušinių lukštai ar diatomitinė žemė, gali veiksmingai sulaikyti sraiges nuo priėjimo prie augalų. Strateginis sodinimas su natūraliai atbaidančiomis žolelėmis, pavyzdžiui, rozmarinais, šalavijais ir levandomis, sukuria natūralias apsaugines zonas.
Kliūčių ir atgrasymo priemonių kūrimas
Sodininkai, norintys apsaugoti savo augalus nuo sraigių ir šliužų daromos žalos, gali įgyvendinti įvairias veiksmingas barjerų ir atgrasymo strategijas. Vario juosta arba vata aplink augalų vazonus sukuria fizines kliūtis, neleidžiančias moliuskams laipioti. Išbarstytos medžiagos, pavyzdžiui, kiaušinių lukštai, diatomitinė žemė ar medžio pelenai, sudaro abrazyvinį paviršių, kuris trukdo judėti.
Invaziniai šliužai ir jų pavojus
„Problema labai opi, būtent šie invaziniai šliužai labai erzina. Tikriausiai nerasite nė vienos šeimininkės, kuri nenorėtų iš savo daržiuko išgyvendinti šias bjaurybes. Kartais apima toks beviltiškumas, kad jau niekada nebus taip kaip anksčiau“, - kalbėjo apželdinimo specialistė Jolita Sabaliauskienė.
Su tuo, kad ši problema opi, sutinka ir dr. Elena Survilienė, dirbanti Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje. Pasak jos, šliužai gali ėsti ne tik sveikus augalus, bet ir savo gentainius. „Tai labai aktuali problema, ypač pavojingi - invaziniai šliužai, pavyzdžiui, rudasis arionas. Jie ėda gyvus ir negyvus augalus ir, negana to, ėda ir savo gentainius, tuos, kurie būna nugaišę ar sutraiškyti. Gamtoje taip yra - kas daugiau ėda, tas labiau ir prisiveisia.“
Šliužų kontrolės būdai
Pasak apželdinimo specialistės J. Sabaliauskienės, pačios veiksmingiausios priemonės yra šios: „Pirma, šliužus galima surinkti ir sunaikinti. Tačiau ilgainiui tai nusibosta, be to, visų jų surinkti neįmanoma. Antras labiausiai pasiteisinantis būdas yra išbarstyti moliuskocidus per visą sklypo perimetrą.“
Dr. E. Survilienė pastebi, kad registruoti produktai nuo šliužų yra moliuskocidai, jų veikliosios medžiagos - metaldehidas ir geležies fosfatas.
Pašnekovė priduria, kad vieno tiesioginio kenkėjų naikinimo būdo nėra, jų daug, o kad efektyviai išnaikintume, reikia derinti kelis būdus. „Sutvarkyti sklypą, šabakštynus, žoles, netgi galima lentą padėti tam tikru būdu ir vienu metu juos surinkti į krūvą. O utilizuoti paprasta: į kibirą vandens įdėti muilo (suteikti šarmo) - tai juos sunaikina.“
Dr. E. Survilienė pataria šliužams gaudyti naudoti pelenus ar alų. Į žemę įkasamas dubuo, įpilama alaus ir vakarėlis prasideda. Alaus kvapas juos labai vilioja - sukrenta į tą dubenį, o ryte visi plūduriuoja.
Mažoji suktenė (Vertigo angustior)
Tai mažutės sraigės; suaugę individai su 1,8 × 0,9 mm dydžio gelsvai rusva penkių vijų kriaukle, kurios paviršius su skersiniais ruoželiais. Gyvena žemose vietose, šlapiose pievose, juodalksnių miškuose mėgsta kalkingas drėgnas vietas su vešlia žoline augalija - viksvynus, šluotsmilgynus, vingiorykštynus.
Sraigės šliaužioja augalais ir jų nuokritomis, minta bakterijomis ir mikromicetais. Gegužės-birželio mėn. deda pavienius (0,5-0,65 mm) kiaušinius, iš viso 20-70 kiaušinių per vieną sezoną. Po vienuolikos-šešiolikos dienų, esant 19-23 °C temperatūrai, išsirita jaunikliai, kurie suaugusio dydį pasiekia po 40-55 aktyvumo dienų, subręsta liepos-rugpjūčio mėn. Žiemoja augalų pašaknėse. Gyvena dvejus metus, žūsta praėjus apie dešimt dienų po paskutinio kiaušinio padėjimo.
Žinomos subpopuliacijos paplitusios netolygiai, individų gausumas skirtingas - 0,2-56 ind./m2, vidutiniškai po 14 ind./m2. Kai kuriose radavietėse tyrimai kartoti tris kartus ir nustatyta, kad per dešimt metų radaviečų skaičius yra sumažėjęs 10 proc.
Grėsmės ir apsauga
Grėsmę kelia bet koks buveinės sąlygų pakeitimas: sausinimas, suarimas, intensyvus ganymas, ekstensyvaus ganymo trūkumas ir natūrali buveinių kaita (užaugimas krūmais, medžiais) nebenaudojamose vietose, pavasarinis žolės deginimas, tarša pesticidais ar trąšomis, rekreacija. Grėsmę gali kelti buveinėse suvešėję invaziniai augalai.
Sraigių ir šliužų naikinimas druska
Viena iš išbandytų priemonių yra paprastas, daugelio namuose turimas produktas - valgomoji druska. Šiuo nebrangiu ir lengvai prieinamu produktu galima veiksmingai naikinti šiuos sodo kenkėjus ir apsaugoti gėles bei daržoves nenaudojant kenksmingų cheminių medžiagų.
Sodininkai jau seniai ieško būdų, kaip su jais kovoti, o valgomoji druska yra paprastas ir natūralus sprendimas - tereikia užbarstyti nedidelį jos kiekį tiesiai ant kenkėjų. Druska juos dehidratuoja, ištraukdama iš jų kūno drėgmę, todėl jie žūsta. Šis metodas yra labai veiksmingas, tačiau jį reikėtų naudoti atsargiai, kad būtų išvengta galimos žalos augalams ir dirvožemiui. Specialistai rekomenduoja druską naudoti saikingai, saugant dirvą.
Taip pat galima veiksmingai naudoti druskos tirpalą. Ištirpinkite nedidelį kiekį druskos vandenyje ir apipurkškite juo kenkėjus. Šis metodas sumažina riziką pažeisti augalus.
tags: #sraigiu #gyvenamosios #vietos