Sraigės skulptūra sodyboje: originalios idėjos ir kūrybinės interpretacijos

Įpusėjus rugpjūčiui gamtoje stipriau nei bet kada pasijunta permainų nuotaikos, suintensyvėja laiko kaitos pojūtis. Kūrybinėse interpretacijose net pavėsinės tvora lėtai į priešingas puses ropojančios sraigės tapo nuolat išsprūstančio, žmogui nesuvaldomo laiko simboliu.

Šiai filosofinei kategorijai savito svorio suteikė ir apie pusantro šimto kilogramų sverinti akmeninė skulptūra, kurią šmaikštaudamas autorius Tomas Žukauskas pavadino „Nešk mane“.

Net specialiai išskaptuoti rankų delnai, kad patogiau būtų galima paimti akmenį, ir smakrui pasidėti nušlifuota atbraila bei vieta krūtinei nepalengvino naštos drąsuoliams, bandžiusiems per parodą pakelti skulptūrą.

Antradienio rytą 105-ųjų V. Tamulaičio gimimo metinių proga kalnelį papuošė ir sraigės skulptūra, kurios autorius kriūkietis tautodailininkas Andrius Bieliukas.

Kriūkų seniūnė Ona Rakauskienė padėkojo skulptūros autoriui bei būriui rėmėjų, prisidėjusiems prie Vabalų kalnelio idėjos įgyvendinimo. Artimiausiu metu šiame kalnelyje turėtų atsirasti dar šešios skulptūros.

Vytauto pr. Sodo dekoracija „Rotveileris“ - tai išskirtinė, dėmesį pritraukianti lauko šuns skulptūra, skirta papuošti kiemą, sodą, terasą ar sodybos aplinką. Realistiškos išvaizdos rotveilerio figūra suteikia erdvei solidumo, saugumo įspūdį ir išskirtinį charakterį.

Ši sodo dekoracija pritaikyta laikyti lauke, todėl yra atspari įvairioms oro sąlygoms - lietui, vėjui, temperatūrų pokyčiams. Tvirtos medžiagos užtikrina ilgaamžiškumą, o dekoracijos paviršius išlaiko estetinę išvaizdą net ir ilgą laiką stovint lauko sąlygomis.

Rotveilerio formos sodo skulptūra ypač tinka privačių namų kiemams, sodyboms, sodo sklypams, taip pat gali būti naudojama prie įėjimo, vartų ar terasos.

Ši lauko dekoracija puikiai dera su kitomis sodo figūromis, augalais, akmenimis ar takeliais, todėl lengvai įsilieja į įvairius aplinkos dizaino sprendimus - nuo klasikinio iki modernaus.

Kal­ne­lio kai­me (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ve­nan­tis ak­mens meist­ras Jo­nas Srū­gys sa­vo darbš­čių ran­kų kū­ri­niais ne­si­gi­ria, nors grakš­čios, tar­si gy­vos jo skulp­tū­ros ke­liau­ja į di­džiu­sius Lie­tu­vos mies­tus, puoš­da­mos pri­va­čius kie­mus bei baž­ny­čių šven­to­rius, iš­ve­ža­mos į Lat­vi­jos sos­ti­nę Ry­gą.

Ak­men­ta­šys skai­čiuo­ja jau su­kū­ręs ma­žiau­siai 50 skulp­tū­rų. Iš dul­kė­se pa­sken­du­sių dirb­tu­vių į die­nos švie­są Jo­ną Srū­gį iš­tem­pė jo ko­le­ga ža­ga­rie­tis vi­suo­me­ni­nin­kas ir me­džio meist­ras Ed­mun­das Vai­čiu­lis.

Pa­da­rė tai ne­tie­sio­giai, per jo dar­bus - ak­me­ni­nius gry­bu­kus, ežiu­ką, srai­gę - ku­riuos, at­va­žia­vęs į so­dy­bą, pa­ts su­rin­ko ir nu­ve­žė į Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­ju­je su­reng­tą ra­jo­no tau­to­dai­lės dar­bų pa­ro­dą.

Jo­nas Srū­gys sa­ko, kad jam rek­la­mos ne­rei­kia, nes ži­nia apie darbš­tų meist­rą sklin­da iš lū­pų į lū­pas. Dar­bų, už­sa­ky­mų jis tu­ri la­bai daug, vos spė­ja su­ktis.

To­dėl, sa­ko, sa­vo so­dy­bos ne­ga­li skulp­tū­ro­mis pa­puoš­ti. „Gry­bu­kai, srai­gės, ežiu­kai - tin­ka­mos do­va­nos, tu­rin­tiems že­mės skly­pą prie na­mų pa­puoš­ti.

To­dėl daž­nas už­si­sa­ko to­kį ga­mi­nį. Jei­gu ne žmo­nos Žyd­ru­tės pra­šy­mai, sa­vo kie­me gal nė vie­nos skulp­tū­rė­lės ne­tu­rė­tu­me“, - at­vi­rau­ja darbš­tus ir kū­ry­bin­gas vy­ras, ku­riam, anot jo pa­ties, nie­ko ne­reiš­kia per die­ną ar po­rą to­kią ne­di­de­lę puoš­me­ną pa­ga­min­ti.

Jo su­kur­tos skulp­tū­ros puo­šia Nau­jo­sios Ža­ga­rės baž­ny­čios šven­to­rių, ke­liau­ja į Vil­nių, Klai­pė­dą, Ry­gą. Iš Ka­re­li­jos juo­do ar­ba Suo­mi­jos bal­to gra­ni­to su­kur­ti an­ge­lai, rū­pin­to­jė­liai, o kiek švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos, Jė­zaus Kris­taus skulp­tū­rų iš­pjau­ta, iš­dai­lin­ta...

„Skulp­tū­ros tu­ri sa­vi­tus bruo­žus, ne­ga­mi­nu vie­no­dų. Kar­tą už­sa­ko­vai iš Lat­vi­jos pa­pra­šė su­kur­ti lat­vę mo­te­rį, ap­si­ren­gu­sią tau­ti­nių mo­ty­vų rū­bais.

Iš ke­tu­rių to­nų ak­mens bal­to gra­ni­to fi­gū­ra at­ro­dė pui­kiai, bet jos vei­dą pa­da­riau lie­tu­viš­ką. Ne­no­riu nie­ko įžeis­ti, bet lie­tu­vės mo­te­rys man at­ro­do gra­žes­nės.

Vy­ras sa­ko: jei ne­rei­kė­tų iš­lai­ky­ti au­gan­čios šei­mos, ku­rio­je - trys paaug­liai, - ga­lė­tų kur­ti tik sa­vo ma­lo­nu­mui. Da­bar rei­kia ir duo­ną už­dirb­ti, to­dėl daug lai­ko išei­na šli­fuo­jant pa­mink­lus.

O juk ak­mens meist­ras mo­ka ir gra­žiai pieš­ti. 13-me­tis sū­nus Ro­mas taip pat tu­ri ga­bu­mų me­nui, dar­be­lius lip­do iš mo­lio.

Į dai­lę Ši­lu­tė­je užau­gęs J. Srū­gys bu­vo lin­kęs nuo vai­kys­tės. 1982 me­tais vy­ras nu­spren­dė iš bui­ti­nio išei­ti ir ne­tru­kus įkū­rė in­di­vi­dua­lią įmo­nę.

Elekt­ri­nis kam­pi­nis šli­fuok­lis, kal­tai, plak­tu­kai - kas­die­niai jo įran­kiai, ku­rių, šie­met 60-me­tį švę­sian­tis vy­ras, ne­ke­ti­na iš ran­kų pa­leis­ti. Ak­muo, nors ir sun­kiai pa­si­duo­dan­tis ap­doroji­mui, jam mie­las.

13-me­čio Ro­mo mo­lio dar­be­liai ro­do, kad sū­nus taip pat ga­bus me­nui. Šis gry­bu­kas so­dy­bo­je, anot ak­mens meist­ro, tu­ri konk­re­taus jo pa­žįs­ta­mo žmo­gaus vei­dą.

Elekt­ri­nis kam­pi­nis šli­fuok­lis - pa­grin­di­nis Jo­no Srū­gio dar­bo įran­kis. Jo­no Srū­gio vel­niu­kas tau­to­dai­lės dar­bų pa­ro­do­je Jo­niš­ky­je. Jo­nas Srū­gys jau ne­sus­kai­čiuo­ja, kiek yra su­kū­ręs ak­me­ni­nių an­ge­lų.

Ak­mens meist­ro iš Kal­ne­lio dar­bai iš­ke­lia­vę iš dirb­tu­vių pa­puo­šė ne vie­ną šven­to­rių.

tags: #sraiges #skulptura #maketas #sodyba