Daiktavardžio Giminė Lietuvių Kalboje: Vyriškoji ar Moteriškoji?

Lietuvių kalbos daiktavardis turi giminės gramatinę kategoriją. Daiktavardžio gramatinės kategorijos yra šios: giminė, skaičius, linksnis, apibrėžtumas. Tai fleksinės kalbos ypatybė, kur kategorijų raiškos gramatinė forma - galūnė. Daiktavardis gimine nekaitomas, o ją turi.

Kategorijos centre esama šiokios tokios motyvacijos - kai kalbame apie žmones, kitus gyvus padarus: antis - gaigalas, brolis - sesuo. Tačiau negyvų daiktų pavadinimų giminė visiškai nemotyvuota, todėl ir dėl tarmių įtakos, ir šiaip dėl to, kad nemotyvuota, kartais supainiojame gimines.

Naujų daiktavardžių giminė nustatoma pagal vartosenos dažnumą, nes teoriškai gali būti ir vyriškoji, ir moteriškoji. Klaida randasi tada, kai nepaisoma susitarimų, jau užfiksuotų žodynuose.

Pavyzdžiui, formos avokadas ir avokada įvairuoja. Moteriškosios giminės forma avokada yra teikiama „Tarptautinių žodžių žodyne“, pirmuosiuose „Kalbos patarimuose“. Kalbos komisijos Terminologijos pakomisėje, dalyvaujant botanikams, nuspręsta teikti vyriškosios giminės formą avokadas, plg. angl. avocado - kirčiuojamas antras nuo žodžio galo skiemuo, kaip isp. tornado - tornadas, it. accordo - akordas. Taigi vaisius yra avokadas. Augalas, vedantis šiuos vaisius - amerikinė persėja.

Neaiški ir nelinksniuojamųjų žodžių giminė - juk su jais reikia derinti būdvardžius, kurie kaitomi gimine. Kad būtų paprasčiau, nustatytos tokios taisyklės.

Nelinksniuojamieji kitų kalbų kilmės daiktavardžiai, gale turintys tiek kirčiuotą, tiek nekirčiuotą -o, -u, -i, lietuvių kalboje yra vyriškosios giminės, pvz.: bolero, kredo, žabo, taksi, fondiu, interviu, žiuri. Kitų kalbų daiktavardžiai su kirčiuotu galūniniu -ė lietuvių kalboje yra moteriškosios giminės, pvz.: ateljė, esė, fojė, kupė, turnė, išskyrus atvejus, kai tokie daiktavardžiai žymi vyriškosios lyties asmenis, pvz.: atašė, portjė. Primintina, kad aptariamieji daiktavardžiai lietuvių kalboje neturi baigmens -e, todėl ir buvusios garsios grupės „Foje“ pavadinimas netaisyklingas - turi būti „Fojė“. Taigi, kompetentingas žiuri, erdvi fojė, įdomus interviu.

Daiktavardžio giminės kategorija yra klasifikacinė dvinarė - padalija visus daiktavardžius į dvi klases. Paskutinis atvejis formaliai išlaiko vyriškosios giminės formą, tačiau jos nebereiškia - giminė apibendrinama, neutralizuojama, vyriškos giminės semantika šalinama.

Substantiva mobilia - asmenis reiškiančių daiktavardžių darybiškai susijusios abiejų giminų poros: mokytojas/mokytoja, direktorius/direktorė. Tai jokių būdu nėra kaityba - daiktavardis gimine nekaitomas.

Substantiva communia - asmenis reiškiantys (paprastai neigiamos konotacijos) daiktavardžiai, turintys moteriškosios giminės formą, bet vartojami abiejų giminių reikšmėmis: nevėkšla, vėpla, nevala, kluika: Koks nevėkšla (vyr. g.) čia prišiukšlino? Ta mergaitė tikra vėpla (mot.

Daiktavardžio skaičiaus kategorija yra kaitybinė, standartinėje kalboje ji dvinarė. Grožinėje literatūroje, tarmėse ir senuosiuose raštuose greta vienaskaitos ir daugiskaitos dar yra dviskaita: Uždirbome po du litu. Du senu buvo Pagirių sodžiuje.

Pragmatiniais sumetimais kartais tenka atsiriboti nuo daiktavardžio skaičiaus, jį apibendrinti arba žymimi daiktai ne visada yra skaičiuojami; kartais tai vyksta be aiškių priežasčių - todėl esama daugiskaitinių arba vienaskaitinių daiktavardžių, kurių skaičiaus rodiklis formalus.

Daiktavardžio linksnio kategorija yra kaitybinė daugianarė, standartinėje kalboje ji septynianarė. Linksnio kategorija yra daiktavardžio santykių su kitais žodžiais rodiklis, todėl jo forma yra morfologinė (reiškiama galūnėmis), o reikšmė perkelia į sintaksės lygmenį. Daiktavardžio sintaksinių funkcijų aprašas yra lygus linksnio funkcijų aprašui.

Tai morfosintaksinė daiktavardinio junginio gramatinė kategorija, padedanti identifikuoti kalbamąjį objektą, nustatyti jo referenciją. Apibrėžtumas yra daiktavardinio junginio (o visiškai tiksliai - daiktavardžio) gramatinė kategorija (kitaip nei mano daugelis, kad tai būdvardžio kategorija). Apibrėžtumas ypač svarbus ir parankus darytis sudėtiniams terminams.

Daiktavardžių kaitybos kamienai nustatomi pagal daugiskaitos naudininko formą, nes būtent iš šios formos dažniausiai matyti tikrasis kamiengalis: nam-a-ms - -a kamienas, tet-o-ms - -o kamienas, ak-i-ms - -i kamienas, sūn-u-ms - -u kamienas, kat-ė-ms - -ė kamienas. Kaitybai svarbu, ar kamienas baigiasi minkštuoju priebalsiu, ar kietuoju: stał-a-ms - keľ-a-ms - iš to randasi skirtingos kaitybos paradigmos, be to, atsižvelgiama, ar minkštumas pozicinis, ar istorinis. Lietuvių kalboje minkštumą įprasta žymėti ženklu i, todėl galutinai kaitybos kamienai užrašomi taip: -(i)a, -(i)o, -(i)u. Iš šios darnios sistemos iškrenta -iu kamienas - po minkštojo kamiengalio daugiskaitos paradigma ištisai yra perėjusi į -(i)a kamieno paradigmą: skaičius - skaičiai, stalčius - stalčiai .

Priesagų lietuvių kalbos daiktavardis turi per 600. Paradigmacija semantiškai artimai susijusi su sufiksacija, nors jos darybos formantų - galūnių - esama nedaug. Daiktavardžio darybos periferijoje prefiksacija - jos esama tik du atvejai: su priešdėliu ne- (nelaimė) ir su tarptautiniais priešdėliais (kontrpuolimas). Lietuvių kalbos daiktavardžio kaitybos sistema yra labai archajiška. Vienintelis vienskiemenis daiktavardis lietuvių kalboje - šuo. Seniau jų buvo daugiau.

Semantiniu požiūriu daiktavardis yra labai įvairi kalbos dalis. Jos pagrindą sudaro konkrečių objektyviosios tikrovės daiktų, gyvų būtybių ir įvairių reiškinių pavadinimai (žemė, pušis, akmuo, upė, skruzdėlė, žvirblis, arklys, mergaitė, senelis, gaisras, griaustinis, vakaras). Bet šalia jų kalboje yra daug tokių daiktavardžių, kurie reiškia abstrakčius veiksnius, t.y. tokius veiksmus, kuriuos mes suokiame daiktiškai, kaip dalyką, egzistuojantį atskirai nuo veikėjo iir nuo konkretaus laiko (ėjimas, valgymas, būtis, viltis, gailesys). Yra ir tokių, kurie reiškia abstrakčias, atitrauktai nuo daikto suvokiamas ypatybes (gėris, lygybė, grožis).

Konkrečiaisiais daiktavardžiais vadinami daiktavardžiai, reiškiantys įvairius konkrečius objektyviosios tikrovės daiktus, gyvas būtybes, reiškinius. Reikšmės ir kai kurių gramatinių ypatybių požiūriu konkretieji daiktavardžiai irgi nėra visiškai vienodi. Vieni jų reiškia daiktus, kurie gali būti skaičiuojami (namas, sstalas, knyga, pieštukas, brolis, sesuo, lydeka, diena, naktis, pavasaris). Tokių konkrečių daiktavardžių yra dauguma. Jie gali būti vadinami paprastaisiais konkrečiaisiais daiktavardžiais. Gramatiniu požiūriu jiems būdinga tai, kad jie kaitomi skaičiais (namas - namai, kėdė - kėdės, knyga - knygos, sesuo &- seserys, pavasaris - pavasariai). Be to, jie gali būti vartojami su kiekiniais skaitvardžiais (dvi knygos, trys knygos, dešimt knygų).

Išimtį sudaro tik nedidelė grupė vadinamųjų daugiskaitinių daiktavardžių, reiškiančių konkrečius daiktus ar dalykus (akėčios, akiniai, girnos, kailiniai, žirklės, smegenys, žiotys). Jie skaičiais nekaitomi. Jų daugiskaitos forma reiškia ir vieną tos rūšies daiktą, ir daugiau jų. Apibrėžtam daiktų kiekiui pažymėti su šiais daiktavardžiais vartojami dauginiai skaitvardžiai (dveji kailiniai, trejos žirklės).

Medžiagų pavadinimai yra tokie daiktavardžiai, kurie reiškia tam tikrą vientisą medžiagą, galimą matuoti, bet negalimą skaičiuoti. Tai tokie daiktavardžiai, kaip auksas, sidabras, plienas, nafta, žibalas, deguonis, pienas, sviestas, grietinė, miltai, pelenai, sakai, smėlis. Medžiagų pavadinimai sskaičiais nekaitomi. Jie turi arba tik vienaskaitos (auksas, sidabras, smėlis, grietinė), arba tik daugiskaitos formą (miltai, dujos, klijai). Su jais negali būti vartojami kiekiniai skaitvardžiai. Šitokia vartosena pasitaiko labai retai ir tik frazeologiniuose junginiuose, pvz., Gardu, kaip devyni medūs. Bet negalima pasakyti trys auksai, penki pienai ir pan. Kadangi medžiagų pavadinimai reiškia dalykus, galimus matuoti, šios rūšies daiktavardžiai dažniausiai vartojami su įvairiais mato vienetus reiškiančiais žodžiais: litras pieno, butelis klijų, kilogramas sviesto, maišas miltų, balonas deguonies. Be to, vienaskaitiniai medžiagų ppavadinimai tokiu atveju visuomet turi vienaskaitos kilmininko formą.

Kuopiniai daiktavardžiai reiškia vienarūšių daiktų ar asmenų sankaupą, kaip tam tikrą nedalijamą, skaičiuoti negalimą vienetą (aparatūra, aukštuomenė, diduomenė, jaunimas, lapija, moksleivija, profesūra, studentija, senimas, valstietija, varguomenė). Kuopiniai daiktavardžiai irgi skaičiais nekaitomi - jie teturi tik vienaskaitos formą. Jų negalime vartoti ir su kiekiniais skaitvardžiais. Savo reikšme į kuopinius daiktavardžius panašus paprastieji konkretūs daiktavardžiai, pavadinantys skaičiuoti galimas daiktų ar asmenų sankaupas, kaip tam tikrus nedalijamus vienetus (šeima, šeimyna, palyda, būrys, pulkas, pušynas, kariuomenė).

Abstraktieji daiktavardžiai yra tie, kuriais pavadinami ne konkretūs daiktai, o abstrakčios sąvokos, daiktiškai suvokiami veiksmai, būsenos, ypatybės ir požymiai (esmė, drąsa, garbė, ilgesys, nuovargis, bbėgimas, grožybė, ramumas). Abstraktieji daiktavardžiai paprastai skaičiais nekaitomi. Dauguma jų turi vienaskaitos formą ir tik vienas kitas yra daugiskaitinis (atostogos, kautynės, laidotuvės, vedybos). Abstraktieji daiktavardžiai nesudaro junginių su kiekiniais skaitvardžiais, ir tik vienas kitas jų gali būti pasakomas su neapibrėžtą kiekybę reiškiančiais prieveiksmiais (daug naudos; mažai naudos; tiek graužaties; kiek garbės).

Kai kurie abstraktieji daiktavardžiai yra linkę konkretėti. Bendrinis daiktavardis reiškia daiktą kaip tokių pat daiktų visumos atstovą. Pvz., miestas žymi tai, kas bendra visiems miestams, o Vilnius - unikalus miestas, Lietuvos sostinė.

Bendriniai daiktavardžiai - tai apibendrinti vienarūšių daiktų, gyvų padarų ar reiškinių pavadinimai (akmuo, džiaugsmas, gėlė, poetas, šuo, žemė, meilė, žaibas). Dauguma bendrinių daiktavardžių (konkretieji) reiškia skaičiuoti galimus dalykus, dėl to kaitomi skaičiais (akmuo - akmenys, vaikas - vaikai, žmogus - žmonės).

Tikriniais daiktavardžiais vadiname tuos daiktavardžius, kurie reiškia daikto, asmens ar dalyko vardą, skiriantį tą daiktą, asmenį ar dalyką nuo kitų tos pačios rūšies daiktų, asmenų ar dalykų. Tikriniai daiktavardžiai rašomi didžiąja raide, o tie jų, kurie vartojami sąlygiškai, tekste išskiriami dar ir kabutėmis. TTikriniai daiktavardžiai - individualūs miestų, upių, ežerų, kalnų, dangaus kūnų, žmonių ir kt. vardai.

Saulė, Žemė ir Mėnulis vartojami ir kaip tikriniai, ir kaip bendriniai daiktavardžiai. Žmonių vardai ir pavardės gali būti kilę iš bendrinių daiktavardžių: vardai - Rasa, Rūta, Gintaras, Linas, pavardės - Vilkas, Lapė, Žvirblis, Gaidys, Sakalas, Uosis ir kt. Ir atvirkščiai - daiktai gauna savo kūrėjų, atradėjų ar tų, kam skirti, vardus. Lietuviškų jų beveik nėra, bet gana daug tarptautinių - omas, voltas, parkeris, mauzeris, fordas, mersedesas, gerbera.

Tikriniai daiktavardžiai susipynę su pavadinimais. Pvz.: Vilnius, Kazlų Rūda, Kudirkos Naumiestis, Naujoji Akmenė, Paukščių takas, Grįžulo ratai. Vilnius - tikrinis daiktavardis, tačiau daiktavardžiais negalima laikyti dviejų žodžių junginių, nors jų paskirtis visai ta pati kaip ir žodžio Vilnius.

Tikrinių daiktavardžių negali būti abstrakčių, o pavadinimų gali; čia ir abstrakcijos gali reikšti konkretų daiktą: laikraštis ,,Aušra“, restoranas ,,Ponių laimė“, apsakymas ,,Laimės žiburys“. - nuo vieno žodžio iki žodžių junginio ir sakinio: ,,Kaip Jonelis raides pažino“, ,,Miškais ateina ruduo“.

Jie gali būti ir ne daiktavardžiai: ,,Kliudžiau“ (veiksmažodis), ,,Jis ir Ji“, ,,Tūla“ (įvardžiai), ,,Pas Juozapą“ (prielinksninė konstrukcija), ,,Iki“ (prielinksnis be linksnio). Griežtos ribos tarp tikrinių ir bendrinių daiktavardžių nėra. Kalboje kartais pasitaiko, kad tikrinis daiktavardis visiškai atitrūksta nuo savo pirmykštės individualios reikšmės ir imamas vartoti kaip bendras tam tikros rūšies daiktų ar reiškinių pavadinimas. Tuomet jis virsta bendriniu ddaiktavardžiu.

Šitaip iš žmonių pavardžių atsirado tarptautiniai bendriniai daiktavardžiai amperas, brauningas, fordas, kulonas, omas, niutonas, parkeris, rentgenas, vatas, voltas ir kt. Panašiu keliu į kalbą atėjo bendriniai daiktavardžiai donkichotas, donžuanas, krezas, lovelasas, mecenatas, mentorius, tik čia vieno asmens vardas ar pavardė perkelta kitiems asmenims, pasižymintiems panašiomis savybėmis.

Ir atvirkščiai, bendriniai daiktavardžiai, jeigu juos imame vartoti individualiems daiktams ar asmenims pavadinti, virsta tikriniais daiktavardžiais, pvz.: Rytai, Vakarai, Rūta, Mėta, Eglė, Gintaras, Linas, Rasa ir kt. Daugelis mūsų krikščioniškųjų vardų, atėjusių į mmūsų kalbą iš kitų kalbų, pirmajame šaltinyje irgi galėjo būti vartojami kaip bendriniai žodžiai (plg. Petras - gr. petros „uola, akmuo“, Paulius - lot. paulus „mažas“, Klemencija - lot. clementia „švelnumas“, Adomas - hebr. adam „žmogus“, Agnė - gr.

Yra daiktavardžių, kurių vartojama tik vienaskaita. Tai vienaskaitiniai. Jais reiškiami daiktai nėra skaičiuojami. Kai kurių daiktavardžių vartojama tik daugiskaita. Tai daugiskaitiniai. Jais reiškiami daiktai taip pat nėra skaičiuojami.

Daiktavardžiai kaitomi linksniais. Vardininkas kas? Kilmininkas ko? Naudininkas kam? Galininkas ką? Įnagininkas kuo? Vietininkas kur?kame? Šauksmininkas - (Š. Lietuvių kalboje ne visi daiktavardžiai vienodai linksniuojami. Pagal skirtingą linksniavimą jie skirstomi į penkias grupes, arba linksniuotes.

Lietuvių kalboje yra ir tokių daiktavardžių, kurių forma nesikeičia. Tai kitų kalbų kilmės žodžiai. Tikriniai ir bendriniai daiktavardžiai, turintys gale nekirčiuotus balsius -i, -o, -u. Šių daiktavardžių linksnio (kaip ir skaičiaus bei giminės) reikšmė realizuojama sintaksiškai, t.y.

Vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko galūnėse rašome nosines raides. Įsidėmėti! Vyriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos vietininko galūnė yra -uose, moteriškosios giminės daiktavardžių -ose. Jei vardininko galūnė ė, tai kur kitų linksnių galūnėse girdime e, ten ir rašome e, o jei vardininko galūnė kitokia (-as, -is, -ys, -us, -a, -i, -uo) - rašome -ia arba -iai. Išimtis. Įsidėmėti!

Paprastai daiktavardėja būdvardžiai ir būdvardinę reikšmę turintys dalyviai, kai jų reiškiama ypatybė yra labai svarbi, esminė. Reikia skirti tikrą daiktavardėjimą nuo daiktavardinės vartosenos. Aklas aklą netoli tenuves. Pastarajame sakinyje jauni yra būdvardis, bet visai kas kita jaunasis, jaunoji. Šiuo atveju jaunasis „jaunikis“, o jaunoji „nuotaka“.

Įvairių knygų, žurnalų, laikraščių, kino filmų, įmonių, draugijų, mašinų ir kiti pavadinimai rašomi ne tik didžiąja raide, bet ir išskiriami kabutėmis.

daiktãvardis, žodžių, reiškiančių daiktų, reiškinių, veiksmų ar ypatybių pavadinimus, klasė. Sakinyje dažniausiai eina veiksniu ar papildiniu. Daiktavardžiai skirstomi į bendrinius - dalykų klasių pavadinimus (miẽstas, výras, šals, akmuõ, dvasià, šveñtė, grįžmas, gerùmas) ir tikrinius - individualių dalykų pavadinimus (Vlnius, Kęstùtis, Lietuvà, Pùntukas, Žemýna, Velýkos). Tikriniai daiktavardžiai lietuvių kalboje rašomi didžiąja raide. Daugelyje kalbų daiktavardis kaitomas ir turi savarankiškas giminės, skaičiaus bei linksnio kategorijas.

Lietuvių kalbos daiktavardis turi vyriškosios arba moteriškosios giminės formas, linksniuojamas, t. y. kaitomas skaičiais ir linksniais. Kitose kalbose (lenkų, rusų, lotynų, graikų) yra ir bevardės giminės daiktavardžių (lenkų cudo ‘stebuklas’, rusų leto ‘vasara’, lotynų nomen ‘vardas’, graikų dōron ‘dovana’); prūsų kalboje daiktavardis bevardės giminės formos (aglo ‘lietus’, assaran ‘ežeras’) rodo, kad lietuvių ir latvių kalbų daiktavardis bevardę giminę yra praradęs. Kinų, tiurkų ir kai kurios kitos kalbos giminės kategorijos neturi.

Skaičiais paprastai nekaitomi lietuvių kalbos tikriniai daiktavardžiai ir dalis bendrinių, žyminčių sudėtinius, dažniausiai porinius daiktus (akinia, žrklės, kélnės), medžiagas bei vienarūšių dalykų sankaupas (svestas, mltai, jaunmas), abstrakčias sąvokas (drąsà, skubjimas, grõžis). Daiktavardžių linksnių formos žymi jo santykius su kitais žodžiais sakinyje. Analitinėse kalbose (anglų, vokiečių, prancūzų) daiktavardžių santykiai su kitais žodžiais reiškiami artikeliais, prielinksniais ir žodžių tvarka.

Lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų kalbų, daiktavardžiai turi giminę: vyriškąją arba moteriškąją. Tačiau yra nemažai skolinių, ypač nekaitomų, kurių giminės priskyrimas gali būti nevienareikšmis. Šiame straipsnyje aptariami tokie daiktavardžiai, dažniausiai vartojami nekaitoma forma, pavyzdžiui: alibi, fojė, popuri.

Nagrinėsime, kaip pasirenkama šių skolinių giminė: ar laikomasi rekomendacijų, ar vyriškosios arba moteriškosios giminės pasirinkimą lemia sąsajos su panašios reikšmės žodžiais. Panagrinėsime, katrai giminei priskiriami morfologiškai neadaptuoti daiktavardžiai, nagrinėdami pavyzdžius Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne. Taip pat aiškinsimės, kas lemia nekaitomų skolinių giminę, remiantis Vytauto Didžiojo universiteto lituanistų ir germanistų apklausa.

Neretai nežinoma, katrai giminei priskirti nekaitomuosius skolinius. Dvejopos giminės priskyrimas būdingesnis skoliniams, kurie gale turi balsę -ė. Skoliniai prie lietuvių kalbos sistemos gali būti pritaikomi remiantis panašios reikšmės žodžių gimine, t. y. svetimžodžiams priskiriama ta pati giminė kaip ir saviems tos pačios semantinės žodžiams (pvz.: žiuri - komisija, koljė - papuošalas, fado - daina, dosjė - aprašymas).

Tekstyno duomenys rodo, kad, nepaisant kalbos rekomendacijų, dažniau moteriškajai giminei priskiriami daiktavardžiai aveniu, žiuri. Daiktavardžiai amplua, koljė, reziumė, suflė, turnė, sprendžiant iš šalia pavartotų derinamųjų žodžių, dažniau laikomi vyriškosios, o ne moteriškosios giminės.

Anketinės apklausos rezultatai leidžia teigti, kad neretai nežinoma, katrai giminei priskirti nekaitomuosius skolinius. Labiausiai studentai abejojo dėl to, kad žodžiai žiuri, aveniu, kakadu laikytini vyriškosios giminės, o kupė, koljė, amplua - moteriškosios giminės.

Nekaitomų daiktavardžių sintaksiškai reiškiama giminė rodo polinkį vyriškąją giminę vartoti kaip universalią. Štai keletas pavyzdžių, kaip skoliniai priskiriami giminei:

• Žiuri - dažniausiai moteriškosios giminės (kaip komisija), nors rekomenduojama vyriškoji.
• Aveniu - dažniausiai moteriškosios giminės.
• Amplua - dažniau vyriškosios giminės (kaip vaidmuo).
• Koljė - dažniau vyriškosios giminės (kaip papuošalas).
• Fado - moteriškosios giminės (kaip daina).

Apibendrinant, daiktavardžio giminė lietuvių kalboje yra sudėtinga ir įvairi kategorija, ypač kai kalbama apie skolinius. Nors yra tam tikros taisyklės ir rekomendacijos, vartojimas dažnai priklauso nuo konteksto, tradicijų ir kalbos vartotojų intuicijos. Svarbu atkreipti dėmesį į žodynus ir kalbos patarimus, tačiau taip pat reikia stebėti, kaip žodžiai vartojami realiame kalbos vartojime.

Daiktavardžių linksniavimo pavyzdžiai

Lietuvių kalboje daiktavardžiai skirstomi į penkias linksniuotes. Štai keletas pavyzdžių:

Ši lentelė iliustruoja, kaip skirtingų linksniuočių daiktavardžiai kinta priklausomai nuo linksnio.

tags: #daiktavardis #kuris #gali #buti #tiek #vyriskosios