Teritorijų planavimas yra vienas iš efektyviausių valstybės valdymo instrumentų, leidžiantis kryptingai organizuoti visų rūšių veiklą planuojamoje teritorijoje. Teritorijų planavimo dokumentų paskirtis - sudaryti prielaidas ilgalaikei, darniai ir tvariai valstybės ir jos ūkio plėtrai, užtikrinant būsto, darbo, paslaugų, socialinės ir sveikatos apsaugos bei kokybiškos aplinkos reikmių tenkinimą, kartu išsaugant ir tinkamai bei racionaliai naudojant šalies gamtos ir kultūros paveldo vertybes.
Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, reglamentuojantis teritorijų planavimo procesą, įsigaliojo nuo 1996 m. sausio 1 d. 2004 m. parengta nauja įstatymo redakcija, vėliau keista ar papildyta dar apie 20 įstatymo straipsnių. Todėl būtina išnagrinėti bendrųjų ir specialiųjų planavimo dokumentų rengimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei planų rengimo praktiką integruoto teritorijų planavimo kontekste.
Vilniaus miesto bendrasis planas
Bendrasis Teritorijų Planavimas
TPĮ bendrasis teritorijų planavimas apibrėžiamas, kaip kompleksinis planavimas teritorijos erdvinio vystymo politikai, teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetams bei svarbiausioms tvarkymo priemonėms nustatyti (2 straipsnio 2 dalis). Bendrasis planas - teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai.
Valstybės ir apskrities teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai, vadinamas bendruoju (generaliniu) planu (2 straipsnio 1dalis ). Bendrojo planavimo objektai tiek pirmojoje (1995 m.) tiek ir antrojoje (2004 m.) TPĮ redakcijose nesikeitė. Tai:
- valstybės teritorija (parengtas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas );
- apskrities teritorija (parengti Vilniaus ir Šiaulių apskričių bendrieji planai, kitų apskričių bendrieji planai baigiami rengti );
- savivaldybės teritorija arba jos dalys (miestai ir miesteliai).
Parengti beveik visų rajono savivaldybių ir miesto savivaldybių bendrieji planai. Turime keturis skirtingo sprendinių konkretizavimo lygio (detalumo) bendruosius planus, kurių planavimo uždaviniai yra nustatyti atitinkamose bendrųjų planų rengimo taisyklėse (tvarkos aprašuose). Šiuo atveju svarbus yra ne pats skaičius, o tai, kad planuojame tą pačią teritoriją, skirtingais sprendinių konkretizavimo lygiais, todėl nagrinėsime, ar tikrai visi TPĮ numatyti bendrieji planai yra reikalingi.
Lietuvos Respublikos Seimas, tvirtindamas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą (2002 m. spalio 29 d. nutarimas Nr.IX-1154), nurodė ir plano paskirtį - Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas yra privalomas formuojant regioninę politiką, rengiant ūkio šakų plėtros strategijas ir programas bei teritorijų planavimo dokumentų projektus (nutarimo 3 straipsnis). Siūlomas sprendinių svarbos nustatymas įgalintų aiškiai ir skaidriai įvertinti lėšų reikmes ir atsakingus asmenis už teritorijų planavimo dokumento sprendinių įgyvendinimą.
Apskrities teritorijos bendrasis (generalinis) planas (toliau tekste - Apskrities BP) yra regiono lygmens dokumentas, rengiamas apskrities teritorijai. Kadangi Lietuvoje yra 10 apskričių, turi būti parengta 10 apskrities teritorijos bendrųjų planų (patvirtinti Vilniaus ir Šiaulių apskričių bendrieji planai). Svarbus momentas yra tas, kad apskrities teritorijoje yra po kelias savivaldybes, kurioms pagal TPĮ savo ruožtu bus rengiami savivaldybės teritorijos bendrieji planai.
Kadangi apskrities valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė (Apskrities valdymo įstatymo 1 straipsnis), Apskrities BP sprendiniai turi būti priskirti valstybinės reikšmės sprendiniams. Taigi apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano paskirtis analogiška kaip ir Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo (generalinio) plano, tačiau šiuo atveju Apskrities BP reikalingumu tenka abejoti.
Savivaldybės teritorijos bendrasis planas (toliau tekste - Savivaldybės BP) yra rajono lygmens dokumentas, rengiamas savivaldybės teritorijai. Nors Savivaldybės BP yra skirtas savivaldybės teritorijos plėtros politikai nustatyti, tačiau šio plano sprendiniai pagal reikšmę gali būti visų jau aptartų kategorijų. Didesnioji dalis sprendinių yra savivaldybės reikšmės, tačiau bus valstybinės reikšmės sprendinių bei fizinio ar juridinio asmens sprendinių.
Miestų ir miestelių bendrieji planai (toliau tekste - BP), kaip ir Savivaldybės teritorijos BP priskiriami rajono lygmeniui. Miesteliams numatyta rengti BP (9 straipsnis), o tam pačiam gyvenamosios vietovės tipui priskiriamiems kaimams numatyta rengti detaliuosius planus (19 straipsnio 1 dalies 2) punktas). Įvertinant tai, kad miestelio ir kaimo gyventojų skaičius panašus, planuojama teritorija nėra didelė, miestelių BP rengimo reikia atsisakyti kaip nepagrįsto. Svarus argumentas būtų ir tai, kad miestelio ir miesto gyventojų skaičius gali skirtis net 1000 kartų.
Miesteliui priskiriamos kompleksiškai užstatytos vietovės, turinčios nuo 500 iki 3000 tūkst. gyventojų, miestais laikomos gyvenamosios vietovės turinčios daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų (tradiciniuose miesteliuose ir miestuose gyventojų gali būti mažiau ). Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis 2008 m. Vilniuje gyveno 544206, Kaune - 355986, Utenoje - 32577, Birštone - 3172, Virbalyje - 1250, Kavarske - 692, Panemunėje - 318 gyventojų (visos gyvenamosios vietovės turi miesto statusą).
Gyventojų skaičius Lietuvos miestuose (2008 m. duomenys)
| Miestas | Gyventojų skaičius |
|---|---|
| Vilnius | 544206 |
| Kaunas | 355986 |
| Utena | 32577 |
| Birštonas | 3172 |
| Virbalis | 1250 |
| Kavarskas | 692 |
| Panemunė | 318 |
Miestelio ir kaimo plėtros klausimus galima reguliuoti rengiant detaliuosius planus. Miestams, turintiems savivaldybės statusą, bendruosius planus, kaip plėtros politikos formavimo dokumentą rengti būtina. Tas pat pasakytina ir apie miestus turinčius savivaldybės centro statusą. Kitų miestų esančių savivaldybės teritorijoje bendrųjų planų rengimo būtinumas gali būti nustatomas rengiant savivaldybės teritorijos bendrąjį planą.
Kadangi TPĮ galioja jau 12 metų ir per tą laiką buvo sukaupta pakankama planavimo praktika, galima kritiškai įvertinti TPĮ nuostatas siūlant optimalesnius sprendimus. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į BP rengimo politinį aspektą, aiškiai skiriant valstybės politiką nustatančius bendruosius planus ir savivaldybės politiką nustatančius bendruosius planus.
Valstybės politikai nustatyti teritorijų tvarkymo, naudojimo ir apsaugos klausimais pakanka Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo (generalinio ) plano. Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano, kaip perteklinio, reikia atsisakyti. Formuojant savivaldybės politiką teritorijos naudojimo, tvarkymo ir apsaugos klausimais, pakaktų savivaldybės teritorijos (rajono ar miesto) bendrojo plano bei savivaldybės centrų bendrųjų planų. Miestelių bendrųjų planų būtina atsisakyti kaip perteklinių, vietoj jų rengiant detaliuosius planus (koncepcijas).
Specialusis Teritorijų Planavimas
Specialusis teritorijų planavimas - atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų erdvinio organizavimo, tvarkymo, naudojimo, apsaugos priemonių planavimas (TPĮ 2 straipsnio 28 dalis). Specialusis planas (projektas) - teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptis, priemonės ir reikalavimai (TPĮ 2 straipsnio 27 dalis).
Iš pateiktų sąvokų matome, kad specialusis planavimas yra sektorinis, skirtas kurios nors veiklos uždaviniams spręsti. Tuo tarpu bendrasis planavimas yra kompleksinis planavimas, o bendrasis planas - kompleksinio planavimo dokumentas. Tai reiškia, kad planuojant teritoriją nagrinėjama ne kuri nors viena veikla, o praktiškai visos veiklos, kurių rezultatai ar pasekmės turi teritorinę išraišką (tiesiogiai ar netiesiogiai įtakoja teritorijos naudojimą, tvarkymą ir apsaugą).
Logiška manyti, kad parengus (ar rengiant) bendrąjį planą, reikmės papildomai rengti specialiuosius planus nėra, išskyrus tam tikrus specifinius atvejus, kai specialiaisiais planais reglamentuojama veikla nėra preliminariai žinoma, ar bendruosiuose planuose jos neįmanoma atspindėti dėl objektyvių priežasčių (sprendinių konkretizavimo lygio ir kt.). Kitas atvejis, kai specialiųjų planų rengimas yra logiškai pagrįstas - bendrųjų planų nebūvimas.
Deja, praktikoje taikant TPĮ ir teritorijų planavimo procesą įtakojančių įstatymų nuostatas (Žemės įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) yra daug chaoso, kuris atsirado rengiant įstatymų naujas redakcijas. Įstatymais įteisinta daugybė specialiojo planavimo dokumentų, dauguma kurių niekados nebuvo ir nebus rengiami, kiti nėra būtini, o yra ir tokių, kurie net neturi teritorijų planavimo dokumentams privalomų požymių (jais nenustatomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentas) ir gali būti vertinami tik kaip žemėlapiai.
Kitas svarbus aspektas yra tas, kad rengiant tai pačiai teritorijai daugybę specialiųjų planų sunku išvengti interesų konflikto, užtikrinti interesų balansą skirtingoms plėtros sritims. Nėra įmanoma taikyti integruotos plėtros principą - vienu metu ir lygiomis teisėmis.
Kadangi Žemės įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas buvo priimti anksčiau nei Teritorijų planavimo įstatymas, pravartu panagrinėti tuo metu galiojusius teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Nors nuostatuose buvo numatyta teorinė galimybė (praktikoje realizuota nebuvo) rengti gana daug specialiųjų planų įvairiuose planavimo lygmenyse, tačiau buvo nustatytas aiškus bendrųjų planų hierarchinis prioritetas prieš specialiuosius planus.
Specialieji Architektūros Reikalavimai
Nuo 2024 metų lapkričio mėnesio įsigaliojęs naujas teisinis reguliavimas iš esmės pakeitė specialiųjų reikalavimų prasmę. Dabar specialieji reikalavimai yra pagrindas daugelio statinių projektavimui. Negavus specialiųjų reikalavimų tolimesnės projektinių pasiūlymų procedūros negali būti pradedamos.
Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje aprašyta teisė statyti be parengto detaliojo plano, vadovaujantis savivaldybės ar vietovės lygmens bendrojo plano sprendiniais. Šis specialiųjų reikalavimų neišdavimo pagrindas apima ne tik tai, kad tam tikrų statinių statyba negalima pagal teisės aktus, bet ir tai, kad statybos neleidžia galiojantys teritorijų planavimo dokumentai. Galima situacija, kai specialiųjų reikalavimų prašoma tokios paskirties pastatui, kurios nenumato galiojantis detalusis planas, tačiau leidžia bendrasis planas.
Primename, kad tokia galimybe buvo iki 2024 metų lapkričio mėnesio, kai teisės aktai neužkirto galimybės gauti projektinių pasiūlymų rengimo užduoties ir atlikti projektinių pasiūlymų viešinimo procedūras, jei yra rengiamas detalusis planas, kurį patvirtinus atitinkamų statinių statyba būtų galima. Tai leisdavo atlikti didelę dalį projektinių pasiūlymų procedūrų dar iki detaliojo plano patvirtinimo.
Daugeliu atveju šis reglamentavimas palengvino tiek statytojų, tiek projektuotojų, tiek valstybinių institucijų darbą, tačiau neįvertintos retai pasitaikančios situacijos, kurios tik projektinių pasiūlymų rengimu neišsprendžiamos arba sprendžiamos nepilnai, nes nėra įvertintos teisės aktuose. Vienareikšmiškai - projektinių pasiūlymų derinimas tik administracijoje yra nepilnavertis, nes tam tikrais atvejais turėtų dalyvauti ir kitos institucijos, kaip tai būdavo detaliųjų planų rengime.
Tik sprendžiant kompleksiškai teritorijų išplanavimą, galima pasiekti tam tikros vieningos urbanistinės ir architektūrinės visumos užtikrinimo. Reikalinga ir tam tikra projektinė metodika, bendrieji planavimo principai, kurie sudėtų tam tikrus miestų ir gyvenviečių (kvartalų) projektavimo principus.
Problema yra ne detaliojo plano (DP) buvime (nebuvime). Bėda yra tame, kad Specialiuose architektūros reikalavimuose (Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas), direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas, "atsižvelgdamas... į ...statytojo pateiktus projektinius pasiūlymus... nustato statybai numatyto žemės sklypo TERITORIJOS NAUDOJIMO REGLAMENTO PARAMETRUS". Kitaip tariant, iš projektinių pasiūlymų, kurių vienas iš tikslų yra "išreikšti projektuojamo STATINIO ARCHITEKTŪROS ir kitų pagrindinių sprendinių IDĖJĄ", mes kažkokiu būdu vėl gauname ŽEMĖS SKLYPO teritorijos naudojimo reglamento parametrus - tuos pačius teritorijos naudojimo tipą, leistiną pastatų aukštį, leistiną žemės sklypo užstatymo tankį, intensyvumą ir t.t.
Ne gi STATINIO ARCHITEKTŪROS IDĖJĄ (ir tuo pačiu - architektūros kokybę) kaip nors galima išreikšti ir suvaldyti tais SAR dabar juose įrašomais tipais, leistinais aukščiu, tankiu ir intensyvumu? Dabartiniuose SAR nėra statinių architektūros reikalavimų. Ir dar: SAR turėtų būti nustatomi VISIEMS statiniams, kuriuose yra privaloma projekto architektūrinė dalis pagal Statybos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Dabartinis "tipo liberalumas" po truputį virsta mada. Planuoti ir projektuoti pasirodo "sugeba visi", o ypač statybininkai. Didelė atsakomybė perduota savivaldybių vyriausiems architektams.
Statybos procesas nesant parengto DP vyksta daug sparčiau, tačiau norint užtikrinti kokybę, PP tikrinimui terminas turėtų būti ilgesnis negu 5d.d. - tam turėtų būti skirta bent 15 - 20 d.d. Kaip parodė praktika PP parengiami labai neprofesionaliai ir atmestinai. Viešumo procedūros neužtikrina viešumo - informacija apie parengtus PP turėtų būti skelbiami seniūnijose arba skelbiant informaciją sklype arba informuoti gretimybes registruotais laiškais. Prasidėjus statyboms, gretimų sklypų savininkai kreipiasi ir prašo suteikti informaciją kokias statybas numato vykdyti jų kaimynai.
tags: #specialieji #architekturos #reikalavimai #detalusis #planas