Antano Venclovos Jaunystės Atradimai: Nuo Kaimo iki Kauno

Laikas bėga, ir jo kaskart lieka mažiau. Pažvelgus atgalios, kelias vingiuoja per metus, įvykius, žmones ir nyksta už tolimo vaikystės horizonto. Tas kelias prasidėjo nuo gimtosios bakūžės samanotos ir iš pradžių vedė į artimiausią miestelį, paskui į didelius miestus, svetimus žmones ir nematytas šalis. Gyvenimas nešykštėjo man sunkių valandų, bet gausiai teikė ir puikių draugų, ir laimės akimirkų. Gyvenime buvo nemaža svajota, ieškota, dirbta. Laikai buvo sunkūs, kartais net tragiški, pilni pavojų, audrų ir perversmų. Bet žmogaus atmintis turi tą gerą ypatybę, kad nemalonumai ilgainiui joje išblunka, o daug gyvesni lieka saulėti ir džiaugsmingi momentai. Gal dėl to ir mano knygoje šių momentų daugiau...

Bėgant dienoms ir metams, man vis labiau knietėjo grįžti į praeitį ir vėl atrasti jaunystę sau ir bičiuliams, kurie, kaip aš norėčiau, ga) su palankia šypsena ir gerais jausmais širdyje skaitys šią knygą. Aš irgi ilgai nesirengiau rašyti tokios knygos. Bet, prieš kelerius metus sunkiai susirgęs, pirmą kartą neteoriškai supratau, kad niekieno gyvenimas nėra amžinas. Štai kas privertė mane, kai kuriuos darbus atidėjus į šalį, užrašyti, ką per savo gyvenimą artimai mačiau ir pažinau.

Nesi­rengiau rašyti nei tam tikro laikotarpio Lietuvos istorijos, nei mūsų visuomenės judėjimo kronikos. Norėjau parašyti pir­miausia apie savo draugus ir pažįstamus, plačiau paliesda­mas kai kuriuos jų viešojo ir kūrybinio gyvenimo momentus. Per tuos momentus daugiau ar mažiau turėtų iškilti ir mūsų gyventa epocha. Nemaža knygos veikėjų arba jų artimieji - gyvi. O tai, be abejo, iš memuarų autoriaus rei­kalauja takto, kai kada ir tylos.

Knyga iliustruojama įvairių asmenų laiškais, laikraščių ar kitų leidinių citatomis. Vietomis autorius neiškentė beletristiškai neatkūręs savo meto susitikimų, pokalbių, žmonių cha­rakteristikų. Noriu pastebėti, kad jeigu tie dialogai kartais neperteikia ano meto pokalbių šimto procentų tikslumu, tai už jų e s m ė s ir d v a s i o s autentiškumą norėčiau imtis visišką atsakomy­bę. Nevengiau vietomis ir anekdotinio pobūdžio istorijų, jei­gu atrodė, kad per jas ryškiau atsiskleidžia vaizduojamas lai­kas ir asmenys.

Stengiausi kiekvienoje smulkmenoje būti tikslus ir verčiau ko nors nepasakyti ligi galo (jeigu tai pasakyti man atrodė per anksti), negu pasa­kyti neteisingai. Skaitytojas supras, kad tokio pobūdžio knygoje, kaip ši, negalima ieškoti vieno ar kito rašytojo bei veikėjo gyvenimo ir veiklos į v e r t i n i m o . Įvairūs žmonės čia paliečiami taip ir tiek, kaip ir kiek knygos autoriui pasitaikė su jais gyve­nime susidurti.

Šita knyga yra lyg ir „Pavasario upės" tęsinys. Jeigu pir­moji knyga buvo parašyta beletristiškai, remiantis daugiausia savo atmintim, tai šios naujos knygos medžiaga diktavo kito­kią - daugiau dokumentalią - formą. Ir vieną, ir kitą knygą rašiau, į praeities įvykius ir žmones stengdamasis žiūrėti ne šios dienos, bet vaizduojamojo meto žvilgsniu (išskyrus k"i kurias pastabas skliaustuose). Dėl to skaitytojas tenesistebi, it mane, ir mano pavaizduotus žmones matydamas ir daug ko nežinančius, ir nesuprantančius to, ką gerai visi žinome ir suprantame dabar.

„Pavasario upės" ir šios knygos uždavinys - parodyti mano kartos kelią iš kaimo tamsos į šviesą, į kultūrą, į meno kūrybą, kuri vedė mus drauge ir į visuomeninės santvarkos pakeitimą, į socialistinę revoliuciją. Tai buvo ilgas, vingiu­otas ir sudėtingas procesas. Jeigu to proceso sudėtingumą pa­jus skaitytojas, laikysiu, kad bent iš dalies savo tikslą pa­siekiau. Šioje knygoje praleidau nemaža momentų, kuriuos seniau esu pavaizdavęs atsiminimuose apie mirusius rašytojus. Kny­gos gale nusprendžiau pakartoti tuos atsiminimus - ištisai, jeigu jie chronologiškai telpa šios knygos rėmuose, apribo­tuose 1925-1940 metais, arba tik tą jų dalį, kuri liečia ŠĮ laikotarpį.

Tikiuos, skaitytojas čia ras naujų bruožų ir spalvų mano mylimų mokytojų ir draugų portretams.

Pirmieji Žingsniai Kaune

Jeigu pasaulyje yra laimingų žmonių, tai vienas jų- aš! Iš tikrųjų, man pašėlusiai sekėsi. Kas galėjo manyti, kad iš Trempinių prieš savaitę iškeliavęs su aštuoniais litais kišenėje, dabar būsiu valdininkas ir sėdėsiu Kau­ne, Žemės ūkio ministerijos namų antrajame aukšte! Sėdėsiu, tiesą sakant, ir nuobodžiausiu. Bet nuobodis greit baigsis, darbo atsiras! Taip man tvirtino referentas Gasiūnas, energingai vaikščiodamas po du didelius tuš­čius kambarius, kurių viename stovėjo mudviejų stalai.

Jis žiūrinėjo, kur reikės pastatyti spintą byloms, kur kitus stalus, prie kurių sės tokie pat laimingi jaunuoliai, kaip aš - Žemės reformos departamento raštininkai! Skardžiai kaukšėdamas po kambarius, referentas ka­da-ne-kada prieidavo prie savo stalo, atsisėsdavo ir iš nuobodumo imdavo vartyti kokią bylą ar „Vyriausybės žinių" komplektą. Jis nustebo, pamatęs, kad aš rašau eilėraščius, ir prašė bent vieną jam paskaityti.

Kad ir varžydamasis, paskaičiau kažką apie sutemų skersgat­vius, ir jis pagyrė: - Nieko, nieko... Tik, žinai, ką nors reikėtų apie tėvynę ar dievą pridėti. Skaitei Maironį? Maironį buvau skaitęs, bet su referentu ginčytis ne­norėjau ir kažką numykiau po nosia. - Aš irgi kai kada rašau į laikraščius. Į „Rytą". Se­niau iš Kretingos, kur dirbau, siųsdavau žinutes, o dabar rašau straipsnius apie žemės reformos vykdymą. Nori paskaityti?

Ir referentas iš portfelio ištraukė straipsniuką - apie pusantro puslapio ilgio. - Na kaip? - paklausė Gasiūnas, kai baigiau skai­tyti.- Patinka? * - Nieko,- atsakiau,- tik aš pataisyčiau truputį stilių. Referentas neįsižeidė,- jam mano pastabos netgi pa­tiko. Po to beveik kas savaitė taisydavau kokį jo straips­niuką. Mano autoritetas referento akyse gerokai pakilo. Jis mane pradėjo vadinti „kalbos mokovu“.

Vieną dieną iš spaustuvės pradėjo vežti paketus ir krauti tuščiuose mūsų kambariuose. Atrišęs vieną pa­ketą, referentas iš jo išėmė keletą storame melsvame popieriuje išspausdintų „Žemės perleidimo aktų". Tai buvo blankai, kuriuos mes, raštininkai, turėsime užpildy­ti. Po to jie eis pas notarą ar į ipoteką ir, įrašyti į knygas, bus išduodami naujakuriams, gavusiems žemės iš dvarų. - Čia mano redaguota. Pažiūrėk,- padavė man re­ferentas vieną blanką.

Iš karto pastebėjau, kad blanke pilna keistų, netai­syklingų sakinių, lyg jie nevykusiai būtų išversti iš sve­timos kalbos. Mandagiai pasakiau šią mintį referentui. Jis paprašė, kad aš savo nuožiūra blanką ištaisyčiau. Per pusę dienos (sakiniai buvo labai painūs ir ne visi suprantami) šiaip taip perredagavau tą popierių.

Referentas, atsisėdęs prie savo stalo, rimtai žiūrėjo mano pataisas, susirūpinęs krapštėsi plikterėjusį gelsvą pa­lo kaušį, blankus nešė į kitus kambarius, kažkam juos rė­dė, su kažkuo tarėsi. Kelias dienas buvo baisiai susimąs­tęs, o iš Žemės reformos valdybos valdytojo kabineto grįžo net ir visai nusiminęs. - Ech, po velnių,- tarė jis.- Būtum anksčiau at­važiavęs, būtume abu...

Buvo aišku, kad blankai sugadinti. Jais buvo užkrau­ta jau pusė vieno kambario, o iš spaustuvės juos vis dar vežė ir krovė į stirtas. Kartą iš ryto atėjęs į tarnybą, abiejuose kambariuose radau atdaras krosnis. Nors buvo pats vasaros vidurys, krosnys ūžė, jose šniokštė smarki ugnis. Referentas pleškino nevykusius blankus...

Į mūsų tuščiuosius kambarius jau vežė ir statė nau­jus pušinius stalus ir kėdes. Greitai tuos stalus apsėdo jaunimas - vyrai ir merginos, priimti į naujai atidaro­mą „Žemės nuosavybės dokumentų" skyrių. Žemės re­forma ėjo prie galo. Buvo išspausdinti nauji nuosavybės dokumentų blan­kai. Išmokome juos užpildyti.

Reikalas nelabai sudėtin­gas: paėmus atitinkamo dvaro bylą (tų bylų ministerijo­je buvo tiek, kiek išparceliuota dvarų), reikėdavo kiek­vienam naujakuriui, gavusiam žemės, į aktą įrašyti visas reikalingas žinias - kur sklypas yra, kada paskir­tas, kokio dydžio, kurios rūšies žemė, kokios sklypo sienos.

Mano naujieji draugai pasirodė beveik visi tokie pat pirmakursiai, kaip ir aš. Vieni rengėsi studijuoti tei­sę, kiti mediciną, o dažnas, kaip ir aš, humanitarinius mokslus. Greitai turėjo prasidėti mokslo metai.

Atėjo imatrikuliacijos diena. Jau buvome girdėję, kad tai reikšmingiausias studento gyvenimo įvykis. Iš­siprašę iš ministerijos, sugužėjome į universiteto rūmus Mickevičiaus gatvėje. Deja, truputį pavėlavome: didžio­ji aula viršuje buvo sausakimšai prisigrūdusi studentų. Pasistiebus ant galų pirštų, prieky, ant paaukštinimo, buvo matyti profesoriai, susėdę prie ilgo stalo.

Bet stu­dentai mane nustūmė toliau nuo durų, ir girdėjau tik paskirus žodžius. Sako, tai kalbėjo rektorius: - ...Mūsų alma mater... mokslo šviesa ir tiktai mokslo šviesa... paimti mokslo tvirtovę... aš sveikinu visus, kurie trokšta... Rektorių juo toliau, juo sunkiau buvo girdėti. Kelis kartus nuaidėjo plojimai, paskui vėl kažkas kalbėjo.

Sako, rektorius šiandien spaudžia kiekvienam naujam studentui, fuksui, ranką. Būtų neblogai, kad ir man ji­sai spustelėtų dešinę! Deja, ne tik aš neįsigrūdau į aulą, ir ne tik mano ranka liko nepaspausta. Na, nepakliuvau į vidų, tai nepakliuvau. Bet argi neaišku, kad dabar vis tiek prasidės neregėtos dienos - pažintys su naujais draugais, kupinos išminties profe­sorių paskaitos, studentų ginčai ir idėjinės kovos?

Ir aš atsiminiau Kazio Borutos laiškus, kuriuos jis, jau nuo pernai metų studentas, man praeitą žiemą rašė iš Kau­no į Marijampolę. Vienas laiškas labai giliai įsmigo į at­mintį: „Stoju į mūšį grumtis,- rašė man Kazys.- Tarp vergijos ir laisvės. Tiesa, čia susiduriam su prievartos klausimu: visus vest į socialistinę tvarką, kaip kunigas dūšias į dangų. Jeigu nebūtų prievartos buržuazinės vergijos pasauly, tai gal abejočiau, kas daryti, bet da­bar ne! Antra vertus, čia ir - p r o g r e s o reikalas. Tramdyti ar pirmyn stumti. Aš reikalauju - p i r m y n , ypač todėl, kad šitas progresas pirmyn turi vesti prie išlaisvinto Žmogaus ir Darbo. Jei antraip - velniop progresą... Bet žmonės patys daro istoriją, jeigu žmonių tokia valia, tai - taip turi būti." Argi galima buvo abejoti, jog tie laiškai - naujo mąstymo, studentiškų diskusijų atspindys, neramaus proto ieškojimai? Dabar ir aš pasinersiu ieškojimų ir visko pervertinimo atmosferoje!

Tik atvažiavęs į Kauną ir įsikūręs Trumposios gat­vės kambarėlyje, pradėjau skaityti Emilio Verharno eilėraščius apie didmiesčius, kapitalą, sukilimus, haliucinuojančius kaimus. Visas jo poezijos tomelis, į rusų kalbą išverstas Valerijaus Briusovo, pateko tuo metu man į rankas. Skaičiau romantiškas Knuto Hamsuno „Misterijas" ir Bernhardo Kelermano „Ingeborgą" - šios knygos tenkino svajonės, naujo ir nežinomo po­reikį... (Kelermano romaną „Lapkričio devintoji" dar gimnazijoje buvau pradėjęs versti į lietuvių kalbą.) Do­mėjausi Ilja Erenburgu, kupinu skepsio ir aitrios ironi­jos buržuazijai, karo nualintai ir vis dar neatsigavusiai Europai, kurią kamuoja dvasinis prieslėgis. Po Erenburgo knygos „O vis dėlto ji sukasi", kur autorius skelbė, kad ateities romanas turės ne daugiau kaip 64 puslapius, garbino mašinų grožį ir Le Korbiuzje pastatus, dabar per mano rankas ėjo Tarybų Sąjungoj išleistos knygu­tės apie ekspresionizmą, futurizmą, Majakovskį ir lais­vąją eilėdarą.

Gyvenau visiškai vienas pas žilą smulkutę lenkę, ku­ri atnešdavo man rytais karštos arbatos, o pinigus išrei­kalavo iš anksto. Negavęs algos, porą savaičių val­giau vieną duoną, nes kito maisto nebuvo už ką nusi­pirkti. Pasiskolinti pinigų negalėjau - vasarą Kaune ne­sutikau nė vieno pažįstamo... Matydamas mane gerokai sulysusį, net referentas Gasiūnas kartą paklausė: - Ar tik nesergi, broliuk? Žinai, studentą užpuls džiova - tai ir renkis į kapus. Neišsigydysi!

Varžiausi pasakyti jam tikrąją savo liesumo priežas­tį, tikėdamasis kaip nors pritraukti ligi pirmosios algos. Vaikščiojau po miestą, o jis man atrodė tikras did­miestis. Taip, Kaunas man patiko! Viena Laisvės alėja ko verta! Eini, eini, ir vis galo nematyti. O koks vaiz­das nuo Žaliojo ar nuo Vytauto kalno! Rotušės aikštė, Aleksotas, Nemunas, Neris - ką dar gražesnio įsivaiz­duosi! Vakare užlipęs ant Vytauto kalno, žiūrėdavau į miestą, kur nedrąsiai žiebėsi pirmosios vėlyvo vakaro lempos, ir man norėjos kalbėti Verharno vaizdais, ku­pinais ūžesio, triukšmo, judėjimo, romantikos...

Ir aš rašiau eilėraščius apie didmiestį, apsvaigęs deklamavau juos pats sau, siunčiau savo senajam bičiuliui Kaštui Stikliui į Marijampolę, į jo leidžiamas „Šešupės ban­gas"... Tačiau Kaunas tik iš pažiūros buvo toks gražus, di­dingas, nepaprastas. Arčiau įsižiūrėjus, buvo matyti per visą miestą ropojantis arklio tempiamas tramvajus, va­dinamas konke; ties kampais stovėjo vežikai su savo aplūžusiomis karietomis; gatvėse švaistėsi išsipuošę val­dininkai ir visokiausi spekuliantai; kas kelintas žingsnis į tave tiesė ranką raukšlėtos, susirietusios senutės, kaž­kokie pagyvenę žmonės, skųsdamiesi nedarbu; vakarais ne tik nuošalesnėse senamiesčio gatvėse, kuriomis man reikėdavo grįžti į savo kambariuką, bet ir pačios Laisvės alėjos vidury tave stabdė jaunos mergaitės, neregėtai išsidažiusios ir išsipudravusios, įžūliai siūlydamos savo paslaugas.

Ligi vėlyvos nakties mieste ūžė restoranai ir gėryklos. Pro jų duris kada-ne-kada į gatvę keikdamies ir burnodami išvirsdavo girtuokliai. Atrodė, šios rūšies piliečių čia labai daug. „Mieste, kur nutukę buržujai automobiliais laksto, daug žmonių pogrindžiuose iš bado stimpa",- viename laiške rašiau savo draugui Vincui Zilioniui, ir šis vaiz­das, be abejo, nebuvo išgalvotas. Kažkaip ryškiau, negu mano vaikystės mieste Marijampolėje, čia kiekviename žingsnyje krito į akis turto ir neturto, prabangos ir skur­do kontrastai.

Daugelis bendradarbių pasirodė esą ateitininkai. Pri­imdami į ministeriją, vadovai naujuosius tarnautojus kaip reikiant sijodavo. Aš čia, tiesą sakant, patekau be­veik per nesusipratimą, lyg balta varna į kuosų būrį. O buvo taip. Išsirengęs į Kauną, atsisveikinęs namiš­kius ir atvažiavęs Marijampolėn, ties gimnazija ...

Kaunas tarpukario metais.

tags: #sonata #janusyte #karaliniskiu #bustas