Jono Avyžiaus (1922-1999) romanas "Sodybų tuštėjimo metas" (1970) išsiskiria kaip esmines tautos egzistencijos problemas keliantis kūrinys. Epinis pasakojimas čia ypač dera su psichologizmu ir apmąstymų aistra. Romane atskleista svetimųjų priespaudos ir tautos išlikimo pastangų priešprieša buvo naujas reiškinys sovietinio romano raidoje. Visumoje, kūrinys taip pat paliudija ribotas talentingo rašytojo galimybes kelti jautrius klausimus režimo sąlygomis.
Lietuvos etninė sudėtis 2011 m.
Pagrindinės temos ir konfliktai
Romane "Sodybų tuštėjimo metas" atskleidžiama sudėtinga svetimųjų priespaudos ir tautos išlikimo pastangų priešprieša. Tai buvo naujas reiškinys sovietinio romano raidoje. Panagrinėkime pagrindines temas ir konfliktus giliau.
Svetimųjų priespauda ir tautos išlikimas
Romane atskleista svetimųjų priespaudos ir tautos išlikimo pastangų priešprieša buvo naujas reiškinys sovietinio romano raidoje.
Religijos vaidmuo
Viena svarbi tų žemdirbių dimensija Avyžiui beveik neegzistuoja. Pareigūnas Juodasis Bigė religiją atmeta kaip "supuvusius prietarus". "Vidurio kelio" ieškančiam inteligentui Džiugui - ji tik paviršutiniška pramoga, kokių žmonėms reikia. Religija taip pat trukdo žmonėms natūraliai santykiauti, kaip Akvilės ir Mariaus atveju, ir menkina žmogaus orumą, nes tikintysis "tėra menka dulkelė prieš viešpaties dievo galybę". Taip romane nėra nei rimtos religijos kritikos, nei mėginimo suprasti jos vaidmenį, kad ir iš ateistinių pozicijų.
Prievartinė mobilizacija
Ir kiti sudėtingos pokario tikrovės požiūriai romane prasiskverbia pro autoriaus teoretinius ornamentus. Jis autentiškai vaizduoja prievarta mobilizuotųjų lietuvių jausmus, jų nenorą tarnauti svetimoje armijoje. Įtikinančiai skamba ir sovietinis viršila, kuris nekenčia "šitų svetima kalba šnekančių kareivėlių, suvežtų iš supuvusių Vakarų pakraščių". Tikroviškai aprašytos tarp besipriešinančio miško ir malšinančio miesto įspraustų valstiečių dilemos.
Išvežimai į Sibirą
Išvežimai į Sibirą, "paskutiniai žvilgsniai pro gyvulinių vagonų langelius" atpasakoti, palyginant, atvirai; paliečiamas ir lietuvių vaidmuo tuose masiniuose nusikaltimuose. Skaitytojas pajunta laikmečio skonį, beveik gali užuosti baimės, įtarimo, nepasitikėjimo tvaiką, kada šuva buvo "vienintelis gyvas padaras, kuriuo galima pasitikėti".
Tremtis
Partizaninis pasipriešinimas
Lietuvių antisovietiniai partizanai ir rezistentai romane daugiausia piešiami pažįstamu, stereotipiniu stiliumi. Tai primityvūs sužvėrėję ar suklaidinti tipai, kuriems lemta žūti, kad Lietuva galėtų žygiuoti į šviesią bolševikinę ateitį. Scenos, kuriose jie dalyvauja, jau pažįstamos iš kitų oficialiųjų autorių romanų. Bet ir čia Avyžius nepasitenkina vien stereotipu. Kai kurios partizanų iliuzijos pavaizduojamos autentiškai. O scenoje su partizanų lavonais turgavietėje priešais bažnyčią atsiskleidžia visai kita tikrovė.
Veikėjų analizė
Romane gausu įsimintinų veikėjų, kurių likimai atspindi to meto visuomenės realijas ir ideologinius konfliktus. Aptarkime keletą ryškiausių.
Marius Nemunis
Pradėkime su Mariu Nemunių. Ar jis tas pozityvus herojus, kurio reikalaujama, laukiama jau nuo 1940-ųjų metų. Jis komunistas, jis patriotas, jis internacionalistas, jis ir humanistas (kartais net ir "liaudies priešai" jam "žmonės"). Ir jis stebinančiai tiksliai nuspėja, kas bus madinga po 40 metų: apie kolektyvizaciją jis kalba beveik buchariniškai, apie degtinės žalą - gorbačioviškai. Autorius nenorėjo, kad jis pavirstų schema ir stengėsi jam suteikti žmogiškų savybių ir net silpnybių. Kodėl, nepaisant tų pastangų, Marius Nemunis neįgauna gyvybės? Skaitytojui per aiškiai matosi charakterio siūlės, autoriaus teoretinis piešinys.
Andriejus Klemensovičius Zemažiūrievas
Surusėjęs lietuvis Andriejus Kle-mensovičius Zemažiūrievas vientisesnis veikėjas už Marių Nemunį. Tai pirmas tokio genocidinio įrankio, kolonijinio pareigūno portretas partinio autoriaus knygoje. Jis įtaria visus lietuvius, nes visi jam galimi "liaudies priešai". Net ir lietuvių mažažemiais, "darbo klase" jis negali pasitikėti: "Viskas jovalas tame nacionalistų amžinai sugadintame krašte". Jo nuomone, 1940 metais reikėjo "visus už gerklės, švariai nušluoti".
Gediminas Džiugas
Trečiasis kertinis veikėjas, Gediminas Džiugas, senas svečias pokario literatūroje. Tai neapsisprendęs inteligentas, ieškantis trečio kelio, atstovaujantis tai, ką komunistų partija vadina "abstrakčiu humanizmu". Ar Džiugas dialektinis Mariaus oponentas? Jiems susidūrus nepasipila daug žiežirbų. Džiugas skeptiškai žiūri į naująją santvarką, atmeta dalį jos žargono, kalba apie žmoniškumo ir dorovės principus. Tačiau jo filosofija taip persunkta fatalizmo ir determinizmo, kad jis lieka neatsakęs į Mariaus Nemunio argumentus.
Ideologiniai prieštaravimai ir autoriaus pozicija
Romane galima pajusti įtampą tarp "paslapties" ir Avyžiaus ideologijos permatomo aiškumo. Todėl ir Akvilė yra viena įdomiausių jo veikėjų, nes jos moteriškumo, žmogiškumo neįmanoma įsprausti į ideologines dėžutes. Autoriaus pozicija žargono atžvilgiu kupina prieštaravimų: jis į tą žargoną žiūri ironiškai ir, beveik tuo pačiu atsikvėpimu, jį naudoja kaip rimtą pažinimo įrankį.
Kadangi autorius tiki "klasių kovos" dogma, jisai jos terminais interpretuoja savo veikėjų elgesį ir apie juos daro galutinius sprendimus. Žodis "buožė" ir tuo žodžiu paremtas žmonių vertinimas apsprendžia Vainorienės gyvenimo esmę, nustato jos vietą šiame pasaulyje.
Avyžiui būdingas erotiškumas, autorių išskiriantis iš tradiciniai drovios lietuvių literatūros tėkmės, yra tarsi politinių dogmų priešprieša. Jo veikėjai dažnai gyvena atsilapoję, jų aistros išsilieja per kraštus. Niekas nepasakys, kad jie neturi kūno.
Kritinis įvertinimas
Avyžius žengia kritiško realizmo išarta vaga, kuri tiesiasi atgal į 19-tą šimtmetį ir kuria rusų literatūroje ėjo Tolstojus, Solochovas ir tik neseniai pradėtas spausdinti Vasilijus Grosmanas. Pagrindinis autoriaus modelis, Solochovas, primena girnų akmenį, pririštą prie Avyžiaus kojos ir neleidžiantį jam pakilti virš jau atgyvenusios ideologinės ir estetinės teritorijos. Nors romanas imponuoja savo erdve, užmoju bei įvairumu, jis atrodo įstrigęs į praeitį.
Romano prieštaravimus vaizdžiai iliustruoja ironiškas atsitiktinumas, spausdinant paskutiniąją jo dalį 1987 m. "Pergalės" 11 - ame numeryje. Tą numerį atvertę, dešinėje matome R. Kaminskytės plakato "Didžiojo spalio 70 - mečiui" reprodukciją: rausvam fone skyla grandinės - tarp jų baltos medies "1917". O kairėje skaitome kraupų prievartinių išvežimų aprašymą.
Pagrindiniai romano veikėjai
| Veikėjas | Apibūdinimas | Svarbiausios savybės |
|---|---|---|
| Marius Nemunis | Komunistas, patriotas, internacionalistas | Ideališkumas, fanatizmas, naivumas |
| Andriejus Zemažiūrievas | Surusėjęs lietuvis, kolonijinis pareigūnas | Įtarumas, žiaurumas, fanatizmas |
| Gediminas Džiugas | Neapsisprendęs inteligentas | Skepticizmas, fatalizmas, humanizmas |