Paradoksas: nekilnojamojo turto kainos muša rekordus, už lopinėlį žemės arčiau miesto ar gražesnėje vietoje spekuliantai gviešiasi dešimčių ar net šimtų tūkstančių, o tuo tarpu šimtai atokesnių sodybų nyksta nesulaukdamos jokio dėmesio. Straipsnyje aptariamas sodybų tuštėjimo fenomenas Lietuvoje, jo priežastys, pasekmės ir kultūriniai aspektai, remiantis literatūros kūriniais ir realiais pavyzdžiais.
Istorinis kontekstas
Peizažas iki II-ojo pasaulinio karo buvo nepalyginamai kitoks. Jei dabar matome begalinius kultivuojamus laukus, atsiremiančius į miškų juostas, tai pvz., tarpukariu tose pačiose vietose vietoj laukų rasis tik žiemą rogėmis įveikiami pelkynai. Iš Kraštupėnų vykdomojo komiteto durų išeina pirmininkas „raudonasis Marius“ ir istorijos mokytojas Gediminas Džiugas. Už miestelio ribų aistros verda dar aršiau. Lauksodžio kaime „Katrė Pypkiorė“, iš pradžių apkumščiavusi tylų vyrą, su gruzinišku temperamentu puola neturtėlį Putrimą, kuriam gerutė sovietų valdžia leido nusišienauti darbščių Vainorų pievą. Netrukus prasidėjęs karas ir vokiečių okupacija įžiebia naujų aistrų. „Raudonasis Marius“ priverstas bėgti, palikdamas kaime jo kūdikio besilaukiančią Akvilę, besiglaudžiančią prie godaus, bet doro sodiečio Keršio.
Jono Avyžiaus kūryba
Gausios ir įvairialypės J. Avyžiaus (1922-1999) prozos visumoje romanas „Sodybų tuštėjimo metas“ (1970) labiausiai išsiskiria kaip esmines tautos egzistencijos problemas keliantis kūrinys. Romane atskleista svetimųjų priespaudos ir tautos išlikimo pastangų priešprieša buvo naujas reiškinys sovietinio romano raidoje. Kūrinys kartu paliudija ribotas talentingo rašytojo galimybes kelti jautrius klausimus režimo sąlygomis.
Filmas "Sodybų tuštėjimo metas"
1976 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas filmas „Sodybų tuštėjimo metas“ (rež. Almantas Grikevičius) pagal Jono Avyžiaus romaną atspindi šias temas. Filmas prasideda nuo konkrečiais užrašais lydimos istorinės kronikos. 1938-ieji, Austrija, ramaus „anšliuso“ vaizdai. Dramatiškesni kadrai su sprogimais - „1939, Lenkija“, fašistų žygis pro Triumfo arką - „1940, Prancūzija“. Ratas siaurėja, artėja prie mūsų krašto, bet, pasirodžius titrui „1940, Lietuva“, muzikos disonansai kaip tik dingsta, regime kelis oficialiosios kronikos kadrus -- apgautų ir džiugių dėl sovietų okupacijos valstiečių veidus.
Kraštupėnų gražuolė Milda, kurios vyras, kaip manoma, „seniai supuvo Sibire“, blaškosi tarp spėjusio susprogdinti bėgančių rusų mašiną, policijos vadu tapusio Adomo Vainoro ir jo draugo Gedimino. Kartą draugai prisigeria vietinės grietinėlės pokylyje, apšlapina gestapininko iš Vilniaus mašiną, viešai išrėkia viską, ką jie mano apie nesibaigiančias Lietuvos okupacijas. Deja, Adomui, sklaidant atsiradusius įtarimus dėl lojalumo, teks vadovauti vokiečių vykdomoms represijoms.
Antroji serija prasideda kone idiliškomis derliaus ėmimo darbų kaime scenomis. Čionai, į gimtąją sodybą, iš gimnazijos grįžo Gediminas. Siūlo tą patį ir kenčiančiai Mildai, bet, išgirdęs, kad jai teko savaip „išpirkinėti draugų kaltes“ prieš esesininką Dangelį, imasi dviračio. Simboliškai tirštoje vakaro migloje Gediminas ir Milda pameta vienas kitą. Truputį fatališka moteris tampa ir paskutinio vaikystės draugų Gedimino ir Adomo kivirčo priežastimi. Tuo tarpu Lauksodis irgi nebėra ta „negyvenama sala“, kaip jį vadindavo Gediminas. Išgirdę apie miške įsikūrusią Mariaus gaują, apsilanko vokiečiai, nušauna Džiugams dirbusį neutralų karo belaisvį Vasilį. Raudonieji partizanai įsibrauna į Adomo darbovietę, suriša jam rankas, bet pakarti nebespėja. Juos vejasi vokiečiai, sužeidžia Marių, besiieškantį užuolandos Keršio klėtyje. Slapta nuo vyro jį slaugo Akvilė, tačiau Keršys, ir suradęs konkurentą, patikina, kad jo rankos niekad nebus kruvinos. Milda savo namuose atpainioja Adomo rankas supančiojusią vielą, bet šis tik ją prismaugia, o pats patenka į psichiatrijos kliniką. Gestapas išsikviečia Gediminą dėl jo galimų ryšių su banditais, bet, net ir rodydamas kitų kankinimus, nieko nepasiekia. Tiesa, įkandin paleisto Gedimino siunčiamas provokatorius, verkšlenantis dėl karo pabaigos ir neva norintis „į partizanų prieglobstį“. Herojus nuveda jį į tą mišką, bet čia vyrukas netyčia išsiduoda.
Vytauto Didžiojo portretai kiekvienuose namuose, „Ant kalno mūrai“, šauniai skambanti per Kalėdas, Vytės Nemunėlio (draudžiamojo Bernardo Brazdžionio) eilės, skaitomos vaiko, -- tokios ir panašios detalės, nesuvokiamos Maskvos priėmėjų, Lietuvoje tikrai rado atgarsį. Kaip ir senojo Džiugo žemės filosofija, kaip ir jo sūnaus Gedimino nenoras teptis bet kieno krauju, kaip ir pats pavadinimas, Maskvoje suvoktas kaip masinio lietuvių bėgimo į miškus, pas raudonuosius partizanus, ženklas, o Lietuvoje pirmiausia keliantis asociacijas su tautos genocidu, ypač suaktyvėjusiu sovietų pokario laikais.
Aktoriai:
- Gediminą Džiugą - Juozas Budraitis
- Mykolą Džiugą, jo tėvą, - Laimonas Noreika
- Adomą Vainorą - Regimantas Adomaitis
- Mildą - Regina Arbačiauskaitė
- Marių Nemunį („Raudonąjį Marių“) - Antanas Šurna
- Keršį - Stasys Petronaitis
Apdovanojimai:
- X sąjunginio kino festivalio Rygoje (1977) žiuri prizas už antifašistinės temos atskleidimą.
Šiuolaikinė situacija
Vienas mėgiamiausių mano užsiėmimų norint atitrūkti nuo darbo ir kasdienybės yra sėsti ant motociklo ir pasileisti ten, kur akys veda tiesiogine žodžio prasme - pasirenku kryptį ir važiuoju ten, kur yra bent koks kelias ar takelis. Kitas būdas - iš anksto susiplanuoju maršrutą iš niekur į niekur, t.y. nuo taško A iki taško X. Dažniausiai renkuosi nuošalius vingiuotus kaimų ir laukų keliukus, vengiu asfalto. Neretai tokie veda per rėžinius gatvinius kaimus, ar ramias buvusių kolūkių gyvenvietes. Dar atokiau išsibarstę vienkiemiai, kurių didelė dalis išnyko visuotinės melioracijos laikais.
Sakysite reklamuoju motociklizmą, bet taip ir yra, reklamuoju - smagiausia tokias apylinkes šukuoti ne kuo kitu, o motociklu. Be abejo, tą daryti galima ir dviračiu, ir automobiliu, ir pėsčiomis, bet visuomet atsiras momentų, kada reikės ieškoti kompromisų, gaišti laiką, ar net apsisukti. Motociklui nėra spūsčių ir dažnu atveju, neįveikiamų kliūčių. Toks keliavimas paribiais, toliau nuo tiesių plentų žavi ir tuo, kad niekuomet nežinai, kas šį kartą sužavės ar nustebins.
Štai Elektrėnų apylinkėse negalėjau pravažiuoti pro banguojančią jūrą kvietrugio ūsų. Pro šią sodybą anapus geležinkelio keletą metų iš eilės pravažiuodavau šunkeliais migruodamas iš Vilniaus į Kauną. Kieme visad sukiodavosi guvus, bet jau metų suriestas seneliukas. Linktelėdavau galva pasisveikindamas ir net neįtariau, kad šiemet rasiu spengiančią tylą ir iki juosmens užžėlusį kiemą. Seneliuko nebėra, liko tik jo grėbarka, dar kitaip - prie arklio kinkomas įrankis šienui grėbti. Vaikystėje man labai patikdavo prisėsti ant jo patogiai išformuotos sėdynės. Sklandė kalbos, kad ne vienas kaimo pijokas su tokiu padargu yra mirtinai save susigrėbęs.
Geležinkeliai žavi ne vieną. Man ypač imponuoja carinių laikų geležinkelio infrastruktūros statiniai. Ne išimtis ir stotys, pusstotės ar prižiūrėtojų nameliai. Vieną tokį nebyliu langeliu žvelgiantį į pravažiuojančius sąstatus dažnai pravažiuoju. Ši sodyba nyksta valerijonų pievoje apsupta tankaus miško. Į ją veda drėgnas vos pastebimas keliukas, kurį retas prašalaitis pravažiuoja net nepastebėjęs. Pastatai jau baigia nunykti, gal kiek geriau išsilaikė daržinė, bet labiausia akį patraukė ši skulptūra. Šulinys - gyvybės šaltinis.
Ant kalvos, atsisukusią į griaunamus Lietuvos elektrinės kaminus aptikau gana simpatišką sodybą vis dar besitikinčią naujų gyventojų. Gyvenamasis namas - tradicinė lietuviška dviejų galų troba. Mano nuostabai, namas visais sveikais langais paliktas atlapomis durimis, tarsi močiutė tik trumpam išėjo pas gyvulius. Tiesa, į kiemą turėjau bristi per pažastis siekiančias dilgėles ir valerijonus… Užėjau lyg į svečius, tik arbatos negavau. Šv. Svetainė. Kiemas.
Nuotraukos žemiau darytos apleistoje sodyboje visiškai vidury niekur - ne veltui kaimyninis vienkiemis pavadintas Gyvatiškėmis, kas dar čia galėtų gyventi? Prie šio didelio tūrio namo stabteliu tiek žiemą tiek vasarą. Galbūt tai buvusi kaimo mokykla. Ne veltui pradžioje gyriau motociklą - iki šios sodybos neveda joks kelias tinkamas automobiliui. Siauru takeliu teko nuvingiuoti į upelio slėnį, kirsti upelį, vėl išlipti iš slėnio, o likusius keliasdešimt metrų brautis per tokią tankią augmeniją, kad kiekvieną žingsnį dėjau su dvigubu atsargumu - bijojau nemačia nunerti į kokį šulinį.
Kaip viskas atrodė, kol čia dar buvo gyvenama, sunkoka įsivaizduoti, bet pabandžiau - gyvenamasis namas ant kalvos, už nugaros - miškas, šlaite priešais verandą - obuoliais kvepiantis sodas. Tai - labiausiai žaluma apaugusi mano aplankyta sodyba. Šis simpatiškas kompaktiškas rastinukas buvo užmatytas dzūkų apdainuotoje Punioje.
Pabaigai - didžiausią įspūdį palikusi, šią vasarą aplankyta sodyba. Ją, kaip ir daugelį negyvenamų kitų radau tyrinėdamas žemėlapį. Iš pradžių net negalvojau, kad aplankyti ją bus taip keblu. Žemėlapyje buvo pažymėtas nedidelis keliukas, kuriuo ir nusprendžiau važiuoti. Deja, realybėje jokio keliuko nebuvo. Nežymi avietėmis ir kitais krūmais užžėlusi proskyna gal dvidešimt metrų vedė sodybos link ir tiesiog susiliejo su mišku. Pavažinėjęs aplinkiniais keliukais taip pat nieko nepešiau, aplink - tik nepravažiuojamas miškas.
Antru bandymu atvažiavau jau iš kitos pusės ir pirmiausia dronu nuskriejau iki sodybos. Iš pirmo žvilgsnio tai vieta, kurios gyventojai turbūt net nepastebėjo kada karas prasidėjo ir kuomet jis baigėsi. Teko palikti motociklą krūme ir brautis per žmogaus neliestą mišką kelis šimtus metrų. Vieninteliu orientyru buvo elektros linija. Ja nebuvo lengva sekti, nes ilgus metus neprižiūrima ji tiesiog paskendo tarp šakų. Pasiduoti nebuvau nusiteikęs ir po dešimties minučių miškas ėmė šviesėti, kol atsivėrė laukymė su kalva jos centre, ton pusėn vedė ir elektros linija.
Žalumos - iki pažastų, žingsniai lėti, augalai pinasi tarp kojų, miškas tylus, saulė ridenasi link horizonto. Staiga kažkas subruzda vos keli metrai nuo manęs ir neria tolyn. Nematau kas, bet tai greičiausiai stirna - jos mėgsta prigulti tokiose vietose. Neskubėdamas kiek įmanoma apžiūriu šį gražų vienkiemį. Jis lyg praeities konservas.
Įdomu tai, kad šiame viensėdyje (kaimas kilęs iš vienos sodybos) visuomet gyveno tik vienos giminės atstovai. Prieš šimtmetį čia gyveno gausi keturiolikos žmonių šeima, po antrojo pasaulinio vienas sūnus emigravo Amerikon, gyventojų sumažėjo iki aštuonių. Tūkstantmečių sandūroje liko vos du. Ūkinė veikla viensėdžiui priklausančioje teritorijoje aktyviai vyko iki maždaug 2005 m., o 2011 m. matomas jau tik nušienautas kiemas. Matyt, sveikata nebe ta… arimams ir gyvuliams nebeužteko.
Na, o pabaigų pabaigai - mįslė. Važiuoju kaip įprasta per aplinkui iš Druskininkų į Vilnių pro Marcinkonis ir šalikelėje ties Šklėriais užfiksuoju pavargusį vienkiemio namą įlūžusiu stogu. Apsisuku ir einu apžiūrėti. Namas kaip namas - tūkstančiai tokių. Tačiau pastebiu atplėštas šiaurinio namo kampo lentas, po kuriomis dailiu šriftu, ryškiai pažymėtas laiko intervalas: 1925-1933-IX-14. Ką tai reiškia?! Lentas, be abejo, atplėšė tas, kas apie šio užrašo egzistavimą akivaizdžiai žinojo. Apatinės lentos, beje, atplėtos ir kitame namo gale, tik ten užrašų nėra. Tai tikrai nebus namo statybos metai, tokio namo niekas aštuonis metus nestatė. Ar čia žuvo koks aštuonmetis? Bet kodėl tuomet nėra gimimo datos? Gal čia kažkas slapstėsi? 1925-1933-IX-14. Beje, po šios sodybos klėtimi buvo pastebėtas kiškis. Užlietas besileidžiančios saulės spindulių jis spurdėjo iki pat paskutinės akimirkos, kol nebeištvėrė mano slegiančio žvilgsnio artumo ir nudūmė kažkur Baltarusijos link.
Apleistos sodybos: naujas etapas
Tęsiame seriją iš apleistų namų, kuriuos galima surasti Lietuvoje. Šis straipsnis bus tęsinys pirmo straipsnio šia tema, kurį galima perskaityti čia. Kaip ir aną straipsnį, šį planuoju nuolat pildyti, nes apleistų sodybų laikui bėgant atrandame vis daugiau ir daugiau. Užbėgant klausimams už akių, jokios destrukcijos patekdami į objektą nenaudojame, dažniausiai tokiose vietose būna išverstos įėjimo durys.
Pirmoji mūsų sodyba faktiškai randasi viduryje laukų, be jokių kaimynų, kur kilometro spindulio nerasi gyvos dvasios. Viduje nepasakysi kad buvo kažkas ypatingo, tik keli geriau ir prasčiau išlikę kambariai. Šią sodybą pastebėjome nuo kelio, važiuodami į kitą objektą. Iš pirmo žvilgsnio pasimatė, kad ji jau ilgai nenaudojama ir apleista, ypač turint omenyje, kad jos įėjimas buvo supuvęs ir sulūžęs. Viduje nepasakysi kad bus kažkas labai įdomaus - standartinė apleista sodyba, kurių matėme nemažai.
Šitą sodybą (papildyta 2025.11.19) suradome, o jei tiksliau, suradau, nes buvau vienas, taip pat kaip praeitą kartą - pravažiuojant pro šalį. Pamatęs užkaltus langus sugalvojau stabtelėti ir patikrinti, gal bus kas nors įdomaus.
Šita sodyba bus, ko gero, unikaliausia mūsų straipsnio vieta (papildyta 2025.12.09). O jei tiksliau - pati unikaliausia visumoje lankyta sodyba. Tikriausiai jau matėte draugės Justinos puslapį, kuriame ji važinėja po namus, kur nagingi žmonės įsirengė skulptūras bei kitokias puošmenas?
Kol kas tiek (vos kelios sodybos), bet neužilgo jų bus daugiau (straipsnį ketinu nuolat pildyti).
Šiandieną sodybų tuštėjimo metas - tai ne tik istorinė sąvoka, bet ir aktuali Lietuvos kaimo realybė, kurią atspindi tiek literatūra, tiek kasdienis gyvenimas.