Jono Avyžiaus (1922-1999) prozoje romanas „Sodybų tuštėjimo metas" (1970) išsiskiria kaip kūrinys, keliantis esmines tautos egzistencijos problemas. Epinis pasakojimas čia dera su psichologizmu ir apmąstymų aistra.
Romane atskleista svetimųjų priespaudos ir tautos išlikimo pastangų priešprieša buvo naujas reiškinys sovietinio romano raidoje. Tačiau kūrinys paliudija ribotas talentingo rašytojo galimybes kelti jautrius klausimus režimo sąlygomis.
Knygoje taip pat publikuojamas Renatos Šerelytės straipsnis „Būti žmogaus, o ne ideologijos pusėje".
Antroji serija prasideda kone idiliškomis derliaus ėmimo darbų kaime scenomis. Čionai, į gimtąją sodybą, iš gimnazijos grįžo Gediminas.
Žiūrėti mano romanų ekranizacijas yra labai keista
Simboliškai tirštoje vakaro migloje Gediminas ir Milda pameta vienas kitą. Truputį fatališka moteris tampa ir paskutinio vaikystės draugų Gedimino ir Adomo kivirčo priežastimi.
Tuo tarpu Lauksodis irgi nebėra ta „negyvenama sala“, kaip jį vadindavo Gediminas. Išgirdę apie miške įsikūrusią Mariaus gaują, apsilanko vokiečiai, nušauna Džiugams dirbusį neutralų karo belaisvį Vasilį.
Raudonieji partizanai įsibrauna į Adomo darbovietę, suriša jam rankas, bet pakarti nebespėja. Juos vejasi vokiečiai, sužeidžia Marių, besiieškantį užuolandos Keršio klėtyje. Slapta nuo vyro jį slaugo Akvilė, tačiau Keršys, ir suradęs konkurentą, patikina, kad jo rankos niekad nebus kruvinos.
Milda savo namuose atpainioja Adomo rankas supančiojusią vielą, bet šis tik ją prismaugia, o pats patenka į psichiatrijos kliniką. Gestapas išsikviečia Gediminą dėl jo galimų ryšių su banditais, bet, net ir rodydamas kitų kankinimus, nieko nepasiekia.
Tiesa, įkandin paleisto Gedimino siunčiamas provokatorius, verkšlenantis dėl karo pabaigos ir neva norintis „į partizanų prieglobstį“. Herojus nuveda jį į tą mišką, bet čia vyrukas netyčia išsiduoda.
1938-ieji, Austrija, ramaus „anšliuso“ vaizdai. Dramatiškesni kadrai su sprogimais - „1939, Lenkija“, fašistų žygis pro Triumfo arką - „1940, Prancūzija“.
Ratas siaurėja, artėja prie mūsų krašto, bet, pasirodžius titrui „1940, Lietuva“, muzikos disonansai kaip tik dingsta, regime kelis oficialiosios kronikos kadrus -- apgautų ir džiugių dėl sovietų okupacijos valstiečių veidus.
Iš Kraštupėnų vykdomojo komiteto durų išeina pirmininkas „raudonasis Marius“ ir istorijos mokytojas Gediminas Džiugas. Abu kategoriškai ginčijasi dėl tautinių ambicijų, dėl prarastos nepriklausomybės.
Už miestelio ribų aistros verda dar aršiau. Lauksodžio kaime „Katrė Pypkiorė“, iš pradžių apkumščiavusi tylų vyrą, su gruzinišku temperamentu puola neturtėlį Putrimą, kuriam gerutė sovietų valdžia leido nusišienauti darbščių Vainorų pievą.
Netrukus prasidėjęs karas ir vokiečių okupacija įžiebia naujų aistrų. „Raudonasis Marius“ priverstas bėgti, palikdamas kaime jo kūdikio besilaukiančią Akvilę, besiglaudžiančią prie godaus, bet doro sodiečio Keršio.
Kraštupėnų gražuolė Milda, kurios vyras, kaip manoma, „seniai supuvo Sibire“, blaškosi tarp spėjusio susprogdinti bėgančių rusų mašiną, policijos vadu tapusio Adomo Vainoro ir jo draugo Gedimino.
Kartą draugai prisigeria vietinės grietinėlės pokylyje, apšlapina gestapininko iš Vilniaus mašiną, viešai išrėkia viską, ką jie mano apie nesibaigiančias Lietuvos okupacijas.
Deja, Adomui, sklaidant atsiradusius įtarimus dėl lojalumo, teks vadovauti vokiečių vykdomoms represijoms.
Filmo aktoriai:
- Gediminą Džiugą - Juozas Budraitis
- Mykolą Džiugą, jo tėvą, - Laimonas Noreika
- Adomą Vainorą - Regimantas Adomaitis
- Mildą - Regina Arbačiauskaitė
- Marių Nemunį („Raudonąjį Marių“) - Antanas Šurna
- Keršį - Stasys Petronaitis
- Akvilę - Eva Kull
- Dangelį - Arnas Rosenas
- Dangelio adjutantą - Sigitas Račkys
- Žakaitį - Gediminas Girdvainis
- Putrimą („Juodąjį Bigę“) - Juozas Jaruševičius
- Adomo tėvus: Vainorą -- Kazimieras Preikštas, Vainorienę („Katrę Pypkiorę“) - Eugenija Šulgaitė
- Bugenį - Antanas Barčas
- Saulių -- Remigijus Vilkaitis, jo motiną -- Ona Knapkytė
- Vasilį -- Valdemaras Jatautis
- gestapo karininką -- Balys Bratkauskas
- leitenantą - Rolandas Butkevičius
- rusų lakūną - Juozas Kisielius
- provokatorių - Edvardas Kunavičius
- mokinį Petkų - Kostas Smoriginas
- mokinį Minkų --Vidas Petkevičius
- gestapo vertėją -- Algirdas Lapėnas
- vokietę -- Kristina Gudonytė
- Kalėdų šventės šeimininką -- Kęstutis Genys
- rusų partizaną -- Anatolijus Azo
Kiti aktoriai: Feliksas Einas, Aldona Janušauskaitė, Antanas Žekas, Nelė Savičenko, Algis Kybartas, Avtandilas Kvirikašvilis, Aleksandras Ribaitis, Regina Varnaitė, Vytautas Kancleris, Dalia Overaitė, Steponas Kosmauskas, Algimantas Mažuolis.
Scenarijaus autorius - V. Žalakevičius. Režisierius - A. Grikevičius. Kino operatorius - D. Pečiūra, grimo dailininkė - M.
Jonas Avyžius - Šiaurės Lietuvos žmogus. Gimė Mėdginų kaime, Joniškio rajone. 1934 m. baigė Mielaičių pradinę mokyklą ir įstojo į Joniškio gimnazijos trečią klasę.
1939 m. paliko gimnaziją, nes turėjo padėti dirbti tėvų ūkyje. Joniškio gimnaziją baigė eksternu. 1938 m., paskatintas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, pradėjo skelbti savo kūrinėlius to meto Lietuvos spaudoje.
„Nuo aštuonerių metų jau tvirtai žinojau, kuo būsiu. Vaiko fantazija kartais bandydavo paversti mane agronomu, karininku ar kunigu, bet netrukus vėl grąžindavo į rašytojo kėdę. Kol parašiau pirmą apsakymą (rodos, 1937 m.), prikūriau begalę siužetų (mano galva daugiausia tuo ir būdavo užimta), kuriuos įgyvendinus būtų išėjusi visa bibliotekėlė įvairaus žanro kūrinių.
Kilęs iš kaimo, Avyžius visą gyvenimą vertino gamtą, visa, kas gyva: „Mieste pragyvenau keturis dešimtmečius, tačiau kaimas taip ir liko antrieji namai. Ten krykščia mano kūdikystė, lankų duburiuose taškosi basakojės vaiko dienos, dainuodama eina paskui plūgą vyturėlio čiurlenimo lydima jaunystė.
Vėliau rašytojo sukurtose apysakose-pasakose, trumposiose pasakose išties bus girdimas gamtos balsas, dažnai ten veiks gyvūnai (apysakose-pasakose jie dominuos).
Avyžiui teko ragauti ir kario duonos: sovietinės armijos gretose 1945 m. dalyvavo mūšiuose Kurše (Latvija). Po karo kurį laiką dirbo Radijo komitete (redaguotos radijo jaunimo valandėlės), žurnalistu Jaunimo gretose ir Tiesoje. Anksti pasirinko rašytojo profesionalo kelią - 1948 metais.
Kitas svarbus kūrybinio gyvenimo faktas, vertas paminėjimo, susijęs su pirmuoju rašytojo romanu Į stiklo kalną (1961). Jame pasakojama apie tarpukario Lietuvos gimnazistų gyvenimą.
Čia „sukurtas psichologiškai įtaigus gimnazijos moksleivio, jauno provincijos inteligento, svajojančio padaryti karjerą, charakteris, parodant nelengvą jo dvasinės ir intelektualinės raidos kelią“4. Tai vienintelis Jono Avyžiaus kūrinys, galima sakyti, skirtas jaunimo auditorijai.
1987 m. šis romanas „Vyturio“ leidyklos buvo išleistas „Jaunimo bibliotekos“ serijoje. Būtų aktualu šį kūrinį perskaityti naujai, šiuolaikinės jaunimo literatūros kontekste. Virš. dail.
Vaikų literatūroje daugiausia dėmesio rašytojas skyrė įvairioms pasakos žanro atmainoms, fantazijos ir realybės dermės prozai. Pirmoji jo knygelė vaikams - trumpų pasakėlių rinkinėlis Mažos pasakos mažiesiems (1958), vėliau pasirodo didaktinio pobūdžio knygelė Neklaužada Kastytė (1959), Geležinis nykštukas (1962) ir kitos.
Pastarosios knygelės dalis pasakėlių - apie paprastus daiktus (vinį, degtukus, segtukus ir kt.). Kai kurios trumpos istorijos primena pasakėčios žanrą („Gražuolis namas“, „Kodėl agurkėlį sutraiškė?“ ir kt.).
Trumposios Avyžiaus pasakos sudėtos į jo raštų serijos suaugusiems skaitytojams tomą Gėlė mažylė (1979), o vaikams - į rinkinį Juodažvaigždis arkliukas (1980).
Plika akimi matyti, kad trumposiose pasakose labai daug veikėjų gyvūnų. Tyrinėtoja Loreta Žvironaitė pastebi tautosakos įtaką: „Pasakos žanras jau savaime įpareigoja autorių laikytis tautosakos kanonų. Avyžiaus pasakos paprastai išlaiko liaudies pasakoms būdingą apimtį, tradicinius veikėjus (vilkas, meška, katinas, pelė, kiškis, žvirblis ir kt.) ir jų charakteristikas, laiko ir erdvės neapibrėžtumo pojūtį, vientiso pasaulio dominantę“, o kai kurias pasakas ji pavadina pažintinėmis animalistinėmis5. Avyžiaus pasakų aruode atpažįstame ir keliaujančių siužetų.
Antai pasaka „Žiogelis muzikantas“ yra klasikinės Ezopo pasakėčios „Žiogas ir skruzdės“ variacija. Tik siužetas išplėtotas, atsiranda papildomų veikėjų. Vasarą žiogo muzikos klausosi ne tik skruzdės, bet ir laukinės bitės, girinis voras, voveraitės.
Žiemą visi jie negailestingai atstumia žiogelį. Nors laikomasi tradicinio pasakėčios kanono, bet literatūrinis vaizdas įdomesnis, personažų charakteristikos turtingesnės, atsiranda peizažo elementų, paryškinančių pagrindinio veikėjo nuotaikas: „Žiogelis išsigandęs susigūžė už riešuto, kurį numetė voverė. O šiaurus vėjas piktai staugė, nešdamas šaltus lietaus debesis, draskydamas nuo medžių šalnos pakąstus lapus, vydamas žvėrelius į šiltus guolius.“7
Kitose trumposiose pasakose rašytojas sumaniai pasinaudoja frazeologizmų išgalėmis. Žinomas sudėtingos semantikos metaforinis frazeologizmas „balta varna“ pasakoje „Baltoji varnelė“ apverčiamas aukštyn kojomis.
Kūrinyje pasakojama apie juodą varną, kuri įsigeidėjo būti balta, patyrusi, kad berniukas grožisi baltais balandžiais, o ją, vargšę juodą, pabaido akmeniu. Įvyksta stebuklas ir juoda varna tampa balta. Bet tada baltą varną ima šalin vyti gentainės ir visi kiti sparnuočiai.
Vaizdingu pasakojimu perteikta varnos istorija baigiama filosofiniu susimąstymu: „Daugelis mano, kad baltoji varna tebeklaidžioja po pasaulį, slapstydamasi nuo savo prastų giminaičių, kurių išsižadėjo.“8
Pasakoje „Šuns mokykla“ pasakojama apie šunį, sumaniusį įsteigti mandagumo mokyklą. Bėda ta, kad šuo mandagumą vertina iš savo varpinės - tvarto gyvulius moko šeimininką pasitinkant vizginti uodegą.
Tokių šuns pamokų rezultatas aprašytas su humoro gaidele: „Neilgai trukus, prasivėrė tvarto durys, ir su šieno glėbiu įėjo šeimininkas. Avis puolė jam po kojų ir ėmė unkšti šuns balsu, karvė suskato vizginti uodegą, o arklys atsistojo ant užpakalinių kojų, bet niekaip negalėjo pasiekti palaižyti jam rankos.“9
Šeimininkas išsigandęs pabėga, o gyvuliai pamiršta šuns mandagumo mokyklą ir ima elgtis natūraliai, kaip jiems pagal jų prigimtį ir dera. Aiškus didaktinis sumanymas paslepiamas po juoko skraiste.
Verta užsiminti ir apie žaislų-gyvūnų vaizdavimą. Vaikų literatūroje žaislų vaizdavimas yra tradicinis poetinis sprendimas, tokie kūriniai sudaro svarbią ir gana nemažą vaikų literatūros kūrinių teminę grupę, - juk žaislai yra neatskiriami vaikystės atributai.
Įspūdinga pasaka „Juodažvaigždis arkliukas“, kurioje pasakojama apie stebuklingą, meistro raganiaus užkeiktą karuselės arkliuką, su kuriuo ypatingą ryšį pajunta mažas berniukas. Tai istorija apie vienišumą, draugystės ir ištikimybės svarbą, valią ir ryžtą, atkaklumą siekti tikslo.
Berniukui galų gale pavyksta pajodinėti juodažvaigždžiu. Tik pasakojimo pabaigoje arkliukas berniukui atveria savo paslaptį: „Mane užvaldyti gali tik tas, kuris turi pakankamai valios ir atkaklumo nugalėti visus sunkumus. Ir be to, yra geros širdies ir pasiryžęs visada kitam padėti.“10
Mažasis berniukas toks ir yra, todėl arkliukas berniuką apdovanoja pasakišku nakties skrydžiu virš gimtojo miesto. Vaikas pasijunta laimingas kaip niekada iki šiol. Poetinė žaislo-gyvūno jungtis įprasmina rašytojo sumanymą: juk skaitydami apie personifikuotą karuselės arkliuką pajaučiame jo ryšį su tikru arkliu, kaip vėjas lekiančiu laukais.
Viena iš dviejų paskutinių Jono Avyžiaus knygų vaikams Stebuklingas miestas (1997) turi paantraštę - „pasakojimai mažiems ir dideliems“. Šios knygos pasakos yra kitokios, jos „tarsi pakylėtos virš kasdienybės, perteikia abstrakčias mintis, filosofinę potekstę“11. Pasakų problematika sudėtingesnė, labiau užšifruota tekstų prasmė, informuotas skaitytojas daug ką atras potekstėje. Rinkinio pasakos dažnai remiasi socialine tikrove.
Kai kurios šio rinkinio pasakos irgi turi atramų pasaulinės literatūros siužetų aruode. Pavyzdžiui, pasaka „Du bičiuliai“ primena Ezopo pasakėčios „Vilkai ir šunys“ ištarmę. Vaikų literatūros tyrinėtojas Lionginas Šepkus sako: „Ne kartą girdėtas, jau ir paties rašytojo eksploatuotas pasakos „Du bičiuliai“ siužetas apie vietomis pasikeitusius gyvūnus, šįkart - vilką ir šunį. Bet realizuotas jis taip talentingai, taip įsijaučiant į veikėjų būsenas ir išsakant jas taip taikliai, su vos juntamu humoru, kad negali nesigėrėti.
„Pasaka apie Šiaurės lokį ir pailgintą saitą“ šiandien itin nustebina aktualumu. Rašoma apie girią, kuri buvo „tokia didelė, kad viename jos krašte rytui auštant, kitame krašte saulė leisdavosi“. Kartą tos šalies valdovas Šiaurės Lokys „taip pasiuto, kaip nebuvo siutęs savo gyvenime. Lakstė po girią riaumodamas, raudonas akis pabalinęs, ir griebdavo, ką sutikdavo. O pagriebęs pirmiausia išėsdavo smegenis“13. Likę gyvi besmegeniai „slankiojo svirduliuodami, nežinodami, kur eina ir ko nori“14. Lionginas Šepkus šią pasaką interpretuoja kaip feljetonišką Sovietų Sąjungos paveikslą15.
Vargšė ožka norėtų būti laisva, bet jai siūlomas tik ilgesnis saitas… Nūnai ši Avyžiaus pasaka, kad ir kaip tai baisu, vėl gali būti aktualiai perskaityma. Tokį kūrinį būtų verta išnagrinėti ir dabartiniams gimnazistams. Išėstų smegenų metafora gimininga mankurto vaizdiniui iš garsios Čingizo Aitmatovo knygos Ilga kaip šimtmečiai diena (1982). Šiuolaikinės propagandos atakos, juodosios technologijos irgi turi galios jei ne išėsti, tai bent stipriai „praplauti“ smegenis.
Vis dėlto meniškai bene vertingiausios vaikų literatūros kontekste yra apysakos-pasakos. Daug kartų perleista, tituluota ir mažųjų skaitytojų pamėgta apysaka-pasaka Aštuonetas iš Trepsės namų.
Šios knygos veikėjai - žaislai. Žaislai, kaip minėta, yra svarbus vaikystės elementas, todėl natūralu, kad ir vaikų literatūroje tai yra dažna ir įvairiai įprasminta tema. Pakanka prisiminti anglų meškutį Padingtoną, amerikiečių kiškį Edvardą Tiuleiną ar lietuviškąįį kiškį Kadrilį ir kitus Vytautės Žilinskaitės Kelionės į Tandadriką personažus.
Avyžiaus apysaka-pasaka apie Trepsę ir jos žaisliukus (kai kurie jų irgi yra gyvūnai) įrodo, kad gera vaikų literatūra sulieja didaktinį ir estetinį pradus į harmoningą ir paveikią visumą. Virš. dail.
Nuotaikingame kūrinėlyje Didžiojo Užutėkio gyventojai, ypač tinkančiame priešmokyklinukui ir pradinės mokyklos mokiniui, pasakojama apie vandens gyvūnų bebrų šeimos gyvenimą gamtos apsuptyje.
Kūrinio pradžioje vaizduojama, kaip žmonės atveža iš šiaurės kraštų bebrų porelę ir ją apgyvendina prie Merkio upės. Naujakuriai statosi namą, ilgainiui susilaukia mažų bebriukų Striukio ir Bukio. Vaizdingai pasakojama apie bebrų šeimos kasdienybę ir tai, kas ją paįvairina.
Skaitytojo dėmesį patraukia šeimos santykiai su kaimyne ūdra, susidūrimai su tykančiais pavojais, kelionės džiaugsmai ir svečiavimosi pas nutriją malonumai… Žvėrelių gyvenime svarbią vietą užima upė ir besikeičiantys metų laikai: „Gera, jauku buvo Didžiojo Užutėkio gyventojams po lediniu stogu, tačiau visi nekantriai laukė pavasario.“16
Apysakoje gražiai dera lyrinis pasakojimas ir nuotykių pradas. Knyga savo atmosfera šiek tiek primena garsiojo škotų rašytojo Kenettho Grahameʼo apysaką-pasaką Vėjas gluosniuose (1908), kurioje vaizduojamas gyvūnėlių gyvenimas prie didelės Temzės upės, jų tarpusavio bendravimas, nuotykiai, atspindimas ir upės, girios grožis.
Avyžius nebijo būti didaktiškas, vaikus švelniai pamokyti. „Vaizduodamas bebrų šeimos gyvenimą ir nuo namų nuklydusio bebriuko nuotykius, rašytojas akcentuoja ne tiek gamtos pasaulio pažinimą, kiek auklėjamuoju požiūriu reikšmingus įvairius žvėrelių išgyvenimus, nuotaikingai piešia situacijas (…) autorius naudoja personifikaciją, kuri leidžia žvėreliams prabilti žmogaus balsu ir elgtis pagal atitinkamo amžiaus vaikų logiką“, - teigia Vincas Auryla17.
Bebriukai yra smalsūs kodėlčiukai ir tėvus veda iš kantrybės jiems užduodami gausybę klausimų, dainuoja ir kitaip linksminasi - visai kaip vaikai. Vaizduojami gražūs tėvo bebro ir mamos bebrienės santykiai: antai bebras, išvydęs gimusius bebriukus, „visai pakvaišo iš džiaugsmo. Jis sukosi ratu ir kartojo: - Nuostabi diena!
Apysakoje-pasakoje veikia ir žmogus. Jis čia įprasmina ekologinį kūrinio motyvą. Vieni žmonės teigiami, myli gamtą ir globoja gyvūnus (devynmetis Gintas ir jo tėtis girininkas), kiti yra gamtos niokotojai (brakonierius Lapės Snukis). Žinoma, apysakoje laimi gėris. Virš. dail.
Vėlyviausia apysaka-pasaka vaikams - Toks nuostabus pasaulis (1997). Jonas Avyžius mylėjo bites ir pats bitininkavo. Tad visai suprantama, kodėl atsirado ši knyga apie paslaptingą bičių pasaulį, kuriai iki šiol buvo skirta nepelnytai mažai dėmesio. O juk tai puiki pažintinė knyga apie šių naudingų gyvių gyvenimą, paremta autoriaus žiniomis ir išmanymu, įvilkta į nenuobodų grožinį pasakojimą apie bitutę Pilkutę ir jos drauges.
Bičių Karalystė ir yra tas nuostabusis pasaulis, kurį pažins mažieji skaitytojai. Ji labiausiai tinka skaityti vyresniems pradinukams ir jaunesniems paaugliams. Bitutę Pilkutę ir kitas mažas biteles Auklė (suaugusi bitė) „supažindina su gyvenimo pagrindais Bičių Karalystėje“.
Apysakoje pasakojama apie bičių šeimos struktūrą, tvarką, bičių vaidmenis. Tačiau konkrečios faktinės žinios apvelkamos pasakiniu rūbu. Sužinome apie Perų lygumą, Medaus kalvas, Didžiuosius Vartus… Bitės gerbia ir labai saugo Karalienę Motiną, savo gimtąjį avilį nuo priešų.
Kartais tenka ir kariauti, už savo valdas žūti. Taigi gana netikėta, kad bitės vaizduojamos ne tik kaip labai darbščios, bet ir kaip karingos, patriotiškai nusiteikusios. Sykį Pilkutė patenka į mirusią Bičių Karalystę: „Apimta siaubo, Pilkutė dairėsi sunykusios Bičių Karalystės griuvėsiuose. Avilio dugnas buvo nusėtas vaško trupinėliais ir negyvomis bitėmis, persimaišiusiomis su šiukšlėmis. Vienintelis senas korys, ant kurio kažkas įtartinai krebždėjo, žiūrint iš apačios į viršų, Pilkutei atrodė lyg koks milžiniškas dangoraižis su daugybe apvalių neįstiklintų langų. Abu to dangoraižio šonai buvo apipainioti voratinkliu.“19
Pilkutė patenka į voro spąstus, bando kraugerį papirkti pasakodama savo sukurtą istoriją apie Mėlynąjį avilį, bet klastūnas voras tuo metu vis neria ir neria tinklą, kad užbarikaduotų Karalystės Vartus ir sučiupęs suėstų Pilkutę.
Rašytojas Bičių Karalystės pavyzdžiu vaikus moko vertinti bendruomeniškumą, pagalbą, bendrą darbą, draugystę, gerbti vyresniuosius. Ne viename puslapyje moralizuojama, bet ne tiesmukai, o veikėjų lūpomis. Jono Avyžiaus Toks nuostabus pasaulis prasmingai papildo apysakų-pasakų, meniškai pasakojančių apie smulkių padarėlių - vabzdžių - gyvenimą, lentyną.
Bardo nuotykiai ir žygiai - kitokio skambesio kūrinys. Jono Avyžiaus šeimoje ilgai gyveno niufaundlandas Bardas, kuris ir tapo šio puikaus, nemažos apimties kūrinio prototipu. Jonas pusę metų praleisdavo sodyboje, ten bitininkavo, tad apie bičių gyvenimą yra parašęs apysaką vaikams Toks nuostabus pasaulis.
O štai mūsų numylėtinio Bardo nuotykiai, suprantama, rašytojo fantazijos pagražinti ir išplėtoti. Bardas buvo mano dovana Jonui, kad nesijaustų kaime vienišas, kai aš dar dirbau redakcijoje. Šuo mokė mus atjautos, gerumo, tvarkos, drausmės. Bardas buvo Avyžiaus šuo, tik jam paklusdavo. Jonas juokdavosi, kad Bar...
