Apžvalga: Sodybos Liubavo Seniūnijoje – Istorija, Dabartis ir Ateitis

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidento Gintaro Karoso teigimu, Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre - keliolika tūkstančių objektų. Įvertinti visų jų vertingąsias savybes - tęstinis procesas, kuri pabaigos, ko gero, niekada neturės. Bet ir tokiose dvarvietėse entuziastai gali daug ko įdomaus ir vertingo atrasti. Tad svarbu, kad į tų objektų išsaugojimo, atkūrimo procesą įsijungtų kuo daugiau entuziastų, kuriems atrodo svarbu tą mūsų praeitį išsaugoti.

Ši praėjusių šimtmečių aura apima iškiliausias asmenybes, tokias kaip pirmojo Lietuvos Statuto autorių Albertą Goštautą, jau XVI a. pradžioje supratusį lietuvių kalbos svarbą valstybei. Mikalojų Radvilą Rudąjį, atsisakiusįjį pasirašyti Lietuvai nenaudingą Liublino unijos aktą. Jo seserį karalienę Barborą Radvilaitę, net per tris galingiausias šalies gimines susijusią su Liubavo dvaru. O kur dar paslaptingieji Golejevskiai, save iš senovės romėnų kildinę Krišpinai Kiršenšteinai, galingųjų Tyzenhauzų, Tiškevičių ir kūrybingųjų Slizienių šeimos...

G.Karosas teigia Liubavo dvarą atradęs 1988-aisiais, kai jau buvo pradėjęs pirmuosius Europos parko kūrimo darbus.

Pasak G.Karoso: "Tik niekad nežinai prieš tvarkydamas, restauruodamas objektą, jeigu jis yra tikrai senas, ką tu surasi - kartais galvoji vienaip, o realybė pasirodo kitokia. Tai toks gyvas procesas, kuris labai skiriasi nuo paprastos statybos, nes kartais nubyra koks nors tinkas ir randamos gražiausios freskos ar paaiškėja, kad po vienais pamatais yra kiti pamatai".

Šiandien pakalbėkime apie sodybas Liubavo seniūnijoje, jų istoriją, dabartinę būklę ir svarbą Lietuvos kultūros paveldui. Ši apžvalga leis geriau pažinti šį unikalų regioną ir jo siūlomas galimybes.

Liubavo Dvaro Istorija

Liubavas, G.Karoso akimis, vienas seniausių ir romantiškiausių Lietuvos dvarų. Įsikūręs vaizdingoje vietovėje prie Gerėjos upės, dabar vadinamos Žalesa. Dvaro sodybą ir dabar tarsi paslepia upės ir šaltinių vandenimis maitinami tvenkiniai. Ši unikali tvenkinių sistema jau XV-XVI a. saugojo Liubavo dvarą nuo priešų. 1546 m. Liubavo istorija nusidriekia iki pat valdovo Vytauto Didžiojo laikų.

Liubavo kaimas, kuriame įsikūrusi dvaro sodyba, yra netoli Europos parko - didelė tikimybė, kad iki XIX a. "Liubavo aplinka man paliko įspūdį, o labiausiai įsiminė akmeninis malūnas ir dar tebestovinti koplyčia su už jos besislepiančia angelo skulptūra, tačiau tada dar nebuvo laikas Liubavui.

Liubavo dvaro vandens malūnas. Šaltinis: Wikipedia

Tyrimai ir Atradimai

Liubavas ilgą laiką iš esmės nebuvo tyrinėtas. Galbūt todėl, kad dvaro sodyba sovietmečiu buvo smarkiai suniokota, apstatyta naujais statiniais. Dauguma senųjų Liubavo gyventojų pokariu išvyko į Lenkiją, todėl neliko žmonių, išmanančių, kaip prižiūrėti dvarą, suprantančių hidrosistemos ypatumus. Naujieji dvaro gyventojai, 5-7-uoju XX a. dešimtmečiais atvykę daugiausia iš Baltarusijos, neturėjo reikiamos kompetencijos išlaikyti dvaro sodybos, kurios svarbią dalį sudarė septynių tvenkinių ansamblis.

2008-2011 m. "Tyrėme Liubavo dvarą keliomis kryptimis. Istorinėje plotmėje norėjome išsiaiškinti, sutikslinti faktus apie visus dvaro savininkus, patį dvarą. Archeologinėje - pasitikrinti kai kurias spėliones, rasti buvusių statinių ribas. Architektūriniais ir polichrominiais tyrimais siekėme nustatyti kai kurių dvaro pastatų amžių, tūrius, vykdytus perstatymus.

Buvęs LDK seniūnija, Liubavo dvaras visad priklausė tuomečiam politikų ir kultūros žmonių elitui. Archeologiniai tyrimai parodė tankų Liubavo dvaro užstatymą, istorinių perstatymo sluoksnių gausą. Rasta įvairių amžių radinių, XVI ir vėlesniais amžiais datuotinų puošnių koklių duženų. Svarbus atradimas buvo senosios Liubavo dvaro kapinaitės - senesni vietiniai gyventojai minėjo jų buvimą, bet niekur iki šiol jos nebuvo oficialiai žymimos. Tyrimai parodė, kad sodybos teritorijoje buvo dvejos kapinaitės. Architektūriniai ir polichrominiai tyrimai identifikavo oficinos ir oranžerijos amžių. Pastatai, paaiškėjo, bent šimtmečiu senesni, nei manyta, o ir pastatyti ant keletą kartų perstatytų pamatų.

"Mums, tiriantiems ir kuriantiems Liubavo dvaro muziejų, projektas buvo įsimintinas ir tuo, kad vėliausi istorikų atradimai rašytinės dvaro istorijos pradžią nukėlė į XV a. pirmą pusę. Pirmas žinomas Liubavo dvaro savininkas buvo Lietuvos visų laikų garsiausio valdovo Vytauto Didžiojo rūmų maršalka Jonas Goštautas (1383-1458). Iš svarbesnių daiktinių atradimų paminėtina Liubavo dvaro tapyba, LDK Tribunolo maršalkos Stepono Slizienio 1705 m. herbinė portjera, 1857 m. originalus akvarelinis dvaro planas. Kitų eksponatų nerasta gausiai, bet vis dėlto pavyko aptikti autentišką Liubavo rūmų stalą, veidrodį, keletą porceliano indų, koplyčios žvakides ir kt.

"Nors Liubavo dvaras buvo labai sunaikintas, tačiau tai yra viena iš seniausių dvarviečių, turinti unikalią vandenų sistemą, kurios funkcija buvo ne vien estetinė, bet ir gynybinė. XV-XVI a. dvaro savininkai dar šarvais apsirengę vaikščiodavo, tai nebuvo saugus laikmetis.

Restauracija ir Muziejus

2009 m. G.Karoso iniciatyva restauruota ir atkurta Liubavo dvaro sodyboje buvusi angelo skulptūra. 2011 m. dvaro sodyboje, o tiksliau - vandens malūne, įkurtas krašto istorijos, kultūros ir technikos paveldo muziejus, kurio tikslas - Liubavo dvaro tyrinėjimas ir kokybiškas sodybos statinių restauravimas.

Dabar apsilankę Liubavo dvaro sodybos vandens malūne-muziejuje turi unikalią galimybę pažinti svarbiausią mūsų šalies tradicinio pramoninio paveldo objektą, nes malūnas, kuriame gaminami miltai duonai, per amžius buvo žmogaus egzistencijos pagrindas. Liubavo dvare yra vienintelis Lietuvoje malūnas, kuriame visiškai restauruota technologinė įranga, ištirti ir demonstruojami visi čia vykę technologiniai procesai: nuo grūdų ir medienos, metalo apdorojimo iki milo ir elektros gamybos. Pats malūno pastatas - neeilinis.

Viešosios įstaigos "Europos parkas" vykdytą Liubavo dvaro malūno restauravimo ir pritaikymo kultūros ir viešosioms reikmėms projektą finansavo Lietuva, Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija pagal Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą. 2012 m. Liubavo dvaro malūnas-muziejus pripažintas vienu iš geriausių Europos kultūrinio paveldo išsaugojimo pavyzdžių. Už kokybišką restauraciją jam suteiktas ES kultūros paveldo prizas ir "Europa Nostra" apdovanojimas.

2014-2016 m. Europos parko muziejus kartu su Norvegijos kultūros paveldo tyrimų institutu įgyvendino dar vieną Liubavo dvaro sodybos baroko XVIII a. architektūros ansamblio restauracijos projektą. Buvo restauruoti oficinos ir oranžerijos avarinės būklės pastatai, išsaugant kuo daugiau autentikos: originalią šildymo sistemą, tinko lipdinių ir polichromijos fragmentus, deformuotas pastatų sienas. Begriūvantys pastatai buvo statyti dar iš pusiau degtų molio plytų.

Pasak G.Karoso, "Liubavo dvaras yra svarbi mūsų valstybės istorijos ir kraštovaizdžio dalis, leidžianti ateinančioms kartoms pažinti Lietuvą. Vargu, ar surasime kitą panašų objektą šalia sostinės, galintį didžiuotis tokia išskirtinių savininkų gausa - politinio, kultūrinio ir intelektualinio elito atstovais, kurie buvo bekompromisiai Lietuvos patriotai ir ne vienas jų faktiškai valdė Lietuvą. Nors dvarą vis ištikdavo negandos, bet jis išliko ir vėl atgimė nauja forma - kaip muziejus, kurio misija yra kultūros paveldo vertybės tyrimas ir išsaugojimas ateinančioms kartoms.

Kitos Sodybos Liubavo Seniūnijoje

Liubavo seniūnijoje galima rasti ir kitų įdomių sodybų, kurios atspindi vietos istoriją ir kultūrą. Štai keletas iš jų:

Papiliakalnių Piliakalnis

Tarp ramių Lietuvos lygumų, žemė ima kilti į 178 metrų aukščio kalvą, toje vietoje stūkso Papiliakalnių piliakalnis - senas, tylus liudininkas laikų, kai čia dar degė šventos ugnys. Šis piliakalnis įrengtas išraiškingos, apylinkėse dominuojančios kalvos rytiniame gale. Jo ovalios aikštelės, ištęsusios rytų-vakarų kryptimi, plotis siekia 50×24 metrus - pakankamai erdvės tam, kad kadaise čia galėjo stovėti nedidelė medinė pilaitė ar sargybos bokštas.

Manoma, kad aikštelę juosė du žiediniai pylimai - pirmasis, deja, sunaikintas ariant, tačiau antrasis vis dar primena senovės rankų darbą: šlaituose, 2-2,5 m žemiau, išlikusi 3 metrų pločio terasa, o vakarinėje pusėje - griovys (4,5 m pločio, 0,2 m gylio) ir pylimas, iškilęs dar pusmetriu virš žemės.

Papiliakalnių piliakalnis. Šaltinis: Wikipedia

Liubavo Apylinkės

Liubavo apylinkės yra labai gražios. Griovos, krantai, apaugę puikiais krūmais ir gražiomis gėlėmis, stebina kiekvieną. Šis kraštas, pasižymi ne vien tik savo grožiu, bet ir praeities padavimais.

Potpiliakalnių kaime yra aukštas piliakalnis, o žemiau tyvuliuoja nedidelis ežerėlis. Tas piliakalnis apaugęs gražiomis pušaitėmis ir baltais berželiais. Nakčia jame ima giedoti lakštingalos. Žmonės pasakoja, kad senovėje ant to kalno buvęs žinynas, bet paskiau jis įgruvęs į kalno vidų; toj vietoj dar ir dabar yra įdubimas. Žmonės tą kalną vieni vadina „Bažnytkalniu”, kiti „Piliakalniu”.

Seneliai pasakoja, kad ant to kalno ir aplinkui buvęs didelis kažin kokio karaliaus dvaras, kad jį kažkas užbūręs ir jis žemėn susmegęs. Dar ir dabar kai kas tvirtina, kad to užburto dvaro karalaitė kada-ne-kada išeinanti ir važinėjantis ežerėlyje. Jeigu kas nors išdrįstąs tuo laiku įplaukti į ežerėlį, tai po laiveliu palendanti, atplaukusi juoda ranka. Tada luotas apvirstas ir visi žūstą keliaują į užburtąjį dvarą.

„Levandų terasa“

Liubavas ir jo seniūnija buvo gana mėgstama turistų. keletas žinomesnių Liubavo seniūnijos objektų. kviečiami užsukti ir į Rasos bei Ginto Baliulių įkurtą „Levandų terasą“. padvigubės. „Levandų terasą“ subrandinome kartu su vyru. kurią reikėdavo nuolat šienauti, tvarkyti. pieva neštų kokią naudą. negalvojome. sutvarkyti. Neišvengta ir tam tikrų klaidų. visame lauke Liubavo miestelio gyventojai pasisėjo krienų. krienus. forma. ūkiui Rasa pati augino namuose. metų pavasarį. upelio skardžio, dalį žemės plotų Baliuliams teko persidaryti savaip. nuožulnaus skardžio buvo įrengtos keturios laiptuotos terasos. terasos“ pavadinimas. terasos levandomis dar neapsodintos, tačiau tai tik laiko klausimas. likusias. augalas. yra pritaikyta lietuviškoms žiemoms. turizmo atstovams prasitarė turinti šių gėlių lauką. į lėtojo turizmo žemėlapį. važinėti pirmieji turistai. linų ar padegustuoti levandų produkcijos. levandų sirupas - natūralus, daromas iš didelio levandų žiedų kiekio. sirupas itin pagerina žarnyno veiklą. norėjome kuo nors išsiskirti. ar muiliukus. Į tokią rinką įeiti būtų labai sunku. megztų „levandinių bičių“, pagalvėlių ir kitų gaminių. sulaukia fitolis - aliejinė levandų žiedų ištrauka. violetinė. nudegimo sukeltus skausmus. galvoja apie ateitį. žydėjimo metu - maždaug nuo birželio iki rugpjūčio. principu veikiančios rodyklės nėra tokios tikslios. išlaikyti lietuvišką stilių. mūsų tautos akcentų. Bet visa tai kol kas tik planuose. ūkis suryja didžiąją dalį poros laiko. terasoje“ net namuose nėra kada apsitvarkyti. traktoriuku trunka daugiau nei valandą. ateityje „Levandų terasą“ būtų galima aplankyti ištisus metus. metu. kitus patiekalus, klausytis įvairių istorijų. privertė lietuvius dar daugiau keliauti po savo kraštą, jį pažinti. kad ir mūsų „Levandų terasa“ sudomins lankytojus.

Turizmo Galimybės ir Iššūkiai

Sparčiai artėja vasara, žadanti išsvajotą poilsį po įtemptų triūso mėnesių. Itin darbingas metas dabar to poilsio organizatoriams. Ypač - kaimo turizmo sodyboms ir ūkiams, tradiciškai sulaukiantiems klientų antplūdžio būtent šiltuoju metų laiku.

Kalbėdama apie kaimo turizmo ypatumus mūsų šalyje, LKTA prezidentė Agnė Vaitkuvienė pasidžiaugė, kad praėjusiųjų metų sezonas poilsiautojus priimančiose sodybose ir ūkiuose buvo tikrai neprastas. Kai kurie šia turizmo rūšimi užsiimantys verslininkai net neįstengė užregistruoti visų norinčiųjų pailsėti gamtos prieglobstyje. Dauguma kaimo turizmo sodybas nuomojančių klientų - didžiųjų miestų gyventojai, taigi arčiau jų esančiose sodybose net vietų pritrūksta, tuo tarpu atokesni Lietuvos regionai klientų domėjimosi tikrai stokoja.

„Būtų gerai, kad tolimesniuose šalies rajonuose esančiose kaimiškose poilsiavietėse apsilankytų daugiau arčiau jų esančių miestų gyventojų, - sakė LKTA nariai. - Juo labiau, kad daugelio atokesnių sodybų šeimininkai dirba tikrai kūrybingai ir turi ką savo svečiams pasiūlyti. Ne vienoje jų auginami naminiai gyvūnai, taip traukiantys vaikų dėmesį. Po kovido epidemijos greičiausiai atsigavo ramiam poilsiui skirtos sodybos, tuo tarpu linksmesniems renginiams skirtų namų savininkams klientų apmažėjo. Patirtis rodo, jog ima keistis gyventojų pasirenkamų pobūvių charakteris: vis mažiau norima švęsti dideles vestuves ar krikštynas, iškilmingus jubiliejus ar susitikimus; išsiverčiama su nedideliu skaičiumi kviestinių svečių ar apskritai vietoj pokylio renkamasi išvykti į kokią kelionę.

Didelio susidomėjimo sulaukia tų gamtos prieglobstyje įsikūrusių namų savininkai, kurie gali priimti stovyklautojų būrius. Dabar - tikras įvairiausių stovyklų bumas: į jas buriasi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Didžioji dauguma jų susijusi su sveikatingumu: kartu praleisti laiką nori jogai, meditacijų, muzikos terapijos mėgėjai, miško terapijos entuziastai ir kita panašia sveikatos stiprinimo veikla susidomėję žmonės. O kur rasi geresnę vietą pailsėti nuo miesto triukšmo ir metų nuovargio už kaimo sodybą?

Tiesa, kartais tinkamą stovyklavietę rasti nebūna lengva: ypač miško terapijos užsiėmimų mėgėjams, kuriems reikalingas netoli sodybos esantis miškas. …ne visos jos šiandien įvardijamos šiuo žodžiu, dalis jų save laiko tiesiog „nameliais gamtoje“. Į juos daugiausia savaitgaliais atvyksta poros, norinčios tingiai atsipūsti, pasifotografuoti gamtos fone, o vėliau nuotraukas išsiųsti į socialinių tinklų puslapius.

Lietuvoje iki šiol nesama Agroturizmo įstatymo, kuris reglamentuotų kaimo turizmo verslą, padėtų jį diferencijuoti, sudomintų daugiau potencialių lankytojų. Tokius įstatymus yra priėmusios daugelis Europos valstybių, jais plačiai naudojasi tokios poilsį kaime propaguojančios šalys, kaip, tarkim, Austrija ar Italija. Pas mus gi nieko panašaus nesama.

"Atviros dienos kaime"

„Atviros dienos kaime“ - renginys, galintis sudominti platų lankytojų ratą. Jis jau tapęs tradiciniu, ir šiemet vyks gegužės 23-25 dienomis. Apsilankyti pas save kviečia beveik šimtas Lietuvos ūkių ir sodybų. Ir kiekvieni šeimininkai siūlo savo pačių kruopščiai sudarytą programą. Priimančiųjų pusių pasiūlymai - patys įvairiausi.

Liubavo keramikos studija Kalvarijų savivaldybėje akcijos dalyvius kviečia ne tik susipažinti su keramikos menu, bet ir pažinti turtingą savojo krašto istoriją. Rekomenduojami profesionalūs molio lipdymo mokymai, raginama aplankyti Kačergų piliakalnį, Liubavo parką su koplytstulpiu „Titanike“ žuvusiam kunigui Montvydui, partizano J. Lukšos paminklą ir kt.

Svarbu gerai išstudijuoti renginio organizatorių sudarytą žemėlapį, kuriame rasite sąrašą su beveik 100 ūkių ir sodybų pasiūlymais. Žinoma, būtina atkreipti dėmesį į šeimininkų numatytą svečių priėmimo datą ir laiką, taip pat pranešti apie savo planuojamą apsilankymą. Pasirūpinkite patogiais ir tinkamais oro sąlygoms rūbais bei avalyne.

Vilniaus Rajonas - Vietos, Kurią Verta Aplankyti

Vos už keliolikos minučių nuo sostinės šurmulio atsiveria visiškai kitoks pasaulis - Vilniaus rajonas, dažnai nepagrįstai liekantis turistų maršrutų paraštėse. Čia, vos 35 minutės nuo miesto centro, galite stovėti ant žemės lopinėlio, kuris oficialiai laikomas visos Europos širdimi, pasigrožėti gamta vietoje, kur buvo pradėtos skaičiuoti Žemės paslaptys ir pasivaikščioti po Napoleono laikus menančio dvaro malūną.

„Mūsų rajonas - tai vieta, kur laikas sulėtėja, kad galėtumėte pajusti tikrąjį Lietuvos charakterį: svetingą, daugiakultūrį ir atvirą. Vilniaus rajone kiekvienas ras ką veikti - tiek aktyvaus poilsio entuziastai, tiek ramybės ieškantys keliautojai, tiek istorijos mylėtojai ar šiuolaikinės kultūros tyrinėtojai.

„Kviečiame aplankyti Vilniaus rajoną - čia jūsų laukia atnaujinti dvarai, muziejai ir vertingi gamtos objektai, kuriuos paprasta pasiekti ir smagu pažinti. Kiekviena lankytina vieta atspindi mūsų rajono kultūrinį turtingumą ir istorinę reikšmę, tačiau kartu demonstruoja šiuolaikišką požiūrį į paveldo išsaugojimą ir pristatymą.

Lankytinos Vietos Vilniaus Rajone

• Houvalto dvaras Maišiagaloje: Vieta, kur praeitis gyvena ne ekspozicijose, o tarp molio, vaško ir verbų.
• Liubavo dvaras: Vienintelis malūnas Lietuvoje, kurio technologinė įranga atkurta taip tiksliai, kad atrodo - tuoj įeis malūnininkas ir vėl paleis mechanizmą.
• Glitiškių dvaras: Muziejus, biblioteka ir kultūros centras, kuriame vyksta parodos, koncertai ir kiti renginiai.
• Medininkų pilis: Vieta, kur vis dar gyva viduramžių dvasia ir slypi šimtmečius menančios istorijos.
• Europos geografinis centras: Vienas gausiausiai lankomų turistinių objektų visoje Lietuvoje.
• Struvės geodezinis lankas: Simboliniai paminkliniai stulpai, žymintys du iš trijų mūsų šalyje esančių Struvės lanko punktų.
• Medininkų aukštuma: Aukščiausia šalies vieta su modernia apžvalgos aikštele.
• Vladislavo Sirokomlės dvarelis Bareikiškėse: Poeto namai, kuriuose gimė garsiausi kūriniai.
• Kunigo prelato Juzefo Obrembskio muziejus Maišiagalos klebonijoje: Pasakoja apie dvasininką, kurio vertybės tapo bendruomenės atrama.
• Bradeliškių piliakalnis: Įspūdinga kalva Neries regioninio parko širdyje.
• Maišiagalos piliakalnis: Vieta, kur kadaise stovėjo medinė Maišiagalos pilis.
• Šilėnai: Mažas kaimelis su autentiška gatvinio kaimo struktūra ir 1725 metais pastatyta bažnyčia.

Liubavo seniūnija ir Vilniaus rajonas siūlo daugybę galimybių pažinti Lietuvos istoriją, kultūrą ir gamtą. Atvykite ir atraskite šį unikalų regioną!

tags: #sodybos #liubavo #seniunijoj