Lazdijai - kraštas, garsėjantis ne tik savo istorija ir gamta, bet ir gražiai puoselėjamomis sodybomis. Viena iš jų, sodyba "Tėviškė", sulaukia ypatingo dėmesio ir puikių atsiliepimų. Ši sodyba išsiskiria ne tik savo grožiu, bet ir unikalia istorija, kurią sukūrė šeimininkai Rūta ir Romualdas Žukauskai.
Istorija ir Pradžia
Prieš daugiau nei penkiolika metų, kur dabar yra Žukauskų sodyba, čia tebuvo pieva, kurią nuolat semdavo vanduo. Sklypą teko gerokai iškelti. Šeima 17 metų gyveno bute ir niekada nė nepuoselėjo minčių apie namą ir kad jų aplinką puoš gėlės, augalai. Moteris neturėjo net kambarinių augalų, nes tuo metu jų ir pati nenorėjo. Vėliau sutuoktiniai įsigijo sodybėlę sodų bendrijoje, nuo kurios ir prasidėjo draugystė su augalais, gėlėmis ir aplinkos puoselėjimu. Ponia Rūta augino rožes.
Mintis apie naujų namų statybas gimė vyrui ir sūnui. Jiems labai patiko sklypas prie pat miško, o netoliese Nemunas tyvuliuoja. Poniai Rūtai ši mintis nė iš tolo nebuvo patraukli, manė, kad bijos čia gyventi, nes vaikystėje vaikštinėti po mišką jai buvo uždrausta dėl saugumo, mat netoliese tyvuliavo Nemunas.
Vieną lietingą dieną sūnus, veždamas ponią Rūtą iš darbo, prasuko pro minėtą sklypą, kuris jam taip buvo „kritęs į akį“. O ten - jau prasidėjusios dviejų namų statybos. Rūta, sužinojusi šią naujieną, tąkart pyktelėjusi, kad visa tai buvo daroma be jos žinios ir sutikimo. „Gal dar širdį kiek užglostė tai, kad čia - mano vaikystės vietos, šiame krašte užaugau. Ant netoliese esančio kalnelio - mano tėviškė. Dažnai pro langą pažvelgiu į jį ir užlieja nostalgiški prisiminimai. Žinot, dabar tai labai džiaugiuosi.
Kūrybiškumas ir Nauji Projektai
„Nebūna metų, kad sodyboje neįgyvendintume kokio nors naujo projekto, nepasodintume naujo augalo. Kartą ruošėmės skristi atostogų į Egiptą, tačiau netikėtai sušlubavo sveikata, tad už kelionės pinigus sugalvojome pievos vidury įrengti kažką gražaus. Apsodinome augalais, pabadėme iš jų kompoziciją susidėlioti ir visą tą kampelį pavadinome mūsų Egiptu. Dabar tie, kas atvažiuoja pas mus į svečius, vis klausia, kaip mūsų Egiptas laikosi“, - pasakojo R. Tiesa, dar pačioje gyvenimo šioje sodyboje pradžioje Žukauskai paprašė apželdinimo specialistės patarimo, tačiau išsiskyrus požiūriams, sodybos šeimininkai nutarė kliautis savo idėjomis ir jėgomis.
Ponia Rūta patikino, kad jos vyrui Romualdui fantazijos šioje srityje niekada netrūko. „Sodinome mažus augaliukus ir vis galvodavau, kad jau mes tai nesulauksim, kai viskas suaugs ir įgaus tikrąjį vaizdą. Bet metai prabėgo nepastebimai.
Šeimos Bendrystė ir Pagalba
Rūtos ir Romualdo bei jų sūnaus šeimos namai - tame pačiame sklype, tačiau kiekvienas savo aplinką tvarkosi pagal savo norus, tačiau sūnaus šeima noriai imasi pagelbėti. „Mes visi kiekvieną pavasarį labai laukiame jų sugrįžtančių. Kiek džiaugsmo būna jas ir vėl pamačius.
„Kai patys čia gyvename, viską kuriame savo rankomis, regis viso to grožio pats nei nematai, nes akys tiesiog apsipranta. Kartais kai kur nors pamatai sutvarkytą sodybą, vis pagalvoji, kad čia tai labai gražu. Bet kai savivaldybėje ekrane buvo parodytos mūsų sodybos nuotraukos, ir man vaizdai labai patiko. Nuotraukose visuomet viskas atrodo gražiau. Nors pavasarį turbūt būna didžiausias grožis - žydi tulpės, magnolijos, o šiemet rododendrai kaip niekad buvo apsikrovę žiedais.
Pasienio Istorija ir Turizmas
Nors sovietinių pasienio užkardų šioje vietoje nebeliko, neliko ir vietinių gyventojų, kurie pokariu per prievartą buvo iškeldinti kuo toliau nuo sienos. Akylai saugoma pasienio zona daugiau nei 50 metų Lietuvos gyventojams buvo virtusi geležine uždanga. Už tuometinės Sovietų Sąjungos sienos pažeidimą ir norą ištrūkti į Vakarus buvo galima atsidurti kalėjime iki gyvos galvos. Tokią istoriją mena vadinamasis rokadinis kelias, apaugęs krūmais, bet dar išlaikęs aiškius kontūrus. Šį vien buvusiems pasieniečiams žinomą kelią Lazdijų turizmo informacinis centras nori paversti nauju patraukiu turistiniu maršrutu dviratininkams, motociklininkams ir automobilių mėgėjams.
Nuo Janaslavo kaimo, esančio netoli Lazdijų, atgijusiu keliu įmanoma pasiekti Kybartus, esančius maždaug už 20 kilometrų. Į pirmą tokią kelionę išlydėjęs žurnalistus Lazdijų meras Artūras Margelis tikino, kad nors sienų tarp kaimyninių valstybių nebeliko, bet tik apsilankius buvusioje griežtai saugomoje teritorijoje įmanoma pajusti istorijos alsavimą.
Asfaltas drieksis tik 10 kilometrųBe tvoros, surūdijusių signalizacijos įrenginių, stebėjimo bokštelių, buvusią sieną sudarė apie 450 metrų pločio juosta. Ji būdavo kasdien suariama iš abiejų pusių, kad būtų lengviau aptikti bėglio pėdsakus, o per vidurį ėjo žvyrkelis. Prikelti senąjį pasieniečių kelią lazdijiečiams pavyko gavus lėšų iš Europos Sąjungos. Suderinus su Punsko savivaldybe apie 10 kilometrų atkarpa šiuo metu yra asfaltuojama, grindžiamos apžvalgos aikštelės, sausinami kelkraščiai. Buvęs pasieniečių kelias Lazdijų rajone sudarė 103 kilometrus, iš jų - 75 kilometrai ėjo mišku, o likusi dalis - pelkėmis.
Maršrutas „Neatrastas pasienis“ remiasi geležinės uždangos pėdsakais. Čia buvo įrengtos Pazapinių, Reketijos, Akmenių ir Galinių sovietinės užkardos, prie šio kelio stovėjo taip pat pirmoji Lietuvos muitinė.
| Maršruto pavadinimas | Ilgis | Danga | Svarbiausi objektai |
|---|---|---|---|
| Neatrastas pasienis | 103 km | Miškas, pelkės, asfaltas (10 km) | Buvusios sovietinės užkardos, pirmoji Lietuvos muitinė |
Legendos ir Kontrabanda
Buvusių pasieniečių atsiminimus renkanti Lazdijų turizmo informacinio centro gidė Audra Pileckienė pasakojo, kad iki šiol legendomis apipinti miško takeliai ypač pasidarė svarbūs, kai pasienyje klestėjo cigarečių ir deficitinių prekių kontrabanda. Atkūrus Nepriklausomybę, prie šios sienos driekdavosi 7-8 kilometrų automobilių eilė, o jų vairuotojams tekdavo laukti kelias paras, kol muitininkai ir pasieniečiai leisdavo pajudėti Lenkijos link. Kai kam pritrūkdavo kantrybės, todėl kontrabandininkai mieliau suversdavo į šalia Janaslavio esantį Akmenių ežerą draudžiamas prekes, kad tik nepakliūtų į juoduosius sąrašus. Laimei, cigarečių ir vogtų automobilių kelias išnyko.
Labiau pasisekdavo asmeniškai pažįstantiems pasieniečių vadą žvejams, nes Galadusio ežere, skiriančiame Lietuvą ir Lenkiją, būdavo galima svaiginti elektra ungurius, starkius ir lydekas. „Nors visi žvejai melagiai, bet prisimenu pasakojimus, kad lydekas Galadusio ežere kai kas pribaigdavo tiesiog irklu, tais laikais nereikėjo bijoti nei gamtosaugininkų, nei rūpintis leidimais meškerioti“, - pasakojo vienas vyras, kurio gimtinė yra netoli šio ežero.Nuo agrarinės veiklos mažai nukentėjusį Galadusio ežerą dabar pamėgo kormoranai, kurių kolonijos nustekeno salas, dykviete pavertė brandžius medžius.
Atminimo Vietos ir Gamtos Grožis
Pasiekus buvusią Galinių užkardą, verta aplankyti mokyklą, kurią lankė Lietuvos laisvės kovotojas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918-1957). Gimęs JAV, į Lietuvą jis sugrįžo būdamas trejų metų. Sodybą, kuri gyveno A.Ramanauskas-Vanagas, žymi netoli nuo pasieniečių kelio esanti rodyklė ir paminklinis akmuo. Tačiau nėra lengva pasiekti šią atokią vietovę, nes vislūs bebrai suardė tiltelį ir užtvindė pievą, todėl beliko užmesti akį į tolumoje ošiančius medžius, augančius A. Ramanausko-Vanago vaikystės vienkiemyje.
Krūmais apžėlęs taip pat Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžią žymintis memorialas, skirtas Raudonosios armijos leitenantui Platonui Kubovui. Žuvęs pirmąją karo dieną pasienietis čia palaidotas. Ne viena lazdijiečių karta, stodama į pionierius, duodavo iškilmingą priesaiką prie šio memorialo. Kuo virto aklas tikėjimas sovietiniu patriotizmu, gali paliudyti tik usnys ir dilgėlės.
Buvusi pasienio zona stebina taip pat retais augalais, įspūdingu peizažu, kurio dar nesudarkė civilizacija. Ne veltui Lazdijai sulaukia vis daugiau turistų iš užsienio. Kartą užsukęs į buvusią Galinių užkardą 64 metų psichiatras iš Švedijos paprašė sustabdyti automobilį. Išlipęs vyras nusiavė batus, nusimovė kojines ir leidos žvyrkeliu basas.
Kai jis pavargo ir sustojo pailsėti, prasitarė savo bendarkeleivei lietuvei: “Dabar galiu numirti”.