Ažubrasčio kaimo sodybų istorija ir likimas

Ažubrastis - kaimas, kurio jau beveik nebėra. Tai vieta, kurioje prabėgo vaikystė, kur kiekviena sodyba turėjo savo istoriją, o kiekvienas medis - savo atsiminimus. Šiandien prisimename šį kaimą, jo žmones ir jų likimus.

Rokiškio rajono žemėlapis, kuriame yra Ažubrastis.

Kaimo keliai ir kryžkelės

Per Ažubrasčio kaimą ėjo du svarbūs keliai: vienas vedė iš Kriaunų pro Kraliką ir Rimelius iki pat Sartų ežero, vadinamas Žiemos keliu, nes žiemą, užšalus ežerui, žmonės ledu keliaudavo į Dusetas. Tie keliai susikirsdavo prie Marcinkevičiaus sodybos, kur kažkada stovėjo kaimo kryžius. Nors kryžiaus jau nebuvo, jo vietą žymėjo gėlės bitkrėslės, kurios seniau buvo sodinamos prie kryžių.

Mano vaikystės laikais prieš Kalėdas dar važinėdavo Kriaunų bažnyčios klebonas su zakristijonu kalėdoti, tai jie apvažiuodavo visas sodybas, važiuodavo pas Rimelį, jiems Rimelienė Malvina duodavo pietus. Neatsimenu metų, kada valdžios buvo uždraustas tas kalėdojimas, bet Pirmajai komunijai mane ir kitus vaikus dar ruošė bažnyčioje, kur šeštadieniais vykdavo katekizmo mokymas, tas irgi vėliau buvo uždrausta, bet aš ir Antano Driskiaus bei Vinco Kraliko vaikai dar mokėmės bažnyčioje.

Sodybų gyventojai ir jų likimai

Kiekvienoje sodyboje augo dideli ir gražūs medžiai, visose buvo sodai - obelų, slyvų, vyšnių. Didelį sodą turėjo Kralikienė Tamira, Kralikas Vincas, Kralikas Vytautas, Jonas Rimelis, vadinamas Jasium.

Antanas Driskius ir Kralikas, Tamiros vyras, buvo lageryje, atsimenu, kai Antanas grįžo, o Kralikas, jo vardas Juozas, žuvo lageryje. Jo atminimui 1954 m. Tamira prie namo pastatė aukštą kryžių. Pas Kraliką Vytautą gyveno Norbertas, Vytauto brolio sūnus. Jo motina slapstėsi, kad neišvežtų į Sibirą. Aš dažnai būdavau Antano Driskiaus namuose, nes Antanas buvo lageryje, Driskienė Verutė išeidavo dirbti į „Sartų“ kolūkį, o mes užsirakinę bijojome Samorokino. Jis eidavo ir gąsdindavo visus Sibiru, pats jis buvo nuo ežero, iš tų starovierų.

Einant nuo Kriaunų Žiemos keliu, nusileidus nuo kalvos, pirmoji sodyba kairėje kelio pusėje arti prie Kumšos stovėjo Albino, vardu Kasčiumi, sodyba. Šeimininkas Albinas - ramus ir geras žmogus. Pas jį aš ir kiti kaimynai eidavome kirptis plaukų. Jis buvo ir mano, atrodo, ir Algiuko, Sutvirtinimo krikštatėvis. Tada aš ir Algiukas važiavome birmavotis kartu, mus vežė vežimu Albinas. Mes ir vardus su Algiuku pasirinkome Jonus, nes mėgome Jonines. Albino žmoną - jos vardo neatsimenu - vadinome Albiniene. Buvo dukra Albinutė, jaunesnis sūnus Jonas. Dar ten gyveno ir Albino brolis - vardo neatsimenu ,- jis sirgo nervų liga, aišku, kaimynai to nežinojo. Jis buvo vedęs, bet mirė, kai vaikai dar nebuvo suaugę.

Šalia jo sodybos, arčiau Kumšos, buvo Viktoro Driskiaus namai. Atsimenu didelę daržinę, kurią pasisavino „Sartų“ kolūkis, ten veždavome kolūkio šieną. Viktoro žmona Ladzytė, labai gera moteris, ji iš savo namų išbėgo, kad neišvežtų į Sibirą, ir atsidūrė Ažubrastyje. Ją Viktoras vedė, jiedu susilaukė dukters Irenos ir sūnaus Juliaus. Patį Viktorą atsimenu mėgstantį ironizuoti, pasišaipyti iš kitų. Su Irena mes mokėmės toje pačioje klasėje, dabar ji gyvena Obelių apylinkėse. Kai naikino Ažubrastį, Viktoras su Ladzyte pasistatė namą Kriaunose. Kai Viktoras mirė, Ladzytė liko su sūnumi Juliumi. Kai Julius vedė, jo žmona nekentė Ladzytės. Pradžioje ją atskyrė, be teisės vaikščioti po jų pusę, vėliau privertė ją važiuoti į Obelių kraštan pas Ireną.

Greta jų sodybos Ažubrastyje buvo Stepono Marcinkevičiaus sodyba. Stepono žmona Juzė Driskiūtė buvo Viktoro sesuo. Atrodo, kad taip, nes jos charakteris buvo panašus į Viktoro, mėgo girtis ir save laikyti kažkuo išskirtiniu. Steponas buvo muzikantas, grodavo armonika visur, kur reikėdavo, buvo linksmas žmogus. Jų sūnus Stepukas mokėsi muzikos, baigė Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, trombonu grojo Trimito orkestre. Esu davęs jam muzikos istorijos konspektus egzaminams. Bet apie jį daugiau ir nežinau.

Juzė, Steponas ir Stepukas Elenos Mezginaitės ir Petro Driskiaus vestuvėse Ažubrastyje, 1958 m.

Toliau, prie pat brastos, buvo sodyba - aplink vien smėlis, - todėl ją vadino Smelynkine. Ten gyveno senmergė, kurią visi vadino Smėlynkos Mare. Vėliau ji susirado tokį vyrą be rankos, turėjo dukrą Dalytę, kurią tas tėvas labai mylėjo. Tas vyras (jo vardo neatsimenu) buvo labai gabus konstruktorius, pasidarydavo net kišenėje nešiojamą radiją. Tokių tuo laiku dar niekas neturėjo. Jį kaimynai vadino Tašteku, nes buvo šveplas ir vietoj žodžio „dasidėk“, jam išeidavo „taštėk“.

Netoli jų stovėjo Albino, vadinamo Žilvitėliu, sodyba. Albinas buvo linksmų plaučių humoristas. Kur jis ateidavo, ten būdavo garantuotas linksmumas ir gera nuotaika. Jo sesuo buvo mano krikšto motina. Jų sodybėlė ir dabar dar stovi. Už jų sodybos ant kalnelio yra „kalnelio“ Juliaus sodyba. Kralikas Julius buvo garsus aludaris, nė vienas kaimo renginys neapsieidavo be jo daryto alaus. Genutė, jo žmona, buvo puiki audėja ir giesmininkė. Kai dirbau Kriaunose vargonininku, ji giedojo chore. Jie turėjo sūnų ir tris dukteris. Sūnus Vytautas mirė jaunas. Dukros Birutė ir Irena gyvena Rokiškyje, Janina - Panevėžyje.

Šalia jų, į ežero pusę, Ževeliauskų sodyba. Jonas Ževeliauskas augino eržilą ir su juo dalyvaudavo Sartų lenktynėse Dusetose. Rožė ir Jonas Ževeliauskai turėjo dukras Nijolę, Stasę, sūnus Vitalių ir Lionginą. Už Ževeliausko namų, jau ežero pusiasalyje, buvo Vertibavičiaus sodyba. Didžiulis namas, didžiulis sodas, apsodintas eglėmis. Ponią Rūtą Vertibavičienę buvau matęs tik vieną kartą, kai pas Ževeliauskus buvo Kalėdų šventė. Jie kvietė visus kaimynus, atėjo ir ponia Vertibavičienė su įspūdingais kailiniais.

Prie pat ežero kranto yra Petro Driskiaus sodyba. Petras buvo giesmininkas nuo Dievo, turėjo labai gerą balsą ir klausą. Ilgus metus giedojo Kriaunų bažnyčios chore. Kai aš nuo 1971 m. vasaromis dirbau bažnyčios vargonininku, jis dar giedodavo kiekvieną sekmadienį. Elena ir Petras Driskiai išaugino sūnus Rimantą, Klaudijų, Eugenijų, Sigitą, dukterį Gražiną. Netoli jų, ten, kur Žiemos kelias remiasi į Sartus, stovėjo Norberto Rimelio sodyba. Dar buvo sugriuvę tvartas, didelis rūsys, dar stovėjo mano atmintyje namas. Esu ten, name, buvęs, nes tada ten gyveno toks Verslovas, atrodo, medžiotojas, nes turėjo labai didelį mokytą juodą šunį. O Rimeliai buvo po karo išvežti į Sibirą.

Nuo jų sodybos, pasisukus nuo ežero Žiemos keliu eiti į Kriaunų pusę, kairėje pusėje prie kelio buvo Rimelio Jasiaus sodyba. Buvo sodas, pirtis, tvartas, daržinė, dviejų galų didelis namas. Vėliau jo vietoje jie pasistatė gražų su veranda namą. Jasius turėjo sūnų Benjaminą ir dukterį Oną. Jasiaus žmona Malvina buvo labai gera virėja - po kalėdojimo ji klebonui ruošdavo pietus. Atsimenu Jasiaus tėvą senelį, jis turėjo Puškino pasakų knygą ir mums skaitydavo, kai aš ateidavau.

Nuo jų sodybos, kiek paėjus keliu, dešinėje pusėje buvo Kraliko Vincos sodyba. Eglės juosė jų sodą. Obuolius jis veždavo parduoti į Daugpilį. Buvo gera troba, tvartas, daržinė ir pirtis. Jo du sūnūs - Alfonsas ir Algirdas. Su Algiuku ėjau į tą pačią klasę, kartu sėdėjome viename suole, buvome draugai - eidavome meškerioti, maudytis. Dažnai ateidavau pas juos. Vincas man patiko - labai geras žmogus buvo. Algiukas tai iš jo tą savybę paveldėjo.

Valerija ir Julijonas Kairiai su kaimynais prie savo namų Ažubrastyje.

Keliu paėjus į Kriaunų pusę yra kryžkelė. Dešinėje pusėje prie kelio buvo Juozo Marcinkevičiaus sodyba. Didelis sodas, prie pat kelio į Baršėnus buvo mažas medinis tvartelis - man jis priminė pasakų namelį. Buvo daržinė, troba, nors nedidelė, bet šviesi ir jauki. Man patikdavo ten ateiti, nes tiek Juozas, tiek Sevutė buvo geri ir malonūs. Jų sūnūs Gintautas ir Stasys buvo jaunesni, bet kažkaip bendraudavom. Atsimenu, kaip mirė pirmasis Juozo ir Sevutės sūnus Algiukas: jis buvo visai mažas, gal kelių mėnesių. Mama tada mane nuvedė pasimelsti, jis mažoje lovytėje gulėjo priemenėje. Deja, ir dukra Birutė, paskutinis jų vaikas, mirė sulaukusi tik, atrodo, 18-os metų.

Šalia jų sodybos prie pat kelio į Baršėnus buvo Ruzgaus, Tamiros Kralikienės tėvo, sodyba. Tamira, jos vyrui žuvus lageryje, gyveno viena su vaikais. Su jos dukromis Veronika, Maryte aš bendraudavau, sūnus Jonas jau buvo suaugęs. Atsimenu tik jo vestuves ir kai jie gyveno Kriaunose Bartulio namelyje. Buvo ir kitas sūnus, Bronius, bet jo neatsimenu. Aš pas juos dažnai ateidavau skaityti knygų, žaisti. Ateidavo ir Tamiros vyro mama, kurią mergaitės vadino „Niania“.

Ruzgų namai Ažubrastyje, dengiamas stogas.

Išėjus iš Tamiros kiemo ir praėjus Baršėnų-Kraliko keliu už kryžkelės, kairėje pusėje matėsi sodyba, ilga daržinė, po tuo pat stogu tvartas, ir keturi aukšti šakoti beržai. Praėjus pro daržinės galą, įeini į kiemą, kurį nuo vakarų pusės juosė uosių ir klevų eilė, kiemo gale dviejų galų troba. Ta sodyba iki 1945 m. sausio 8 d. priklausė Marcinkevičiui Boleslovui. Kai jį sovietų baudžiamasis būrys, naikinantis Lietuvos partizanus, nužudė, gyvą įstumdami į tvartą ir jį uždegę. Ten jis ir sudegė su visais gyvuliais. Jo žmona liko su trimis mažais vaikais.

Irenos Marcinkevičiūtės ir Vincento Stankevičiaus vestuvės Ažubrastyje, 1964 m.

Kitoje Baršėnų-Kraliko kelio pusėje buvo Antano Driskiaus sodyba. Antanas ir Verutė turėjo sūnų Antaną, dukras - Janiną, Elvyrą, Zitą, Aldoną ir Reginą. Pats Antanas po karo buvo išvežtas į lagerį. Nežinau, kiek metų ten kalėjo, bet po Stalino mirties, praėjus kažkiek laiko, grįžo namo. Su jo vaikais aš draugaudavau, tik Janina jau buvo žymiai vyresnė ir mokėsi siuvėjos amato. Su Zita mes ėjome į tą pačią klasę. Zita buvo muzikali, grodavo armonika, mes su ja kartu dainuodavome mokyklos saviveikloje.

Veronikos ir Antano Driskių šeima su kaimynais. Tolumoje Kairių sodyba.

Už Driskiaus sodybos Baršėnų-Kraliko kelio gale buvo Kraliko Vytauto sodyba su dideliu sodu, su senais ūkio pastatais. Ypatingai graži ir didelė buvo skarda dengta klėtis, didelis labai gražus rūsys, šulinys. Troba tai nelabai didelė, bet erdvi ir šviesi. Dabar ten liko tik ąžuolas, kuris augo už klėties galo, ir kitas, jau prie Degsnių. Vytautas ir Marytė turėjo du sūnus: Joną ir Donatą. Marytė buvo gera siuvėja, dirbo siuvimo artelėje, kuri buvo senojoje Kriaunų karčiamoje.

Melioracija ir vienkiemių naikinimas

Apie 1956 metus į kaimą atvažiavo du „staliniecai“ - taip buvo vadinami didžiuliai griovių kasimo traktoriai. Taip prasidėjo melioracija. Jie iškasė vieną atvirą griovį nuo Degsnių miško pro Antano Driskiaus namus iki Kumšos pelkės, pro Juzinkos ir Tamiros namus, Kriaunų puse už Baršėnų kelio, tada galutinai sunaikino ir kaimo kryžiaus stovėjimo vietą. Kitą atvirą griovį iškasė Žiemos kelio dešinėje pusėje pro Rimelių sodybą lanku Plentaukos pusėn į Sartų ežerą.

Tie grioviai surinkdavo vandenį iš laukų ir veikė gal 6 ar 7 metus, vėliau ėmė užželti, todėl apie 1962 metus vėl imtasi melioracijos. Tada rudenį, po derliaus nuėmimo, atvažiavo traktoriai, tuos atvirus griovius ėmė užversti, ėmė kasti naujus, ir kasė jų daug, visuose laukuose iki pat sodybų, atvežė ir molinius vamzdelius ir juos klojo griovių dugne, po to griovius užvertė, žemę išlygino.

Apie 1970 metus buvo parėdymas, kad reikės visiems išsikelti sodybas, o visi gyventojai turės išeiti, kur norės, mat tada visoje Lietuvoje prasidėjo vienkiemių naikinimas. Taip buvo sunaikintas mūsų gražusis Ažubrasčio kaimas, iš kurio teliko kelios sodybos palei Sartų ežerą.

Ažubrasčio atminimas

Iš Rimelio sodybos liko trys jaunos tujos, kurios augo prie rūsio, iš Viktoro Driskiaus sodybos liko vienas ąžuolas, iš Vytauto Kraliko sodybos liko ąžuolas, kuris augo šalia klėties, ir kitas senas ąžuolas, kuris augo prie kalvės šalia Degsnių, iš Driskiaus-Kasčiaus sodybos liko kaštonas ir po juo lygiai su žeme atviras šulinys. Kai būnu Ažubrastyje, visada už jo mirusius gyventojus sukalbu Viešpaties Angelo maldą.

Labai gaila sunaikinto eglyno, kuris buvo tarp Degsnių ir Kavaliausko, ji vadinome Tobros miškeliu. Labai gaila Kraliko Algiuko, kurį naktį Kriaunose partrenkė mašina ir vairuotojas pabėgo, palikęs jį mirti šalikelėj. Visada galvoju, kad tam niekšui ateis atpildas už mano draugą Algiuką.

Vertibavičiaus sodyba buvo garsi tuo, kad joje šeštadieniais vykdavo Ažubrasčio jaunimo spektaklių vaidinimai: Žemaitės „Trys mylimos“ ir kitokie. Tie vaidinimai buvo statomi keletą metų. Juose vaidino ir mano seserys Ona, ir Janina, ir Albinas (Žilvitėlis), ir jo sesuo Aldona, toks Kastulis ir kiti. Vaidino kartu ir Baršėnų jaunimas. Tai vyko nuo 1955 iki 1957 ar iki 1958 metų. Buvo kaip koks kultūros židinys.

„Storo Romo sodyba“

Vazgūnų kaime (Zibalų seniūnija), kur kalvos susilieja su miškų ramybe, yra išskirtinė vieta - Reginos ir Mykolo Jasionių sodyba. Jos kieme tarsi gyvas paminklas praeičiai išdidžiai auga ąžuolas, kurio amžius siekia beveik du šimtmečius. Modestas Kikutis, sodindamas šį medį, tikriausiai negalėjo numatyti, kad jo palikimas gyvuos per šešias šeimos kartas.

2003-iaisiais p. Visockas įsigijo sklypą ant Ratnyčėlės upės kranto. „Viskas paprasta. Vyko aukcionas. Nelabai kas šia teritorija ir domėjosi, nupirkau ją už 47.000 Lt. Iš karto nusprendžiau, kad čia puiki vieta kaimo turizmui: miestas šalia, upė, miškas“, - prisiminė p. Gamybinius pastatus jis renovavo, vieną apdengė skiedrom, kitą apdrėbė moliu. Tuo pat metu pradėjo statyti ir pagrindinę sodybą.

Paklaustas apie investicijas, p. Visockas pasakoja atvirai: „Pradėjau kaip ir nemažai kitų šalies verslininkų, „su kailiais“. Ir kooperatyvą buvau įkūręs. Ir kavinę Druskininkuose turėjau, ir vandens dviračius, ir karietas nuomojau. Paėmiau 1 mln. Lt paskolą. Jis sako, kad tuo metu bankai nebuvo tokie reiklūs kaip dabar - patys siūlė paskolas. Pagrindiniame name įrengta 30 vietų svečiams. Jau kuris laikas sodyboje laukiamos tik grupės ir tik savaitgaliais. „Kasdien pavienių klientų nepriimame, nes mudu su žmona negalime visko aprėpti. Paprastomis dienomis turime tiek darbo, kad tokiems klientams laiko neliktų. Pavyzdžiui, renkame vaistažoles. Paskui jas pakuojame. Mūsų svečiai jas mielai perka, tačiau joms suruošti reikia ne vienos dienos“, - pasakoja p. Šiuo metu jau praktiškai baigtas naujas pastatas, kuriame bus įrengtas Liaudies muziejus. Atidarymas suplanuotas birželio 22-ąją.

„Viską, ką uždirbame, tą ir sudedame į sodybą. Darbams ir idėjoms galo nėra. Jei suplanuojame ką didesnio - pataupome ir įgyvendiname. Neėmiau ir neimčiau jokių europinių pinigų, nes noriu ramiai miegoti“, - nukerta verslininkas.

tags: #sodyba #storas #romas