Šalčininkų rajonas - tai kraštas, kuriame atsiveria unikalūs gamtos ir kultūros lobiai. Nuo istorinių dvarų iki ramių kaimo sodybų, čia kiekvienas keliautojas gali atrasti kažką ypatingo. Ši apžvalga padės jums susipažinti su įdomiausiomis rajono vietomis ir sodybomis, kur galėsite mėgautis Lietuvos kaimo nuotaikomis.
Šalčininkų rajono žemėlapis
Kaimo Turizmo Sodybos Šalčininkų Rajone
Sodyba su pirtimi ir kubilu yra puikus pasirinkimas norintiems mėgautis atostogomis ar šventėmis Lietuvos kaimo nuotaikomis. Kaimo turizmo sodybos aplinka turi tinklinio ir krepšinio aikšteles, kuriuose galite žaisti tinklinį arba krepšinį, o taip pat yra vaikų žaidimų aikštelė, kurioje mažieji gali smagiai praleisti laiką. Jei mėgstate gamtą, tai sodyba yra įsikūrusi miško pakraštyje ir per upelį galite pasiekti įspūdinga gamtos vaizdą.
Sodybos dažniausiai siūlo:- Talpinančias sales iki 40 žmonių su židiniu, virtuve, serviravimo indais ir staltiesėmis.
- 5 miegamieji kambariai, nakvynei galime priimti iki 20 svečių.
- Krepšinio ir tinklinio aikštelės, batutas, sūpynės.
Gaujos Upė - Vandens Pramogos Mėgėjams
Gauja tai įdomi bei nuostabi upė, kuri teką į pietryčius per Dieveniškes. Gauja į Dieveniškių kraštą išteka iš Baltarusijos, po ~30 km. Lietuvoje grįžta į Baltarusiją ir jau ten įteką į Nemuną. Gaujos upelis yra gana sraunus ir vingiuotas, todėl plaukimo metu tikrai nebus liūdna ir nuobodu. Vandens kelionė šia upe tinka pradedantiesiems vandens turistams. Vanduo upelyje yra šaltas net ir pačią karščiausią vasaros dieną, tai leis atsigaivinti ir dar labiau mėgautis plaukimu baidarėmis. Maršrutas gražus ir vaizdingas.
Ką Pamatyti Šalčininkų Rajone?
Šalčininkų rajonas per vieną dieną? Taip! Unikalią visoje Europoje Pavlavos Respubliką, įžymių Vilniaus universiteto profesorių Jano Sniadeckio ir Mykolo Balinskio šeimų dvarą, puošnūs Vagnerių rūmus, paslaptingą Norviliškių pilį - tai ir dar daugiau atrasite Šalčininkų rajone išvysite keliaujant automobiliu arba dviračiu!
Jašiūnų Dvaras
Jašiūnų gyvenvietė nuo 1402 m. priklausė tuo metu vienai iš galingiausių ir turtingiausių Lietuvos didikų giminių - Radviloms. 1811 m. iš nusigyvenančių Radvilų Jašiūnų dvarą pirko Ignacas Balinskis. Po jo mirties dvaras atiteko jaunesniajam sūnui Mykolui Balinskiui. 1820 m. jam vedus VU profesoriaus Andriaus Sniadeckio dukrą Sofiją Sniadeckytę, Jašiūnuose apsigyveno Sniadeckių šeima. Jašiūnai tapo dar populiaresni, kai profesorius Jonas Sniadeckis, pasitraukęs iš rektoriaus pareigų, nutarė įsikurti čia su brolio dukros šeima.
J. Sniadeckio iniciatyva ir lėšomis 1824-1828 m. pagal VU architektūros profesoriaus projektą pastatyti puošnūs vėlyvo klasicizmo stiliaus rūmai. Vertingi architektūriniu požiūriu ir kiti buvusio dvaro statiniai - oficina, kuri pradėta klasicizmo stiliumi, o praplėsta jau vadinamojo istorizmo laikotarpiu, atokiau nuo rūmų esančio arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo gyvenamosiomis patalpomis antrame aukšte. Greta arklidžių stovi liaudies architektūros statinys - svirnas. Labai vertingas paminklas Jašiūnuose yra Balinskių ir Sniadeckių šeimų kapinaitės, esančios miškelyje priešais rūmus, Merkio dešiniajame krante. Čia 1830 m. pirmas buvo palaidotas dvaro šeimininkas Jonas Sniadeckis. Kapinaitėse suskaičiuojama 18 palaidojimų. Iš jų svarbiausi: Vilniaus universiteto rektorius, astronomijos ir matematikos profesorius J. Sniadeckis (1756-1830), istorikas M. Šv.
Jašiūnų Šv. Onos Bažnyčia
Jašiūnų Šv. Onos bažnyčia įkurta 1515 metais. Kuri laiką priklausė reformatams - 1640 metais bažnyčią apiplėšė kunigaikščio Jonušo Radvilos vadovaujami kariai, XVIII a. pradžioje ją sudegino protestantiška Švedijos kariuomenė. Iki pat XX a. pradžios miestelyje nebuvo maldos namų. Tiesa, buvo statomos koplyčios, o XIX a. viduryje net gyveno Jašiūnų dvaro išlaikomas vienuolis dominikonas. Bet 1866 metais caro valdžia koplyčia uždarė. Tik 1929-aisiais pastatyta vienbokštė trijų navų Šv. Onos bažnyčia.
Levandų Uostas
Dano ir Aurelijos Arlauskų šeimos širdies ir proto vaisius, įkurtas Buikų kaime. Pirmasis levandos krūmelis pasodintas 2013 m. Dabar čia - 3000 levandų krūmeliai, taip pat gausiai žydi šeimininkų sodintos rugiagėlės. Levandų uoste rasite ramybę, jaukumą, šilumą ir labai daug šviesos. Tiek fizinės, tiek dvasinės… Jaukiame namelyje su malonumu apsistoja sodyboje besilankantys svečiai, galintys čia mėgautis visiška autonomija.
Levandų uostas
Balingrado Dvaras
Medinės architektūros dvarą Merkio slėnyje 1847 metais pastatė bajorai Domochovskiai. Jie dvaro rūmus - stačiakampį vienaukštį pastatą, iškilusį ant aukštos akmeninės pamūrės - papuošė mezoninu su dviaukščiu portiku. Kiekvienas aukštas buvo paremtas graikščiomis kolonomis, į namus vedė platūs laiptai, o nuo langų kaskadomis krito mediniai raižiniai. Rūmus juosė parkas su liepų ir ąžuolų alėjomis, didingais maumedžiais. Bet už dalyvavimą 1863 metų sukilime caro valdžia Domochovskių dvarą konfiskavo. Sovietmečiu čia veikė mokykla. Šalčininkų rajono savivaldybės pastangomis dvaras renovuotas 2015 m. 2019 metais vyko teritorijos sutvarkymo darbai.
Pavlovo Respublika
1767 metais dvarą nusipirko jaunas kunigas, tuometinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Nusipirkęs dvarą ir pavadinęs jį savo vardu - Pavlovo respublika - ėmėsi reformų: panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams ir įvedė išperkamąjį mokestį.
Respublika turėjo savo konstituciją, herbą, pinigus, parlamentą, iždą, savišalpos kasą, miliciją, gydytoją, mokyklą. Respublikos prezidentas rūpinosi valstiečių gyvenimu, kultūra, švietimu, pats kūrė pjeses, kurias atliko jo valstiečiai, siuntė informacijas apie respublikos gyvenimą į tuometinius laikraščius. Ši Respublika gyvavo beveik 30 metų.
Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Į Dangų Bažnyčia
Pirmoji bažnyčia Turgeliuose pastatyta 1511 metais broliu Vaclavo ir Aleksandro Mangridų ir Viktoro Gabrialovičiaus pastangomis. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia mūrinė, perstatyta 1897-1909 metais pagal Vilniaus gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo projektą. Polozovas išsaugojo didžiąją dalį senosios bažnyčios sienų, trinavės bažnyčios fasade iškėlė du bokštus ir sukūrė naują neobaroko stiliaus architektūros formų apvalkalą. 1928-1930 m. sieninę tapybą sukūrė dailininkai Valdemaras Kačinskis ir Skvarčinskis, dekoro darbus atliko Konstantinas Čarneckis. Kompozicijos nutapytos bažnyčios skliautuose, virš vargonų choro, taip pat vidurinėje navoje, virš piliorių, šoninėse navose ir presbiterijoje. Iki mūsų dienų bažnyčioje išliko XX a. I pusės įranga, taip pat paveikslų ir skulptūrų, vitražų, sukurtų XX a.
Turgelių Šv. Kryžiaus Atradimo Koplyčia
Tai darnių formų, klasicizmo stiliaus pastatas. Jis turi rotondinį bokštą su kupolu ir priestatus iš šonų. Koplyčios, kuri iš lauko akmenų buvo sumūryta 1850 m., viduje ir dabar išlikę dekoro elementų, o XIX a.
Mikniškių Šv. Arkangelo Mykolo Cerkvė
Mikniškių kaime, vietinių vadinamo Michnovu, jau seniai gyvena išskirtinė stačiatikių bendruomenė. Mikniškės - sena dvaravietė, minima nuo 1850 m. Dvarininkai Koreckiai čia pastatė medinę cerkvę. Bendruomenė susibūrė 1920-1922 m. Koreckių dvare, kai šventikui Pontijui Rupyševui pavyko atversti į stačiatikių tikėjimą tris dvarininko Osipo Koreckio dukteris - Anastasiją, Mariją ir Varvarą. Tai unikali religinė stačiatikių bendruomenė, gyvenanti gana uždarai ir besiverčianti žemės ūkiu, iki šiol ji praktikuoja gyvenimą „arti gamtos“, rūpinasi dvasiniais reikalais. Bendruomenė turi savo biblioteką, muziejų, į kurį verta užeiti ir iš vietinių išgirsti istorijų.
Tabariškių Šv. Arkangelo Mykolo Bažnyčia
Lietuvoje ir už jos ribų žinoma liaudies menininkė Ana Krepštul (1932-2007) visą gyvenimą praleido gimtajame Tabariškių kaime. Nuo vaikystės dėl ligos ji negalėjo vaikščioti. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dailininkė nesikėlė iš lovos. Dievas jai pagailėjo sveikatos, bet apdovanojo talentu. Nepaisant ligos dailininkė savamokslė nutapė per 3,5 tūkstančio paveikslų. Tai viena seniausių bažnyčių Šalčininkų rajono teritorijoje. 1770 metais bažnyčią pastatė Lietuvos raštininkas Mykolas Skarbek-Važinskis. Šalia bažnyčios jis apgyvendino senosios regulos karmelitus, kurie rūpinosi parapijos mokykla, ligonine ir 1809 m. prie vienuolyno įsteigta vargšų prieglauda.
Bažnyčioje iš karmelitų laikų išliko šoninių navų altoriai, puošti medžio drožiniais ir manieringomis figūromis, vertingos molbertinės tapybos: A. Važinskio portretas, Šv. Onos su Šv. Juozapu ir Šv. Joakimu paveikslas bei Kristaus su nendre paveikslas. Yra ir savitų barokinių formų relikvijorių, liturginių indų, nešiojamųjų altorėlių, XIX a.
Akmenynės Šv. Kūdikėlio Jėzaus Bažnyčia
Pastatyta 1928 m. Pamaldos laikomos lenkų kalba. Priklauso Turgelių Švč. M.
Šalčininkai
Rajono centras - Šalčininkai - miestas, esantis 45 km. nuo Vilniaus, kuriame dabar gyvena 7000 gyventojų. Miestas įsikūręs prie Šalčios upės, nuo kurios ir gavo pavadinimą. Pirmą kartą Šalčininkų vardas minimas nuo XIII a. istoriniuose kryžiuočių šaltiniuose, kur vietovė vadinama „Salsininken“ arba „Saletzniken“. Nuo XIV a. gyvenvietė priklausė Glebavičiams, vėliau Šalčininkus valdė didikai Chodkevičiai, o 1823 m. Pagrindinė miesto aikštė puošia poeto Adomo Mickevičiaus paminklas. Jo autorius Bronius Vyšniauskas. Paminklas pastatytas 1998 metais minint 200-ąsias poeto gimimo metines. 1998 m. gruodį paminklas buvo iškilmingai atidengtas Savivaldybės aikštėje. Pustrečio metro aukščio bronzinė skulptūra stovi ant balto pjedestalo, simbolizuojančio vaivorykštę. Joje įrašyta paskutinė A.
Vagnerių Dvaras
Svarbiausias Šalčininkų miesto kultūros paveldo objektas. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams. 1880 metais Vitoldas Vagneris pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais. Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu. Į Vagnerių ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos. Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio verta taip vadinama „auksinė salė“.
Gražiausios Sodybos Konkurse
Gražiausių sodybų žemėlapis kasmet plečiasi - konkursas „Gražiausia sodyba“ atranda vis naujas išpuoselėtas gyventojų namų valdas. Per 20 metų konkursas „Gražiausia sodyba“ neišsisėmė, o įgijo naujų spalvų ir žengia koja kojon su laiku. Jis visą laiką jaunas ir šiuolaikiškas. Konkurso dalyviai demonstruoja meilę savo namams ir kraštovaizdžiui, o taip pat begalinį darbštumą.
„Geras pavyzdys užkrečiamas ir du dešimtmečius organizuojamas konkursas „Gražiausia sodyba“ yra puikus pavyzdys. Tai savotiška gerosios kaimynystės praktika, kai kaimynai tvarkosi savo valdose, ieško individualumo ir pritaiko sumanymus pagal savo galimybes ir poreikius. Džiugu matyti, kad kartu su savo valdomis gyventojai puoselėja ir teritorijų prieigas, prižiūri bendrus įvažiavimus, keliukus, sodina augalus. Taip kuriama viso rajono gerovė“, - sako Žemės ūkio skyriaus vedėjas ir konkurso vertinimo komisijos pirmininkas Stanislavas Lebedis.
Liepos 8-9 dienomis vertinimo komisija aplankė konkursui pateiktas 25 kaimo ir miesto sodybas. Apsilankymų metu apžiūrėtos sodybų teritorijos ir vertinta bendra tvarka, augalų įvairovė ir puoselėjimas, vejos ir takų būklė, daržininkavimo ir ūkininkavimo tradicija, poilsio zonų originalumas ir individualumas. Bendraudami su gyventojais vertinimo komisijos nariai išgirdo be galo daug įdomių pasakojimų apie sodybos kūrimo koncepciją ir jos įgyvendinimo etapus, augalų pasirinkimą ir vandens telkinių komponavimą. Daugeliu atveju, tai ne vienų metų darbas, ir ne vieno žmogaus, o visų šeimos narių - šeimininkų, jų vaikų, anūkų ir tėvų.
Pavyzdžiui, sodybos šeimininkė Irena Požarickaja (Jančiūnai) atskleidė, kad savo namų teritorijos gražinimą organizuoja taip, kad ji iš skirtingų rakursų būtų patraukli. Jolanta Kolomyckaja (Dainava) savo namų aplinkos gražinimui pasirinkusi egzotiškos išvaizdos jukas, subtiliai įkomponuotas į mūsų kraštovaizdį. Aleksandros Uždavinienės (Baltoji Vokė) namų valdos teritorijoje šalia pušyno puikiai auga tradicinis sodas, šalia Helenos Juchnevič (Didžiųjų Zubiškių k.,) namų išsaugota senosios sodybos dvasia, Galinos Pileckajos sodyba (Badžiulių k.) - vaikystės prisiminimų močiutės namai, kuriuose kvepia uogiene ir blynais, o Jolanta Voroneckaja (Šalčininkai) stebina kaimynus keliais šimtais auginamų rožių! Gražinos Jagelienės (Daulėnai) namų patvorį puošia tradicinės viendienės, Liucija Voitechovič (Rudnia, Gerviškių sen.) savo sodyboje puoselėja puošnias surfinijas.
Kaimo ir miesto sodybų šeimininkai vėl nustebino originaliais ir jaukiais poilsio zonų sprendimais, vaikų žaidimo kampeliais, pavėsinėmis, pirtimis. Spektras labai įvairus - nuo tradicinių kaimo pasirinkimų iki visiškai urbanizuoto stiliaus. Dėmesys taip pat skiriamas atsakingam lietaus vandens surinkimui ir panaudojimui, o taip pat žolės kompostavimui ir malkų sandėliavimui. Komisijos narius taip pat nustebino išpuoselėti daržai ir šiltnamiai, auginamų uogų ir vaisių įvairovė. Prie populiarių šilauogių ir braškių sodybose atgimsta raudonieji serbentai - tradicinės mūsų kaimų uogos. Sodybų šeimininkai pažymi, kad didelį dėmesį skiria ekologiškų daržovių ir vaisių auginimui, jie taip pat nevengia laikyti vištų ir netgi avių.
Šiuolaikinė sodyba nebijo ir mus supančių technologijų. Galima drąsiai teigti, kad šių metų konkurso „Gražiausia sodyba“ dalyviai - darbštūs žmonės, kurie kasdien puoselėja savo namų aplinką su didžiule meile, o taip pat dalijasi grožiu su kaimynais ir praeiviais. Kiekvienas gėlynas, takelis arba daržas liudija apie įdėtas pastangas. Sodybos vertinamos dviejose - kaimo ir miesto - kategorijose.
tags: #sodyba #salcininku #raj