Viljamo Šekspyro tragedija „Hamletas“ laikoma vienu įtakingiausių Rytų ir Vakarų literatūros kūrinių. Šis renesanso epochos darbas, sudėtingas dėl savo filosofinio turinio, atspindi gilias moralines ir etines dilemas. Kūrinys pasakojamas per princą Hamletą, kuris įsivėlęs į keršto ciklą, bando rasti teisingumą ir reiškia fundamentalų būties klausimą: „Būti ar nebūti?“.
„Hamletas“ skirtas ne tik politinėms ir socialinėms temoms nagrinėti, bet ir asmeniniam žmogaus vidiniam pasauliui analizuoti. Tragedijoje svarstoma apie išdavystę, norą ir neviltį, apie laisvą valią prieš likimą. Viljamo Šekspyro talentas plėtoti gilią psichologinę charakterizaciją ir individualumą suteikia „Hamletui“ universalumą, leidžiantį šią dramos interpretuoti įvairiais istoriniais ir kultūriniais laikotarpiais.
Viljamo Šekspyro tragedija „Hamletas” laikoma viena iš ilgiausių jo pjesių, sukurta apie 1600 - 1601 metus. Siužetas vystosi Danijos karalystėje, ypač Kronborgo pilyje, esančioje Helsingiore. Drama pasižymi sudėtinga struktūra su daugybe siužetinių linijų ir konfliktų. „Hamletas” yra vadinama filosofinio pobūdžio drama, kuri keliami egzistenciniai klausimai, toki kaip pirminis monologas „būti ar nebūti”.
Spektaklio "Hamletas" scena
Hamleto asmenybės bruožai
Filosofiškumas ir mąslumas
Hamletas - tai nepaprastai komplikuota asmenybė. Pirmiausia, jis yra filosofiškas, visada mąstantis žmogus. Jį ypač traukia sudėtingi klausimai, į kuriuos neįmanoma rasti tikslaus atsakymo. Tokių klausimų pavyzdžių galime rasti jo monologe, trečiojo akto pirmoje scenoje. Hamletas svarsto du tolimesnius veiksmus - „būti” ar „nebūti”.
„Būti” Hamletui reiškia gyventi, stoti į kovą prieš neteisybę ir atkeršyti Klaudijui, galbūt net paaukoti gyvybę keršto tikslui. Tuomet „nebūti” Hamletui reiškia susitaikyti su neteisybe bei nusižudyti. Taigi matome, jog abu pasirinkimai gali baigtis tuo pačiu - mirtimi. Todėl pasirinkimas yra be galo sunkus. Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus būties prasmę.
Įžvalgumas ir atsargumas
Antra Danijos princo savybė - įžvalgumas bei atsargumas. Jis, prieš įvykdydamas kerštą, nori dar kartą įsitikinti, kad Klaudijus kaltas. Vienas svarbiausių Hamleto bruožų - dvasinė kaita. Jis niekada neskuba atlikti veiksmų, o pirmiausia siekia ir bando susivokti situacijoje, suprasti reiškinių priežastis ir esmę.
Neurotiškumas
Hamleto charakteris akivaizdžiai neurotinis: jis nerimastingas.
Kritinė situacija ir jos įtaka Hamleto charakteriui
Tėvo mirtis ir motinos išdavystė
Dramos „Hamletas“ pradžią visi puikiai žinome: Hamletas, jaunasis Danijos princas, po netikėtos tėvo mirties grįžta iš mokslų Vitenbergo universitete į savo šalį ir čia susiduria su itin nemalonia situacija - nepraėjus nė dviem mėnesiams po vyro mirties, karalienė, Hamleto motina, išteka už naujojo karaliaus - savo vyro brolio Klaudijaus, Hamleto dėdės. Hamletas tai traktuoja kaip išdavystę.
Žmogaus, ypač šeimos nario, mirtis visada sukrečia, ankstesni tarpusavio ryšiai nutrūksta, kiekvienam šeimos nariui tenka juos kurti iš naujo, persiskirstyti socialinius ir psichologinius vaidmenis. Natūralu, kad mirusysis idealizuojamas - tad ir Hamletas apie tėvą (ne karalių!) kalba tik gražiausius dalykus, nors dvariškiai senąjį Hamletą charakterizuoja jau kitaip - jie vertina jo, kaip karaliaus, ypatybes.
Hamletas nekalba apie tėvą, kaip karalių, jam svarbesnė šeima, tėvo ir motinos tarpusavio ryšys - būtent jį jaunuolis idealizuoja ir hiperbolizuoja. Kai žmogui sunku, jis pirmiausia atsiremia į šeimą. Mirus tėvui, dvasine atrama Hamletui turėtų būti motina - artimiausias šeimos narys, tačiau ji išteka už naujojo karaliaus.
Taigi - kokį Hamleto charakterį išryškina minėtoji kritinė situacija - tėvo mirtis?
Socialiniai vaidmenys ir kaukė
Hamletas nėra eilinis Danijos karalystės gyventojas, jis - princas. Tai kartu ir privilegija, ir našta. Saistomas daugybės vaidmenų (princo, sūnaus, vyro), Hamletas ir labai norėdamas negali būti savimi, negali išgyventi to, ką natūraliai jaučia, viskas nustumiamą ir tarsi užrakinama pasąmonėje.
Kaip matome, Hamletas tiesiog spraudžiamas į tam tikro stereotipo rėmus - jam nurodoma, kaip princas privalo gedėti, kaip jausti, kaip mąstyti, net kaip tikėti. Hamletui tai nėra priimtina, į savo asmenybę jis dabar negali integruoti to, kas Jungo psichologijoje vadinama Kauke (Persona). Kaukė yra asmenybės dalis, aiškinanti prisitaikymą prie visuomenės. Tai dirbtinis, neidentiškas individualumui statusas, reglamentuojantis asmens vietą sociume. Kaukė palengvina visuomenės narių bendravimą, pašalina konfliktines situacijas, tačiau situacija tampa sudėtingesnė, kai individas atsisako jam netinkančios ar nepatinkančios Kaukės - tokiu atveju sociumas jam tampa priešiškas. Be abejo, tokia situacija, kai žmogus kitų priimamas tik kaip socialinis vaidmuo, kaip Kaukė, yra nepalanki stresui išgyventi.
Šmėklos įtaka ir keršto troškimas
Labai svarbus žmogaus psichikos elementas yra Šešėlis (Schatten) - tai kita, nepažintoji, nustumtoji mūsų asmenybės pusė, „tamsusis brolis“. Šešėliu ji vadinama todėl, kad glūdi individualioje pasąmonėje, yra neskaidri, neaiškių ribų ir formų. Hamleto susitikimą su tėvo Šmėkla taip pat galime vadinti susitikimu su savuoju Šešėliu.
Hamletas mokosi Vitenbergo universitete - renesanso, reformacijos ir humanistinių idėjų sklaidos centre. Idėjos apie pasitikėjimą žmogumi, jo protu ir galimybėmis, be abejo, paveikę jaunuolį, tad jam sunku dabar ne tik pažinti tamsiąją - žemąją, nuodėmingąją - žmogaus pusę, bet ir kovoti prieš ją. Iš pradžių Hamletas, įžeistas motinos „išdavystės“ - santuokos su naujuoju karaliumi Klaudijumi, - visą pyktį nukreipia į save ir net svajoja apie savižudybę.
Be to, Hamletas „atsisako“ matyti pasaulio ženklus, paklusti intuicijai, sakančiai, jog už asmeninių nuoskaudų fasado glūdi kur kas rūstesnė tiesa - tiesa apie daugelio žmonių nuodėmingumą, paklusimą ir tarnavimą žemiausiesiems poreikiams ir instinktams.
Beje, Šmėkla, kaip Hamleto asmenybės Šešėlis, iš tikrųjų kaltę mato ne tą, jog buvo užimtas sostas, jog šalis dabar neteisėtai ir gal neteisingai valdoma, o tą, kad buvo „pasisavinta“ karalienė. Kad ir kaip nesinorėtų, tenka konstatuoti, kad Šmėkla kalba kaip eilinis išdavystės įžeistas, įskaudintas ir net įsiutintas vyras: jis paniekinamai kalba apie konkurentą, pabrėžia savo pranašumą. Jei tai ne vidinis Hamleto balsas, ne Šešėlis, o tiesiog atskira figūra - karaliaus šmėkla, kodėl jo kalboje nėra nė mažiausios užuominos apie valstybės valdymą, valstybės likimą?
Ryšys su motina yra prigimtinis. Akivaizdu, kad Hamletui, kaip dažnam skausmo dėl netekties apakintam jaunuoliui, tampa būtinybe nuoskaudą išlieti, o tam reikia preteksto. Deja, bet taip būna dažnai, kai žmogus supainioja pretekstą ir tikrąją priežastį. Šmėklos žodžiai šiuo atveju ir yra tas pretekstas keršyti, nors iš tikrųjų tai tik Hamleto neįsisąmonintas troškimas, vidinis balsas.
Vaiko ego dominavimas
Bet kurioje gyvenimo situacijoje labai svarbu pažinti save, suprasti, kurios tavo asmenybės dalys ar kurios Kaukės imasi veikti. Įprasta žmogaus psichikoje išskirti tris dalis: tėvo ego, suaugusiojo ego ir vaiko ego. Bendraudamas su kitu (psichologijoje tai vadinama transakcija) ar tiesiog veikdamas, žmogus operuoja tik viena iš trijų ego būsenų, ją lengviausia nustatyti iš žmogaus kalbos - žodžių ir garsų - bei veiksmų.
Hamleto atveju problema ta, kad tikroji jo asmenybė, tikrasis „aš“, galbūt suaugusiojo ego, negali veikti, gali tik stebėti, o veikia vaikiškasis ego. Vidinis konfliktas, vidiniai dialogai ir tai, ką psichologai vadina galvoje skambančiais balsais, šioje situacijoje yra neišvengiamas dalykas, juo labiau, kad ir kiti Hamletą supantys asmenys apsimeta, maskuoja savo ego.
Humanizmo idealų žlugimas
Šekspyro drama „Hamletas“ parašyta 1601 m., kai tikėjimas renesanso epochos iškeltais idealais, ypač humanizmu, pamažu blėso. Tai matome ne tik iš Hamleto žlugusio tikėjimo žmogumi, bet ir paties herojaus savotiškos degradacijos - jo veiksmų rezultatai rodo, kad teoriniai humanizmo pagrindai, gauti Vitenbergo universitete, netapo gyvenimo norma, greičiau - tuščiu žodžių skambesiu, nepagrįsta teorija. Hamlete, kaip žmoguje, triumfuoja prigimtis, o ji labai prieštaringa, ir jokia kultūra nepajėgi jos įveikti.
Keršto aklumas ir tragiškos pasekmės
Ir jeigu panagrinėsime visą dramą, pamatysime, kad Hamletas, apsėstas keršto, peržengia visas ribas - jis griauna ir žudo, nejausdamas už tai jokios atsakomybės. O ką Hamletas savo kerštu pasiekė sukūrė? Nieko! Ar jis pataisė „išgverusią gadynę“?
Oskaro Koršunovo "Hamletas": naujas požiūris į klasiką
Režisierius Oskaras Koršunovas yra pastatęs spektaklį „Hamletas“, kuris sulaukė didelio pripažinimo ir tapo svarbiu įvykiu Lietuvos teatro istorijoje. Šis spektaklis išsiskyrė moderniu požiūriu į klasikinę pjesę ir giliu psichologiniu veikėjų atskleidimu.
Aktorius Darius Meškauskas, atlikęs Hamleto vaidmenį O. Koršunovo spektaklyje, teigia, kad šis vaidmuo jam tapo lūžio tašku karjeroje. Jis pabrėžia, kad „Hamletas“ jam atvėrė naują egzistavimo scenoje lygmenį, pakeitė vertybes ir filosofinius dėsnius.
Oskaro Koršunovo "Hamletas"
Pasak D. Meškausko, O. Koršunovo spektaklis, kartu su „Žuvėdra“ ir „Dugne“, pradėjo naują režisieriaus kūrybos etapą, kuriame tikslu tapo būtinybė atsigręžti į save patį. Aktorius teigia, kad kiekvienas meno kūrinys turi būti asmeniškas, kitaip žiūrovas nepajus energijos.
Žiūrovams kone labiausiai įsiminė pjesės pradžia grimo kambaryje prieš veidrodžius. Tai yra švaraus lapo fenomenas. Žiūrėdamas į veidrodį turi visiškai apsivalyti. Pjesėje klausimą „kas tu esi?“ Horacijus užduoda šmėklai. Taip šmėklos ieškoma savyje. Viskas yra tavyje, bet turi pradėti švarus, nuo nulio. Žiūrėdamas į save, būdamas akistatoje su savimi, turi iškelti tuos demonus, kurie yra tavyje. Ta scena baigiasi tuo, kad mes patys išsigąstame savęs. Ten, grimo kambaryje, ir prasideda aktoriaus transformacija, tapimas kitu. Šis spektaklis yra apie teatrą.
Darius Meškauskas teigia, kad Hamleto tėvas gyveno vikingų visuomenėje, rėmėsi vikingų taisyklėmis. Jis atlieka keršto funkciją, sukelia Hamleto keršto jausmą. Varomąja jėga tampa kerštas. Šmėkla Hamletui įsako su Gertrūda pasielgti taip, kad ji neišlaikytų savo sielvarto, savo kaltės. Kalbama apie dvasines kančias, sieloje atsirandantį pragarą.
Pagrindinė šmėklos kančia kyla dėl to, kad jis per anksti išėjo iš šio pasaulio dar neatpirkęs savo nuodėmių, nesuspėjęs susitaikyti su savo gyvenimu, todėl dabar dega pragare. Tuo tarpu Hamletą veikia trauma - jo tėvas nužudytas, motina išteka už dėdės - ir neteisybės jausmas. Jis yra nusivylęs moterimi, kuri turėtų būti jo motina ir mylimoji. Tokioje situacijoje nebelieka prasmės viską tęsti. Iškyla savižudybės klausimas.
Mūsų spektaklyje yra du „būti ar nebūti“ monologai. Pirmas monologas - analitinis; tai - savižudžio monologas, bet jame kalbama apie kompromisą. „Būti“ reiškia buvimą su visa šia kompanija, kuri mūsų spektaklyje stovi jam už nugaros - su motina, dėde, visu dvaru, melu ir neteisybe. „Būti“ - tai būti kompromise. Jo išvada yra tokia, kad „būti“ reiškia nebijoti nebūti. Jis sako: „Kam reikia bijoti to, ko mes nežinom“?
D. Meškauskas teigia, kad „Pelėkautai“ susiję su virtualiuoju pasauliu. Mes gyvename virtualiame pasaulyje, o ne realiame. Gyvename santykių su pasauliu ir savimi komplekse, o mūsų santykis yra virtualus. Spektaklis yra apie tai, ar teatras gali daryti įtaką visuomenei. Aš manau, kad teatras gali daryti įtaką tik tol, kol kelia klausimus, į kuriuos neduoda atsakymo. Atsakyti į juos turi žiūrovas. Analizuodami tam tikrą pjesę mes netgi galime numatyti ateitį. Nes ateitį modeliuoja mintis, nors ji materializuojasi tik vėliau.
Vienoje mizanscenoje kalbėdamas apie pasaulį rodau sau į galvą. Pasaulis yra galvoje. Traumą teatras diagnozuoja, bet tikrovės kontroliuoti jis negali. Žmogų keičia jo asmeninė valia, pasiryžimas. Viskas vėl prasideda nuo švaraus lapo, nulinės temperatūros, kai vanduo nei tirpsta, nei šąla. Nuo jos atsispiri ir pradedi kurti. Tokioje naujoje pradžioje atsiduria „Hamletas“, kunigaikštis Myškinas, Jėzus Kristus, Žana d’Ark.
D. Meškauskas mano, kad Shakespeare’as pjeses rašė laboratoriniu būdu, kaip mes jas repetavome. Vienas žmogus savyje tiek informacijos sutalpinti nebūtų pajėgus.
HAMLETAS BŪTI AR NEBŪTI – Šekspyro paaiškinimas IŠSAMIOS ANALIZĖS ANALIZĖJE
Apie „Hamleto“ aktorius buvo kalbama ne tik taip, kad tai - ne tik subrendęs ir profesionalus ansamblis, bet ir taip, kad jie atstovauja kartai, kuri pradėjo senti dar nesubrendusi. Man, o galbūt ir kitiems, „Hamletas“ siejasi su gyvenimo lūžiu. Kai esi trisdešimties ar keturiasdešimties, ateina toks amžiaus tarpsnis, kai įvyksta reali akistata su savimi, kai tampi subrendęs, nebe kaupi informaciją, o imi su kitais dalintis savo pasaulio vizija, modeliu. Galima kalbėti apie savęs suvokimą. Toks buvo mūsų amžiaus tarpsnis. Gal kalti hormonai?
Mūsų spektaklio matrica buvo tokia universali, kad ji buvo atpažįstama visose kultūrose. Kinijoje žiūrovai viską suprato ir reagavo tose pačiose vietose, kaip ir kitur.
D. Meškauskas prisimena „Hamletą“ Romoje, Teatro di Argentina teatre, su tais visais auksiniais balkonais, freskomis virš galvos, kai į sceną atlėkė Roberto Benigni ir ėmė šaukti troppo bello. O juk tuomet Italija buvo Nekrošiaus zona, visi jie buvo susižavėję Eimunto Nekrošiaus teatrine kalba. O tada jie pamatė visai kitokį spektaklį, ir jis juos irgi paveikė. Po tų gastrolių aš pagalvojau, kad nieko nebebijau. Įtampa prieš žiūrovus labai sumažėjo. Ko čia bijoti, jei mes įveikėme tą dviejų tūkstančių metų amžiaus miestą? O vaidinti visada reikia elitiniam žiūrovui - pasodinti į žiūrovo kėdę patį Shakespeare’ą ir vaidinti jam. Tuomet visi scenoje atras sau atspindį.