Šįkart keliaujame į atokų Kėdainių rajono kampelį - Krakių seniūnijoje esantį nedidelį Rukų kaimelį. O šis kaimelis tikrai išskirtinis: jo viduryje tyvuliuoja didžiulis ežeras, o šalia išsidėsčiusios sodybos - tikras rojaus kampelis. Šiame kaime gyvena ne tik garbaus amžiaus žmonės, bet atsikrausto ir jaunimas.
Į Rukų kaimą važiuojame asfaltuotu keliu. Taip, taip, iki pat atokaus nedidelio kaimelio veda asfaltuotas kelias. Eismas nėra didelis - mus aplenkia vos viena mašina ir keli traktoriai. Aplinkui matosi neaprėpiami laukai, jaučiama ore tvyranti ramybė. Kur ne kur pamatome dirbtinę jūrą - užlietus didelius laukų plotus, kurie pučiant labai stipriam vėjui stipriai banguoja ir atrodo tarsi jūra. Po 27 kilometrų kelionės išvystame Rukų kaimą žyminti ženklą. Atvykome.
Vietiniai gyventojai ir naujakuriai dalijasi savo įspūdžiais apie gyvenimą šiame ramiame kampelyje.
Naujakurės Virginos Istorija: Ramybės Paieškos
Tik įvažiavę į kaimą pamatome sodybą, kurios kieme stovi arklys, traukiantis vežimą. Jame sėdi du žmonės - vyras su pačia. Labai išradingai sugalvota. Netrukus pamačiusi mus kieman išeina iš šitos kompozicijos savininkė. „Mėgstu aš tokius dalykus, mėgstu megzti, konstruoti. Štai ant namo sienos voras kabo didžiulis, o šitą arkliuką ruošiuosi šiemet perdaryti. Pavargo per tiek laiko, jau atrodo ne kaip. Šiaip tai aš esu naujakurė šiame kaime, atsikrausčiau prieš gerus metus. Anksčiau gyvenau Lenkijos pasienyje, bet nusprendžiau atsikraustyti čia, ir po truputį kuriuosi“, - kalbėjo į lauką išėjusį Rukų kaimo naujakurė Virgina.
Moteris teigia, kad jis sulauksi pensinio amžiaus nori ramybės, ji norėjo pabėgti nuo visko ir ramiai gyventi. „Ramų gyvenimą man pavyko rasti čia, Rukuose. Čia gyvena viena mano giminaitė, taip pat bendrauju su kaimynėmis močiutėmis. Labiausiai patinka ramus gyvenimas kaime, kur nereikia skubėti ir lėkti, kur tvyro ramybė. Čia ramu ir gera. Jau baigiu įsikurti, apšiltinau namelio vidų, viską įrengiau. Dabar trūksta tik išorės apdailos. Nėra pinigėlių viskam iškart pasidaryti, tai viską darau iš lėto, viena, kiek tik galiu. Esu jau pensinio amžiaus, tad nelabai ką ir galiu. Bet kiek turiu, tiek man užtenka. Gyvenimu nesiskundžiu“, - porina geros nuotaikos neprarandanti įdomaus vardo savininkė.
Lijanos Sodyba: Unikalus Rūsys ir Erdvi Pavėsinė
Važiuojame toliau. Mūsų akį patraukia dešinėje kelio pusėje stūksanti renovuojama sodyba. Patraukia ne gražus pastatas, o statiniai šalia jo - senovinis milžiniškas rūsys, ir didžiulė nendrėmis dengta pavėsinė. Čia turi gyventi ypatingi žmonės, važiuojam. „Gyvename Rukuose jau 26-erius metus. Ir kitur savo gyvenimo neįsivaizduojame. Žinoma, tenka pavargti, nes kaimelis atokus. Štai mano vyras dirba Kėdainiuose, tad kasdien turi suvažinėti daugiau nei pusšimtį kilometrų, o degalai brangūs, ir kelionė juk nelengva, ypač, kai važinėji kasdien. Bėda tik atstumas, o šiaip kaimas labai ramus, gera čia gyventi, tikrai niekur kraustytis nežadame. Atvirkščiai, kuriamės, statomės, planuojame“, - dėsto Rukų gyventoja Lijana.
Nors Lijana nelinkusi girtis, bet jos kieme stūksantis rūsys yra bene vienintelis toks Lietuvoje. Didžiulis rūsys naudojamas iki šiol - ten sukrautos daržo gėrybės ir šeimininkės turtai - įvairios uogienės. „Kasėme prieš daugel metų tvenkinį. Liko daug žemių, tai ir nusprendėme įrengti rūsį. Buvo čia pravažiavę vieni, kiti žmonės irgi stebėjosi tuo rūsiu. Kažkas sakė, kad vienintelis toks Lietuvoje. Čia bunkeris, tikra slėptuvė. Na, o mes jį naudojame pagal paskirtį, kaip ir visi žmonės. Tik, kad praeivių akis jis labai traukia, bet tai tegul žiūri, juk negaila“, - šypsosi gerai nusiteikusi moteris.
Lijanos kieme įspūdingas ne tik bunkeriu pramintas rūsys, bet ir didžiulė nendrėmis dengta pavėsinė. „Kažkaip norėjome turėti pavėsinę. Ir vis galvojau kokio dydžio ji bus. Vis dėlto tris vaikus užauginau, tai galvoju, jei dar jų šeimos atvyks, tai labai didelės reikės. Tai ir pastatėme. Išėjo labai didelė, didžiulė. Bet labai patogi. Visi vasarą ieško pavėsio ir čia randa. Anūkas čia su dviračiu važinėja, jam pavėsis ir vietos yra kur pavažinėti. Mums vasarą pasėdėti čia irgi patinka. Tiesa, darbo buvo daug. Dirbome ir aš, ir vyras, ir giminaičiai. O dabar visi džiaugiamės šiuo kūriniu“, - paaiškina moteris.
Lijana teigia, kad kol kas sodyboje jokio grožio nėra - visas grožis atsiskleidžia vasarą, kuomet ima žydėti gėlės. „Vasarą čia tikrai būna labai gražu, o dabar mums viskas atrodo įprasta, o jums gražu. Mums tikras galvos skausmas, kaip baigti namą susitvarkyti, visiškai atnaujinti. Bet po truputį, su šeimos pagalba viską padarysime. Viskas įmanoma, tik netingėti reikia“, - dėsto Lijana.
Moteris ilgą laiką dirbo buhaltere vietos ūkyje, o darbo nelikus, gardesnio kąsnelio nusprendė ieškoti užsienyje. Tačiau išvyksta tik trumpam, be sodybos ir šeimos irgi būti sunku. „Išvažiuoju į Vokietiją, užsidirbu ir grįžtu. Reikia važiuoti, nes čia, kaime, darbo nėra. Be to, ten ir atlygis kitoks. Bet šio krašto nežadame palikti. Čia mums gera ir ramu, čia mūsų namai“, - apibendrina moteris.
Rukų Ežeras ir Jo Apylinkės
Vykstame toliau, kol pamatome garsųjį Rukų ežerą. Greta jo - gražiai įrengta sodyba. Bandome eiti pasisveikinti, tačiau randame tik užrakintus kiemo vartus. Visgi per tvorą matyti, kad sodyba sutvarkyta labai gražiai. Čia gyvena žmonės, mėgstantys tvarką. Sodyba tikra, kaimiška tokia, su naujų laikų elementais. Ir dar ant ežero kranto - tikras rojaus kampelis.
Prie ežero stovi paminklas - kryžius, skirtas išėjusiems kaimo žmonėms atminti. Kryžius, matosi, pastatytas visai neseniai. Kokia nuostabi idėja, pirmąkart matome paminklą, skirtą pagerbti būtent kaimo žmones. Labai graži ir prasminga idėja. Dešimt balų, rukiečiai!.
Važiuojame Ežero gatve, kuri veda palei didžiulį Rukų ežerą. Ežeras priklauso Krakių žemės ūkio bendrovei, apie tai įspėja ženklai. Prašalaičiai įspėjami, kad žvejoti ir maudyti be leidimo čia draudžiama. Gana keista, kad draudžiama, na, bet savame kaime, savos ir taisyklės. Gal brakonierių labai bijoma? Na, o visų karosų žvejys mėgėjas tikrai neišgaudys. Manau, reikėtų į tai žvelgti truputį paprasčiau.
Ežero gatvė - tikras rojus, mat čia visos sodybos stovi ant ežero kranto. Čia įspūdingi vaizdai, įspūdinga gamta. Kiekviena sodyba turi savo priėjimą prie ežero, lieptelį. Neretai kur stovi ir laivelis. Vienoje sodyboje išvystame didžiulį laivą - tikrą laivą milžiną. Keliaujame aplankyti, tačiau sodybos durų niekas mums neatidaro. Neatidaro ir dar kitos sodybos durų, ir dar kitos. Tuščia. Žmonių - nė gyvos dvasios.
Galų gale pavyksta rasti trobą, kurioje yra žmonių. Sutinkame kaime jau daugybę metų gyvenančią garbaus amžiaus senjorę Aleksandrą. Moteris prisimena, kad anksčiau kaime knibždėte knibždėjo žmonių, o dabar kaimas labai ištuštėjo. „Ežero gatvėje gyvenamos buvo visos trobos, o dabar tik keletas. Gyvena tik vyresni žmonės. Na, yra viena jauna šeima. O daugiau visi vyresni. Daugiausia žmonės čia atvažiuoja vasarą, pailsėti, pažvejoti. Daug žvejų čia būna. O žiemą lieka vos keli vietiniai. Bet gyvenimas čia ramus, tik ežeras ir ramybė. Ko daugiau žmogui gali reikėti. Mums čia labai gerai“, - dėsto Aleksandra.
Moteris prisimena ir kadaise čia puikiai gyvavusias Rukų fermas, kurios virto griuvėsiais, tapo niekam nereikalingos.
Nors prašalaičiams Rukai tikras rojaus kampelis, vietiniai to neįžvelgia. Gal dėl to, kad jie tiesiog pripratę gyventi šioje nuostabioje vietoje ir jiems viskas įprasta. Tačiau atvykėliui šis kaimas atrodo nuostabiai, kokie vaizdai, kokia gamta! Nuostabus kampelis Kėdainių rajono pašonėje.
Keliauti toliau darosi sunku, palei apgriuvusias buvusias Rukų fermas kelias praktiškai neišvažiuojamas, tačiau nenuleidžiame rankų ir bandome. Turi pavykti, ne tokiais dirvonais važiavome. Juolab, kad kitame ežero krante matome sodybą, iš kurios kyla dūmai, reiškia, ten yra žmonių, kurie galės atskleisti daugiau šios gyvenvietės paslapčių. Šiaip ne taip privažiuojame minėtą sodybą ir kieme sutinkame besidarbuojantį pusamžį vyrą.
„Man labai patinka čia pabūti vasarą, pasidarbuoti, pasikrapštyti. Esu po operacijos, tad gamtos ir gero oro man labai reikia. To čia tikrai netrūksta. Bet tas atstumas... Pats esu kėdainietis, tad važinėti trisdešimt kilometrų į vieną galą iš tiesų yra sunku. Šioje sodyboje gyvena mano uošviai. Jie čia gyvena daugybę metų, tiesa, likusi tik garbaus amžiaus uošvienė. Na, ir mes su žmona apsilankome, atvažiuojame labai dažnai. Auginame vištas, avis. Kitokių gyvulių neauginame, nes uošvienė jau nepajėgtų visko apeiti, o mes taip dažnai neprivažinėsime. Ištisai čia gyventi nenorėčiau, bet karts nuo karto atvažiuoti - tikrai nuostabu“, - porina Steponas.
Sodybų Nuoma: "Rojaus Kampelis" Petriškėse
Atsipalaiduoti, užsimiršti, atgaiva, ramybe, gražiausiais jausmais ir emocijomis užpildytas kampelis paupyje tiek patiems šeimininkams, tiek žmonėms, kurie nori praleisti laiką Pranskevičių sodyboje, yra kupinas ypatingo žavesio. Jei ieškote vietos poilsiui ar šventėms, verta apsvarstyti sodybų nuomą. Pavyzdžiui, pirtis „Rojaus kampelis“ Petriškėse, Jauniūnų sen., Širvintų r. sav., siūlo patogumus iki 25 žmonių su židiniu, virtuve, pirtimi ir dideliu žuvingu tvenkiniu.
Sodybos "Rojaus kampelis" aprašymas:
- Vieta: Petriškės, Jauniūnų sen., Širvintų r. sav. (apie 25 km nuo Vilniaus)
- Talpa: iki 20-25 žmonių
- Patogumai:
- Patalpa su židiniu
- Virtuvė
- Pirtis
- Persirengimo patalpa
- Dušas
- WC
- Didelis miegamasis kambarys su balkonu
- Atskiras nedidelis kambarys
- Laisvalaikis:
- Didelis žuvingas tvenkinys
- Tinklinio aikštelė
- Kubilas (už papildomą kainą, talpina iki 8 asmenų)
- Didelė pavėsinė (talpina iki 40 asmenų)
- Papildoma informacija: Leidžiama atsivežti gyvūnus, nemokama vieta automobiliui.
Štai lentelė, apibendrinanti sodybos "Rojaus kampelis" patogumus ir galimybes:
| Savybė | Aprašymas |
|---|---|
| Vieta | Petriškės, Širvintų raj. |
| Talpa | Iki 25 žmonių |
| Patogumai | Židinys, virtuvė, pirtis, tvenkinys, tinklinio aikštelė, kubilas, pavėsinė |
| Laisvalaikis | Žvejyba, tinklinis, kubilas, šventės pavėsinėje |
| Papildoma informacija | Leidžiama su gyvūnais, nemokamas parkingas |
Pranskevičių Sodyba: Ramybė Prie Upės
Ramybe ir jaukumu alsuojanti vieta prie upės, šalia miško, kur laikas praeina nepastebimai, - taip galima trumpai apibūdinti PRANSKEVIČIŲ šeimos sodybą, esančią Ąžuolyno sodų bendrijoje, netoli Buktos kaimo, Liudvinavo seniūnijoje (Marijampolės sav.). Sodybos šeimininkai - Želsvos pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Laimutė, jos vyras Algimantas ir trys jų dukros - Vanda, Neringa bei Paulina - šią sodybą vadina savo antraisiais namais (nuolat šeima gyvena netoli sodybos esančioje Buktoje). 10 metų savo rankomis kuriama ir tobulinama vieta paupyje iš visiškai apleisto sklypo virto jaukia ir gražia sodyba, kuria džiaugiasi ne tik patys savininkai, bet ir žmonės, nuomojantys ją pobūviams, asmeninėms šventėms.
Daugiau nei prieš dešimt metų vasaros metu įvykęs incidentas prie upės Laimutei ir Algimantui Pranskevičiams buvo kaip postūmis susirasti savo kampelį, kuriame neįvyktų jokių nemalonių įvykių. Tuomet, prieš daugiau nei 10 metų, sutuoktiniai paupyje su draugais leido laisvalaikį, kai netikėtai sulaukė žmonių, kurie pasakė, kad tai yra privati valda, kurioje poilsiauti draudžiama. Tada Algimantui Pranskevičiui kilo mintis, jog reikia susirasti savo kampelį, kuriame galėtų ramiai pailsėti. Žmona tam pritarė. Sklypo paieškos truko neilgai. Rudenį jau buvo rasta tokia vieta. Laimutė, būdama atsargesnė, abejojo, ar verta pirkti sklypą, kuris daug metų nebuvo tvarkomas bei prižiūrimas: jo atgaivinimui prireiksią be galo daug pastangų, noro ir darbo. Tačiau Algimanto spontaniškumas ir tvirta nuomonė paėmė viršų. Jis iš karto apsisprendė, jog savo sodybą nori turėti būtent toje vietoje. Ji, toji vieta, nors ir apleista, kažkuo ypač traukė. Ir ne be reikalo. Vos tik Pranskevičiai nusipirko žemės sklypą, arba, kaip sako Laimutė Pranskevičienė, šiukšlyną-krūmyną, į tą paupio kampelį atsivežė savo draugus, giminaičius. Keista, tačiau palaikymo nesulaukė. Visi sakė, jog toje vietoje jau neįmanoma nieko padaryti, kad Pranskevičiai užsikrovė bėdą ant savo pečių, kuria anksčiau ar vėliau teks atsikratyti. Tačiau šeima buvo lyg stiprus kumštis ir nepasidavė artimųjų žodžiams.
Paskatinimo nesulaukę, Pranskevičiai kartu su savo dviem tada dar mažomis dukromis nuo ankstyvo pavasario stvėrė savo rankomis tvarkyti apleistą vietą. Pamažu pradėjo ryškėti visas grožis: buvo išnaikinti nereikalingi krūmai, nukirsti seni medžiai, pasėta žolė ir pradėtas statyti namas. Taip pat buvo sodinamos eglaitės, kiti visžaliai augalai. Draugai, giminaičiai po kurio laiko vėl susirinko toje pačioje vietoje. Visame sodybos kūrimo procese didelę reikšmę turėjo Algimanto spontaniškumas. Vos tik kilusią idėją vyras turi įgyvendyti čia ir dabar (o Laimutė linkusi viską apsvarstyti). Algimanto spontaniškumas pasireiškė ne vien tada, kai pirko sklypą, bet ir tuo metu, kai kilo idėja nuomoti jau išpuoselėtą sodybą.
…O paskui atsirado draugų draugai. Taip plėtėsi tas ratas, o mintys apie sodybos išnuomojimą virto verslu. Pranskevičiai išsipirko verslo liudijimą, tačiau niekada niekur nesireklamavo - viskas vyko savaime. Vis daugiau žmoinių norėjo pailsėti ir gerai praleisti laiką Pranskevičių sodyboje, mat čia dvelkiančią gerą aurą, ramybę, jaukumą ir šilumą pajusdavo ne vien šeimininkai… Kai verslas ėmė įsisukti, reikėjo visus darbus sodyboje atlikti ne vien dėl savęs, savo šeimos, bet ir dėl klientų, atsižvelgiant į jų norus bei pastabas. Viena iš tų pastabų - pastate per mažai vietos. Tada Algimantas, ir vėl pasitelkęs savo spontaniškumą, ėmė statyti priestatą.
…Sodyboje vyksta nuolatinis tobulinimas. Algimantas daugiausia užsiima statybos darbais, o Laimutė - gėlynais. Taip pat namų ruošoje nepakeičiamos pagalbininkės yra dukros, kurioms šis kampelis yra toks pats mielas kaip ir tėvams. Visi medeliai, kiekviena gėlė ir krūmas turi savo kilmės ir augimo istoriją. ,,Šį medelį man padovanojo ketvirtokai, tas rožes parvežė draugai - nuomininkai iš užsienio, štai tas tujas pasisodinau iš daugybės sėklų, tačiau išliko tik stipriausios“, - nenuilsdama pasakoja sodybos šeimininkė ir savo kampelio sodininkė Laimutė. Ypatingą istoriją turi akacijos medis, kurį Laimutei padovanojo jos auklėtiniai išeidami į penktą klasę. Medis, iš pradžių gražiai augęs ir vešliai skleidęs lapus, pradėjo merdėti. Laimutė jį persodino, prižiūrėjo ir… iš vieno medžio stiebelio pradėjo dygti daugiau. Kai medelis visiškai atsigavo, o stiebų buvo labai daug, Laimutė suskaičiavo ir štai!
Viskas, ką galima pamatyti Pranskevičių sodyboje, yra sukurta jų pačių rankomis, sugalvota jų pačių galvomis. Jie yra patys sau dizaineriai, projektuotojai ir darbininkai. Idėjų atsiradimas ir jų įgyvendinimas vyko palaipsniui. Vos tik pamatę menkiausią nepatogumą, Pranskevičiai tuoj pat ima dėti pastangas, kad jo neliktų. Žiemą atėjo mintis, jog reikia padaryti vaikams žaidimų vietą. Pavasarį kampelis vaikams jau buvo įrengtas. Laimutė svarstė apie mintį, jog reikia padaryti takelius su medžiu tarp akmenų. Svarbiausiai yra tai, kad visa šaima ranka rankon dirba ir deda visą širdį į vietą, kurią dabar gali pavadinti savo antraisiais namais. Pranskevičiai pasakoja, kad net ir darbai savo sodyboje nevargina. Atvirkščiai: atsipalaiduoji, užsimiršti. Taigi ten net buitis yra kaip poilsis. Atgaiva, ramybe, gražiausiais jausmais ir emocijomis užpildytas kampelis paupyje tiek patiems šeimininkams, tiek žmonėms, kurie nori praleisti laiką Pranskevičių sodyboje, yra kupinas ypatingo žavesio.
Nr. 29(33), 2013 m.
Algio ir Danutės Granauskų Sodyba: Grožis Kiekviename Žingsnyje
Dažnai Kėdainių rajono gyventoja Rasa Juknelė Algio ir Danutės Granauskų kuriamą grožį stebėjo kone kasdien važinėdama į darbą Kėdainių pramonės rajone, o moters svajonė buvo nueiti ir iš arčiau pažiūrėti, prisiliesti prie šio gamtos kampelio.
„Išdrįsk prieiti prie žmogaus ir nustebsi, kiek daug emocijų jis gali tau padovanoti…Trejus metus kasdien pakeliui į darbą, visais metų laikais nenustojau žavėtis vienu grioveliu šalia kelio. Supratau, kad taip puoselėti aplinką ir mylėti gėles gali tik ypatingi žmonės“, - mintis dėstė moteris.
Šiluma į širdį R. Juknelė atviravo, jog apsilankymas, atrodo, paprastame, tačiau kartu ir ypatingame kampelyje jai paliko tikrai gerą įspūdį.
„Šiandien ėmiau ir susipažinau su Danute. Nuostabūs senjorai! Išgirdau visą istoriją, nuo ko viskas prasidėjo, kaip spėja su gaspadorium 3 ha apeiti, o pastarasis dar ir meistrauja gražiausius kūrinius iš medžio. Likau dar labiau sužavėta, kai atsisveikindamos apsikabinom ir įsinešėm šilumos į širdis“, - atskleidė R. Juknelė.
Kėdainiečių Algio ir Danutės Granauskų sodyba Paobelio kaime traukte traukia prašalaičių žvilgsnius. Vos per keletą metų prie bevardžio upelio žmonės įkūrė tikrą rojaus kampelį - su kriokliais, takeliais, suoliukais, gėlynais, poilsio zonomis. Šeima viską darė savomis rankomis, mat Algis - tikras auksinių rankų meistras, o Danutė nuostabi įkvėpėja, puoselėtoja ir prižiūrėtoja. Šeima čia įrengė apmąstymų kampelį, pastatė paminklą, sukūrė žaidimų oazę vaikams. Ir visa tai - kėdainiečio hobis. Drožybos meno jis niekur nėra mokęsis, niekas jo to ir nemokė.
„Tegul žmonės būna drąsūs. Tegul ateina pas mus, tegul pavaikšto, tegul pasėdi. Svarbu, kad jiems čia gerai. Mums gražu, tegul džiaugiasi ir kiti. Jei tai žmonėms suteikia laimės, tegul ima jie tą laimę čia. Visi sako, kad upelio čiurlenimas čia ramina, visiems čia pabūti patinka.