Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos tinklapyje dėmesį patraukė vienas Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos direktoriaus įsakymas - „Dėl buvusios sodybos atstatymo žemės sklype (kadastrinis Nr. 7809/0004:8) Pašatrijos k., Luokės sen., Telšių r.
Šatrijos kalnas
Direkcijos Įsakymas ir Jo Interpretacijos
Direktoriaus įsakyme rašoma: „<…> Atsižvelgdamas į 2025 m. balandžio 29 d. prašymą priimti sprendimą dėl sodybos atstatymo Pašatrijos k., Luokės sen., Telšių r. sav., žemės sklypo kadastrinis Nr. 7809/0004:8 <…> N u s p r e n d ž i u leisti žemės sklype, esančiame Pašatrijos k., Luokės sen., Telšių r. sav., kadastrinis Nr. 7809/0004:8, Šatrijos kraštovaizdžio draustinyje, atstatyti buvusią sodybą.
Įsakymą pasirašė atliekantis direktoriaus funkcijas Vygantas Kilčauskas. Iš šio sprendimo akivaizdu, kad šalia Šatrijos kalno būtų leidžiama atkurti iki 2 ha dydžio sodybą.
Suprantama, įstatymai to daryti nedraudžia, bet gal šiuo atveju visuomenės interesai - matyti unikalų Šatrijos kalną ir jį lankyti - gali būti svaresni už vieno žmogaus interesus? Juolab kad nestinga pavyzdžių, kaip draustiniuose atkuriamos sodybos iš pradžių būna lyg ir „nekaltas“ veiksmas, bet paprastai dažnai už to vėliau išlenda verslo interesai.
Kas gali būti užtikrintas, kad šioje atkurtoje sodyboje visai greta gražuolės Šatrijos po kurio laiko neįsikurs kaimo turizmo triukšmingas objektas su aukšta tvora, o gal bus įsteigta ferma ar dar kas tik nori?
Visuomenės Nuomonė
„Telšių ŽINIŲ“ feisbuko rubrikoje „Nuomonių laukas“ paklausėme, ką apie tokį sprendimą mano skaitytojai.
- Edmundas Samoška: „Nu, gerai, kad ne ant kalno.“
- Dovilė Paniuškytė Ignotienė: „Juk buvusią sodybą atstatys, ne daugiaaukštį namą statys.“
- Kristina Strakšaitė Tolė: „Šalia Šatrijos yra ne viena sodyba ir jokios grėsmės piliakalniui jos nekelia.“
Institucijų Pozicija
Telšių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vedėjo Simono Bagdono teigimu, Žemaitijos saugomų teritorijų direkcija priėmė sprendimą dėl buvusios sodybos atstatymo vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais. Pagal galiojančius teisės aktus tokia galimybė yra, jei sklypo savininkas turi įrodančius dokumentus, istorinius žemėlapius ar kitą aktualią informaciją apie sodybos buvimo vietą.
„Praėjusią savaitę kartu su Varnių regioninio parko ir Telšių rajono savivaldybės atstovais buvome nuvykę į vietą apžiūrėti dėl sodybos atstatymo galimos įtakos kraštovaizdžiui. Susirinkime dalyvavo ir žemės sklypo savininkas, kuris parodė norimos atkurti sodybos vietą. Sodybos vieta - išlikęs senas sodas, kuris iš visų pusių apaugęs brandžiais medžiais.
Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos vadovas Mindaugas Balčiūnas informavo, jog, įvertinus archyvinius dokumentus ir nustačius buvusios sodybos buvimo faktą tam tikroje teritorijoje, sprendimai dėl buvusių sodybų atstatymo priimami vadovaujantis Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr.
Pasak direkcijos vadovo, nagrinėjamu atveju žemės sklypas yra kompleksiniame Šatrijos kraštovaizdžio draustinyje. Pagal VĮ Registrų centro išrašą, žemės sklypo (kad. Nr. 7809/0004:8), esančio Pašatrijos k., Luokės sen., Telšių r. sav. VSTT Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus specialistai, teikdami atsakymą, atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal deleguotas funkcijas, VSTT nedalyvauja buvusių sodybų atkūrimo procese.
Buvusių sodybų atkūrimo galimybė valstybiniuose parkuose ir gamtiniuose bei kompleksiniuose draustiniuose įtvirtinta dar 2001 m. LR saugomų teritorijų įstatyme. LR Vyriausybės patvirtintame Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos apraše nurodyta, kad sprendimus dėl buvusių sodybų atstatymo valstybės įsteigtose saugomose teritorijose priima šių saugomų teritorijų direkcijos, o dėl buvusių sodybų atstatymo savivaldybių tarybų įsteigtose saugomose teritorijose - savivaldybių administracijos.
„Sodyba yra buvusi ne ant Šatrijos kalno, o greta jo, papėdėje, medžiais apaugusioje teritorijoje. Todėl nėra pagrindo teigti, kad „kils grėsmė prarasti Šatrijos kalną“. Vertinant situacijas visoje Lietuvoje, galima rasti ir kitų pavyzdžių, kai sodybos yra greta unikalių objektų, kaip antai - sodyba prie Medvėgalio kalno, kuri yra tapusi neatsiejama kraštovaizdžio dalimi“, - sakė D.
Seimo narės Agnės Jakavičiutės-Miliauskienės pirminiu vertinimu, panašu, kad Žemaitijos saugomų teritorijų direkcija sprendimą priėmė vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, t. y. jie identifikavo, kad anksčiau tame sklype buvo / galėjo būti sodyba.
„Asmenys, kuriems tas sklypas priklauso, turi teisėtą interesą juo naudotis ir atkurti buvusią sodybą, ypač jeigu tie asmenys yra buvusių šeimininkų giminaičiai ar palikuonys. Manau, kad grėsmė prarasti Šatrijos kalną kaip išskirtinį Žemaitijos objektą nekyla, nes pasitikint institucijomis jau anksčiau toje vietoje buvo sodyba.
Seimo nario Martyno Gedvilo nuomone, Šatrijos kalnas - tai ne eilinis reljefas, o Žemaitijos širdis, mūsų tapatybės simbolis. M. Gedvilas patikino, jog pagal įstatymą buvusių sodybų atstatymas ant senųjų pamatų gali būti leidžiamas, tačiau tik tada, kai tai nepažeidžia kraštovaizdžio apsaugos principų ir nekelia grėsmės gamtos ir kultūros vertybių išsaugojimui. Kitaip tariant, atkurti galima, bet ne bet kaip.
„Jei sodybos atstatymas bent menkiausiai keistų Šatrijos kalno panoramą ar darytų įtaką jos vizualinei išraiškai, toks leidimas būtų nepriimtinas ir neturėtų būti išduodamas. Viešasis interesas - išsaugoti šį unikalų kraštovaizdį - čia turi būti svarbesnis už bet kurio privataus asmens planus. Šatrijos grožis ir jos vaizdas nuo amžių buvo Žemaitijos simbolis. Jis toks turi išlikti ir ateities kartoms“, - sakė M.
Šatrijos Kalno Istorija ir Legendos
Šatrija yra vienas žymiausių archeologinių paminklų Lietuvoje. Tai liudija gausūs archeologiniai radiniai. Žymiausia, labiausiai turistų lankoma Telšių rajono kalva. Piliakalnis yra 1,5 km į pietvakarius nuo Luokės-Šaukėnų kelio. Virš jūros lygio jis iškilęs 228 m. Piliakalnio vakarinis ir rytinis šlaitas labai statūs, daugiau kaip 25 m aukščio.
Aikštelė viršuje - ovalios formos, 60x60 m dydžio. 1835 m. piliakalnyje vyko kasinėjimai. Pagal archeologinius radinius jis datuojamas I tūkst. po Kr. antroji pusė - II tūkst. pradžia. Tyrinėtojai tvirtina, kad senovėje ant Šatrijos kalno buvo viena svarbiausių šio krašto pagonių šventyklų, kurios reikšmė sunyko pakrikštijus Žemaitiją.
Nuo seno apie šį piliakalnį būta daug padavimų ir legendų. Nuo Šatrijos atsiveria nepakartojamo grožio kalvotosios Žemaitijos vaizdai. Saulėtą dieną galima įžiūrėti net už 35 km dunksantį Medvėgalio kalną.
Piliakalnis įrengtas vienoje aukščiausių Žemaitijos kalvų (altitudė - 228,7 m). Nuo kalvos matyti ir kiti didesni kalnai - Medvėgalis, Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė, matosi Telšių katedros bokštai. Ant kalno yra aukuras. Ant gretimos kalvos yra atkurta amžinoji ugnis.
Arti Šatrijos Kalno esančio Raudonkalnio viršūnėje sergėjama Šatrijos amžinoji ugnis. Kiekvieną parą nuo 2017 metų savanoriai ugnume (ugnies name) sergėja ugnį ir prižiūri, jog ji neužgestų.
Pagal archeologinius radinius jis datuojamas I tūkstantmečio antra puse - II tūkstmečio pradžia. Kalvoje rasti archeologiniai radiniai: degintiniai kapai, laidojimo urnos, ašariniai puodeliai, dubeniuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmeniniai kirvukai.
Kalvos viršuje XIV a. stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonių gyventa dar nuo II a. pr. m. e. Čia galėjo būti vienas svarbiausių pagonių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus krikščionybę. Viduramžiais buvo net mėginta pervadinti kalvą šv.
Pasakojama, kad nuo seno ant kalvos rinkosi visos Žemaitijos raganos. Kažkada jos apipylė žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią ir atsirado piliakalnis. Bažnyčiai ėmus pūti, kalno viršus įlinko.
Žmonės kalba, kad kažkada per kalvotą Žemaitiją ėjęs milžinas prisipylė pilnas kišenes žemių. Pavargęs prigulė pailsėti ir užmigo. Kur buvusios kur nebuvusios čia pat atlėkė pelės, kurios pragraužė kišenes ieškodamos skanėstų. Prabudęs milžinas įsiuto ir sušuko: „Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“.
Pašatrijos Bajorkaimis: Istoriniai Fragmentai
Dabar Pašatrija mažai gyventojų turintis kaimas. Įspūdingiausias gamtos bei archeologijos paminklas mūsų rajone - Šatrija su šalia jos buvusia senovės gyvenviete, išaugusia į Pašatrijos kaimą. Ši gyvenvietė tikriausiai buvo daugelio aplinkinių kaimų, taip pat ir Luokės miestelio, pirmtake. Prie Šatrijos susiformavo Pašatrijos bajorkaimis, apie kurį rašoma šiame straipsnyje.
J.Lasickis J.Dlugošo informacijoje minėtą aukštą, bevardį kalną prie Nevėžio sutapatino su Šatrija, apie kurią greičiausiai bus išgirdęs iš J.Laskauskio. Šiame straipsnyje bus aprašomos kelios Pašatrijos bajorų giminės, turėjusios kaime stambiausią žemės nuosavybę. Dažname bajorkaimyje nesusiformavo dvarai, tačiau Pašatrija buvo išimtis.
1584 metais Raseinių (Žemaičių) žemės teismo knygoje įrašytas pardavimo aktas, kuriuo žemionys (bajorai) Petras ir Martynas Tamoševičiai Gelgudai (Petras ir Martynas Gelgutai, Tamošiaus sūnūs) pardavė Žemaičių vyskupo tarnybininkui Matisui Sondominskiui du valakus tuščios žemės Liukovčyzna prie Šatrijos kalno, Patumšių valsčiuje.
1731 metais Mažųjų Dirvėnų tijūnas, Žemaitijos kunigaikštystės pateisėjas Pranciškus Nagurskis sumokėjo mokesčius už Pašatrijos palivarką ir Kentrelių kaimą. Matyt, P.Nagurskiui priklausė valda Pašatrijoje. Šie sąrašai rodo, kad Pašatrijoje gyventa gana nedaug bajorų, skirtingai nuo kitų bajorkaimių, pavyzdžiui, - Viekšnalių.
Pašatrijos bajorkaimio istorijos fragmentus šiek tiek atskleidžia ir kaimo vietovardžiai. Visų pirmiausia, reikia apibrėžti dabartines kaimo ribas. Šiaurėje Pašatrija ribojasi su Užmiesčio, Gudiškės, Žylakių, rytuose - su Gaulėnų, Patumšių, Moluvėnų, pietuose (siauru ruožu) su Žaduvėnų, Barvydžių, vakaruose - su Guivėnų kaimais.
1765 metų Žemaitijos kunigaikštystės bajorų sąraše bajorkaimis įvardijamas Graudūšiais iš Pašatrijos. Pralgaitiškė, Jankaitiškė 1773 metų Patumšių-Nemakščių trakto (valdovo valdų komplekso) inventoriuje įvardijami kaip Gaulėnų kaimo užusieniai. Šiame inventoriuje įrašytas teisingesnis Pralgaitiškės pavadinimas - Pržalgaitiškė - nuo bajorų pavardės. Šlimų kaimas, buvęs tarp Pašatrijos ir Barvydžių, sietinas su Šlimais, kurie čia XVIII amžiaus antroje pusėje atsikėlė iš Dūseikių bajorkaimio.
Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomoje bajorų Niemčiauskių dokumentų byloje minima Pašatrija Sosnauskiškė. Viename dokumento parašymo vieta taip ir nurodoma. Čia užsimenama, kad ta vieta yra, kur anksčiau gyveno Juozapas Sasnauskis. Niemčauskių byloje rašoma, kad Stanislovas Niemčauskis 1751 metais įsigijo valdas Pašatrijoje, Moluvėnuose, Montautiškėje, Mackiškėje, Kirštiškėje.
1935 metais Luokės pradinės mokyklos mokytojas Stanislovas Mineika užrašė Pašatrijėlės kaimo vietovardžius. Pasak mokytojo, dabar, 1935 metais, Pašatrijėlės kaimas priskirtas prie Pašatrijos, o anksčiau vadinosi Kunigiškiais, kadangi toje dalyje žemė priklausė Luokės bažnyčiai. Pašatrijėlės kaimas su 13 sodybų buvo į pietryčius nuo Luokės. Dabar tai - šiaurinė Pašatrijos dalis link Luokės ir dalis pietinės.
1935 metais mokytojas Stanislovas Mineika atskirai užrašė Pašatrijos dvaro vietovardžius. Dvaro valdose buvo Cibirikės, Narotiškės - Ąžuoliniškės, Genio lankos pievos, Duobikės dauba, Gedviliškės, Kapukų, Palkiniškės, Ragos kalno, Timagraso kalniukai, Juzės pjaunio pelkė. S.Mineika rašė, kad Paštrijos dvaras anksčiau buvo kur kas didesnis.
Pašatrijoje gyveno žmonių: 1923 m. - 185, 1959 m. - 173, 1970 m. - 106, 1979 m. - 32, 1986 m. - 41, 2011 m. - 25, 2021 m.
1864 metais panaikinus baudžiavą, valstiečiai įgijo teisę išsipirkti iš dvarininkų žemę. Tokiu būdu Pašatrijoje liko dvaras iki pat 1940 metų sovietinės nacionalizacijos, keli stambesni ūkiai, anksčiau atsiradę bajorų valdose.
Panaikinus kolūkius, dvaro pastatai ėmė nykti dar greičiau, kol juos įsigijo ūkininkas Vytautas Kondrotas.
Šatrijos žinyčia - tai ne vien kalnas, bet šventovė, kurioje dar prieš šimtmečius plazdėjo Perkūno aukuro ugnis, o žemaičiai stojo į „strošną disputą“ su Vytautu dėl savo dievų, kalbos ir papročių. Šio kalno viršūnėje šmėkščioja senųjų raganų šešėliai, o po samanotais akmenimis aimanuoja rūpintojėliai. Tai vieta, kur gyva senoji dvasia, o Tado Blindos kapas vis dar saugo maišto ir teisybės ilgesį.
Šatrijos mistika šiandie - pasaka apie drąsu senelį ir skausmingus rūpintojėlius - žvilgsnis į Vilnių ir Tilžę - Tado Blindos namuos ir kapuos…„Kada pro Luokę ant Žarėnų bekeliausi, Neužmiršk sustabdyti arklių ir užlipt kalną aukščiausi”Šiais žodžiais didžios atminties Maironis pradėjo savo „Šatriją” prie apipuvusio staliuko tarp dvylikos milžiniškų liepų Kaltinėnų klebonijos sode, grižus nuo dvasių kalno, kada, prieš karą nedidelėj karietoj poetas važinėjo po šventąją Žemaitiią.
Dar šmots kilometrų, kaip iš visų keturių žemaičių šalies kraštų matosi didinga Šatrija, aukštai dangop pasistiepusi. Ta čia senų senovėj žinyčia žemaičių šlovinga buvo, Perkūnui aukuras niekad užgęsti negalintis degė.
Tada paliepę savo Žalnieriams sugriauti žinyčią ir ėmė kalbinti, idant anie apsikrykštytų. Bet žemaičiai šiaušėsi prieš kunigaikšti ir kalbėjo jog tada jiems musiek, reikėsią išsižadėti gimtosios tėvų kalbos ir mokytis bei kalbėti teutonų kalba, moterys, musiek, negalėsiančios dėvėti savo austos drobės nuometų ir viską turėsią pirkti iš kryžiuočių ir t.t.
Bet Žemačiai ir tada Šatrijoj nepasakė kunigaikščiui nei juodo, nei balto kas link krikšto. O kaip mini M. Valančius savo „Žemaičių Vyskupystėj” ypatingai prieš kunigaikštį šiaušęsis vienas senukas, kurs išėjęs į subuvimo priešakį ir žemaitišku užsispyrimu, reikalavęs, kad jo Asyblavasties kunigaikščio Dievas tuojau parodytų savo „macį” jei, esąs toks geras…
Tačiau… Šiandien čia jau nebėra nei drąsių senukų, nei ąžuolų pasakingų, tyliai ošiančių apie galybę šia krašto, nei strošnos gausybės raganų, šluotom jodinėjančių, net armijų nečystų dvasių, nei bevardžių laumių…Nieks jau audringom naktim nebegązdina žemaiti, Šatrijos papėdėj ramiai begyvenantį.
Trys pasvirę kryžiai samanoti Šatrijos viršūnėj ir trys rūpintojėliai ant jų susėdę, aiman smutni labai, ir gailiai verkiantis menkutis berželis nuogoj viršūnėj - tai ir visa šiandieninė Šatrijos mistika.
Išartas, išplėštas ir nedėkingai piktų ainių išdraskytas, bei besiganančių gyvulių apterštas…Kažin, ką pasakytų atsikėlę iš milžinkapių barzdoti bočiai apie savo šventovę, ką pasakytų atėjęs iš kapų poetas taip dvasios ekstazėj nemirtingai apdainavęs dvasių Šatriją?
Todėl šiandien čiabuvis žemaitis taip flegmatiškai ir dyvijasi: - No, musiek, or dėl kokių če dyvų iš tiek tolei bračeliau atplunktei… Mums ta Šatreje jau ne pun kun - kalnalis do kalnalis…
Bet kai užlipsi į aukščiausią Šatrijos „majako” viršūnę, visą žemaičių žemę matai po savo kojom. Ach, graži yra Žemaitija, lyg kokia pasakų šalis nuo Šatrijos pažvelgus pažvelgus, tyra ir skausminga kaip ašara, per amžių amžius varginta priešų amžinųjų… Ir gal todėl taip skausmingi jos rūpintojėliai, pakelėse tyliai susėdę nuo Luokės ligi Žarėnų, Janapolės bei Kūlių…
O štai Šatrijos papėdėje guli tylūs garsieji Blindos kapai. Žemėn susmegęs sąmanotas akmuo, trapia aukšta pageltusia žole apaugęs. „Grabas Wecznas Smūtni PoMieti Tadeusz“ - tik smalsus keliautojas gali išskaityti.
Tai čia prieš pusę su viršum šimtmečio palaidotas Luokės storasta, didis svieto lygintojas, Tadas Blinda Žemaičių nulinčiuotas Luokėje 1879 m. Šv. Jurgio kermošiaus dieną.
Dabar „Blindos kapuos“ laidoja, pakaruoklius, o nemiero čėsais laidojo rusų belaisvius, ir Luokės davatkėlė persižegnojusi baimingai kalba pakeleivingiems: - Baisu audrigą naktį šiuose kapuose. Pakaruokliai, rankom susikabinę šoka apie Blindos kapą ir dainuoją: „Turim ilgą kelionėlę pas Žemalės Klebonėlį“…
Paskui nukeliavau Bivainės pamiškiu link Žarėnų tuo pačiu takų, kur vaikščiodavo Blinda, švilpaudamas garsiąją razbaininko dainą: - Turim ilgą kelionėlę, pas Žemalės klebonėlį…