Lentvario dvaro sodyba: istorija, architektūra ir dabartis

Lentvario dvaro sodyba - istorinis architektūros ir kultūros objektas, esantis Lentvaryje, netoli Vilniaus. Ši sodyba su parku - unikalus paminklas, turintis ypatingą kultūrinę ir istorinę reikšmę, įtrauktas į kultūros vertybių registrą. XIX a. Lentvario dvaro sodyba yra autentiškas dvaro sodybos ansamblis, kurio pagrindiniai dvaro laikotarpio sodybos plano elementai liko nepakitę. Dvaro sodyba yra puikus pavyzdys, kaip senovinė architektūra ir istorija gali būti sėkmingai integruotos į šiuolaikinį kultūros gyvenimą, suteikiant šiai vietai gyvybingumo ir patrauklumo.

Dvaro istorija

Seniausios žinios apie Lentvario dvarą siekia XVI a. II p., kai Žygimantas Augustas (1520-1572) tuometines Litavariškes patvirtino Kazimiero Kmitos Kuncevičiaus nuosavybe. 1604 m. Jono Kmitos duktė Beata Komorovska pardavė dvarą Adomui Kijanovskiui, o iš Kijanovskių 1618 m. jį įsigijo LDK pakancleris Povilas Steponas Sapiega (1565-1635). 1670 m. Ona Sapiegaitė Naruševičienė dvarą testamentu paliko Vilniaus benediktinių vienuolynui. XVIII a. vid. dvarą nusipirko Mykolas Antonievičius ir 1772 m. jį padovanojo savo seserėnui Antanui Hrinevičiui.

1819 m. teismo sprendimu dvaras padalintas jo palikuonims. Iki XIX a. vid. ši teritorija minima kaip Lappų, Izdebskių, Šachnų nuosavybė. XIX a. 6 d-metyje. dvarą įsigijęs vienas turtingiausių Lietuvos žemvaldžių grafas Juozapas Tiškevičius (1830-1891) čia įsirengė rezidenciją su parku, pastatais žirgų auginimui. Dalį kapitalo Juozapas Tiškevičius investavo į pramonę ir prekybą, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką.

1892 m. dvarą paveldėjo jo sūnus Vladislovas Tiškevičius (1865-1936), teisininkas, gydytojas odontologas, visuomenės veikėjas, kolekcininkas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1899 m. paveldėtą Lentvario dvarą perstatė, praplėtė parką, įrengė teniso kortus. 1907 m. Lentvaryje įkūrė vasaros vaikų darželį Vilniaus miestiečių vaikams, 1897-1926 m. buvo pagrindinis Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios fundatorius.

Gyvendamas Milane įkūrė antikvariatą "Warowland" (iškraipytas lenkiškas Lentvario vardas - Landwarów), surinko didelę kultūros, meno ir mokslo vertybių kolekciją, kurią vėliau parvežė į Lentvarį. Siekdamas su meno rinkiniais supažindinti visuomenę, 1907 m. Vilniuje įsteigė Mokslo ir meno muziejaus draugiją, į kurios veiklą įtraukė brolius Antaną ir Juozapą Tiškevičius, architektą Tadeušą Rostvorovskį (1860-1928), grafą Marijoną Broel-Pliaterį (1873-1951), archeologą Vandaliną Šukevičių, dailininką Boleslovą Mykolą Rusecką (1824-1913).

Muziejuje buvo eksponuojami archeologijos, numizmatikos, etnografijos ir dailės rinkiniai, kuriuos dovanojo draugijos nariai-steigėjai bei rėmėjai. Didžiąją dalį rinkinių sudarė V. Tiškevičiaus paaukota Vakarų Europos tapybos darbų kolekcija. 1914 m. draugija susiliejo su Vilniaus lenkų mokslo bičiulių draugija, kurios meno rinkinius 1941 m. perėmė Lietuvos dailės muziejus. Lentvaryje saugotos kolekcijos didelę dalį tarpukariu išvežė į Varšuvą. Didžioji jos dalis buvo sunaikinta 1944 m. Varšuvos sukilimo prieš vokiečius metu.

1915-1920 m. įvairių armijų žygių metu dvaro ūkis buvo sunaikintas. 1920-1939 m. Lentvaris priklausė Lenkijos valdomam Vilniaus kraštui. Bijodami karo veiksmų atsinaujinimo Lenkijos - Lietuvos pasienyje, Tiškevičiai nesistengė skirti daug lėšų rezidencijos atnaujinimui, rūmai buvo užkonservuoti. Mirus V. Tiškevičiui, paskutiniuoju Lentvario savininku tapo jo sūnus Steponas Eugenijus Marija Tiškevičius (1897-1976), kuris dvarą valdė ir gyveno jame iki 1939 m.

Antro pasaulinio karo metais dvare buvo įsikūrusios karinės vadovybės, pokario - kolūkis, nuo 1957 m. buvusiuose grafų rūmuose - Lentvario kilimų fabriko administracija. 2007 m. dvarą įsigijo verslininkas Laimutis Pinkevičius, kuris tais pačiais metais bankrutavo. Lentvario dvaras 2007 m. buvo įkeistas, o 2012 m. - areštuotas. 2016 m.

Nuo XVII a. minimas Litovariškių (Landvarovo) dvaras, iš kurio vėliau, gal jau XIX a., atsirado Lentvario vietovardis. Paskutiniu dvaro savininku 1936 m. tapo grafas Eugenijus Tiškevičius, kuris dvarą valdė dar tris metus.

Sovietmetis Lentvario dvaro istorijoje

Sovietmetis Lentvario dvaro istorijoje buvo paradoksų laikotarpis. Tai nebuvo nei visiškas sunaikinimas, nei tikras atgimimas. Vienu metu rūmai buvo niokojami ir alinami, kitu - netikėtai tapo vieta, kur gimė vienas ryškiausių Lietuvos pramonės objektų. Karai Lentvario dvaro beveik nepalietė - rūmai ir parkas į sovietmetį įžengė dar išlaikę solidžią išvaizdą. Tačiau netrukus prasidėjo pokyčiai, kurie iš esmės pakeitė aplinką. Parke buvę akmeniniai tiltai buvo susprogdinti, o jų akmenys panaudoti kitiems statiniams.

Lūžis įvyko tuomet, kai į Lentvarį atvyko Lengvosios pramonės ministro pavaduotojas I. Teriošinas. Jo sprendimas buvo tipiškas sovietinei logikai - reprezentacinis pastatas turi „dirbti“. Taip dvaro rūmuose buvo nuspręsta įkurdinti gamybą: iš Kauno vilnonių audinių fabriko „Drobė“ atgabentos senos, nebereikalingos staklės, ir pradėta kilimų gamyba.

Tačiau pradžia buvo sunki. Trūko ne tik tinkamos technikos, bet ir saugumo, stabilumo, net elementarios ramybės. Ypač tai jautė fabriko menininkai - žmonės, kūrę kilimų dizainus ir ornamentus. Dailininkė Genovaitė Žilinskaitė prisiminė, kad pirmaisiais metais dvaras ir parkas kėlė nerimą: naktimis aplink slankiodavo valkatos ir lobių ieškotojai, tikėję grafų paslėptais turtais. Tik vėliau dvaro aplinka pradėta tvarkyti. Parko atgaivinimo ėmėsi fabriko inžinierius Kazys Atkočiūnas, o dar vėliau direktorė Liucija Talačkienė inicijavo rūmų ir bokšto restauracijos darbus bei užsakė parko želdinių inventorizaciją.

Vis dėlto dvaro gyvybę palaikė ne sienos ir ne parkas, o žmonės. Lentvario kilimų fabrikas tapo ne tik gamybos vieta, bet ir socialiniu prieglobsčiu. Per penkmetį čia buvo sukurta ir įdiegta apie 1400 techninių patobulinimų, leidusių sutaupyti daugiau nei 500 tūkst. rublių. Po tremties į Lietuvą grįžę žmonės Lentvaryje rado galimybę pradėti iš naujo. Tuo pat metu dvaro ūkiniai pastatai patyrė visai kitą likimą. Juose buvo įkurtas tarybinis ūkis, o parkas imtas naudoti utilitariškai. Gyventojai kirto medžius malkoms, statė pašiūres, tvartus, teršė teritoriją buitinėmis atliekomis. Tvarkymo darbams buvo siunčiami moksleiviai, kurie talkų metu ne tik rinko šiukšles, bet ir kirto „nevertingus“ medžius - dažnai nesuprasdami, kad naikina retus, dar XIX amžiuje kruopščiai atrinktus želdinius.

Taigi sovietmečio Lentvario dvaras gyveno dvigubą gyvenimą. Rūmai, tapę fabriku, buvo išgelbėti nuo visiško sunykimo. Ūkiniai pastatai ir parkas - priešingai - patyrė negrįžtamų praradimų.

Lentvario dvaro rūmų pastatas. Alos Michenkovos nuotr. Nuotr. iš „Vorutos“ archyvo, gauta 1987 m. kovo 18 d.

Dvaro architektūra

Dvaro sodyba stovi šiauriniame Lentvario ežero krante, kuris buvo dirbtinai įrengtas supylus pylimą per ežerą. Dvaro rūmai buvo statomi dviem etapais. 1865-1866 m. Rūmai buvo dviejų aukštų pastatas su plačiu privažiuojamuoju prieangiu fasade. Fasadas ėjo į ežero pusę.

Antrasis etapas 1890 metai, kai didelis meno žinovas ir kolekcininkas Vladislovas Tiškevičius sumanė rekonstruoti dvarą. Remiantis jo dukters Zofijos Tiškeviūtės-Potockos prisiminimais, tai buvo padaryta iki 1899 m. Reprezentacinius rūmus pakeitė praktiškesni, kompaktiškesni, išryškintos neogotikinės formos rūmai. Dvaro rūmai buvo raudono molio plytų, gausiai puoštais fasadais, dviejų aukštų, su trijų - keturių aukštų rizalitais bei šešių aukštų bokštu.

Dvarą paveldėjęs sūnus Vladislovas Tiškevičius nusprendė pagrindinį dvaro pastatą rekonstruoti - šiam tikslui 1899 m. buvo pakviestas belgų architektas de Waegh, kuris buvusius romantizmui būdingus asimetriško plano, sudėtingo tūrio, dviaukščius rūmus pavertė istorizmo epochai artimesniu simetriškos kompozicijos dviaukščiu-triaukščiu pastatu, kuriame išryškėjo šiaurės vakarų Europos dvarams labiau būdinga neogotiškos architektūros forma. Pagrindinis rūmų akcentas - penkiaaukštis bokštas - tapo grakščių formų šešiaaukščiu.

Rūmus sudaro stačiakampis tūris aukštu stogu prie kurio priblokuoti šonais atgręžti tūriai, abiejuose plačiuosiuose fasaduose sudarantys rizalitus, kurie didesni aukštų skaičiumi, tačiau turintys žemesnius stogus; ties pietvakarių tūrių susikirtimu kyla bokštas. Rūmų architektūroje ryškiausiai atsispindi XIX a. antrosios pusės istoristinės tendencijos, naudotos Beniliukso šalyse bei Didžiojoje Britanijoje. Lietuvos architektūroje nebūdingi netinkuotame rūmų fasade išsiskiriančios šviesia spalva akcentuoti kampiniai rustai, langų apvadai, karnizai bei kai kurie kiti elementai.

Nors pastate naudojamos neogotikinės formos, ryškiausiai matomos priekinio fasado centriniame rizalte ir jame naudojamuose dekoratyviniuose elementuose, tačiau kai kurios jų interpretuojamos pakankamai laisvai ir yra būdingesnės romantizmo laikotarpio reiškiniams. Dvaro ansamblyje išliko ir daugiau istorizmo laikotarpio statinių, kaip kad kiek vėliau pastatyta „Rivjeros“ kavinė, kurioje jau juntama plytų stiliaus įtaka. Vienas įdomiausių statinių - masyvių formų vandens bokštas, kurio tiksli pastatymo data nežinoma, tačiau mąstoma, kad šis atsirado XIX a. viduryje. Pastatas utilitarios architektūros, į tris tarpsnius dalijamas karnizų. Per du apatinius segmentus nusitęsia gilios pusapvalės arkos, kuriose įkomponuotos langų bei durų nišos. Vis tik viršutinis tarpsnis, dekoruotas gotikinių formų arkatūra bei pinakliais susišaukia tiek senųjų, tiek ir po-rekonstrukcinių rūmų architektūriniais elementais. Iš vienos pusės prie statinio glaudžiasi beveik to paties aukščio, užapvalintų formų laiptinės priestatas.

Dvaro pastatai, statiniai ir reljefo formos suformuoja erdvių visumą, kurios branduolį sudaro kompoziciškai išraiškingiausia ir funkciškai svarbiausia centrinių rūmų erdvė. Daugelis šių pastatų išliko iki mūsų dienų, tik pakeitė savo paskirtį arba buvo perstatyti. Kadangi dvaro sodyba suformuota per palyginti trumpą laiką (XIX a. vid.-XX a. pr.), tai visi dvaro pastatai yra taip vadinamo “plytų stiliaus”.

Lentvario dvaro vandens bokštas.

Parkas

Peizažinį parką šiems rūmams sukūrė žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė su komanda. Tai dvarą daro reikšmingą ir už Lietuvos ribų, kadangi architektas yra prisidėjęs prie daugybės viešų ir privačių parkų sukūrimo visame pasaulyje. Lietuvoje jis apsilankė pačioje XIX a. pabaigoje ir čia grafų Tiškevičių užsakymu sukūrė keturis parkus jų rezidencijose.

Dvaro sodyba yra supama dideliu parku, kuriame galima rasti įvairių medžių ir augalų rūšių. Parkas puikiai tinka ramiam pasivaikščiojimui, o jo takai veda pro įvairius vandens telkinius ir dekoratyvinius objektus, tokius kaip fontanai ir skulptūros. Lentvario dvaro parką suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas ir biologas E.F.Andrė, sukurdamas tvenkinių, vandens kaskadų, takų, laiptelių ir grotų sistemą.

Lentvario dvaro parkas.

Dabartinė būklė ir iššūkiai

Deja, kaip ir daugeliui dvarų, Lentvario ansambliui liūdniausias laikotarpis atėjo po sovietinės nacionalizacijos - komplekso vientisumas buvo suardytas, patys rūmai atiduoti kolūkio reikmėms, o nuo 1957 m. kilimų fabriko administracijai. Užstatant trečiąjį aukštą buvo sudarkytas originalus rūmų siluetas, sunaikintos pastogės liukarnos. Itin daug nukentėjo rūmų vidus, daug pakito ir buvęs išraiškingas pirmasis rūmų aukštas.

Visgi net būdamas išskirtinės svarbos Lietuvos kultūrai, dvaras yra labai prastos būklės - jis griūva, dega, nebeturi langų, į jį nuolat yra įsilaužiama. Tačiau net apleisti ir ilgus metus niokojami dvaro rūmai nepraranda savo didybės ir žavesio bei prašosi būti globojami. Publikacijos spaudoje ir visuomenės priekaištai dėl niokojamų Lentvario dvaro rūmų nepadeda, kad būtų pagerinta buvusios Lentvario dvaro sodybos statinių ir parko želdynų apsauga. Šią vasarą Lentvario gyventojai besilankydami Lentvario dvaro parke pastebėjo smarkiai suniokotą didžiąją grotą.

Apie niokojamą Lentvario dvaro sodybą buvo informuota ir Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK). Lentvario dvaro sodybą apžiūrėjęs VKPK vyriausiasis specialistas A. Gražulis kalbasi su Trakų rajono savivaldybės Architektūros skyriaus vyriausiąja specia­liste E. Valstybinė kultūros paveldo komisija 2015-08-24 raštu buvo informuota, kad iki šiol neprižiūrimas ir žalojamas išskirtinės architektūrinės ir kraštovaizdinės vertės ir reikšmės Lietuvos kultūros paminklas Lentvario dvaro sodyba, ypač rūmai ir parko grota.

Konstatuotina, jog Lentvario dvaro sodybos apsaugos, ir net elementarių pastatų priežiūros bei eksploatavimo problemų per pastaruosius aštuonerius metus iš esmės net nebandyta spręsti. Pavestų funkcijų neatlikimas yra neatleistinas ir net nusikalstamas kompetentingų valstybės ir savivaldybės institucijų aplaidumas.

Lentvario dvaro sodybos apsaugos būklė sparčiai blogėja, vandalizmo ir grobstymo mastai didėja, tačiau Valstybinės kultūros paveldo komisijos siūlymų ir rekomendacijų iki šiol neišgirsta. Primename, kad Valstybinė kultūros paveldo komisija 2012-10-22 raštu Nr. V11-94(6.3.) „Dėl Lentvario dvaro rūmų gelbėjimo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Andrių Kubilių, kuriame informavo apie jau įsisenėjusias šio komplekso apsaugos bei nepriežiūros problemas.

Todėl spalio 25 d. 17.30 val., rudeniniams lapams spalvinant parką, grupės SKYLĖ nariai ketina dar sykį atkreipti visuomenės dėmesį į dvarų padėtį Lietuvoje. Bendradarbiaudami su Kultūros vertybių apsaugos departamentu bei jaunimo organizacija „Lentvario parko renesansas“, atlikėjai kviečia į muzikinę kelionę „Dūšelės Lentvario dvare“.

Ketvirtose varžytinėse dvaras ir 2,5 ha ploto žemės sklypo nuomos teisė buvo parduodami už pradinę 540 tūkst. eurų kainą. Anksčiau dvarą valdė verslininkas Laimutis Pinkevičius. 2007 metais dvarą įsigijęs verslininkas ketino jame apsigyventi, tačiau pašlijus verslo reikalams juo nebesirūpino.

Lentvario dvaro sodybos savininkai

tags: #sodyba #prie #lentvario