Šiame straipsnyje pasakojama apie Zitos Brazinskienės, gimusios Kelmės rajono Maneikių kaime, gyvenimą. Tai istorija apie moterį, užauginusią aštuonis vaikus ir sukūrusią stiprią bei darnią šeimą.
Gegužės pradžioje Parovėjos seniūnijos Pagervės kaime gyvenanti pensininkė Zita Brazinskienė švęs kelias šventes. Pirmąjį gegužės sekmadienį ji sulauks net aštuonių savo vaikų sveikinimų su Motinos diena. Tuo pačiu metu ją vaikai su keturiolika anūkų ir septyniais proanūkiais pasveikins ir su artėjančiu gimtadieniu. Gegužės 10 dieną moteriai sueis 73 metai. Akivaizdu - moteris turtinga ne tik metų, bet ir užaugintu pulku vaikų.
Daug vaikų - ne naujiena Zita Brazinskienė - iš tų moterų, kurios nedaugžodžiauja kalbėdamos apie savo gyvenimą. Jai geriau padėti dukrai pamelžti karves ar nuravėti daržus. Tad kalbantis apie jos gyvenimą, kuris davė tokį gražų pulką vaikų, talkina jos vyriausioji duktė Vanda ir kartu gyvenanti Danutė.
Iš Kelmės rajono Maneikių kaimo kilusi Zita Šaulytė užaugo septynių vaikų šeimoje. Tad didelė šeima jai nebuvo naujiena. Su savo vyru marijampoliečiu Jurgiu Brazinsku ji susipažino per pusbrolį Joną. Šis su Jurgiu kartu tarnavo kariuomenėje už Maskvos. Draugas Jurgiui davė sesers Zitos adresą ir šie ilgai susirašinėjo. Grįžęs iš kariuomenės Jurgis pirmiausia važiavo ne į namus, bet pas savo susirašinėjimo draugę. Su ja kartu ir liko.
Šeimos kelionė ir gyvenimas Pagervėje
Pirmi keturi Brazinskų vaikai gimė Kelmės rajone, kiti - jau Biržuose. Vyriausia, 1965 metais gimusi Vanda, gyvena Medeikiuose. Trejais metais jaunesnė Dalia gyvena Pagervėje. Vyriausias sūnus Vytautas šiuo metu gyvena ir dirba Londone. Į šią šalį išvykusi ir šeimos pagrandukė, 1980 metais gimusi Valentina. Kiti vaikai toli neišvyko iš gimtinės. 1971 metais gimusi Vilma gyvena Apušynės kaime, metais vyresnė Daiva ir 43 metų Danutė bei 49 metų Rimantas - Pagervės kaime šalia mamos. Beje, iš visų Brazinskų vaikų tik Vilma yra daugiavaikė mama, turinti penkias atžalas. Visi kiti turi po vieną - du vaikus.
Zita prisimena, kad jų šeima kėlėsi gyventi ten, kur vyras gavo darbą. Jis dirbo Miškų ūkyje ir keldavosi su šeima į ten, kur buvo siunčiamas. Dvejus metus Brazinskai gyveno Spalviškiuose. Į Pagervę atsikėlė tuomet, kai Zitos sesuo susižalojo koją ir reikėjo prižiūrėti jos mažylius dvynukus. Šeima iki šiol dėkinga buvusiam Medeikių kolūkio pirmininkui Petrui Vileišiui. Jis didelei šeimai Pagervės kaime skyrė ką tik kolūkio pastatytą didelį namą. Juolab, kad šeima laikė daug gyvulių, penkias karves.
Kelmės rajono herbas
Šeimos tradicijos ir vertybės
Gausios šeimos nariai ir šiandien neatitolsta vieni nuo kitų, vieni kitiems padeda. Šalia mamos jos darželyje - kartu gyvenanti Danutė ir vyriausia dukra Vanda iš Medeikių. Namai pilni žmonių Brazinskai prisimena, kad šeimos namai pilni žmonių būdavo visą laiką. Ir dabar taip yra. Ypač vasaromis, kai suvažiuoja seserų ir Zitos vaikai su šeimomis. Jei vyksta šeimos balius, svetimų nereikia. Tarkim, prieš trylika metų buvo surengta mamos 60-mečio šventė. Tuomet šventę vedė dukra Vanda, grojo anūkas Nerijus, seserys pačios pagamino maistą, padengė stalus, visi susigalvojo pramogų.
Šeimos nariai prisimena, kad kai vaikai augo, šeštadieniais per radiją būdavo transliuojami „Dėdės Stepono vakarai“. Vaikai paleisdavo muziką, parengdavo koncertą tėveliams, patys eidavo šokti. Beje, valsą ir polką šokti juos išmokė tėtis. Jis ir armonika groti mokėdavo, tad visi savo kieme ir pašokdavo. Šeimos nariai pamena, kad pas juos noriai rinkdavosi ir kaimo vaikai. Visi kartu žaisdavo krepšinį, tinklinį ar „bulvę“. Kaimynų vaikai ir šieną suvežti padėdavę.
„Tėtis buvo labai geras. Jis mus auklėjo griežtai, bet teisingai“, - pasakoja Vanda. Ji prisiminė, kai sykį vaikai iš kaimyno pavogė morkas ir už tai nuo tėtės gavo pylos. Po to niekada nekildavo mintis imti kaimyno gero. „Ir vagys neišaugome, esame dėkingi visam gyvenimui“, - sako Vanda. Vaikai prisimena, kad tėtis buvo griežtas, o mamytė visiems nuolaidžiaudavo, stengdavosi susitarti gražiuoju. J. Brazinskas daug metų dirbo traktorininku, vėliau dėl suprastėjusios sveikatos perėjo dirbti į „Naftotiekį“. Jis mirė 2007 metais.
Darbas ir kasdienybė
Z. Brazinskienė 37 metus dirbo kolūkio fermoje, melždavo karves. Aštuonerius metus jas rankomis melžė, vėliau - aparatais. Į už trijų kilometrų Perkūniškio kaime esančią fermą vėliau talkinti ateidavo ir vyriausiosios dukterys. Šeimos vaikai prie darbo buvo įpratę. Juos dirbti mokydavo tėtis. Ir į vakaruškas, kurios vykdavo Latveliuose, išleisdavo tik savo darbus atlikusius. Vaikai buvo pasižymėję darbininkai. Vanda prisimena, kad už gerą darbą vežant kolūkio šieną net apdovanojimą gavusi.
Namuose vaikai buvo darbais pasiskirstę. Vanda gamindavo valgyti, kita sesė prižiūrėdavo gyvulius, vyriausias brolis tvarkė kambarius. Visiems būdavo sudaryti sąrašai, kas kokius darbus turi atlikti. Nors vaikai ir patys buvo tvarkingi bei rūpestingi. Paaugusios atžalos ne tik šieną suveždavo, bet ir papjautos kiaulės mėsą sutvarkydavo. Iš darbo grįžus mamai belikdavo tik baigti mėsą sudėti. Motina prisimena, kad per išeigines su vaikais eidavo kolūkio burokų ravėti.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1965 | Gimė vyriausia dukra Vanda |
| 2007 | Mirė Jurgis Brazinskas |
Meilė ir ateities vizija
„Mane vaikai labai mylėjo. Ir aš juos labai mylėjau ir dabar tebemyliu. Eidavau per kaimą, net svetimi vaikai prie manęs pribėgdavo ir apsikabindavo“, - pasakoja Zita Brazinskienė. Todėl itin maloni jai buvo aštuonių mėnesių viešnagė pas jauniausią dukterį Anglijoje, kai teko prižiūrėti du mažuosius anūkėlius. Ji prisimena ir savo mamą. Moteris paskutinius dešimt metų buvo apakusi. Bet atvažiavusius anūkus, net ir suaugusius, sodindavosi ant kelių, kad galėtų juos apkabinti ir paglostyti...
Ką reiškia auginti daug vaikų? Zita Brazinskienė nusišypso: „Gerai. Ir pačiai smagu“, - sako ji. Moteris su dukromis kalba apie tai, kad šiais laikais auginti vaikus gerokai lengviau nei anksčiau. Ir valstybė padeda labiau. Tuomet už 8 vaikus valstybė jai mokėdavo iš viso 20 rublių. Ir namie su mažyliu galėdavo pabūti tik du mėnesius. Po to reikėdavo į darbą. Todėl vaikai augino vieni kitus. Nepaisant to, kad šeima buvo didžiulė, valgyti visuomet turėdavo. Užaugindavo ir pasipjaudavo mėsai kiaulių, jaučių. Ir savo karvučių pieno buvo, dar ir į punktelį jo nuveždavo.
Gyvenimo išmintis
Svarbiausia mokėti nusileisti Ką aštuonių vaikų mama darydavo, kai pavargdavo? Ogi eidavusi pamiegoti. Sako, vos dešimties minučių gilaus miego kartais užtekdavo, kad vėl turėtų jėgų judėti į priekį. Koks yra gražaus ir laimingo gyvenimo receptas? Zita Brazinskienė sako, kad, norint su antra puse sutarti, reikia mokėti nusileisti. „Jis ką nors pasako - numoji ranka ir nueini daržų ravėti ar kitų darbų dirbti. Vėliau taip ir užsimiršti“, - kalbėjo daugiavaikė moteris.
Nors galėtų gyventi ramiai, Zita ir šiandien turi veiklos. Netoli gyvenančiai dukrai padeda melžti vienuolika karvių. Kitai dukteriai siūlosi padėti ravėti daržus. Ji sako nepailstanti, jai dirbti netgi įdomu. Dukros dėl to džiaugiasi. Sako, kai mama juda, tai ir sveikatos daugiau atsiranda, sugriūti neleidžia. „Jei būčiau turėjusi kokius du vaikus, gal nebūtų taip smagu buvę. Kiek Dievas davė, tiek užaugo. Darbas - vaikai - daržai. Dabar man gyventi labai gera, yra daugybė veiklos“, - šypsosi Pagervės kaime gyvenanti Zita Brazinskienė. Jos vaikai sako labiausiai mamai esantys dėkingi už tai, kad ji užaugino, išmokė dirbti ir nebijoti žemės ūkio bei kitų darbų. Ir dabar visi gyvena draugiškai, vieni kitiems padeda ir savųjų neapleidžia. Ar gali mamai ir jos vaikams būti didesnė laimė?