Kūlokų kaimas Marijampolės rajone - tai vieta, turinti gilias žemdirbystės tradicijas ir turtingą istoriją. Šiame kaime šaknis įleido ne tik stambiausi šio rajono žemdirbiai, bet ir žinomi šalies rašytojai, kurių kūryba įkvėpta šio krašto gamtos ir žmonių.
Žemdirbystės tradicijos Kūlokų kaime
Jau rytoj Marijampolės rajone esančiame Kūlokų kaime gyvenantis stambiausias šio rajono žemdirbys Juozas Bekampis minės savo ūkio trisdešimtmetį. Būtent 1989-ųjų lapkričio 28 d. pagal Valstiečio ūkio įstatymą jis atsiėmė 43,2 hektaro kadaise tėvų turėtos žemės.
Suvalkietis per tris dešimtmečius sukūrė tokį ūkį, kurio neabejotinai gali pavydėti dauguma šalies žemdirbių. Savo tėviškėje šaknis įleidęs Juozas protėvių žemę dirba ne vienas. Tą jis daro su trimis savo vaikais Vitu, Kristina ir Pauliumi - septintąja žemę dirbančia Bekampių karta.
Šiandien jo kartu su vaikais valdos sudaro per tūkstantį hektarų. Suvalkietis nuo pat ūkininkavimo pradžios suprato, kad jeigu nori gerai gyventi, privalai investuoti į žemių plėtrą bei naują techniką. Tą jis visada ir stengėsi daryti.
Vyras per ilgus metus sukūrė aplinkinių vertinamą ir gerbiamą ūkį. Dabar pagrindinės jo kryptys - augalininkystė ir gyvulininkystė. Bekampių ūkyje auginamos įvairios kultūros - nuo kviečių, rapsų, žirnių ir pupų iki kukurūzų, bulvių ir avižų.
Kūlokų kaimo gyventojas taip pat laiko per 350 mėsinių galvijų. Jis kartu su kolega Feliksu Vaiteliu 1997-aisiais iš Vokietijos į Lietuvą atsivežė limuzinų veislės mėsinių galvijų.
Anksčiau Juozas augino ir kiaules, turėjo jų apie pustrečio tūkstančio, tačiau kiaulių verslo galiausiai buvo priverstas atsisakyti, kai Lietuvoje prasidėjo pigios kiaulienos importas iš Lenkijos, ir konkurencija tapo nelygiavertė. Dabar vyras savo reikmėms užsiaugina tik vieną kitą kiaulaitę.
Juozo Bekampio indėlis į žemdirbystę
Prisijungė prie akcijos J.Bekampis - gerai žinomas šalies žemdirbių bendruomenėje. Jis buvo vienas pirmųjų, kurie Lietuvoje pradėjo auginti mėsinius galvijus, o apie jo meilę žirgams apskritai sklinda legendos. Tiesa, pats vyras to nesureikšmina ir tiesiog džiaugiasi galėdamas daryti tai, ką mėgsta labiausiai - ūkininkauti.
Nors Juozas ilgą laiką džiaugėsi, kad jam pavyko savo atžalas „pririšti“ prie žemės ir jiems nereikia vargti kur nors užsienyje, tačiau pastaruoju metu jis ėmė abejoti, ar pasielgė teisingai. J.Bekampio teigimu, ūkininkams kasmet tampa vis sunkiau ne tik užsidirbti, bet ir apskritai išgyventi.
„Darbas ūkyje nėra lengvas, bet jeigu tu jį myli - visi sunkumai greitai pasimiršta. Gaila tik vieno, kad mes esame priklausomi ne vien nuo valdžios sprendimų, bet ir nuo Dievo, kuris reguliuoja orus. O šie jau kelerius metus iš eilės mūsų tikrai nelepino. Buvo visko: iššalo pasėliai, vėliau juos merkė liūtys, kepino saulė. Po viso to norėtųsi, kad bent valdžia jei ne palaikytų, tai bent nekenktų. Nesu nusistatęs prieš planuojamus didinti mokesčius ar tam tikrų lengvatų mažinimą. Bet tokiu atveju norėčiau, kad Lietuvos žemdirbiai gautų tokias pat išmokas kaip kitų Europos Sąjungos šalių ūkininkai. Apkrauti mokesčiais ir nuolat didėjančiomis kainomis mes nepajėgsime būti konkurencingi“, - nepasitenkinimo neslėpė Marijampolės rajono žemdirbys.
Būtent dėl šių išvardytų priežasčių vyras prisijungė prie pastaruoju metu tarp šalies ūkininkų išplitusios žaliųjų kryžių akcijos. Jis savo laukuose pastatė tris žalios spalvos kryžius. Ūkininko teigimu, būtina atkreipti visuomenės dėmesį į žemės ūkio sektorių.
„Daug kas įsivaizduoja, kad ūkininkai gyvena gerai, lyg didžiausi ponai. Tai - netiesa. Mes daug dirbame, kad pasiektume tai, ką turime. Kai kurie valdžios sprendimai tikrai kelia nerimą. Kaimai nyksta kone valandomis. Turtas regionuose jau tampa bevertis, nes nėra kam juo naudotis. Žmonės iš kaimo bėga į užsienį ir į šalies didmiesčius. Nelabai įsivaizduoju, kaip reikėtų šią situaciją pakeisti“, - mintimis dalijosi J.Bekampis.
Suvalkietis tikino, kad sunkumai ūkininkus nuolat lydėjo, tiesiog bėgant metams keitėsi jų pobūdis. Pavyzdžiui, prieš 30 metų užauginti gerą grūdų derlių buvo nepaprastai sunku, nes trūko ir trąšų, ir chemikalų. Dabar tai padaryti nesunku, tačiau sudėtinga ūkio produkciją parduoti už priimtiną kainą. Nepaisant to, kad kasmet dėl kainų šuolio užauginti gerą derlių tampa vis brangiau, supirkėjai už jį mokėti daugiau nenori.
Vyro tėtis jį dar prieš 30 metų perspėjo, kad lengvo gyvenimo žemdirbiai neturėjo ir neturės nė prie vienos valdžios. „Kai pasakiau tėčiui, kad noriu atsiimti jo turėtas valdas, jis patarė atsiimti ne daugiau kaip dešimt hektarų. Tėtis sakė, kad man 43 hektarų plotas būsiąs per didelis ir aš su tiek žemės labai vargsiu. Visgi atvažiavęs matininkas atseikėjo visą tėvų žemę. Tėtis apie tai sužinojo gal tik po mėnesio ir nebuvo labai tuo patenkintas“, - prisiminė J.Bekampis.
J.Bekampis už žemės ūkio vystymą yra gavęs valstybinį apdovanojimą - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordiną. Tai jis vadina didžiausiu savo triūso įvertinimu. Vyras džiaugėsi, kad per tris dešimtmečius jam pavyko sukurti tokį ūkį, kuris žinomas ne tik Marijampolės rajone ar Suvalkijoje, bet ir visoje šalyje.
Kultūros paveldas Kūlokų kaime
Šalia rašytojo gimtinės J.Bekampis šiandien yra bene garsiausias Kūlokų gyventojas Lietuvoje. Vis dėlto žvelgiant į istoriją, galima surasti ir tokį faktą, kad šiame kaime gimė ir kurį laiką gyveno žinomas šalies rašytojas Kazys Boruta. Pasirodo, jis buvo Juozo tėvų ir senelių kaimynas.
Greta Bekampių žemę dirbo ir rašytojo brolis Petras, kuris tais laikais buvo labai stambus ūkininkas, toks, koks dabar yra ir J.Bekampis.
MIESTO PORTRETAI 71/88. Kazys Boruta, ,,Svetima spingselė".
5 km į rytus nuo Liudvinavo esančiame Kūlokų kaime yra rašytojo Kazio Borutos tėviškė. K. Boruta mokėsi Liudvinavo pradžios mokykloje, vėliau tėviškėje atostogaudavo vasarą. Šioje vietoje, buvusioje rašytojo gimtojoje sodyboje, išlikęs atrekonstruotas malūnas.
Malūno pavadinimas primena iš šio krašto kilusį rašytoją Kazį Borutą ir jo tautosakiniais motyvais parašytą apysaką „Baltaragio malūnas“.
Literatūriniai motyvai Kūlokų kaime
„Tai buvo tą vasarą, kai ant Lietuvos iš vakarų tamsūs debesys ėjo, o iš rytų saulelė tekėjo. Tada mudu su Baliu Sruoga, vadinas, Balys iš Baibokų ir Kazys iš Kūlokų, du didžiausiu netikėliu, buvome pasiųsti dvaro ieškoti lietuviškai literatūrai“, - tokiais žodžiais 1957-aisiais K.Boruta pradėjo pasakojimą apie tai, kaip buvo sukurta apysaka „Baltaragio malūnas“.
Kūlokuose gimęs ir augęs rašytojas Kazys Boruta viename savo kūrinių aprašė kryždirbį Vincą Dovinę, kuris yra literatūrinis Tamošiaus Dulskos alter ego.
Žirgai Juozo Bekampio gyvenime
Juozas visoje Lietuvoje žinomas dėl savo neišblėstančios meilės arkliams. Vyras juokavo, kad yra gimęs ant šio gyvūno. J.Bekampio tėtis kadaise kolūkyje dirbo arklių prižiūrėtoju, o jam neretai tai daryti padėdavo ir mažasis Juozukas. Kaip jis pats teigia, greičiausiai nebuvo nė vieno kumeliuko, kurio jis neišjodinėtų.
Per ilgus metus suvalkietis taip prisirišo prie šių gyvūnų, kad neįsivaizduoja be jų savo gyvenimo. Dabar jo namuose yra 17 arklių, nors kadaise jų turėjo per 100.
„Jeigu man kas nors pasakytų, kad iš arklininkystės gaunu pelno, sakyčiau, kad meluoja. Arkliai pastaruoju metu tampa egzotiniais gyvūnais. Šiais laikais jais niekas nei aria, nei akėja, nei leidžiasi į keliones. Arklių dabar niekam nebereikia. Juos superka nebent dėl mėsos, tačiau aš per daug juos myliu, kad atiduočiau į skerdyklas. Taip ir laikau juos nieko su jais neveikdamas“, - juokėsi pašnekovas.
Anot jo, anksčiau Europos Sąjunga rėmė retų veislių išsaugojimą. Tai daroma ir dabar, tačiau paramos suma per 15 metų beveik nė kiek nepakito, tad vien savo malonumui laikyti šiuos ristūnus tapo per brangu.
Bekampių ūkyje dabar puikuojasi 37 Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai.
Lietuvos sunkiųjų arklių veislės atkūrimas
Atsidavęs arkliamsSuvalkijos krašto ūkininkas atkūrė Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociaciją ir tris kadencijas buvo jos prezidentu, tačiau šios asociacijos vairą jau perdavė jaunesniems kolegoms.
Mes šių arklių veislę praktiškai atkūrėme, nes jų buvo labai nedaug likę. Ir paskutiniai būtų iškeliavę į Italiją mėsai. Dar laiku spėjome ir sugebėjome bent šiek tiek jų išsaugoti“, - pasakojo J.Bekampis, arklininkyste aktyviai užsiimantis nuo 1993-iųjų. Anksčiau jis taip pat laikė arklių, bet ne veislinių. 1993 metais iš Sūdavijos valstybinio žirgyno nusipirko 3 Lietuvos sunkiųjų veislės veislines kumeles ir vieną eržilą. Nuo jų viskas ir prasidėjo.
J.Bekampio žodžiais, teko nemažai paplušėti, kad atsirastų sekėjų - skleisti reklamą, įtikinti žmones, kad auginti sunkiuosius arklius apsimoka, gauti Europos Sąjungos (ES) finansavimą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programą (KPP). Jis džiaugiasi, kad dar ir šiemet pagal 2014-2020 m. KPP bus galima gauti paramą Lietuvos sunkiesiems arkliams auginti.
Itin prisirišęsAnot J. Bekampio, gerai, kad ir toliau ūkininkai skatinami auginti Lietuvos sunkiųjų veislės arklius. ES rėmimo programa veikia daugiau kaip 10 metų. Tiesa, per tą laikotarpį išaugo arklio išlaikymo sąnaudos, o paramos suma liko panaši. Todėl norinčiųjų auginti Lietuvos sunkiuosius arklius nėra daug.
Ūkininkas prie arklių itin prisirišęs. Prieš daug metų šiems gyvūnams laikyti jis savo ūkyje įsirengė tris arklides. Vasarą Kūlokų kaime arkliai ganosi laukuose, mėgaujasi laisve. J.Bekampio ūkis išgyvena ne vien iš arklių veisimo. Už arklius gaunami pinigai dabar sudaro tik apie 5 proc. ūkio pajamų. Kūlokų kaimo ūkininkas dar laiko per 300 mėsinių galvijų, turi ožkų, avių. Ūkyje plėtojama ir augalininkystė.
Nuo pat ūkininkavimo pradžios J.Bekampis kūrė ir tebesaugo senovišką mišrų ūkį. Bekampių ūkis - atviras svečiams. Vos atšyla oras, į Kūlokų kaimą traukia lankytojai, kuriuos vilioja senovinio ūkio įvairovė. Čia galima išvysti ne tik Lietuvos sunkiųjų veislės arklių, kumeliukų, bet ir mėsinių galvijų. Lankytojai, pasižvalgę po Juozo ūkį, teigia, kad jis unikalus, kaip ir pats jo šeimininkas, išsaugojęs senovišką suvalkietišką ūkininkavimo stilių.
Lietuvos sunkiųjų arklių savybės
Stambūs, raumeningi, žvilgančiais šonais. Tokiomis išorinėmis savybėmis pasižymi Lietuvos sunkieji arkliai - nacionalinė arklių veislė, kuriai grėsė išnykti.
Lietuvos sunkieji arkliai - naminių arklių darbinė veislė, pradėta kurti XIX a. pabaigoje. Jie ištvermingi, turi gerai išvystytus raumenis, tvirtos konstitucijos, judrūs, gero charakterio, vislūs ir ilgaamžiai. Šių arklių aukštis ties gogu siekia 155-166 cm. Suaugę eržilai sveria 700 kg, kumelės - 645 kg. Lietuvos sunkiųjų arklių spalvos - nuo šviesiai sartos iki juodos.
Lietuvos sunkiųjų arklių veislė pradėta kurti XIX a. pabaigoje. Tuo 1894 m. užsiėmė Darbui ir važiuoti arklių veisimo draugija, ji ėmė įvežti daugiau brabansonų, peršeronų, ardėnų ir kitų sunkiųjų veislių eržilų. Su jais buvo kryžminamos vietinės kumelės. 1923 m. karo sunaikintai veislinei medžiagai papildyti iš Nyderlandų buvo atsivežta sunkiojo tipo arklių. 1925 m. iš Švedijos atsigabenta ardėnų.
Pokario metais buvo sukurtas platus kergimo punktų tinklas. Kryptingas veislininkystės darbas, geras šėrimas ir laikymas sudarė palankias sąlygas formuotis veislei, kuri 1963 m. buvo patvirtinta kaip savarankiška. Ji turėjo 12 linijų. Lietuvos sunkieji arkliai kryžminami su 1963 m., 2000 m. ir 2001 m. iš Švedijos įvežtais ardėnų veislės eržilais.
2002 m. šalyje buvo išlikusios vos 127 šios veislės kumelės. Pradėjus skatinti auginti Lietuvos sunkiuosius arklius, po 6 metų - 2008-aisiais Lietuvoje jau buvo auginami 745 šios veislės arkliai. Pagelbėjo Lietuvos valstybės ir ES parama. Įsigydamas šios veislės arklį ūkininkas gaudavo kompensaciją iš valstybės biudžeto ir dar už kiekvieną arklį jam buvo mokama ES išmoka.
ES išmokos bus mokamos ir 2018-aisiais pagal 2014-2020 m. KPP veiklos priemonę „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“. Už Lietuvos sunkiuosius arklius bus mokama 200 eurų už 1 SG per metus. Paraiškos gauti paramą priimamos nuo 2018 m. balandžio 16 iki 2018 m. birželio 4 dienos.
J. Dapkūnas nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės. Šio turtingo ir nelengvo likimo kaimo žmogaus gyvenimo styga nutrūko netrukus po to, kai 1980 m. rugsėjo 5 d. (Marijampolės parduotuvėje „Žagrė“. 1936 m.