Nedaug Lietuvoje vietovių, kuriose net kaimai turi legendas, o apie ten gyvenančius žmones kuriamos dainos. Tačiau tokių kaimų ir tokių žmonių yra. Ir Šakių krašto panemunėse jų surasime. Ten, prie Nemuno, Gegužių kaime, nuo seno plauko legenda apie Gegužėlę, išlydėjusią brolius į karą, graudžiai verkusią ir sielvartavusią. Būtent apie šį kaimą ir jo apylinkes pakalbėsime plačiau.
Albinas Vaičiūnas - Kaimo Didvyris
Ir tas žmogus, apie kurį Gegužių kaime skamba daina, ne kas kitas, o ne tik Šakių krašte, bet ir Lietuvoje gerai žinomas kultūros istorikas, spaudos bendradarbis, visuomenininkas ir kraštotyrininkas Albinas Vaičiūnas. Tame Gegužėlės apraudotame kaime jis gimė 1933 metų liepos 15-ąją - Žalgirio mūšio bei Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą dieną. Jo tėvai - Marija Dedutytė ir Juozas Vaičiūnas susituokė 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, Gegužių kaime paveldėjo tėviškės sodybą ir 4,5 ha žemės. Tėvas buvo ne tik žemdirbys, bet ir nagingas amatininkas.
Pradinę Tvirbūtų mokyklą Albinukas pradėjo lankyti lemtingaisiais 1940-aisiais. Jį mokė talentingi mokytojai Marija ir Jurgis Slavėnai. Albinukas įstojo į Kriūkų progimnaziją, klasėje buvo tarp pirmūnų, lankė literatų būrelį, kuriam vadovavo Kazys Grigas, vėliau tapęs žymiu mokslininku. Mokyklos sienlaikraštyje pasirodė A. Vaičiūno pirmasis eilėraštis. Tuos literatūrinius gebėjimus jis panaudojo pokario pogrindžio spaudoje, kai 1950 metais kartu su draugais įkūrė slaptą jaunimo organizaciją.
Why Are Some People Albino?
Pogrindinė jaunimo organizacija ilgai neišsilaikė, ji buvo išduota. Albiną su kitais jaunuoliais 1951 metų balandį suėmė, tardė NKVD kalėjime Kaune ir tų pačių metų vasaros pabaigoje nuteisė 25 metams, išvežė į Vorkutos lagerius. Po Stalino mirties daugumą politinių kalinių iš lagerių išleido, Albinas grįžo į Lietuvą. Baigė Kauno vakarinę vidurinę mokyklą, persikėlė gyventi į Vilnių. Antisovietinės veiklos šešėlis neleido mokytis aukštojoje mokykloje, todėl teko tenkintis studijomis Prekybos technikume. Jį baigė 1961 metais. Kelionių aistros paviliotas, pradėjo dirbti Vilniaus turistų klube, vėliau Respublikinėje turizmo taryboje. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, straipsnius skelbė „Kultūros baruose“, „Mūsų gamtoje“. 1970 metais išleido pirmąją kraštotyrinio pobūdžio knygą „Lietuvos TSR turistinės bazės“, kuri buvo išversta į rusų kalbą. Dirbdamas turistų klube jis parengė ir išleido keletą nedidelės apimties leidinėlių - „Kur keliauti“, „Vilniaus turistui“.
Vilniaus centrinio (jungtinio) knygyno direktoriaus pavaduotoju A. Vaičiūnas pradėjo dirbti 1964 metais. Nuo to laiko jis rūpinosi knygynų tinklo plėtra ir ūkine veikla, formavo knygų asortimentą. Vėliau sudarinėjo visos Vilniaus zonos knygynų literatūros užsakymų suvestines, turėjo galimybę savo nuožiūra padidinti kai kurių užsakomų knygų kiekius. Nuo to priklausydavo ir visų Lietuvos leidyklų išleidžiamų knygų tiražai. Pavykdavo padidinti tokių leidinių kaip V. Sezemano „Estetika“, „J. Basanavičius Bulgarijoje“, S. Santvaro, H. A. Vaičiūno rūpesčiu Vilniaus knygynus pradėjo įrenginėti pagal individualius projektus, jie tapo gražiausiais ir patogiausiais visoje Sovietų Sąjungoje.
Dirbdamas knygų prekybos sistemoje, A. Vaičiūnas kas savaitę Lietuvos radijui rengdavo laidas apie knygų naujienas. Ypač pažymėtinas jo dalyvavimas periodinėje spaudoje. Daug straipsnių jis paskelbė „Vakarinėse naujienose“, „Lietuvos pionieriuje“. Apie iš Šakių krašto kilusius rašytojus parašė išsamias publikacijas populiariuose žurnaluose „Švyturys“, „Knygnešys“. Apie to krašto iškilius žmones rašė ir į užsienio lietuvių spaudą: Lenkijoje leidžiamą žurnalą „Aušra“, Vokietijoje - „Krivūlė“, Kanadoje - „Nepriklausoma Lietuva“ ir kt. Plačias publikacijas apie kompozitorių E. Mlynarskį ir prof. antropologą V. Grincevičių paskelbė lenkų spaudoje.
Savo rūpesčiu ir lėšomis išleido poeto P. Lemberto poezijos rinkinius „Šaukiu, o Nemune“, „Menu birželį“ ir „Širdis skambėjo dainomis“. Jis yra ir P. Lemberto poezijos knygos „Tėvynės drobės“ sudarytojas. Pastaraisiais dešimtmečiais A. Vaičiūnas rašė apie V. Kudirką „Moksle ir gyvenime“, apie M. Mašiotaitę-Urbšienę „Rubinaityje“, apie E. Mlynarskį Suvalkuose leidžiamame žurnale „Jacwiež“. Dešimtys jo straipsnių apie žymius kultūros žmones paskelbta kultūros žurnale „Suvalkija“.
Po gimtąjį kraštą pasklido A. Vaičiūno knygos „Amžininkų atsiminimai apie Ilguvą“, „Kriūkų valsčiaus žmonės“, „Kriūkų apylinkės praeitis“ ir kiti panašaus turinio leidiniai. Jis parengė lankstinukus apie prof. J. Pikčilingį, P. Dielininkaitį, vyskupą P. Būčį, kunigus B. Po 30 metų veiklos knygų prekybos sistemoje A. Vaičiūnas pradėjo dirbti Beatričės Grincevičiūtės muziejaus direktoriumi. 1989 metais kraštiečiai jį išrinko Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininku, o 1993 metais - P. Vaičaičio draugijos pirmininku.
Už aktyvią visuomeninę ir kultūrinę veiklą A. Vaičiūnas tapo Šakių rajono metų žmogumi, o 1999 metais jam suteikė Šakių rajono Garbės piliečio vardą. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Brazausko įsaku A. Vaičiūnas apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu. Už plačią tarptautinę kultūrinę veiklą jam įteiktas Lenkijos Aukso kryžiaus ordinas. Apdovanotas Marijampolės Garbės ženklu, medaliu „Vilniui ir tautai“. 2013 metais minint vaikų literatūros klasiko V. Tamulaičio 100-ąsias gimimo metines, A. Vaičiūno rūpesčiu išleista šio garbaus rašytojo knygelė „Petriuko vėliava“.
Kaimo Turizmas Gegužių Kaime ir Apylinkėse
Ir vietiniams, ir keliauninkams patrauklios tos Šakių krašto panemunės. Atrodo, dar taip neseniai nuo Ilguvos kelio kilo dulkių debesys, kurie kamuoliais ritosi per tas Sūduvos panemunes ir gulė į Gegužių kaimo laukus - ir tada, kai ten vaikystėje lakstė basakojis Vaičiūnų Albinukas.
Gegužių kaime įsikūrusi autentiška kaimo turizmo, etnoarchitektūrinė sodyba "Žemaitiška pastogė" ("Žemaitėška pastuogė"). Sodyba įsikūrusi netoli nuo Šiaulių miesto. Šalia sodybos yra miškas, geras privažiavimas. Atvykusieji į sodybą patenka į netradicinę, kaimišką aplinką. Svečių užimtumas pritaikytas įvairaus...
Liepos mėnesio 11 - 15 dienomis turėjome savaitę trunkančią dieninę vasaros stovyklą Gegužių kaime, sodyboje „Žemaitiška pastogė”. Stovyklos šūkis - su draugais smagu. Pirmoji stovyklos diena mus pasitiko su liūtimi, bet ji mūsų neišgąsdino, žaidėme patyriminius žaidimus, piešėme. Įvairias veiklas sodybos erdvėse organizavo dienos centro pedagogės Aušra ir Laima, bei sodybos šeimininkė Vida. Likusias stovyklos dienas džiaugėmės saule ir pramogomis lauke.
Vaikai sukūrė stovyklos vėliavas, žaidė stalo žaidimus, šokinėjo ant batuto, piešė ant drobės, maudėsi kubile, dainavo smagias dainas, bei daug kitų žaidimų. Šeimininkė Vida stovyklautojams pravedė ekskursiją po sodybą, organizavo žaidimus, rūpinosi, kad nestigtų vandens maudynėms, leido ragauti čia augančias uogas.
Kitos sodybos ir pramogos apylinkėse
Jei ieškote ramaus poilsio, galite apsvarstyti ir kitas apgyvendinimo galimybes netoliese:
- Sodyba ant ežero kranto: Vienkiemis, netoli miškas. Įsikursite viename iš dviejų tik Jūsų šeimai skirtų namelių su savo kiemu. Čia niekas netrukdys išsikepti kepsnį, pamėtyti kamuolį į krepšį, pasikaitinti saulėje, o mažieji čia pat žais smėlio dėžėje, supsis sūpuoklėse. Mėgstantiems iškylauti su palapinėmis, ežero pakrantėje įrengtos trys ramiam poilsiui skirtos teritorijos. Jose pavėsinės, laužavietės, yra elektra. Pakrantėje yra sporto įrenginiai, vaikų žaidimų aikštelė,...
- Vytauto Bamšo sodyba: Kaimo turizmas - tai puikus ramaus poilsio pasirinkimas. Jei nusibodo miesto triukšmas, kasdieniai darbai, mašinų spūstys ir kiti miestą primenantys dalykai - rinkitės atostogas kaimo turizmo sodyboje. Vytauto Bamšo sodyba - tai puiki vieta švęsti vestuv... Jums pageidaujant turėsite galimybę paragauti šeimininko gaminamo ekologiško vyno.
- Sodyba Labanoro regioniniame parke: Sodyba įsikūrusi Labanoro regioniniame parke prie Aiseto ežero, kuriame galėsite maudytis, plaukioti valtimis, žvejoti. Sodyboje gali ilsėtis šeimos, kolektyvai, mokinių grupės. Laukiame Jūsų ištisus metus! Sodyboje yra: Pagrindinis rąstinis namas su virtuve (šaldytuvas,orkaitė, el.viryklė, el.virdulys, reikalingi indai), dvylikos vietų valgomasis stalas, odiniai minkštieji baldai; aštuonios miegamosios vietos antrame namo aukšte(trys dvivietės ir dvi vienvietės), didelis balkonas į ežero pusę. Name yra televizorius, muzikinis centras, internetas, židi...
- Etnografinė dvaro stiliaus sodyba „Vilko dvaras“: įkurta 6 hektarų ploto pušyno apsuptyje, telkšo didelis 60 arų skaidraus vandens tvenkinys su dideliu smėlio pliažu.„Vilko dvaro“ erdvi pokylių salė ta...
- Vila Šerkšnė: įsikūrusi 5 km nuo Mažeikių miesto šalia Bugenių gyvenvietės. Tai puiki vieta praleisti įsimintinas šventes, papramogauti ar pailsėti nuostabiame gamtos prieglobstyje. Jūsų šventei galime pasiūlyti dvi sales: pagrindinę iki 50 žmonių arba jaukesnę priepirčio su nuostabiu vaizdu į Šerk...
Nesvarbu, ar domitės istorija, kultūra, ar tiesiog norite pabėgti nuo miesto šurmulio, Gegužių kaimas ir jo apylinkės gali pasiūlyti kažką ypatingo kiekvienam.