Kiekvienam žmogui vieta, kurioje jis gimė, yra gimtinė, o sodyba, kurioje jis gimė, gyveno ar gyvena - namai. Žvelgiant etnografo akimis į XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių kaimo aplinką, sodybos trobesius, ypatingas dėmesys buvo skiriamas gyvenamajam namui, jo vidinei įrangai. Iš baltų senovės lietuviai išsaugojo savo sodybas, namus kaip originalias šventoves, visatos centrus. Apsilankykime sodyboje Gegutės kaime ir pažvelkime į jos aprašymą per tradicijų prizmę.
Šiame straipsnyje aptarsime lietuvių kaimo sodybų formų istorinę raidą, regioninius originalumus, skiriamuosius bruožus, iš anksto nulemtus kilmingų žmonių santykius, bendradarbiavimą įvairiais darbo ir švenčių laikotarpiais. Atidžiai apsižvalgę sodybos centre - sode, tvorose, vartuose, šulinyje, tvarkoje kieme, tradicijoje švenčių išvakarėse barstyti smėlį ant takų kieme, kad sodyba žinotų apie šventę.
Tradicinė lietuviška sodyba.
Lietuviškos Sodybos Elementai
Apžvelgsime lietuvaitės pasididžiavimą - rūtas ir kitus gėlių darželius, augančius po svetainės langais. Žvilgsnis metamas į dainose aprašytas jaunos merginos patalpas - klėtį, taip pat į tvartus, kluonus ir kitus ūkinius pastatus. Galiausiai sustojame prie trobos (pirkios), aptariama šio pastato istorinė raida, regioninis savitumas, statyba, įkurtuvės ir kitos tradicijos. Tarp jų - būsimos vietos prie stalo, vadinamos krikštasuolio kampais, net pačioje statybos pradžioje originalumas yra pašventinamas, ant pirmosios skersinio sijos dedant duonos gabalėlį, žiupsnelį druskos ir gabalėlį šventos žvakės - kaip apsaugą nuo perkūno ir piktųjų dvasių.
Pagrindiniai sodybos elementai:
- Gyvenamasis namas (troba, pirkia)
- Klėtis (svirnas)
- Tvartas (kūtė)
- Kluonas
- Daržinė (stoginė)
- Šulinys
- Sodas ir daržas
- Tvoros ir vartai
Tradicijos: kai dukra išvyksta kaip nuotaka, atsisveikindama su tėvų židiniu, ji apeina jį tris kartus. Atvykusi pas anytą, nuotaka aukoja židiniui, galiausiai tvirtai tikima, kad mirusiųjų sielos lieka židinyje atlikti atgailą. Aprašomas būrimas dėl ateities Kūčių vakarą, susijęs su šeimos namų židiniu, ugnies atnaujinimas židinyje naudojant Didžiojo Šeštadienio ir Joninių laužų ugnis. Panašiai analizuojamos žmonių tradicijos ir tikėjimai, susiję su namų stalu, langu, durų slenksčiu, durimis.
Senovinė lietuviška troba su tradicine krosnimi.
Namų Slenkstis ir Durys
Aptariant trobos langus, kaip ribą tarp savojo ir chtoniškojo pasaulio, jo reikšmę lietuvių tradicijose ir tikėjimuose; Užgavėnių persirengėliai, Velykų vaikščiotojai ir dainininkai bei nepažįstamieji beldžiasi į langus. Panašią funkciją atliko ir durų slenkstis: jaunuosius prie jo pasitikdavo tėvai su duona, druska ir stikline vandens. Vyro namuose marti, imdama dovanas iš savo kraičio, pagerbia vyro namų slenksčius, tikruosius namų dvasių sergėtojus; nėščia moteris, patirianti skausmą, vedama per durų slenksčius; norint išgydyti žmogų, kenčiantį nuo nužiūrėjimo, jis paguldomas ant durų slenksčio.
Žvelgiant senovės akimis į lietuvių namus, tampa akivaizdu, kad ne taip seniai lietuvis kaimietis savo gimtus namus laikė prieglauda džiaugsmo ir sielvarto valandomis. Ne be reikalo jis juos įkūnijo patarlėse, posakiuose, mįslėse, iš kurių...
Kaimo Turizmas ir Tradicijos
Užsiimantiems kaimo turizmu šv. Velykos - ypatinga šventė. Po jos dažniausiai prasideda naujasis, džiaugsmų ir rūpesčių kupinas sezonas. Planavo pabėgti iš miesto Užpalių krašte Šeimyniškių kaime įsikūrę Rasa ir Dainius Širviai margučius ridens ten, kur svajojo būti ne vienus metus - savuose namuose gamtos pašonėje. Pabėgti iš miesto kauniečiai planavo ilgai ir kantriai. Sukaupę pinigų iš nedidelio verslo ir pardavę viską, ką turėjo, kaime jie pradėjo kurtis nuo nulio.
Prieš aštuonerius metus, įsigiję sklypą nuostabioje vietoje ant Šventosios upės kranto, po klevu jie pasistatė palapinę ir, atsiraitoję rankoves, kibo į darbus. Dukra Eglė ir sūnus Pijus lanko Užpalių gimnaziją. Iki jos - tik du kilometrai. Į gimnaziją mokiniai nuvažiuoja autobusiuku. Žiemą vaikus parsivežame, vasarą jie grįžta patys. Dabar Širviai laiko save užpališkiais ir didžiuojasi gyvenantys netoli Šeimyniškių piliakalnio, prie kurio IV-VI amžiuje ir įsikūrė iki šiol išlikusi gyvenvietė.
Sutuoktiniai - aktyvūs, judrūs žmonės. Dainius yra baigęs kūno kultūros mokslus, aktyviai sportuoja. Gal todėl buvo nuspręsta, jog jų įkurtoje kaimo turizmo sodyboje nuoboduliui vietos nebus. „Pas mus atvyksta norintieji aktyviai praleisti laiką. Kam prie širdies ekstremalūs išbandymai, plaukioja baidarėmis, kiti mieliau važinėjasi dviračiais. Jais galima apvažiuoti nuostabiais šio krašto apylinkes. Kitą žiemą jau pasiūlysime ir žygius slidėmis, nes yra galimybių įrengti mini trasą, - pramogas vardijo pašnekovas. - Vis daugiau žmonių nori pažinti Lietuvą. Jiems tai padaryti gidas, kuris labai įdomiai pasakoja Užpalių karšo istoriją.“
Be to, Širviai tariasi su vietiniais ūkininkais ir bitininkais, kad jie leistų atvykėliams iš miesto užsukti į svečius, pasižvalgyti ir pajusti tikro kaimo dvasią. Dažnas iš tokių viešnagių grįžta nešinas kaimiškais lašiniais ar kiaušiniais. Tad nauda abipusė. Tiesa, ir Rasa su Dainiumi žino, ką reiškia ūkininkauti. Jau kelinti metai jie augina Pekino antis. Paukščiams suręstas namelis, yra tvenkinys. Smagu matyti, kaip jos žiemą ir vasarą turškiasi neužšąlančiose upės versmėse. Didžiųjų švenčių proga pas Širvius visada kvepia kepta antimi, kurią mielai užsisako ir atvykstantieji pailsėti į „Širvytę“.
Širvių sodybą galima būtų apibūdinti vienu žodžiu - europietiška. Kai nusprendėme imtis kaimo turizmo, statytis namus sau ir tiems, kurie atvyks čia pailsėti, turiningai praleisti laiko, nusprendėme, kad mūsų sodyba turi ir gali atrodyti ne prasčiau nei vokiečių ar švedų“, - sakė Rasa. O pagarbos vietai, kurioje esi, tausoti gamtą, pasak jos, mokytis niekada ne vėlu.
Šiuolaikinė kaimo turizmo sodyba.
Edukacinės Programos ir Amatai
Rasai ir Dainiui patinka ne tik patiems mokytis, nuolat sužinoti ką nors naujo, įdomaus, bet ir savo žiniomis dalytis su kitais. Taip gimė sumanymas rengti edukacines programas. Atvykusieji į sodybą mielai dalyvauja inkilų šventėje. „Inkilus galima kelti bet kada. Dar geriau, jei jie iškelti vasarą ar rudenį. Tuomet paukščiai turi laiko apsižiūrėti, o inkilai išblunka, įgauna kito kvapo“, - aiškino vyras. Ne pirmą kartą atvykstantieji į „Širvytę“ žino, kad kartu su šeimininku galės sumeistrauti inkiliuką. Mielai šio darbo imasi vaikai. Ypač jiems patinka inkilus puošti piešiniais. Kol dirbama, sodybos šeimininkas pasakoja apie paukščius.
Inkilų darymas jam - vienas maloniausių užsiėmimų. Smagu ir tai, kad ant Šventosios upės kranto pasigamintus inkilus vaikai ir jų tėveliai išsiveža į namus, iškelia juos ten, kur gyvena. Širvių sodyboje paukščių giesmės netyla nuo ankstyvo pavasario, nes paupyje jų įvairovė kaip niekur kitur didžiulė.
Rasą žavi ne tik įsimintina Užpalių istorija, bet ir nuostabūs šio krašto žmonės. Tapę bendruomenės nariais, Širviai ėmėsi puoselėti ir senuosius amatus. „Taigi labai smagu ne dykinėti, o ko nors išmokti, sužinoti. Todėl mūsų svečiai, jei tik nori, gali pinti iš vytelių. Žinoma, meistro pamoka kainuoja, bet nedaug. Ne vienas dieną padirbėjęs, vėliau džiaugiasi savo rankų darbo kūriniu“, - sakė pašnekovė.
Sertifikuotų tradicinių amatų meistras, pynimo iš vytelių puoselėtojas Vytautas Šemelis gali pamokyti, kaip pasigaminti medinių žaislų. Edukacinė programėlė „Mediniai senelių žaislai“ - puiki proga pasidaryti medinį vilkelį ar sukutį, kuris iš delnų kyla į dangų, laivelį iš pušies žievės, ūžlę, žaislines roges su žirgeliu, švilpynę, tarškynę, lošimo kauliukus, sudedamus medinius galvosūkius“, - vardijo Rasa. Ji sakė, kad V.Šemelio sukurtomis medinėmis dėlionėmis mielai žaidžia ne tik vaikai, bet ir tėveliai.
Netolimoje ateityje Širviai ketina prikalbinti savo žiniomis ir meistriškumu dalytis karpinių meistrę ir margučių margintoją. Taip žingsnis po žingsnio kaimo turizmo sodyba taps ne tik poilsio, pramogų, bet ir amatų buveine.