Turtingiausios Azijos šalys pagal BVP

Visame pasaulyje nėra dviejų vienodų valstybių, jų skirtingas istorinis vystymasis bei geografinė padėtis paveikė taip, kad kiekviena turi skirtingą išsivystymo lygį, gyventojų skaičių, jų gyvenimo būdą bei sąlygas. Norint pritaikyti kitų šalių patirtį taip atsirado būtinumas šalių grupavimui. Tačiau nepriklausomai nuo tikslaus ekonomikos apibrėžimo, šis bendras šalių klasifikavimas kartais keičiasi priklausomai nuo lanksčios analizės pateikiant pakankamai prasmingos informacijos. Tačiau kai kurios neteikia informacijos Pasauliniam Pinigų Fondui (PPF), nes jos nėra to Pasaulinio Fondo narys, bet vis dėl to jų veiklą bandoma kontroliuoti. Tokios šalys yra Kuba ir Demokratinė Korėjos Respublika, šios dvi šalys nėra PPF narys, tačiau San Marinas - pakankamai išsivysčiusios ekonomikos šalis, bet jos duomenų bazė nėra suformuota iki galo.

Kiekviena iš tų didelių šalių skirstymo grupių dar dalinama į mažesnius pogrupius. Pereinamosios ekonomikos šalims taip pat naudojamas regioninis skirstymas.

Šalys pagal BVP

7 Didžiausios šalys, turinčios aukščiausią BVP lygį yra - JAV, Japonija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija ir Kanada - sudaro didžiausių išsivysčiusių šalių pasaulio šalių grupę, dažniausiai vadinamos “Didysis septintukas” (D-7, angliškai G-7).

Į besivystančių šalių grupę įeina 1125 šalys, kurios negali būti apibūdintos kaip išsivysčiusios šalys arba kaip pereinamosios ekonomikos šalys. Kadangi visos ne išsivysčiusios šalys Europoje išskyrus Malta ir Turkija įeina į pereinamosios ekonomikos šalių grupę, dažniausiai šios šalys priskiriamos prie Pietų vidurio ir Turkijos regiono. Taip pat čia priskiriami Egiptas ir Libanas, o ne prie Afrikos valstybių.

Trys papildomi grupavimai pagal regionus - Sacharos regionas (išskyrus Nigerija ir Pietų Afrika) bei Azijos regionas (išskyrus Kinija ir Indija), kadangi šios šalys išsiskiria iš kitų tam regionui būdingų bruožų ir gali turėti nemažai įtakos rodikliams.

Taip pat besivystančios šalys klasifikuojamos pagal analitines grupes, kurioms priklauso ir kitas grupes. Prie analitinės šalių grupės priskiriamos šalys, kurios pagrindines pajamas gauna iš eksporto arba iš užsienio. Pirmas iš pajamų šaltinių yra kuro eksportavimas į kitas šalis - galima sakyti, kad šalis gyvena tik eksportuojamo kuro dėka. Ir kitų šalių pagrindinių šaltinių yra ne eksportuojamas kuras, o kiti šalyje gaminami produktai.

Bendrasis bruožas būdingas pereinamosios ekonomikos šalims yra ekonomikos kontrolė iš administracinio centro ir besiremiantis rinkos ekonomikos principais. Kitas bruožas - lėšų pertransformavimas iš bankrotojančių arba nuostolingų stambių pramonės objektų. Taip pat keletas šalių gali būti priskirtas prie pereinamosios ekonomikos šalių tokios kaip: Kinija, Kambodžis, Lao Demokratinė Respublika, Vietnamas ir kelios Afrikos šalys.

Dauguma iš jų yra žemės ūkio, mažų pajamų turinčios valstybės, kurioms išgyvenimo tikslas - yra ekonomikos keitimas ir vystymas.

• Industriškai išsivystytas, kurioms priklauso JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Japonija ir dauguma Vakarų Europos šalių. Šio šalys turi susiformavusią rinkos ekonomiką, pagrįstą dideliais pagrindinio kapitalo, kvalifikuoto darbo ištekliais, pažangiausiomis gamybos technologijomis.
• Besivystančios šalys esančios Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Jos dar nepraėjo industrializacijos stadijos, gyventojai daugiausiai dirba žemės ūkyje, mažai raštingi, didžiulis nedarbas, sparčiai auga gyventojų skaičius. Šalys augina eksportui vieną ar kelias žemės ūkio kultūras, tiekia užsieniui kokią nors iškasamą žaliavą.
• Buvusios socialistinės šalys valstybės, pereinančios nuo centralizuotos ekonomikos prie rinkos ekonomikos. Dar kol kas neaišku, kokiu keliu pasuks buvusios Sovietų Sąjungos ir kitos buvusios komunistinės Rytų Europos valstybės, nes daugelyje jų gamybos apimtis vienam gyventojui gerokai krito.

Analogiškos tendencijos buvo būdingos ir kvintiliniam pajamų paskirstymui. Per šį laikotarpį sumažėjo iir skirtumas tarp maksimalių ir minimalių BVP vienam gyventojui lygių - nuo 128 iki 108 kartų.

Besivystančios šalys skiriasi sugebėjimais pagerinti savo ekonominę padėtį per tam tikrą laiką. Trečiojo pasaulio priešakyje sparčiai besivystančios šalys, vadinamos naujomis industrinėmis šalimis - tai Brazilija, Argentina, Meksika, Malaizija, Honkongas, Izraelis, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanis.

Pagal Jungtinių Tautų klasifikaciją prie naujų industrinių šalių yra priskiriamos tos valstybės, kurios pagal daugelį ekonominių rodiklių gerokai pralenkia kitas trečiojo pasaulio šalis ir ne tik artėja prie JAV bei Vakarų Europos šalių, bet kai kuriais atvejais jas pralenkia. Iš svarbesnių rodiklių galima paminėti BVP apimtį vienam žmogui, vidutinis BBVP padidėjimo tempas, apdirbamosios pramonės lyginamasis svoris BVP, pramonės gaminių eksportas ir jų dalis visame eksporte, pramonės produkcijos konkurencingumas pasaulinėje rinkoje, tiesioginių investicijų užsienyje apimtis.

BVP absoliutus dydis neturi pastovios reikšmės ir priklauso nuo daugelių ekonomikos faktorių kiek būtent bus sukurta šalyje bendraus produkto. Iš 1 grafiko matome, kad beveik kas dešimt metų realus BVP dydis smarkiai kkrenta, tačiau taip pat galima pastebėti staigius jo reikšmės šuolius.

Pasinaudojus statistikos metodais, galima išskirti ciklus, bei jų pasikartojimo intervalus ir bandyti prognozuoti ateities BVP reikšmes, priklausomai nuo išanalizuotų BVP įtakos turinčių veiksnių sąrašo. Pagrindinis dėmesys analizuojant tam tikros šalies būklę turi būti suteiktas ne tik realaus BVP dydžiui, kuris kartais gali būti nepakankamai adekvatus, bet reikia atkreipti dėmesį ir į vartojimo kainų indeksą bei šalyje esantį nedarbo llygį.

Ekonominis augimas - tai BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, atsižvelgiant perkamąją galią, apskaičiuota USD. Tarp žmogaus socialinės raidos ir šalies ekonominės plėtros nėra savaiminio, automatinio rryšio. Tai, kad 97 valstybėse žmogaus socialinės raidos indekso eiliškumas yra aukštesnis nei BVP (apskaičiuotas JAV doleriais pagal perkamosios galios paritetą), rodo, kad šios šalys efektyviai panaudoja pajamas žmogaus socialinės gerovės plėtrai. Žemesnis nei BVP socialinės raidos indekso eiliškumas yra 69 valstybė. Šios valstybės ne taip sėkmingai suderino ekonominį augimą su savo šalies gerove .

BVP vienam gyventojui pasaulyje

Lietuva, siekdama svarbiausio nacionalinės strategijos tikslo prisijungti prie išsivysčiusių ir demokratinių šalių, aukštai vertinančių kiekvieną savo šalies pilietį ir jo gyvenimo kokybę, susiduria su viena didžiausių problemų - užtikrinti vienodas galimybes visiems šalies gyventojams, nesvarbu, kokioje vietovėje jie gyvena - yra pagrindinis tikslas. Šio tikslo neįmanoma pasiekti, nesutelkus pastangų įvertinant teritorinių socialinės raidos skirtumų mastą bei priežastis. Ne mažiau svarbu pripažinti, kad šie skirtumai yra šalies problema ir kad būtina parengti strategiją jiems mažinti.

Regioninė politika suprantama kaip politika, kurios tikslas yra sumažinti atskirų valstybės regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus. Ekonominis regioninės politikos pagrindimas remiasi rinkos klaidos argumentu. Jo esmė yra ta, kad rinkos jėgos negali išlyginti regioninių išsivystymo netolygumų, nes nevienodas gamybos veiksnių mobilumas ir “pradinės” ekonominės veiklos sąlygos, tokios kaip infrastruktūros išsivystymo lygis.

Europoje, palyginti su JAV, darbo jėga yra ypač nejudri, jos mobilumą kausto kalbiniai ir kultūriniai skirtumai tiek tarp atskirų regionų, tiek tarp atskirų valstybių. Per 1999 metus Lietuvos BVP sumažėjo 4,1%. Institucinėje plotmėje išlikę centralizuotos sistemos elementai, monopolizuota rinka bei nepakankamos investicijos į mokslą ir švietimą neleido visuomenei pilnai pasinaudoti pasaulinės techninės pažangos laimėjimais ir stabdė šalies ekonomikos raidą.

Regioninės plėtros programos, galinčios padėti išspręsti atsiliekančių apskričių ekonomikos ir užimtumo problemas, nebuvo labai efektyvios, todėl 1999 metais šalies ekonomikos recesija atnešė ypač skaudžių padarinių, bei jų poveikį galima buvo pajusti dar keletą metų.

20 amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje Lietuvoje prasidėjusio ekonomikos augimo priežastis - išteklių perkėlimas iš nenašios pramonės ir žemės ūkio į našesnę paslaugų sritį - lėmė Lietuvos apskričių ekonomikos raidos skirtumus. 1990m. kartu su energetika pramonės indėlis į ekonomiką sumažėjo iki 23,2%, o žemės ūkio iki 8,8%. Daugiausiai BVP yra sukuriama didžiausiuose Lietuvos miestuose. 1998m. net 63,3% viso BVP buvo sukurta Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse. DDidžioji dalis mokslinio potencialo, net 95% buvo sutelkta Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse, o tai sudarė sąlygas šiems regionams sparčiau nei kitoms šalies apskritims įsisavinti mokslinės techninės pažangos laimėjimus ir rasti naujų rinkų.

Neatsakius į klausimą, ar egzistuoja realus regioninės politikos poreikis Lietuvoje, neįmanoma adekvačiai įvertinti Lietuvos regioninės politikos pasiekimų ir trūkumų. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar Lietuvoje egzistuoja žymūs ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai, kuriuos Vyriausybė regioninės politikos priemonėmis siektų sumažinti.. Kaip ir kokiomis priemonėmis tai galima padaryti.

Pagrindinis teritorinių skirtumų indikatorius - vienam gyventojui tenkanti bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis - rodo, kad Lietuva savo ekonomine plėtra nėra homogeninė valstybė. Turtingiausios Vilniaus apskrities BVP vienam gyventojui daugiau nei du kartus viršijo skurdžiausios Tauragės apskrities BVP gyventojui ir šie skirtumai didėja.

Nors Lietuvoje priešingai nei Latvijoje ar Estijoje, egzistuoja ne vienas ekonominės plėtros centras, vis labiau ryškėja atotrūkis tarp urbanizuotų ir ne urbanizuotų regionų bei tarp dviejų didelių Lietuvos miestų - Vilniaus ir Klaipėdos - bei likusios šalies teritorijos. ir ateityje gali tik didėti. Taigi Lietuvos periferijoje daug silpniau nei centruose išplėtotas privatus sektorius, ekonomikos struktūroje dominuoja didelės ar vidutinio dydžio senos pramonės įmonės, kurios artėja prie bankroto ribos, silpnai išvystytas paslaugų sektorius.

Regioniniai socialinių rodiklių skirtumai taip pat yra ryškūs. Jei ypač gali (ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai) gali paaštrėti vykstant tolesnei žemės ūkio ir pramonės restruktūrizacijai, kurią spartina pasirengimas narystei Europos Sąjungoje.

Pereinamojo laikotarpio pradžioje daugelis ekonomistų ir politikų manė, kad ekonomikos plėtra, ūkio suklestėjimas ir išsivysčiusių šalių lygis bus pasiektas automatiškai, kaip perėjimo prie rinkos ekonomikos rezultatas. Tačiau po dešimties metų prasidėjęs ekonomikos nuosmukis akivaizdžiai parodė, kad pereinamojo laikotarpio reformos pačios savaime neužtikrina aukštų ekonomik...

Turtingiausios šalys pasaulyje pagal BVP vienam gyventojui

CIA World Factbook ir Wikipedia paskelbė dešimt turtingiausių šalių pasaulyje. Lyginant šalis, buvo atsižvelgiama į BVP ir kokią dalį vidaus produkto sukuria vienas gyventojas. Sąrašo pirmajame penketuke vietas dalijasi šalys, turtus susikrovusios iš naftos ir dujų. Įdomu ir tai, kad daugelyje šio dešimtuko valstybių gyvena santykinai mažai žmonių.

Štai keletas turtingiausių šalių pagal BVP vienam gyventojui:

1. Liuksemburgas - BVP vienam gyventojui - 116.745 USD.
2. Kataras - BVP vienam gyventojui - 96.732 USD.
3. Norvegija - BVP vienam gyventojui - 97.227 USD.
4. Kuveitas - BVP vienam gyventojui - 45.817 USD.
5. Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) - BVP vienam gyventojui - 40.438 USD.
6. Singapūras - BVP vienam gyventojui - 52.888 USD.

Taigi, Singapūras patenka tarp turtingiausių Azijos šalių pagal BVP vienam gyventojui. Ši valstybė su savo salomis yra mažesnė nei Niujorkas. Šalies ekonominį pagrindą sudaro programinės įrangos kūrimas, paslaugų ir informacinių technologijų sektorius.

Plačiau apie BVP, gerovės indeksą ir kitus ekonominius rodiklius galite sužinoti šiame video:

tags: #pati #turtingiausia #azijos #salis