Sodybos Gatvių Tako Įrengimas: Nuo Idėjos Iki Realizacijos

Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Sodyba bus miela ir jauki, jei kiekvienas šeimos narys čia turės mėgstamą vietą. Tai reikėtų planuoti iš anksto, kol dar nepastatytas gyvenamasis namas ir kiti statiniai.

Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).

Sodybos Planavimas ir Zonavimas

Profesionaliai sutvarkyta ir gerai įrengta aplinka pakelia pastato vertę tiek estetine prasme, tiek rinkos požiūriu. Sklypo sutvarkymo sėkmė pirmiausia priklauso nuo teisingo funkcinio suplanavimo (zonavimo), kurį lemia sklypo dydis, reljefas, namo vieta, privažiavimas, saulės apšvietimas, kraštovaizdis ir t.t.

Kiekvieną sodybą sąlyginai galima suskirstyti i tris veiklos zonas: priesodybį, gyvenamąją ir ūkinę dalis.

• Priesodybis - tai sklypo dalis tarp gatvės (sklypo tvoros) ir gyvenamojo namo. Ji gali būti visiškai siaura (2-3 m) ar platesnė (8-10 m). Priesodybis yra reprezentacinė sklypo dalis, kurios dėka susidaroma nuomonė apie šeimininkų tvarkingumą, skonį.
• Gyvenamoji sodybos zona susijusi su namu,šioje zonoje gyvenama: užsiimama mėgstama veikla, ilsimasi, vasarą priimami svečiai. Tai- sodybos branduolys. Ši dalis- tarsi namo tęsinys- kambarys po atviru dangumi. Gyvenamoji sodybos dalis visada įrengiama apsaugotoje nuo vėjo, saulėtoje vietoje. Tinkamiausia- pietinė ar pietvakarinė namo pusė. Viena svarbiausių sąlygų siekiant sukurti uždarą jaukią erdvę- pridengti ją nuo kitų sodybos zonų, kaimyninių sklypų ir ypač nuo gatvės.
• Ūkinę dalį vertėtų numatyti rytinėje ar šiaurės rytinėje namo pusėje, sklypo pakraštyje ji nuo likusios dalies atskiriama gyvatvore, pergole ar vaiskrūmiais.

Nuo namo vietos priklausys sklypo padalinimas, atskirų jo dalių dydis, visų kitų statinių išdėstymas, bendras vaizdas ir net augalų rūšys. Jie statomi šiaurinėje sklypo dalyje, kad sklype būtų kuo mažiau šešėlio.

Žmogus, kuriantis arba pertvarkantis savo sodą, turi individualią viziją, kurią jis norėtų įgyvendinti. Planuojant ir kuriant sodą svarbiausia- suderinti norus su realiomis sąlygomis.

Sodybos Statiniai ir Jų Ypatybės

Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.

Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių.

Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.

Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai.

20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu. Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje.

Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai.

Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti).

Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.

Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas.

Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai.

Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo.

Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi.

Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos).

Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti.

Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru.

Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.

Medžiagos ir Konstrukcijos

Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.

Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai.

Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams).

Istorijos Pavyzdys: Sodybos Atgimimas

Kartą 2023 metų balandžio mėnesį, svečiuodamiesi pas draugus, važiavom pro vieną sodybą. Buvo tokia žalia pieva ir didžiulis ąžuolas. Ir staiga abu su žmona užsimanėm tos sodybos, - prisiminė Vaidas. - Nors pastatai buvo labai apleisti, mes su žmona jau įsivaizdavom, kaip juos remontuotume, kai sutvarkytume aplinką, buvom kaip ant sparnų savo svajonėse“.

Nuvykom su žmona apžiūrėti ir supratom, kad čia tai, ko mes norim - senas sodas, didžiuliai medžiai, autentiški pastatai ir dar - svarbiausia - didžiulis ąžuolas, dar didesnis, senesnis ir gražesnis, ko gero, skaičiuojantis ne pirmą šimtmetį“, - sodybos įsigijimo istoriją pasakojo vyras.

Kaip sakė Vaidas, trys sodybos pastatai (dviejų galų, 100 kv. m ploto namas, klėtis ir kluonas) yra registruoti 1905 metais, o tvartas su daržine - 30 metų jaunesni, tad galima numanyti, kokia buvo jų būklė.

Šeimininkai pasakojo viduje dar nieko nedarę - tik išsivalė ir apsitvarkė vieną namo galą, kad galėtų gyventi. „Atnaujindami namą stengiamės išlaikyti autentiškų dalykų, bet nedarome ten senovinio muziejaus, - pasakojo šeimininkas. - Šiuolaikiškumas ir kai kurie patogaus gyvenimo standartai nugali. Be to, turime savų svajonių ir fantazijų, kurias norime čia realizuoti, tad bandome tai suderinti, o ar pavyks - bus matyt. Bet tai darome sau, savaip ir tai veža“.

Taigi šeimininkai įrengė sodyboje valymo įrenginius, nes tokie dabar reikalavimai, visur įvedė elektrą, vasaros vandentiekį, kad galima būtų naudotis šulinio vandeniu lauke ir namo viduje. Šiais metais jie įrengė didelę terasą prie namo - ją sumaniai išgrindė plytomis ir akmenukais - išėjo gražus, nestandartinis raštuotas grindinys, o kaina - nedidelė.

„Žmona norėjo, kad spalva būtų panaši į senų rąstinių pastatų, tai pasirinkom iš tamsiai žalios spalvos paletės, nes stogo spalva žalia, ir jau niekur nedingsi, - svarstė šeimininkas. - Bet, manau, pataikėm - dera. Ankstesnė geltona labai išsiskirdavo iš visų pastatų, be to, nudažius tamsiai langai labai išryškėjo“.

Jis prasitaria, kad langai su kačiuku, peliuku ir pelėdžiukais - jo sugalvota idėja. „Esame kačių mylėtojai, auginame net du - Brunį ir Murtę. O pelėda ant kito lango atsirado todėl, kad ji gyvena kitapus gatves didžiulėje dvikamienėje liepoje - jos amžius, manau, prilygsta senajam ąžuolui kieme. Tai tos pelėdos garbei. Sako, kažkada ši pelėda gyveno mūsų tvarto palėpėje, - pasakojo šeimininkas.

Šeimininkai neslepia viską sodyboje darantys patys: Vaidas prie namo dirba visus vyriškus darbus, Renata tvarko aplinką. „Turim nuostabius kaimynus, kurie dalinasi augalais tai žmonai džiaugsmas - juk pirkom sodybą, kad galėtume kurti, tai ir kuriam, ką sugebam, - sako vyras. - Visus metus valėm, pjovėm, kirtom ir genėjom. Kur tik kokį kampą aptvarkydavom, žmona tuojau kuo nors apsodindavo“.

Jis pasakojo, kad vėliau dalis sklypo buvo lyginta, frezuota, atnaujinti vandens drenavimo kanalai, pasėta žolė, padarytas takas nuo namo svirno link, iškastas kanalas upeliui. „Šį sprendimą padiktavo sklypo reljefas ir daugybė iškastų akmenų. Taip kilo idėja padaryti akmenų upę su kriokliais ir naktiniu apšvietimu bei romantiškais tilteliais per ją, - pasakojo Vaidas. - O ir kaip gi sodyba be daržų ir gėlynų - jie tuoj pat atsirasdavo, kur nors sutvarkius aplinką“.

Vaidas prasitaria, kad svirne norėtų įrengti svečių namus, taip pat restauruoti didžiulį griūnantį kluoną - sako, bet baisu pagalvoti, kiek ten tilptų jųdviejų svajonių.

„Dar yra minčių pakeisti stogus kitiems pastatams, įsirengti pirtį, pasidaryti dušą - nusibodo nepatogiai praustis kriauklėje, pasiremontuoti viduje truputį, įsirengti jaukų miegamąjį, - ateities darbus vardijo Vaidas. - O tai yra baisi finansinė matematika. Bet mes - svajokliai, vis ko nors prisigalvojam, o viską nulems norai, sveikata ir finansai. Dabar džiaugiamės tuo, ką turime“.

Gatvių Takų Įrengimo Pavyzdžiai ir Projektai

Pagal vieną projektą numatoma išasfaltuoti Karaliaus Mindaugo gatvės žvyrkelio dalį palei buvusių kareivinių teritoriją nuo Rambyno gatvės iki Jono Semaškos gatvės. Iš viso reikėtų išleisti 750 tūkst. eurų.

Kito projekto pavadinimas skamba mandriai: „Teritorijos šalia Naujosios gatvės atgaivinimas, pritaikant bendruomenės poreikiams“. Projekto įgyvendinimo laikotarpis - 2025-2027 metai. Darbai kainuotų 400 tūkst. eurų, iš kurių Savivaldybė skirtų 60 tūkst., o Europos Sąjunga - 340 tūkst.

Pagal trečią projektą numatoma tvarkyti Biržuvėnų dvaro parką. Projektą numatoma įgyvendinti 2025-2029 metais, jo vertė - 811 tūkst. 671 euras, iš jų Europos Sąjungos parama - 689 tūkst. 920, Savivaldybės indėlis - 121 tūkst. 751euras.

Dešimt metų užtruko per 90 privačių sklypų išpirkimo dėl būsimo dviračių tako palei kelią Palanga-Šiauliai iš Kretingos ligi Vydmantų ir kiti pasirengimo darbai. Tikimasi, kad realūs statybos darbai jau pajudės šiemet rudeniop.

Tako į Vydmantus numatytas plotis - 2,5 m, ilgis - 4,7 km. Jame turėtų būti įrengtos kelios sustojimų vietos. Tai būtų lyg nedidelės atokvėpio salelės.

Yra ir gerų žinių dviratininkams: LAKD atstovai tuo pačiu numatė į vieną ruožą sujungti takus Žemaitės alėjoje.

Vienas pirmųjų Kretingos rajone įgyvendintų darbų - 2014-aisiais nutiestas dviračių tako ruožas nuo Kretingos muziejaus ligi Padvarių.

Pastarąjį dešimtmetį, renovuojant gatves, buvo nutiesti dviračių takai Klaipėdos, Taikos gatvėse, Žemaitės alėjoje, Savanorių gatvės dalyje nuo Melioratorių g. iki senojo miesto parko. Pats naujausias - takas Vilniaus gatvėje, kuriam, deja, dviratininkai turi priekaištų dėl tam tikrose vietose susikertančių ir persikeičiančių pėsčiųjų ir dviračių takų.

Sutvarkius Vilniaus gatvę, ketinama peržiūrėti Kretingos miesto gatvių infrastruktūrą, siekiant ją pritaikyti dviračių eismui - kai kur nuimti bortus, padaryti nuolydžius, kad būtų patogu važiuoti dviračiu po visą miestą.

Pateiktas prašymas Kelių direkcijai, kad rekonstruotų Šventosios gatvę ir įrengtų šaligatvį, dviračių taką, - tuomet dviračiu iš miesto galima būtų pasiekti didžiąsias kapines ir kaimo turizmo sodybą „Vienkiemis“.

Panevėžio miesto savivaldybė siekia rekreaciniams bendruomenės poreikiams pritaikyti Nevėžio upės aplinką. Vienas projektų - sutvarkyti viešąsias erdves prie Bendruomenių rūmų.

Įgyvendinant Bendruomenių rūmų viešųjų erdvių projektą, numatyta sutvarkyti teritoriją ne tik šalia pačios įstaigos, bet ir Kranto g. atkarpą (nuo Vasario 16-osios iki Anykščių g). Nuo Vasario 16-osios iki Puzino g. kelio danga bus klojama trinkelėmis, iki Anykščių g. - asfaltuojama.

Bus atnaujinami šaligatviai, įrengta per 20 naujų automobilių stovėjimo vietų, remontuojama automobilių stovėjimo aikštelė prie Bendruomenių rūmų. Įrengiant naują dangą bus tvarkomas pėsčiųjų takas nuo Kranto g. iki pėsčiųjų tilto.

Bendruomenių rūmų aikštė pasikeis neatpažįstamai - nebeliks fontano, įstaigos aplinka taps patogesnė neįgaliesiems. Esančius laiptus, kurie veda prie upės, pakeis naujai suprojektuoti, pritaikyti žmonėms su negalia. Nusileidimas kombinuojamas su amfiteatro funkcija; nusileidus žaliojoje zonoje atsiras iki 70 vietų amfiteatras, bus įrengiamas naujas apšvietimas.

Kranto gatvėje (tarp Vasario 16-osios ir Anykščių gatvių) rekonstruojami ir naujai įrengiami lietaus tinklai.

Bendra projekto vertė - 2 720 496,58 Eur

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2017 m. - 2023 m. lapkričio 30 d.

PROJEKTO EIGA

• 2023-08-18 Baigiama įrengti Kranto gatvė, baigiama tvarkyti aikštė prie Bendruomenių rūmų.
• 2023-04-24 Kranto gatvėje ir prie Bendruomenių rūmų įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės.
• 2021 - 2022 Vyksta rangos darbai.
• 2020-12-29 Rangovui perduota statybos aikštelė (dalis Kranto gatvės, tarp Anykščių ir Puzino gatvių, teritorija prie Bendruomenių rūmų ir pėsčiųjų takas iki pėsčiųjų tilto).
• 2020-12-02 Atliktas pėsčiųjų tilto bandymas dėl jo pažeistumo nustatymo.
• 2020-11-26 Rangovui perduotas patikslintas darbo projektas dėl su besiribojančiais projektais (Laisvės aikštės, Senvagės, Kranto gatvės), suderinimo.
• 2020-07-24 Pasirašyta rangos darbų sutartis su AB „Panevėžio statybos trestas”.

tags: #sodyba #gatviu #takas