Česlovo Milošo gimtinė: Šetenių dvaro istorija ir atminimas

Garsaus lietuvių kilmės lenkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo prisiminimas iki šiol gyvas jo gimtuosiuose Šeteniuose - kaime netoli Panevėžio. Šeteniai - nedidelis kaimas, išsidėstęs Kėdainių rajone, ant kairiojo Nevėžio kranto.

Didžiuojamės, kad poetas ir rašytojas, literatūros istorikas, filosofas, vertėjas, didis mąstytojas, literatūrinės Nobelio premijos laureatas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos aristokratas Česlovas Milošas gimė Kėdainių krašte, Šetenių dvare prie Nevėžio upės, apie 13 km į šiaurę nuo Kėdainių (1911 m. birželio 30 d.).

Šetenių kaimelis Kėdainių rajone - poeto ,,pradžių pradžia“, visada ypatingai atsiliepdavo apie gimtąjį kraštą prie Nevėžio, mistiškų Nevėžio slėnio motyvų gausu Milošo kūryboje, ši vieta buvo vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių. Nevėžio slėnį vadino Lietuvos širdimi ir gražiausia jo vieta. Pasakojo apie besileidžiančių į upę šlaitų, parkų žalumą, palei Nevėžį išsidėsčiusius dvarus ir visą pasaulį, nusitęsusį šalia Nevėžio.

Č. Milošo prosenelio Simono Siručio dvaras Šeteniuose minimas 1839 m., dvaro parkas pasodintas apie 1830 metus. Šetenių dvaro pastatas buvo tipiškas smulkaus bajoro dviejų galų gyvenamasis namas. Vaikystės namai Milošo atmintyje - tarsi gyvas senovės laikų paveikslas, apie kurį poetas atsiliepia kaip apie ,,gryniausią olandų tapybą, kambarių šviesa ir išvaizda, natiurmortai, - tai septyniolikto amžiaus Olandija“.

Šetenių dvarą Č. Milošas nupiešė tarytum dailininkas. Šetenių dvare Česlovas Milošas gyveno iki 1913 m. 1913-1918 m. su tėvais praleido įvairiose Rusijos vietovėse, kur jo tėvas Aleksandras Milošas dirbo kelių inžinieriumi. Iki 1921 m. augo Šeteniuose pas senelius, o vėliau, mokydamasis Vilniuje, kasmet atvykdavo praleisti vasaros atostogų.

1940 m. Šetenių pavadinimo forma nusistovėjo tik paskutiniaisiais metais, todėl istoriniuose šaltiniuose ir ankstesnėje literatūroje galime sutikti kitokias formas: Šateiniai, Šateniai, Šeteiniai ir pan. Į platųjį pasaulį Č. Milošas iš Šetenių išlydėtas 1920 m. į Vilnių, didįjį mokslo kelią.

Unikalus upės slėnio grožis Šeteniuose išliko iki poeto grįžimo. Žvilgsnis nuo šlaito vėl jam atvėrė nepaprastą slėniu vingiuojančio Nevėžio vaizdą. Ta vieta - Nevėžio slėnis - ir tapo garsiausio Č. Milošo kūrinio „Isos slėnis“ vietovės prototipu. Savo gimtinę rašytojas vadino mažuoju rojumi.

Č. Milošas visą laiką kalbėjo apie savo kraštą. "Lietuva man buvo laimės šalis... ši vieta man visada esanti, visada su manimi. Net tada, kai būdavau toli nuo čia, ji visada - mano mintyse.“ - rašė Č. Milošas.

Nors premiją jis gavo ir pasaulyje yra plačiai žinomas kaip lenkų rašytojas, vienas žymiausių Europos kultūros žmonių Lietuvai visada skyrė ypatingą dėmesį. Č. Milošui tinka ir laisvės kovotojo vardas. Č. Milošas buvo labai išsilavinęs, daug pasiekęs žmogus.

Poeto pašaukimas. Anot Č. Milošo, lyrika - tikrovės ieškojimas, prilygstantis tiesos paieškoms, laikotarpio liudytoja. XX a. Girdžiu balsus, matau šypsenas. Tokia lyrika reikalinga: ji - žmogaus dvasinė atsvara. Č. Milošas vylėsi ir tikėjo, kad būtent tai gali padėti žmonėms suvokti save, išsaugoti tapatybę („Iš poezijos tiek naudos, kad mums primena nuolat, / kaip sunku išlikti yra tuo pačiu asmeniu“, eil. Atmintis.

Poeto pareiga ne tik sakyti tiesą, bet savo kūryba išsakyti ypatingą asmeninę (savojo laiko) ir istorinę (praėjusio laiko) patirtį. Jei ištrinama istorinė atmintis, žmogus tampa silpnas ir pažeidžiamas. Poetas privalo pasipriešinti užmarščiai ir savo kūryba ginti amžinąsias žmogiškąsias vertybes.

Didžiąją dalį gyvenimo praleidęs įvairiose pasaulio šalyse, Č. Milošas save vadino lenkiškai kalbančiu lietuviu ir niekada nepamiršo savo šaknų: „Gera yra mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą - padavimų ir poezijos kraštą“.

Česlovas Milošas

Gimtinė ir „žmogiško masto“ gamta - įkvėpimo erdvė („Tas kraštas ir aš, nors buvom toli kits nuo kito, / Nukrėsdavom lapus daug metų tuo pačiu laiku, / Užpustydavo mudu, ir mudviejų vis mažėjo. / Ir štai mudu drauge, vienoj senatvėj“, eil. „Sodyba“).

Grįžtama prie pirminių vaizdinių, suformuotų dar vaikystėje ir jaunystėje, gyvenant Vilniuje. Pasak M. Kvietkausko, „Č. Milošo lyrika kupina tolerancijos, darnos su kitais žmonėmis ir gamta. Jo kūryba XXI a.

Šetenių dvaras šiandien

Profesoriaus Česlavas Milošas kolega iš Kalifornijos universiteto profesorius Algirdas Avižienis, dirbdamas Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi Kaune, 1992 metais pradėjo siekti Šetenių dvaro grąžinimo Česlavui Milošui. Nuosavybės dokumentai Česlavui Milošui buvo įteikti Šeteniuose 1997 m. rugsėjo 7 d., o jis Šetenius padovanojo Česlavo Milošo gimtinės fondui.

1999 m. buvo iškilmingai atidarytas rekonstruotas Baltasis dvaro svirnas (architektas Algimantas Kančas). Č. Milošas pasakodavo, kad vaikystėje pro tėviškės dvaro svirno palėpės langą mėgdavo žiūrėti į tolumoje, už keliolikos kilometrų, dunksantį Kėdainių bažnyčios bokštą.

Česlovo Milošo rezidencija Šeteniuose

Išlikusio svirno sienos per rekonstrukciją buvo maždaug 60 centimetrų paaukštintos - taip atsirado galimybė palėpėje įrengti mansardą. Pirmajame pastato aukšte įrengta 50 vietų konferencijų salė, holas su sraigtiniais laiptais į mansardą, patalpos virtuvei ir kanceliarijai.

Pietinėje mansardos pusėje po rekonstrukcijos atsirado atskiras vieno kambario butas. Jame išlikęs minėtasis langas, pro kurį būsimasis Nobelio premijos laureatas žvalgydavosi Kėdainių bažnyčios bokšto. Būtent tame kambaryje Č. Milošas ilsėjosi 1999 m. liepą, kai po nelengvos kelionės paskutinį kartą lankėsi Šeteniuose. Autentiškos išliko maždaug trečdalis svirno sienų.

Rytinėje jų pusėje net galima pamatyti kelis lopus specialiai palikto buvusio tinko. Visiškai nereikėjo rekonstruoti iš lauko akmenų sumūrytų pamatų - jie tebėra tvirti ir puošnūs. Interjere išlikusios lubas laikančios autentiškos medinės sijos.

Baltasis svirnas buvo atstatytas, kaip nedidelis konferencijų centras, skirtas mokslininkų, literatų ir studentų iš Lietuvos, Lenkijos, bei kitų kaimyninių valstybių bendradarbiavimo skaitinimui. Pagrindinė sumanymo įgyvendinimo rėmėja - Kėdainių bendrovė ,,Lifosa“, buvusio svirno rekonstrukcijai ji skyrė apie 500 tūkst. litų. Aplinkos sutvarkymu rūpinosi Kėdainių rajono savivaldybė. Statybos garbės globotoju buvo tuometis šalies Prezidentas Valdas Adamkus - jis Č. Milošą laikė savo draugu.

Šiuo metu Rezidencinis konferencijų centras priklauso Vytauto Didžiojo universitetui, jame vyksta akademinės bendruomenės renginiai. Centre įrengta ekspozicija, supažindinanti su svarbiausiais Č. Milošo gyvenimo bei kūrybos bruožais, atskleidžianti poeto santykį su gimtine, pasakojanti apie gimtąjį Nevėžio slėnį, poeto kilmę, pirmuosius kūrybinius ieškojimus, brandžiausius kūrinius, ryšius su lietuvių intelektualais išeivijoje ir Lietuvoje. Nemažai dėmesio skiriama ir poeto apsilankymams Lietuvoje po 1992 m. bei svirno atstatymo aplinkybėms.

Lauko ekspoziciją ,,Isos slėnis“ sudaro septyni knygos formos stendai. Tarsi iš žemės išaugančios poeto knygos liudija apie tai, kad būtent ši vietovė subrandino pasaulinio garso kūrėją. Stendas ,,Parkas“ pasakoja apie Č. Milošo santykį su gamta, ,,Dvaras“ nurodo, kurioje vietoje stovėjo sovietmečiu sugriauti poeto vaikystės namai. Stendas ,,Tvenkinys“ pastatytas prie išlikusios kūdros, poeto vadintos Juodąja akimi, nes jos niekuomet nepasiekia saulė ir naktimis kaukši kanopomis baisi juodoji kiaulė. Stendas ,,Ąžuolynas“ pasakoja liūdną visiškai sunaikintų Šetenių apylinkių kaimų istoriją, ,,Magdalena“ primena apie tragišką ,,Isos slėnio“ personažą Magdaleną, nusižudžiusią dėl nelaimingos meilės bei jos prototipą Barborą.

Aplinką puošia ir tarptautinio medžių skulptorių simpoziume ,,Isos slėnis 2001“ sukurti kūriniai: ,,Keltiškasis gyvenimo kryžius (Hannes Hermann Bischof, Austrija), čeko Jaroslav Bunck kūrinys ,,Žemėpatis, gyvūnijos globėjas“, ,,Dievo motina - Seinų globėja“ (Andrzej Wasilewski, Lenkija), ,,Šv. Jonas Nepomukas - vandens globėjas“, ,,Juodoji kiaulė iš Č. Milošo ,,Isos slėnis“ (aut. Algimantas Sakalauskas), ,,Magdalena iš Č. Milošo ,,Isos slėnis“ (Birutė Jakštienė), ,,Velniukas“ iš Č. Česlovo Milošo festivalis. Festivalio metu skaitomi pranešimai, vyksta diskusijos, muzikos koncertai.

Šeteniai priklausė Apytalaukio parapijai, iki šiol čia išlikę XIX a. neorenesanso rūmai, Milošo laikais priklausę grafams Zabieloms. Tai buvo vieni įspūdingiausių ir gražiausių rūmų Nevėžio slėnyje. Išlikusi XVII a. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Joje 1909 m. liepos 14 d. (pagal Julijaus kalendorių) 19 val. Šventybrastis. Pavadinimas susideda iš žodžių ,,šventas“ ir ,,brasta“.

Pasak Milošo, ,,Šventosios Brastos šalis“ - išskirtinai graži vieta ir šių apylinkių grožis jį savaip pakerėjęs. Istorija apie Šventybrasčio kunigo šeimininkę Barborą, kuri nusižudė ir vaidenosi, perpasakota ir Milošo romane ,,Isos slėnis“. 1774 m. čia, buvusios pagonių šventovės vietoje, Ignacas Zaviša pastatė medinę Kristaus Atsimainymo bažnyčią. Pagonybės laikus siekiančių ąžuolų dar yra ir šiandien.

Šalia šventoriaus Šventybrastyje palaidoti 1863 m. sukilėliai. 1911 m. spalio 18 d. (pagal Julijaus kalendorių) Šventybrastyje kunigas Julius Narkevičius pakrikštijo būsimą poetą Česlovą Milošą. Šventybrasčio bažnyčios šventoriuje palaidotas poeto senelis Zigmantas Kunatas, prosenelis Simonas Sirutis ir jauna mirusi jo pirmoji žmona Eufrozina Kosakovskytė-Sirutienė. Milošas prisimena, kaip vaikystėje šventadieniais dažniausiai pėsčiomis eidavo apie 3 km iš Šetenių į Šventybrasčio bažnyčią.

Romano ,,Isos slėnis“ pagrindinis herojus Tomas pasakoja, jog Kėdainiuose buvęs tik keletą kartų, turgaus aikštėje padėdavo dėlioti pardavinėjamus obuolius“. O Isa (romane ,,Isos slėnis“ Isa - tai Nevėžis) Kėdainiuose - kitokia, plačiai išsiliejusi... Šiandien Kėdainiuose Česlovą Milošą primena jo vardo gatvė, nusidriekus palei jį išauginusią ir kūryboje dažnai prisimenamą upę - Nevėžį, ant jos kranto stovi F. Paulausko Milošui atminti sukurtas ,,Milošofonas“. Kėdainių krašto muziejuje veikia Č. Milošui skirta ekspozicija, Č.

Šeteniai, Č. Milošo gimtinė - Rezidencinis konferencijų centras. Šeteniai, Č. Su Č. Milošo gimtine siejama ir Kėdainių krašto muziejuje įkurta pirmoji ekspozicija „Czeslawas Miloszas - Kėdainių krašte gimęs genijus“, kuri pasakoja apie turbūt patį garsiausią pasaulyje Kėdainių krašto gyventoją, kuris savo tapatybe tarsi jungia Lietuvą ir Lenkiją. Ši ekspozicija, pristatanti genialų poetą, rašytoją, Nobelio premijos laureatą bando sudominti muziejaus lankytoją, paskatinti jį pasidomėti plačiau, nuvykti į Cz.

Ekspozicijos salės nišoje galite pamatyti Povilo Lukšio, pirmojo Lietuvos kariuomenės kareivio, žuvusio už Lietuvos nepriklausomybę, žiedą, Nepriklausomybės 10 - mečio medalį, savanorio B. Nesant techninėms kliūtims, šioje ekspozicijų salėje veikia ir virtualios realybės ekspozicija „Pirmasis 1919 m.

Ekspozicijoje galite pamatyti XIX a. arnotą iš Tėvo Stanislavo kolekcijos, vienuolio baldus - kėdę bei lovą, žvakides, XVIII a. smilkalinę, XIX a. Linų kambarys atspindi Kėdainių krašto amatus. Vienas žymiausių savamokslių Vidurio Lietuvos dievdirbių ir kryždirbių buvo Vincas Svirskis.

Senosios medžio skulptūros salėje eksponuojama XV a. pabaigos šv. Apytalaukio dvaro ragų baldų kolekcija - muziejaus puošmena. Pagaminti iš egzotiškų žvėrių ragų (barasingų, zambarų, baltauodegių elnių) šie baldai spindinčiuose rūmuose atsirado grafų Zabielų klestėjimo periodu - XX a. 1900 m. šis baldų komplektas buvo eksponuojamas pasaulinėje Paryžiaus parodoje ir apdovanotas aukso medaliu. Baldų komplektą parodoje nupirko Apytalaukio dvaro savininkas grafas Karolis Henrikas Zabiela ir trimis vagonais pargabeno į Lietuvą. Iki Antrojo pasaulinio karo jie buvo Apytalaukio dvaro rūmų interjero puošmena. Karo metu Apytalaukio dvaras smarkiai nukentėjo, dalis baldų sudegė arba buvo išgrobstyti. 1947 m. Kėdainiai XIX a.

Ekspozicija atspindi dvarų kultūrą XIX a. Šios ekspozicijos pagrindas - interaktyvus maketas „Kėdainių aukso amžius XVII a. miesto gyventojų pasakojimuose“. Apie pagrindinius mieste buvusius objektus pasakoja septyni personažai - to laikotarpio Kėdainių gyventojai.

Trečiosios ekspozicijos „Kėdainiai - daugiatautis Abiejų Tautų Respublikos miestas“ pagrindas - prieš porą metų sukurtas interaktyvus maketas „Kėdainių aukso amžius XVII a. miesto gyventojų pasakojimuose“. Apie pagrindinius mieste buvusius objektus lankytojui pasakoja septyni personažai - to laikotarpio Kėdainių gyventojai. Ketvirtojoje ekspozicijoje „Miesto savininkai“ interaktyvus kunigaikščių Radvilų geneologinis medis supažindina lankytojus su visomis Radvilų šeimos šakomis.

Šeteniai priklauso Apytalaukio parapijai, iki šiol čia išlikę XIX a. neorenesanso rūmai, Milošo laikais priklausę grafams Zabieloms. Tai buvo vieni įspūdingiausių ir gražiausių rūmų Nevėžio slėnyje. Išlikusi XVII a. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Joje 1909 m. liepos 14 d. (pagal Julijaus kalendorių) 19 val.

Ekspozicija supažindina lankytojus su XVII a. Europos ir LDK ekonominiais, kultūriniais, religiniais bei edukaciniais Kėdainių ryšiais su kaimyniniais Europos šalių miestais. Ekspozicijoje „Netektys 1940 - 1953 m.“ multimedijos projektorių pagalba vaizduojami Sovietų valdžios Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą, partizaninių kovų bei Holokausto momentai. Salėje eksponuojami politinio kalinio J. Tautinių mažumų ekspozicijoje galėsite susipažinti su Kėdainiuose gyvenusiomis tautinėmis mažumomis - žydais, liuteronais, reformatais, stačiatikiais. Okupacijos ekspozicija atspindi Kėdainius okupacijos laikotarpiu. Šioje ekspozicijoje išvysite sunkųjį bei lengvąjį kulkosvaidžius, II pasaulinio karo vokiečių bei rusų karių šalmus, automatą PPS, pistoletą bei durtuvą. Tarpukario ekspozicija pristato Kėdainius tarpukario laikotarpiu. Nišose eksponuojami įvairūs tarpukario metu gaminti ir naudoti daiktai: rašalinės, laikrodžiai, skaičiavimo bei rašomoji mašinėlės, 1930 m.

Norėdami apsilankyti Česlovo Milošo gimtinėje, iš anksto susitarkite telefonu Nr.

tags: #sodyba #ceslovas #milosas