Burbiškio dvaras, įsikūręs Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, 8 km nuo Anykščių, yra XIX a. architektūros paminklas, neoklasicizmo epochos perlas, užburiantis subtilumu ir elegancija.
Vaizdingame Anykštos upės kairiajame krante iš tolo akį patraukia stilingi rūmai. Grakščiai prigludęs parkas, kuriame išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų, įsilieja į kraštovaizdžio peizažą lyg išpuoselėta ramybės oazė. Visai dvaro sodybai suteiktas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas, ji įtraukta į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą.
Burbiškio dvaras
Dvaro Istorija
Anykščių rajono Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas buvo minimi jau XVII a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. 1690 m. Vilniaus vaivadijos dūmų (kiemų) sąraše pažymima, jog Ukmergės apskrityje esantį Burbiškį su 5 valstiečių dūmais arba kiemais valdo Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis (Trojan Niepokojczycki).
Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie Burbiškio dvarą siekia XVII amžių - šio amžiaus pabaigoje Burbiškio dvaras atiteko Andrejui Drobišui. 1692 m. iš pastarojo dvarą nupirko Konstantinas Drobišas. XVIII a. dvarą valdė dvarininkai Tovianskiai. Jų valdomą dvaro sodybą sudarė mediniai pastatai: rūmas, oficina, arklidė, tvartas, svirnai bei klojimai.
1729 m. nurodyta, kad tuo metu jau Vilniaus universitetui priklausantį dvarą valdo prižiūrėtojas jėzuitas Motiejus Voroničius (Mateusz Woronicz), o dvarui taip pat priklauso Burbiškio, Niūronių ir Vosgėlių kaimai.
Dvaras atsigavo XVIII a. viduryje, jį įsigijus dvarininkams Straševičiams. 1819 m. Burbiškio dvaras tapo Baženskių nuosavybe. Šiai šeimai valdant, dvaras išaugo: buvo išplėsta dvaro sodyba, pastatyta naujų pastatų, pradėtas formuoti dvaro parkas.
Venclovavičių Įtaka
1752 m. Burbiškio dvaro istorijoje atsiranda Venclovavičių pavardė: LDK kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius (Stanisław Węcławowicz) žymiam architektui Povilui Gižickiui (Paweł Giżycki) užsako nedidelio dvaro projektą. Stanislovo sūnus Jonas Venclovavičius (Jan Węcławowicz ) to meto istoriniuose dokumentuose minimas kaip pirmasis Venclovavičių giminės dvaro savininkas.
Būtent didikų Venclovavičių giminė bene ryškiausią pėdsaką paliko Burbiškio istorijoje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius dvarą įsigijo 1752 m. Pas lenkų architektą Gižiskį užsakė dvaro projektą. Jis įgyvendintas po trisdešimties metų, dvarą jau valdant anūkui Ivonui Venclovavičiui. Ivono Venclovavičiaus sūnus Anupras iki šiol išlikusius dvaro rūmus su bokštu dar patobulino. Sienos buvo išklijuotos prancūziškais tapetais, kiekviena patalpa puošta piešiniais, įstatytos riešutmedžio durys. Statyboms buvo sukviesta daugiau kaip 1000 baudžiauninkų. Plytos buvo degamos Klygūnų kaime. Iš ten apie du kilometrus iki statybų vietos, baudžiauninkams sustojus į eilę, jos buvo leidžiamos iš rankų į rankas. Jei kuris pavargdavo, būdavo guldomas į specialų lovį ir gaudavo rykščių. Nusikaltusiems baudžiauninkams tekdavo lipti į medį ir kukuoti gegute. Būdavo, kad taip kukuojantį darbininką grafas imdavo ir nušaudavo.
Visiška priešingybė žiauriam šeimininkui buvo jo žmona. Moteris negalėjo iškęsti matydama, kaip jos dvare engiami baudžiauninkai. Tačiau rūstus vyras buvo uždraudęs jai kištis į dvaro reikalus. Jautri dvaro šeimininkė visiškai palūžo, kai sulaukęs kelerių metų mirė jos sūnus. Jis palaidotas prie senos kedrinės pušies.
Baženskių Valdymas
1819 m. Burbiškio dvaras tapo Baženskių nuosavybe. 1903 m. po tėvo Mykolo-Ignoto Baženskio mirties dvarą paveldėjo Mykolas Baženskis. Būsimasis dvaro valdytojas jaunystėje mokėsi Rygoje, studijavo agronomijos mokslus Leipcige. Pasižymėjo romantiškomis aspiracijomis, dievino kompozitoriaus Štrauso muziką ir labai mėgo skaityti poeto Adomo Mickevičiaus poemas, kuriose buvo plačiai aprašyta Lietuvos praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais. Garsaus ir mylimo poeto kūryba skatino domėtis istorija, Lietuvos praeitimi ir senove.
Dar mokydamasis M. Baženskis svajojo papuošti Burbiškio dvaro parką gražiais meno kūriniais. Baigęs mokslus Vokietijoje jis sugrįžo į Burbiškį ir pats ėmėsi tvarkyti ūkį. Jo valdymo laikais dvaras ypač išaugo. Mykolas Baženskis įkūrė didelį, puošnų dvarą, iškasė tvenkinius, suformavo salas ir jas sujungė tilteliais.
Gyvendamas Burbiškio dvare, Mykolas Baženskis neatsisakė savo sumanymo skulptūromis išpuošti dvaro parką ir ieškojo gabaus menininko, galinčio įgyvendinti tą jo sumanymą. 1910 m. M. Baženskis susipažino su jaunu ir gabiu skulptoriumi Kazimieru Ulianskiu. Dailininkas buvo mokęsis skulptūros Lenkijoje. Baigęs mokslus 1907 m., gyveno Panevėžyje ir kūrė įvairius kūrinius bažnyčioms.
Jau 1912 m. parko centrinėje dalyje buvo pastatytas K. Ulianskio kūrinys - Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas. Tai pirmasis LDK Vytauto paminklas Lietuvoje. Skulptorius sukūrė ir kitus paminklus ir skulptūras: poeto Adomo Mickevičiaus paminklą, Šv.
Burbiškio dvaro parkas
Architektūra
Taigi, XVIII a. Burbiškio dvaro ansamblis restauruotas pagal 1853 m. projektą.
Burbiškio dvaras su kaimu XVII a. ir XVIII a. pr. priklausė Vilniaus universitetui, XVIII a. pab. - Minsko seniūnui. XIX a. sodybą valdė Venclovavičiai. Jie 1853 m. pasistatydino rūmus, įveisė parką. Pasak vietos gyventojų, dvarininko žmona buvusi prancūzė ir statyboms bei parko tvarkymui pasikvietusi architektą prancūzą.
Rūmai ilgo stačiakampio plano, su iškyšomis visose pusėse. Vidurinė dalis pusantro, šoniniai rizalitai - 2 aukštų. Kompozicija išskaidyta. Vidurinė dalis pailga, su ryškiai į priekį išsikišančiu portiku. Abipus jos - simetriški šoniniai rizalitai. Jie siauresni, trečdaliu aukštesni už portiko frontoną. Asimetrijos teikia dviaukštis pietvakarinio rizalito prieangis. Rūmų cokolis labai žemas. Sienos plytų mūro, tinkuotos, baltai dažytos. Stogas dengtas skarda.
Rūmų architektūroje vyrauja provincialumo turintis ampyras ir romantizmui būdingas laisvai interpretuotas orderis su neogotikos elementais. Pagrindinis fasadas simetriškas, jo portikas primena triumfo arką. Masyvūs stačiakampiai stulpai remia tris pusapskrites arkas, virš jų tiesiai platus antablementas su lėkštu frontonu. XIX a. viduriui būdingos metalo detalės. Romantizmo stilistinių formų įvairovė ypač akivaizdi šoniniuose fasaduose.
Interjeras
Interjere esančios krosnys pastatytos XIX a. viduryje. Jos yra klasėse. Apmūrytos kokliais su reljefiniu dekoru. Ampyro stiliaus su pakura už sienos. Krosnys sudaro 2 kompozicines grupes.
Atkurti autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti priesieniniai židiniai. Ypatinga interjero puošmena - autentiškos XIX a. krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis. Analogiškos yra Lietuvos Prezidentūroje, Daukanto aikštėje, tačiau jas gali apžiūrėti tik išskirtiniai lankytojai. Burbiškio dvare jūs turite unikalią galimybę išvysti tai, ką mato Prezidentūroje viešintys užsienio šalių atstovai bei garbingi svečiai.
Židiniai yra XIX a. pabaigos su XX a. pr. ketaus puošyba. Židiniai vienodi, stačiakampiai, istorizmo laikotarpio, tačiau turi ampyro ir moderno bruožų. Židinių dūmų kanalas įrengtas sienoje. Židiniai paprastos kompozicijos, harmoningų proporcijų, dekoratyvūs.
Parkas
Dvaro parkas peizažinis, apie 5 ha ploto. Pastatai jame išdėstyti laisvai. Svarbus parko komponentas yra Anykšta, tekanti giliame, medžiais apaugusiame slėnyje. Reprezentacinė geltonųjų karaganų alėja prie rūmų pagrindinio fasado ir pusapskričio parterio. Pietvakariuose yra dar viena alėja.
Didelėje lygioje vietoje vaizdingais guotais išdėstyti nesikartojantys medžių ir krūmų deriniai. Jie kontrastuoja formomis, spalvomis, augimo savybėmis. Aukštų medžių grupės kaitaliojasi su žemais želdiniai. Yra ir didelių pavienių ąžuolų, eglių. Iš viso - 30 medžių ir krūmų rūšių. Vejoje būta gėlynų.
Burbiškio dvaras yra mišraus tipo, įkurtas XIX a. viduryje. Parko kompozicijos centre yra rūmai. Anykštos upelio čiurlenantis vanduo suteikia parkui gyvybės. Burbiškio dvaras yra dviejų dalių. Pietinėje, mažesniojoje, dalyje stūkso vienaaukštis pastatas, rūmų link veda trys alėjos. Didesnioji, šiaurinė, parko dalis yra peizažinio stiliaus.
| Medžių rūšis |
|---|
| Liepos |
| Skroblai |
| Klevai |
| Beržai |
| Uosiai |
| Ąžuolai |
| Vakarinė tuja |
| Sibirinis maumedis |
| Balzaminis kėnis |
| Pilkasis riešutmedis |
| Kanadinis klevas |
| Kedrinė pušis |
| Veimutinė pušis |
Dvaro parke auga liepos, skroblai, klevai, beržai, uosiai, ąžuolai. Yra ir ne mūsų krašto medžių: vakarinė tuja, sibirinis maumedis, balzaminis kėnis, pilkasis riešutmedis, kanadinis klevas, kedrinė ir veimutinė pušys.
XX a. I pusėje Burbiškio dvaras ir jo parkas buvo plačiai žinomas ir lankomas. Čia lankydavosi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Basanavičius, Petras Vileišis, lenkų rašytojas ir poetas Kornelijus Makušinskis (buvo vedęs M. Baženskio seserį Emiliją Baženskytę). Rašytojas K. Makušinskis parašė poemą „Daina apie Tėvynę“, kurioje yra ir Burbiškiui skirti posmai, kartu turintys paveldotyrinės reikšmės. Kūrinyje aprašomas parkas, dvaras, paminklas žymiam poetui Adomui Mickevičiui, romantintiška ir jauki aplinka...
Dvaro svečiai ypač mėgo plaukioti valtelėmis parko tvenkiniais, ilgus pasivaikščiojimus po parką. Burbiškio dvare nuolat vykdavo poezijos skaitymo vakarai, kameriniai koncertai. 1941 m. prasidėjus pirmiesiems Lietuvos gyventojų trėmimams į Sibirą, Baženskių šeima buvo priversta trauktis į Lenkiją. Pokario metais dvare buvo įkurta veislinių kiaulių ferma. Ilgainiui parkas užžėlė krūmais, menkaverčiais medžiais. Be priežiūros palikti želdiniai sulaukėjo, sunyko neprižiūrimi takai. Rūmų salių koklinės krosnys buvo išgriautos, salės performuotos į butus.
1981 m. buvo pradėti pirmieji dvaro tvarkymo darbai - organizuotos talkos, pradėti kirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai. Vyko tvenkinių valymo darbai. 1991 m. Egidijaus Prascevičiaus iniciatyva įkūrus Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, Burbiškio dvaras tapo vienu iš šio muziejaus skyrių. Dvare imtasi dar didesnių darbų. Užmegzti ryšiai su Mykolo Baženskio sūnumi Adomu Baženskiu, tuo metu gyvenusiu Lenkijoje. 1992 m. A. Baženskis dvarą padovanojo Radviliškio rajono savivaldybei su sąlyga, kad dvaro ansamblis bus naudojamas Lietuvos kultūros poreikiams. Pradėti tvarkyti parko takai ir alėjos, vykdyta mažosios architektūros restauracija. Parke išvalyti šiukšlynai. Kiekvienais metais atsirasdavo naujų, atkurtų pagal senuosius, tiltų ir tiltelių. Parke įrengtas gėlynas, atkurtos gėlių klombos.
2007-2011 m. Burbiškio dvare siekiama atstatyti kuo tikslesnį praeities vaizdą, XX a. pradžios atmosferą, suteikiant jai funkcionuojantį tęstinumą dabarties kontekste. Burbiškio dvaras - neoromantizmo ir neogotikos paveldo vertybė, jame stengiamasi suaktualinti ne tik architektūrinį, kraštovaizdžio palikimą, bet ir dvarų kultūros tradicijas. Čia nuolat rengiami Poezijos pavasario renginiai, kameriniai koncertai. Dvaras pritaikomas šių dienų poreikiams: vyksta mokslinės konferencijos bei seminarai. Renkamos įvairių gėlių kolekcijos. Pavyzdžiui, 300 rūšių ir formų tulpių kolekcija. Tulpės dvare augintos ir Mykolo Baženskio valdymo laikais. Kadangi dvaras turi funkcionuoti dabarties kontekste, kuriamos naujos tradicijos, tokios kaip tulpių šventė, kuri vyksta nuo 2000 metų.
Tulpių šventė Burbiškio dvare
Burbiškio Bažnyčia
Kiekviena Anykščių krašto bažnyčia turi savo istoriją, šventovių sienos mena daugybę įvykių, faktų. Ne išimtis ir Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčia. Šiems Dievo namams buvo lemta patirti netgi "tremtį" - iš dvaro rūmų bažnyčia buvo iškeldinta į ... daržinę.
1932-aisiais antrajame rūmų aukšte kunigas Pranciškus Zabiela įrengė koplyčią, kurioje pradėtos aukoti šv.Mišios. Dar po metų pirmajame aukšte dvaro rūmų savininkas savo lėšomis įrengė Romos katalikų bažnyčią. Kun. P.Zabielos iniciatyva iš aplinkinių kaimų buvo sudaryta parapija. Kaip teigiama Broniaus Kviklio enciklopediniame žinyne "Mūsų Lietuva", 1935-ųjų metų duomenimis, Burbiškio parapijai priklausė 1986 tikintieji. Mirus kun. P.Zabielai (Amžinybėn jis išėjo 1936 m. lapkričio 9 d.), Dievo žodį tikintiesiems skleidė kiti dvasininkai, bažnyčia po dvaro rūmų skliautais sutraukdavo daug tikinčiųjų.
Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas, centriniuose rūmuose įkurdinta mokykla. Ne visiems mokytojams patiko kaimynystėje esanti bažnyčia, į įvairias institucijas pasipylė skundai. Esą tikinčiųjų maldos, šventos giesmės, kunigų pamokslai trikdo moksleivių dėmesį, mokytojai negali vaikų auklėti ateizmo, komunizmo dvasia, bažnyčia daro "neigiamą" poveikį vaikams. Todėl Anykščių "rajkome" buvo padėtas taškas: "Burbiškio bažnyčią uždaryti". Tam sudaryta ir nemaža komisija, kuri turėjo perduoti patalpas mokyklai, bažnyčios turtą priimti ir pasiskirstyti kitoms parapijoms ar visai sunaikinti ir pan.
Tuo metu joje kunigavo Ulickas. Jam ir teko didžiausias rūpestis, kaip išsaugoti bažnyčią, kaip rasti bendrą kalbą su valdininkais, įtikinti juos, kad maldos ir šventos giesmės netrukdo moksleiviams ir blogų dalykų nemoko. Deja, kunigo žodžių niekas nesiklausė. Elena Dagienė (jau išėjusi Amžinybėn) ir kiti garbaus amžiaus žmonės prisimena, kad tądien, kai atvažiavo komisija uždaryti bažnyčios, visi parapijiečiai skubėjo į Burbiškį ir apgulė dvaro rūmus, apstojo duris ir ryžosi streikuoti, netgi jėga priešintis, neleisti uždaryti bažnyčios. Tačiau džiaugsmas buvo laikinas, nes vietinius žmones tie atvykėliai paprasčiausiai apgavo.
Supratę, kad Anykščių rajone nesulauks pagalbos, nepasitikėdami ir sovietinės Lietuvos valdžia, burbiškiečiai nusprendė važiuoti į Maskvą. Kelionei žmonės surinko pinigų ir išleido keletą raštingesnių, iškalbingesnių burbiškiečių prašyti Kremliaus valdininkų užtarimo. Nors daug kas netikėjo, kad kelionė į Maskvą bus naudinga, kad tenai kas nors palankiai išspręs tikinčiųjų reikalus, tačiau iš tikrųjų burbiškiečiai laimėjo. Kremliuje žmonės buvo išklausyti ir nuraminti, kad bažnyčią jie turės.
Burbiškiečiams buvo leista bažnyčią įsirengti toliau nuo kaimo pasirinktinai vienoje iš dviejų vietų - arba ūkininkui Stroliai priklausiusioje žemėje netoli Rubikių ežero, arba šalia Burbiškio kapinių esančioje Meškauskų sodyboje. Pasirinkta ši vieta, nes čia - patogiau privažiuoti, arčiau gyvenvietės. Meškauskų šeima statėsi namus Rubikiuose, tad kurį laiką jų troboje žmonės ir melsdavosi. Meškauskai įsikūrė virtuvėje, o kitą namo galą paskyrė koplyčiai. Tuo metu prie jų sodybos sparčiai buvo statoma bažnyčia. Tiesą sakant, tam buvo pertvarkyta jau anksčiau pastatyta daržinė. Suaukoję pinigus tikintieji tą daržinę nupirko, patys darbavosi, meistravo, tvarkė, ruošė statybines medžiagas, kol neišvaizdus klojimas virto jaukia bažnytėle.
Šiuo metu Burbiškyje nėra nuolatinio dvasininko, parapiją aptarnauja Debeikių Šv.Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Vincentas Stankevičius. Į tradicinius Švč.Jėzaus Širdies, Žolinės ir Šv.Pranciškaus atlaidus susirenka nemažai parapijiečių, gimines aplankyti atvykusių kraštiečių. Renkamasi ir kitomis progomis.
Na, o buvusio Burbiškio dvaro rūmuose, kur ir prasidėjo pirmosios bažnyčios gyvavimo istorija, tebeveikia pagrindinė mokykla. Ten, kur kadaise skambėjo vargonų muzika, aidėjo šventos giesmės ir maldos, dabar sportuoja moksleiviai, nes buvusioje bažnyčioje įsikūrė sporto salė.
Burbiškio dvaras
Nežinia, koks likimas ateityje laukia dar visai neblogai išsilaikiusių, tačiau vis labiau nykstančių, pro kiaurą stogą patenkančios drėgmės pūdomų rūmų. Vargu ar kada nors šičia galėtų vėl sugrįžti "ištremtoji" bažnyčia...
Dabartis
Šiuo metu dvaras pritaikytas turizmo reikmėms: jame teikiamos apgyvendinimo, maitinimo paslaugos, vyksta koncertai, seminarai, parodos. Dvaro svečius ir keliaujančius pro šalį kviečiame apsilankyti dvare įsikūrusiame restorane. Mūsų tikslas - kiekvieną apsilankiusįjį nustebinti dėmesingu ir maloniu aptarnavimu, puikiu maistu ir aukščiausios klasės tauriaisiais gėrimais - pasiūlysime paragauti Lietuvos dvarų kulinarinio paveldo bei tarptautinės virtuvės patiekalų. Pokyliams, banketams ar kitiems dvare vykstantiems renginiams sudaromas atskiras meniu.
Cigarų kambaryje galėsite mėgautis aukščiausios klasės cigarais iš Kubos. Profesionalus aptarnavimas, privatumas, jauki aplinka leis kiekvienam atvykusiam atsipalaiduoti ir pajusti tikrą cigaro skonį ir kvapą.
Burbiškio dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Bene ryškiausią pėdsaką Burbiškio istorijoje paliko didikų Venclovavičių giminė.
Nuo 2015 m. dvaras vėl atviras lankytojams. 04 01-10 31 nuo 9 val. 11 01-03 31 nuo 8 val. Ekskursijos vedamos lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. nr. 8 611 12 051 arba el. p. Lankytojams ekspozicijose ir parodose leidžiama fotografuoti be blykstės ir stovo, jeigu šios fotografijos nebus reprodukuojamos ir publikuojamos arba naudojamos komerciniais tikslais. Administracija pasilieka teisę drausti fotografuoti ir filmuoti tam tikrose ekspozicijų salėse arba parodose. Burbiškio k., Pakalniškių sen., Radviliškio r.
Poilsiaudami Radviliškio rajono kaimo turizmo sodyboje apsilankykite Burbiškio dvare, kuris garsėja savo įvairiaspalvėmis tulpėmis ir šių gėlių žydėjimo švente. Jo parką puošia Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto ir poeto Adomo Mickevičiaus paminklai, Šv. Mergelės Marijos skulptūra, didingi vartai bei liūtų skulptūromis papuoštas tiltas. Centrinėje parko dalyje yra 3 ha tvenkinys su 15 salų, 11 tiltų ir tiltelių. Trejose dvaro teritorijos vietose yra išlikę vaismedžių sodų fragmentai. Didžiausias ir vertingiausias sodas yra toliau nuo dvaro pastatų. Čia pasodintos 7 vaismedžių eilės, kuriose buvę po 14 vaismedžių. Daugelis jų išnykę, tačiau likę vaismedžiai yra neblogos būklės.
2025 m. rugpjūčio 16 d. kviečiame apsilankyti kvapą gniaužiančiame saulėgrąžų sode, ištyrinėti Burbiškio dvaro paslaptingas kerteles, pasivaikščioti po etnografines sodybas bei paskanauti skanumynų iš šeivamedžio! Šalia kelio Šiauliai - Panevėžys įsikūrusios sodybos „Molinė saulėgrąža“ teritorijoje auginamas didžiulis saulėgrąžų laukas ir veikia „Keramikinių ąsočių muziejus“. Čia tūkstančiai į saulę besigręžiančių ne tik įprastų geltonų, bet ir oranžinių, citrininių, juodų, raudonų ir net pūkuotų saulėgrąžų. Tai gerą energiją, teigiamas emocijas skleidžiantis augalas. Saulėgrąžų lauke apstu ryškiaspalvių dekoracijų, kurios žydinčių saulėgrąžų fone leis pasidaryti įspūdingų nuotraukų! Sodyboje galėsime paragauti saulėgrąžų chalvos, saulėgrąžų sausainių, duonos, gardžios saulėgrąžų žiedų arbatos bei chalvos skonio ledų.