Ąžuolų Būda - kaimas Kazlų Rūdos savivaldybėje, kurio gyventojai susiduria su įvairiais iššūkiais ir džiaugsmais. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip vietos bendruomenė rūpinasi savo saugumu, kaip čia klesti gyvenimas kaime ir kokias galimybes siūlo sodyba „Ąžuolų vila“.
Saugumo Iššūkiai ir Bendruomenės Iniciatyvos
Neramumai Ąžuolų Būdoje prasidėjo daugiau nei prieš mėnesį - gegužės pradžioje, kai per, iki šiol ramų, Kazlų Rūdos savivaldybės kaimą nuvilnijo vagysčių banga. Ąžuolųbūdietė Greta pasakojo, kad prasidėjus vagystėms beveik kasnakt iš vieno ar kito gyvenvietės kampelio atsklisdavo kalbos apie išlaužtas duris, išplėštus rūsius.
Kaip informuoja Marijampolės apskrities VPK, gegužės 5-ąją vyriškis pasigedo savo piniginės, kurią buvo palikęs automobilyje nuosavo namo kieme. Tąkart automobilis buvo nerakintas, o piniginėje buvo nemenka pinigų suma, dokumentai, banko kortelė. Ąžuolų Būdoje su šeima gyvenantis Haris pasakojo, kad tą naktį vagišiai apsilankė ir pas daugiau kaimynų, o po poros dienų darbavosi toliau - plėšė kitus gyventojus. Būtent po šių įvykių ąžuolųbūdiečiai ėmė vieni su kitais dalintis informacija, o galiausiai nusprendė patys užkirsti kelią vis įžūlėjantiems nusikaltėliams.
Vieni gyventojai, stebėdami gyvenvietę iš savo automobilių, kiti - iš savo namų, nuolat bendrauja, dalinasi naujienomis apie pastebėtus įtartinus, gatvelėmis ratus sukančius automobilius ar neaiškius tipus, šmirinėjančius po kaimynu kiemus. Anoniminiame laiške išplūsti „autoritetai“, paaiškėjo, yra susirūpinę to paties kaimo gyventojai - savanoriai, kurie susibūrė dėl savo šeimų ir kaimynų saugumo.
„Paskleista informacija, kad yra grasinama, tikrinami pravažiuojantys automobiliai, netgi naudojamas smurtas - visiškai neteisinga. Pastebėję įtartinus žmones ar automobilius mes pranešame policijai,“ - pasakojo Haris. Kalbinti Ąžuolų Būdos gyventojai tikino, kad šiuo metu tikrai jaučiasi saugiau, tuo labiau, kad ir policijos pareigūnai neretai pasirodo kaime patikrinti situaciją.
Su galimais plėšimais ir įtarimą sukėlusiais asmenimis, savanoriams susidurti teko keletą kartų. Haris papasakojo ir apie įvykį, kai gegužės mėnesio pabaigoje kartu su keliais kitais savanoriais budėjo vienoje iš aikštelių, iš kurios puikiai galima stebėti kas vyksta aplink, kai pastebėjo dideliu greičiu iš pagrindinio kelio į žvyrkelį įsukantį automobilį. Jis pasirodė įtartinas, nes vos prieš kelias dienas tą pačią mašiną buvo pastebėjęs kelyje keistai manevruojant, tarsi vairuotojas būtų apsvaigęs.
Kitas incidentas nutiko vos po poros dienų. Haris pasakojo, kad sulaukė skambučio, kad po Ąžuolų Būdos gatveles, tarp namų lėtai važinėja tamsus BMW. Tuo metu Haris su keliais savanoriais stebėjo padėti vienoje iš aikštelių, kai ir patys pamatė tą patį įtartiną automobilį. Šiuo atveju vėlgi buvo iškviesti pareigūnai.
Ąžuolų Būdoje vagysčių banga kol kas atslūgo ir žmonės gali miegoti ramiau, žinodami, kad iki šiol buvusią ramią gyvenvietę saugo savanoriai. Labiausiai juos piktina tai, kad dėl saugios kaimynystės savo laisvus vakarus aukojantys vyrai yra juodinami ir šmeižiami. Kodėl pasklido informacija, kad savanoriai baugina, liepia išlipti iš automobilių, juos aprodyti ar netgi kelia ranką prieš niekuo dėtus žmones atsakyti negali ir Haris.
Įtartinų Incidentų Apžvalga
| Data | Įvykis | Veiksmai |
|---|---|---|
| Gegužės 5 d. | Pavogta piniginė iš automobilio kieme | Pradėtas tyrimas |
| Gegužės mėn. pabaiga | Įtartinas automobilis dideliu greičiu įsuka į žvyrkelį | Savanoriai nusekė automobilį ir iškvietė policiją, kuri rado laužtuvą ir įrankius |
| Po poros dienų | Tamsus BMW lėtai važinėja gatvelėmis | Savanoriai nusekė automobilį ir iškvietė policiją |
„Ąžuolų Vila“: Svajonė Gyventi Kaime
Anksčiau Kaune gyvenusi E.Gaisrytė-Jurkšienė sako, kad gyvenimas mieste niekada nebuvo svarstomas - norėjosi ne tik laisvės, tačiau ir galimybės auginti gyvūnus, o bene dažniausiai galvoje sukosi mintys apie žirgą.Dabar „Ąžuolų viloje“ puikuojasi ne tik žirgas, tačiau ir ponis, daugybė žąsų, įvairios vištos, trys ožkos, maždaug 10 avių, 4 šunys ir katė.
Vis dėlto dalis šunų, patikslina pašnekovė, pas juos glaudžiasi laikinai. Eglė dirba gyvūnų prieglaudoje „Penkta koja“, todėl šunys „Ąžuolų viloje“ gyvena tol, kol susiranda šeimininkus. Namuose vietos atsiranda ne tik 4 žmonėms, šuniui bei katei, tačiau ir avytei Tulpei. Vis dėlto jau šią vasarą Tulpė iškeliavo gyventi į kiemą, tačiau prie žmogaus draugijos pripratusi avis mieliau renkasi vienatvę, nei kitų avių kompaniją.
„Niekada nebūna taip, kad neturi ką veikt, tokio net klausimo nebūna. Taip pat erdvės, laisvės pojūtis. Žinoma, čia tokia dviprasmybė. Atrodo, laisvės daugiau, bet jei nori išvažiuoti, turi susirasti, kas prižiūrės ūkį. Vaikams daug erdvės, nuolat būna su gyvūnais, gryname ore, daug fizinės veiklos, auga stiprūs. Karantino kaime irgi nėra, išskyrus tai, kad svečių nesulaukdavome, o šiaip mums negaliojo nei atstumai, kiek gali nuo namų toliausiai nueiti, nei dar kažkas“, - pasakoja moteris.
Veiklos, tikina Eglė, kūrybingiems žmonėms netrūksta ir žiemą - vaikai leidžia laiką čiuožinėdami ant šalia esančio užšalusio tvenkinio, su rogutėmis nuo kalno, o kartais rogutes tempia ir arklys ar ponis. 6-erių Ąžuolas, sako ji, irgi turi savo pareigas - prileidžia vandens, lesina vištas, o kartais su tėčiu ne tik neša, bet ir padeda pjauti malkas. Jaunesnioji Rūta, ką tik atšventusi 2-ąjį gimtadienį, rūpinosi namuose gyvenusia avele Tulpe, tačiau tai mažajai dar buvo kiek per didelė užduotis.
Eglė neslepia, kad atostogauti su šeima išvykusi nebuvo jau kurį laiką, tačiau „jei labai norėtume, tikrai susiorganizuotume“, o ir per dieną bent keletą ramių valandų poilsiui rasti pavyksta. Be to, veiklų ji turi ir daugiau - iš ožkos pieno gamina sūrius. Kol kas bandymai buvo gana sėkmingi: pasigaminti pavyksta feta ir chevre, o pastarasis, tikina Eglė, susilaukė nemažai pagyrų, ir nors gaminius ragauja tik artimieji, ateityje juos galbūt pavyks ir įsigyti.
Sodyba, kurioje gyvena Eglės šeima, jų namais tapo prieš daugiau nei trejus metus - prieš tai jie gyveno Kaune. Be to, kad viskas tiko ir patiko, ši vieta turėjo ir kitų ženklų. Tarkime, Ąžuolų Būdos kaimas, o Eglės sūnaus vardas - Ąžuolas. Kelias į namus veda Mokyklos gatve, o tokio pavadinimo gatvėje vaikystėje gyveno Eglės vyras. „Ąžuolų vila“ - taip šeima pavadino savo namus.
Tad visų pirma naujuose namuose apsigyveno žirgas, o šalia jų - visi kiti gyvūnai. Kurdamiesi naujuose namuose sutuoktiniai turėjo ir dar vieną viziją - kad gyvūnais čia galėtų pasidžiaugti kiti, vyktų edukaciniai užsiėmimai: „Norėjome, kad vaikai galėtų pasižiūrėti, kaip atrodo avytė ir ožkytė, kuo jos skiriasi, ponį paliesti, iš arti paukščius pamatyti. Norime orientuotis į tradicinius lietuviško kaimo gyvulius. Daug kas klausia, gal, pavyzdžiui, alpakų įsigysim. Bet alpakų ūkių yra labai daug, yra kur nuvažiuoti ir pamatyti, o štai tradicinių gyvūnų - nelabai. Ateityje mano svajonė ir paršelis, ir draugiška karvytė. Ne dėl pieno, o tokia, kurią būtų galima pamatyti ne per automobilio langą, bet iš arčiau. Visa tai truputį vėliau, viskas dar - kūrybos procese, dar statomės, dar įsirenginėjame, dar pastatų reikia“, - kalbėjo Eglė.
Gyvūnai Eglei nebuvo svetimi niekada. Dar gyvendama Kaune ji dirbo prieglaudoje „Penkta koja“. Jos, aišku, apipuola iš visų pusių su savais reikalavimais Eglė sako, kad tiesa yra tai, jog kaimo neturintys ir mieste augantys vaikai nepažįsta gyvulių, nemato ir neliečia jų, todėl net paprasta višta jiems gali suteikti džiaugsmo.
Kartu filmą žiūrinti avytė Tulpė ir komunikabilus avinas Bulia Atskira istorija - apie jauniausią ūkio gyventoją. Tai avytė Tulpė, kuriai dabar apie pusantro mėnesio, o ji auga šeimos namuose. Tulpė visur kartu sekioja, o kai nori valgyti - nosimi baksnoja į kojas. Tai jaukus gyvūnas, kurį gali imti ant rankų, glostyti, kutinėti. Kaip bet koks gyvūnas, kuriam tu skiri dėmesio - jis tau atsako tuo pačiu.
Du šeimos ūkyje gyvenantys ožiai čia pateko iš prieglaudos. Abu jie yra kastruoti, tad jų charakteriai geri, mat jie neturi dėl ko kovoti. Yra vienintelis didysis avinas Bulia, kuris yra draugas ne iš išskaičiavimo. Man jo noras draugauti yra unikalus. Jei visos avys ar ožkos, skanėstus išdalinus, išeina savais reikalais, jis vienintelis lieka stovėti, dalyvauja pokalbyje. Ausis atkišęs stovi, klausosi. Jau po to, kai žmonės išeina, jis irgi apsisuka ir eina paskui savo būrį. Komunikabilus gyvūnas.
„Mano širdžiai ši veikla - fotosesijos su gyvūnais, darbas su fotografais ir su šeimom - yra pačios mieliausios, ką mes atradome. Prie gyvūnų, sako Eglė, nereikia pozuoti ar priverstinai šypsotis. Viskas čia vyksta tarsi savaime: „Jie gali laisvai bendrauti su gyvūnais, o gyvūnai atlieka savo terapiją. Ir vyrai atsipalaiduoja. Čia kiekvienas atranda savo širdies gyvūną - vieniems tai ponis, kitiems višta, o kitiems ožka. Vyrams, pastebėjau, dažniau patinka avinai, o moterims - ožkos.“
Moteris džiaugiasi ir tuo, kad čia, o ne tarp daugiabučių, auga jos vaikai. Nes gamta pati savaime yra mokytoja. E.Jurkšienė sako čia atradusi pilnatvę, o jausmas, kad esi savo vietoje, ją aplankė dar tada, kai šeima tik įsigijo naujus namus. „Kai mes įkėlėme čia kojas, buvo daug darbų, kuriuos reikėjo padaryti. Jų yra ir dabar, jie niekada nesibaigia. Bet pilnatvės jausmas atėjo iš karto, ištrūkus miesto. Ši erdvė, šis laisvės pojūtis yra sunkiai įkainojami“, - kalbėjo Eglė.
Sprendimą, pasakoja pašnekovė, paskatino ir meilė žirgams. „Varianto, kai augini žirgą žirgyne ir tik atvažiuoji juo pasidžiaugti, kol pati gyveni mieste, net nesvarsčiau“, - atvirai sako Eglė. Eglės meilę gyvūnams galima pastebėti ir jos karjeros pasirinkime - moteris dirba gyvūnų prieglaudoje „Penkta koja“. Tačiau dabar „Ąžuolų viloje“ ir šeimos namuose galima rasti ir daug daugiau gyvūnų.
Ąžuolų Būdoje dabar galima rasti ir Eglės šeimos prižiūrimą „Ąžuolų vilą“. O šis pavadinimas, pasakoja Eglė, atsirado natūraliai. Dabar šioje vietoje galima ne tik aplankyti gyvūnėlius ir juos pamaitinti, tačiau ir rengti fotosesijas, švęsti vaikų gimtadienius. Ateityje, sako Eglė, yra ir daugiau planų, tačiau „Vyras sakė nepasakoti, kai bus rezultatas - tada pasigirs“, - juokaudama sako moteris. Vis dėlto Eglė sako norinti įsigyti ne egzotinius, o tradicinius gyvūnėlius.
Pašnekovė pasakojo, kad gyvūnus fotosesijoms yra tekę gabenti ir į Kauno centrą, tačiau įprastai augintiniais pasidžiaugti žmonės atvyksta į „Ąžuolų vilą“. Vis dėlto Eglė neslepia, kad kartais čia atvykusius vaikus labiau domina batutai bei supynės, nei gyvūnai. Namuose vietos atsirado ir avytei
Ir nors Eglė turi du vaikus, rūpintis tenka ir trečiu mažyliu. Aviai atsivedus avytę, vaiku pasirūpinti avis nepanoro, o ir kitos avys mažosios Tulpės draugiškai priimti nenorėjo, todėl Eglė baiminosi, kad avytė nebūtų sutrypta. Ir nors darbo kaime nestinga, o ir išvažiuoti ilgesniam laikui sunku, Eglė kaimo į miestą nekeistų.
Nuo mokyklos daug laiko praleisdavusi Marvelės žirgyne Eglė svajojo su jais susieti ir savo ateitį. Su būsimuoju vyru Juliumi Eglė susipažino prieš aštuonerius metus. Jis nebuvo vaikinas iš kaimo. Tad svajonei - gyventi kaime ir turėti didelį gyvūnų ūkį - teko dar šiek tiek palūkėti. Vieną dieną Eglei važiuojant į darbą telefone supypsėjo žinutė: parduodama sodyba Ąžuolų Būdoje.
Keletą valandų sutuoktiniai tylėjo, bet paskui, kai, pasitelkę vaizduotę, ėmė pjauti žolę, sodinti gėles, statyti tvartus būsimiems gyvūnams, viskas stojo į savo vietas. "Kadangi bendras plotas didelis, tai gyvename tarsi vienkiemyje. Turime kaimynus, bet jie tik už tų 8 ha", - džiaugiasi Eglė, į naujus namus išsyk atsivežusi savo du šunis ir katę. Savo pirmąjį žirgą Urioso E.Jurkšienė įsigijo 2005-ųjų spalį. Visas neįtikėtinas istorijas apie "Ąžuolų vilą" (taip Eglė pavadino savo naujus namus) ir ten gyvenančius gyvūnus ji kelia į feisbuką, instagramą. Paskui dar teko perdažyti kambarių sienas ir susivežti baldus.
Pirmąjį gimtadienį savo vaikui čia surengė Eglės draugė, o paskui viskas ėjosi kaip iš pypkės - vieni per kitus "Ąžuolų vilą" atrasdavo vis daugiau kaimo linksmybių išsiilgusių vaikų ir tėvų. Jie galėdavo glostyti, šukuoti ponius, išmokti pabalnoti žirgą ir daug sužinoti apie ūkio gyvūnų priežiūrą, jų auginimą. Eglė įsitikino, kad tie vaikai, kurie jau anksčiau yra turėję sąlytį su ūkio gyventojais (tarkim, kaime pas senelius), į gyvūnus reaguoja visiškai kitaip, nei pirmąsyk juos matantys. Jei su vaikais vis dėlto tektų grįžti į butą, Eglė nė neabejoja, kad greitai taptų ta išvargusia mama, kuri ne iš blogos valios duoda savo vaikams žiūrėti filmukus dėl minutės ramybės.
Kadangi Eglės vyras Julius dirba Kaune, o Ąžuolas lanko darželį Kazlų Rūdoje, pagrindinis namų tvarkymas vyksta per mažosios Rūtos pietų miegą. Aš niekada neskubu. Eglė sako, kad vos atsikėlusi gyventi į Ąžuolų Būdą nemokėjo susidėlioti prioritetų. Ar jų ūkio gyvūnai skirti tiktai džiaugsmui? Eglė purto galvą. Eglė visai neliūdi, kad dėl didžiulio ūkio nebegali atostogauti kur nors užsienyje ar nuvykti ilgesniam laikui į Lietuvos pajūrį. "Ąžuolų viloje" Eglė rado ir dar vieną smagų užsiėmimą - rengia temines fotosesijas.