Antringio kaimas - tai vieta, kur susipina Lietuvos istorija, laisvės kovos ir atminimas apie žmones, kurie stojo ginti Tėvynę. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokią reikšmę šis kaimas turėjo partizanų judėjimui ir kaip svarbu išsaugoti atminimą apie šiuos įvykius ateities kartoms.
Kelmės rajono žemėlapis, kuriame yra Antringio kaimas
Laisvės kovų svarba
Nei žmogui, nei tautai niekas laisvės veltui neduoda. Laisvė ateina tik tada, kada sugebama ją branginti labiau už gyvybę. Tik tie, kurie už viso pasaulio auksą nebūtų jos pardavę, galės būti laisvi. Todėl J. Girdzijauskas teigia: Tas laisvės nevertas, kas negina jos! Taip: malonu ir gražu mirti už Tėvynę. Šios idėjos įkvėpė lietuvius visose jų tolimesnėse kovose dėl laisvės.
Tačiau deklaruoti laisvę yra viena, o už ją kovoti - visai kas kita. Svarbu prisiminti, kad buvę visokių (visokio plauko žmonių). Vieni išdavė dėl to, kad buvo papirkti, kiti - patikėję sovietų valdžios pažadais, treti - dėl keršto, ketvirti - todėl, kad neišlaikė kankinimų, penkti - kad nebūtų kankinami, šešti - kad nebūtų išvežti ir galėtų toliau gyventi savo tėvų žemėje, septinti - gelbėdami savo artimuosius. Ir t. t. Visuose šiuose variantuose slypėjo vienas pagrindas - baimė, "gyvybės gyvatė".
Argi sveikas tas, kuriam nėra skirtumo tarp stribo ir partizano, budelio ir aukos, tarp okupanto ir okupuotojo? Todėl negalima pamiršti praeities, negalima nusigręžti nuo istorijos. Blogiausia, kad tos praeities žaizdos tebėra neužgijusios. Jos ne tik neužsitraukusios, o po šašais toliau tvinksta pūliniai. Ar galima pasveikti vaikščiojant su senomis negydomomis žaizdomis?
Partizanų vado Jono Žemaičio veikla
Ypatingas dėmesys metraštyje skiriamas partizanų vado Jono Žemaičio figūrai. Tai - visų Lietuvos partizanų lemtis, jų kovos esmė ir prasmė.
„Aktualusis interviu“: Seimas pabudo. Ir susipyko?
Jonas Žemaitis-Vytautas
1951 m. rudenį J. Žemaitis nusprendžia vadavietę perkelti į Pietų Lietuvos miškus, Tauro apygardon. Žodžiu, lapkričio 23 d. Žemaitijos kraštu. Tačiau vos prabėgus savaitei, J. Žemaitį ištinka mikroinsultas. Paralyžiuojama kairioji pusė: ranka ir koja. Be rimtesnės medicinos pagalbos J. Žemaitis šiame bunkeryje išguli iki 1952 m. balandžio.
Marijonos Žiliūtės-Eglutės pagalba
Šešeri metai besislapstančią partizanę Marijoną Žiliūtę - Eglutę. Ji padėjo ligonio paralyžiuotą koją ir ranką, leido vaistus. Nuotaiką kartais praskaidrindavo ir mano ligonis J. Žemaitis. Nors insultas buvo ne itin gilus, bet gijo sunkiai. Juk gerokai vieni kitiems įkyrėjome, bet surasdavom bendrą kalbą prisimindami laisvos Lietuvos laikus.
Išdavystė ir areštas
Tačiau šakalai nesnaudė. Jie žinojo anksčiau, negu J. Žemaitis. Grįžkime į J. Žemaičio dienas, kurios skyrėsi nuo Šimkaičių bunkerio tamsos, kaip ugnis nuo vandens.
Jono Žemaičio šeima ir jaunystė
J. Žemaičio motina Petronėlė, kilusi nuo Skaudvilės (g. 1885 m.), buvo tyli, rami, atsidavusi šeimai moteris. Galbūt iš jos J. Žemaitis paveldėjo savo tvirtą charakterį. 1910 m. šeima nusidangina net į Lomžą, ir tėvas prižiūri motinos brolio pieninę. Lietuvą grįžta 1917 m. Mokytojas P. Miksas 1921 m. 1926 m., baigęs 6 gimnazijos klases, J. įstoja į Karo mokyklą Aukštojoje Panemunėje. Ją sėkmingai baigia ir 1929 m. tarnauja antrąjį artilerijos pulką kuopos vadu. J. Žemaitis nepamiršta sesers Kotrynos vaikams lauktuvių.
Tarnyba ir studijos Prancūzijoje
1936 m. J. Žemaitis išvyksta tobulintis į Prancūzijos Karo akademiją. 1939 m. J. Žemaitis veda Valionytę Eleną, gimusią 1916 m. Maskvoje. Apsigyvena Lentvaryje.
Okupacija ir pasitraukimas į pogrindį
Tačiau išaušta 1940 metų vasara, ir Lietuvą užplūsta Raudonosios armijos ordos. Antrasis pasaulinis karas J. Žemaitį užklumpa tarnaujant armijoje Varėnos poligone. Vokiečiai 1941 m. birželio 29 d. maršu nuvarė į Vilnių, iš kur visus paleido. 1941 m. gruodžio mėnesį gimsta sūnus Laimutis. 1942 m. birželio mėn. J. Žemaitis paskiriamas Kiaulininkų kaimo ir iki 1944 m. kovo mėn. Tie metai yra vienintelis trumpas atokvėpis J. Žemaičio šeimos gyvenime. 1944 m. jis organizuoja Šiluvos vyrus į vietinę rinktinę. 1944 m. kovo 15 d. J. Žemaitis tampa Vietinės rinktinės 310 bataliono (apie 500 vyrų) vadu Seredžiuje. Gegužės 1 d. Vietinės rinktinės (...). Kaip pasakojo J. Žemaitis Kiaulininkų kaime, jis įsirengia slėptuvę. J. Žemaitis slapstosi Dotnuvos rajone pas pusseserę M. Blužienę, o 1944 m. kaime.
Veikla partizanų gretose
1945 m. birželio 2 d. J. Žemaitis tampa štabo viršininku. Jau 1946 m. J. Lukšos informuota apie J. Žemaitį. 1947 m. sausio 12 d. dalyvauja visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime. 1947 m. gegužės 20-25 d.d. J. Žemaitis atkuria štabą. 1947 m. birželio mėn. J. Žemaitis apylinkėse įrengia apygardos štabo vadavietę. 1948 m. nuo 1946 m. vykdo ginkluotųjų partizanų jungimą. Vilkaviškio, Šakių apskritis, sujungia Tauro ir Dainavos apygardas. 1948 m. liepos pradžioje J. Žemaitis išrenkamas apygarda, kuriai vadovavimą po J. 1948 m. J. Žemaitis inicijuoja LLKS steigimą. 1949 m. vasario 1-22 d. J. Žemaitis vadovauja vadų susirinkimui, kuriame pasiūlo vietoj MGB demaskuoto LDFS įkurti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS). minėta anksčiau) J. Žemaitis tampa LLKS Pirmininku ir Vyriausiuoju Ginkluotųjų Pajėgų vadu.
| Data | Įvykis |
|---|---|
| 1945 m. | J. Žemaičiui užvedama byla "Peteris", vėliau - "Sever" |
| 1951 m. ruduo | J. Žemaitis perkelia vadavietę į Pietų Lietuvos miškus |
| 1952 m. | J. Žemaitį ištinka mikroinsultas |
| 1949 m. vasario 1-22 d. | Įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS), J. Žemaitis tampa pirmininku |
Ryšiai su užsieniu palaikomi per Tauro apygardos vadą A. kuris yra J. 1950 m. spalio 3 d. grįžus į Lietuvą J. Lukšai (slap. Daumantas, Skirmantas, Skrajūnas) kartu su K. Širviu (slap. Sakalas) ir B. Trumpiu (slap. pakliūna į MGB rankas, radijo siųstuvas peršaunamas. protokoluose, tai per J. Lukšą perduota 100 šveicariškų laikrodėlių. Po J. Lukšos sugrįžimo netrukus (1951 m. mėn.) nuleidžiamas naujas desantas - J. Būtėnas (slap. Stevė) ir J. Kukaus...