Šiame straipsnyje apžvelgsime ne tik sodybų gyvenimą prie Pakuonio kelio, bet ir sudėtingą pokario laikotarpį Lietuvoje. Taip pat aprašysime vieną iš sodybų - "Dvaro bravoro menę", kuri šiandien yra populiari vieta šventėms ir piligrimams.
Prienų rajono žemėlapis, kuriame yra Pakuonis ir Daukšiagirė.
Pokario tikrovė: Tarp vilties ir tragedijos
Laikas, kai pirmosios mūsų krašto sodybos rytuose virto pelenų krūvomis, žymėjo tautos kančių, vilčių ir pastangų panoramą. Tai buvo tragedijos dokumentas, reikalaujantis apsisprendimo: likti tėvynėje ir laikytis okupanto diktuojamo legalaus gyvenimo sąlygose, ar rinktis kitą kelią. Apsispręsti laiko pakako, nors buvo gana sunku, delsiant, apsisprendimą padiktavo aplinkybės.
Nutrūko ryšiai su rezistencijos centrais, lankiusi tautą pogrindžio spauda jau kuris laikas nepasirodydavo visiškai. Nebuvo jokios objektyvios informacijos apie šalį. Reikėjo sutikti vieną kitą iš vyresniųjų draugų sau.
Pakeliui visur buvo pilna vokiečių kariuomenės dalinių ir lagaminais apsikrovusių civilių, nemažą jų procentą sudarė ne vokiečiai. Gyvuliai, padargai, drabužiai buvo ne gyventojų, bet jų nuosavybė, plėšikavo. Šie daliniai buvo dabar vieninteliai mūsų gyvybių ir turto saugotojai. Stengtis reikėjo, išnaudojant dabartinę padėtį, kuo daugiau palikti krašte ginklų. Kai kurie jų vežėsi vežimais grobį, nutarę dezertyruoti.
Kova už būvį
Apskritai bolševikai stūmėsi pirmyn gana skubiai. Bolševikai pasistatė tiltą ties Rumšiškėm. Vokiečiai tiltą numušė, tačiau su persikėlusiais daliniais užvirė sunki kova. Raudonarmiečiai pėstininkai rodė nepaprastą drąsą ir bematant sudorojo. Raudonarmiečiams pavyko užimti Pociūnų aerodromą, o rusų dalinys pasiekė net Bačkininkų šilą. Buvo sulikviduoti liepsnosvaidžių ugnimi.
Traukdamiesi iš pozicijų, vokiečiai siautėjo. Naikino tvoras, medžius, išvartydami vaismedžius, krūmus, avilius. Tai, ko negalėjo išsivežti, sunaikino vietoje, nes jau nebeturėjo jėgų prisigrobę išsivežti. Mėtėsi kiaulių, kurias išskerdė vokiečiai, maistui ėmė tik kumpius. Priešo aviacija nuolat slinko Nemuno link, tad artilerija tuojau į pagalbą atskubėjo sunkieji rusų naikintojai. Bolševikų šturmovikai pradėjo pulti vokiečių tigrus (tankus). Po kelias valandas trukusių kautynių, vokiečiai pradėjo trauktis.
Vokiečiai ruošėsi palikti Kauną. Buvo uždegtas ir „Maisto" fabrikas, naikinami žymūs pastatai, turintys vienokios ar kitokios karinės reikšmės. Bolševikų teroro gandai sklido greitai. Buvo kalbama apie tuos, kurie vokiečių okupacijos metu tarnavo valdinėse įstaigose.
Priartėjus frontui, pasirodė raudonarmiečiai. Atrodė simpatiški ir draugiški, tik labai suvargę. Aiškinosi, kad trūksta virtuvių, nes jos nespėja su frontovikais žygiuoti. Visiems daliniams trūko virtuvių, tad poilsiui vietą pasirinkdavo kiaulių darže, naktimis vogdami medų iš avilių. Visi, be išimties, labai mėgo gerti. Iš vietinių galima buvo išsikeisti arklį į antklodes, balnus, palapines. Tačiau visokius mainus drausdavo, ypač kai keitėjas prašydavo duonos ar mėsos.
Gyvenimas sodyboje karo metu
Rugiapjūtės metas. Ūkio reikalais, Vyto prašomas, nuėjau pas kaimyną Luokį.- Tai kirsti dairais? - Taigi, kad kirsti, bet sakyk, kaimyne, kaip?- Ką čia tau kareivis saugos kitų turtą.- Kaip šiemet manai su talka daryti? ką, nei iš ko. Koki čia dabar pinigai eis? Gal ir vėl tie patys rubliai?- Tikra bėda. šiandien, kito rytoj. Darbas greitas - ir patogu. žarnotis. Ot, prisigyvenom, kaimynėli. pagyvensim. Ta prakeikta mobilizacija visus iš namų išvijo.- Tai vis tiek taviškiai gerai verčias. slapstosi, du į Kauną išdūmė. Negi stos į tų driskių eiles. Už ką? kas čia kiekvieną dieną ir naktį darosi. Klausyk, tai tas, tai kitas dingo. Vakar suimtas Mykolaitis su sūnumi.- Tai dar gerai, kad vietoje jie „tvarkos" nepadaro. dar negirdėjai, kas Čibirkuos šiąnakt atsitiko. vienas saugojo, o kiti viską išvalė. maisto... Vyriausias sūnus šoko pro langą bėgti. - ir vargšas nė neaiktelėjo. Toks puikus vyras buvo! Amžiną atilsį...- Aš savo bobai vis sakau, kad ji su jais perdaug nesirietų. Rauk juos velniai, ką ima, tegul sau ima. Žiūrėk, kad tik gyvas išliktum. Vistiek liksim nuogi ir be duonos kąsnio.- Girdėjau, kaip negirdėsi. ten pritilpęs. Pasirašyt nemoka, o valsčiaus ponų eilėse nori būti. nupjauti. visi badauja? Bet su terminais tai nieko nebus, tegul jie sau pasikaria.- Kas jiems darbo, kad tu negali. pasiaiškinimų nepripažįsta. už grotų. Lyg neatsimeni, kaip buvo prieš trejus metus. alkanesni.- O, o, kaimynėli, pamatysim, ko nematę. valsčiuje rusų nesimatė, o dabar tai net keli jau sukinasi. viršaitis būsiąs rusas. tikriausiai jis ir bus. Tai sakyk, ar jau tikrai apsisprendei vienas pjauti? Paspaudę rankas, nuskubėjo kiekvienas savų sodybų link. jokių talkų.
Sodybos apylinkes, nes areštai ir provincijoje kaskart dažnėjo. Su vietiniais gyventojais sutarėm puikiai, jokių įskundimų nesitikėjom. Mes ja ir vadovavomės. Abu persikėlėm gyventi pas bičiulį Lupaitį, įsitaisėm gerą slėptuvę, kad pavojaus atveju turėtume kur užlįsti. Kaimynams mus pristatydavo kaip paprastus darbininkus naujai statybai, nežinant, iš miško statybinę medžiagą, kol praeis pavojus. Mūsų gyvenimas pas Lupaitį truko apie dvi savaites. Kartu su Andrium parvykom į tėviškę.
1943 metų vasarą Juozas riekė pagiry ražienas. Netrukus sutiko belaisvį, bėgąs iš Rytprūsių. Jo drabužiai buvo vieni lopai, ir tie patys kiauri, basas. Dar vaikiškam veide jau buvo ryškios vargo raukšlės. Jis paprašė ko nors valgyti. Juozas namie užtiko mamą bekepant blynus, tad grįžęs pas savo pavaduotoją, Juozas turėjo dvigubą porciją. Vosylius pasipasakojo, kaip jis maitinęsis, lūkuriuodavęs pamiškėse, kol pamatydavęs ateinančias moteris melžti karvių, išlįsdavęs iš po krūmų ir moteris prašydavęs išmaldos. Juozas sutiko jį globoti. Jis buvo pakeliui į N. ir spėjo užsiregistruoti prieš keletą dienų, šį atsisveikinimą tinkamai atžymėjom.
Pasiekėm Kauno - Marijampolės plentą. Pakeliui kartojosi vėl tie patys parašai ant lentų, iškeltų apie pora metrų nuo žemės, nutepti gana piktais veidais. Universitete darbas buvo tik prasidėjęs. Po nemenkų pastangų suradom ir savo bylas. Tokios medžiagos užteko, kad mus sulikviduotų. Skubėjom surasti ankietas ir tų draugų, kurie nebuvo pasprukę į vakarus, kad ankietas sudeginsim. Taip ir pasielgėm.
Važiavome trys Marijampolės link. Kariai mus išsodino, nes mašina buvo perkrauta. Prisivijo amerikoniškas džipas (jeep) su trimis raudonarmiečiais.- Kuda vi molodije liūdi? - Teper to napjomsia į pokušaem.Kiti du draugai (vienas kapitonas, antras vyr. derybose nedalyvavo, bet mums su staršina susilygus, jie rodės patenkinti. Pasiekėm N. vietovę, truktelti keletą kilometrų blogu vieškeliu į pietus. Visi pasirodė labai draugiški, ypač vyr. nežiūrint, koks kelias bebūtų, mus nuvežti ligi namų. Pasirodė, kad galima puikiausiai nugalėti „vergų", kurie už bonką naminės pasisiūlė pas tėtį parvežti. Prie stalo užtrukom nemažiau kaip dvi valandas. Staršinos norai buvo tikrai patenkinti. Netrukus kapituliavo ir kapitonas.- Aš pavydžiu jūsų šeimai šiandieninio vakaro. - O kodėl pas mus nebus?- Jūs esat be galo laimingi žmonės... broliai... Pažįstat savo motinas ... O mus dar kūdikius dažnai atplėšia nuo jų, tad neprisimename... jaukumą, pabūti tarp savo brolių, dalintis valgiais su artimaisiais... kurių pas mus šimteriopai gausiau negu pas jus.- tęsė susijaudinęs leitenantas. Akyse sutvisko keletas ašarų. kad einame vaduoti proletariato... tik dabar matau anų melą. Dar nesuradau čia nei išnaudotojų nei išnaudojamųjų. grobėjams... sukelia jums tą neapykantą, kuri atnešė jums . milijonams... nuskurdinanti kaimiečius. entuziazmu eitų mirti. kaip jūs šiandien mums apkrovėt. skudurais apskarę. Pas mus šiandien nuo Leningrado ligi Stalingrado badas. su žeme. Bijojomės ir provokacijos. Grįžo tik rytą. pasisvečiavimas man atsiėjo ir rankinį laikrodį.
Apylinkėje, kaip negilioje užfrontėje, buvo išsidėstę fronto NKVD daliniai. Artimieji niekur negalėjo surasti suimtųjų ir laikomi žemėje iškastuose bunkeriukuose pas privačius gyventojus. Gyventojai nebuvo laimingesni už savo kaimynus, nes jie nebuvo plėšiami. Andrius slapstėsi nuo mobilizacijos, teko palikti trumpam laikui universitetą.
- Vyrai, laikykit, gelbėkit... banditai apvogė... pagal bulves leidosi miško link. Per nugarą persimetę, jie vilko maišus. Jie viena ranka sugebėjo valdyti maišą, o kita laikė automatus. Be jokio pasipriešinimo jie sulindo į mišką.
Mama papasakojo smulkiai apie įvykį. penkmetinį nubuožinimą. Seklyčios durys buvo išlaužtos. Likę drabužiai, kurie jiems nepatiko, buvo išmėtyti ant grindų. Jį taip pat palietusi „laisvinimo" akcija. Bulvėse suradom katiušos numestą maišą. moteriški da...
Nauji savininkai įneša naujos gyvybės į istorinį „Maxwelton Lodge“
Dvaro bravoro menė: Šventės ir piligrimai
Dvaro g. 10, 59321 Daukšiagirė Pakuonio sen., Prienų r. Sodyba Dvaro bravoro menė įsikūrusi Prienų raj. Daukšiagirės k. yra ypatinga vieta, kurioje svarbiausias gyvenimo šventes ir įvykius paminėti žmonės atvyksta iš įvairiausių Lietuvos kraštų. Čia prieglobstį randa ir Šv. Jokūbo keliu einantys piligrimai. Šiandien Dvaro bravoro menė išsiskiria skoningu dizainu, nutapytais paveikslais, išpuoselėtu gerbūviu, jaukia atmosfera. Sodyboje veikiančios 3 salės su apgyvendinimu ir maistu, ištisus metus.
"Dvaro bravoro menė" - jauki vieta šventėms ir poilsiui.
| Savybė | Aprašymas |
|---|---|
| Vieta | Dvaro g. 10, 59321 Daukšiagirė Pakuonio sen., Prienų r. |
| Paskirtis | Šventės, renginiai, piligrimų priėmimas |
| Ypatybės | Skoningas dizainas, paveikslai, išpuoselėtas gerbūvis, jauki atmosfera |
| Paslaugos | 3 salės, apgyvendinimas, maitinimas |