Sodyba "Amerika Aukštadvaryje": Istorija ir dabartis

Sodyba "Amerika Aukštadvaryje" - tai unikalus kaimo turizmo kampelis, įsikūręs Aukštadvaryje. Jos savininkas Ovidijus Šova pasakoja apie savo verslo kelionę, šeimos istoriją ir aistrą žirgams. Ši sodyba - tai ne tik vieta poilsiui, bet ir istorijos, tradicijų bei meilės gamtai derinys.

Nuo siuvimo verslo iki kaimo turizmo

O. Šova pasakoja, kaip pardavė savo siuvimo verslą sostinėje, kad galėtų pasinerti į kaimo turizmą: „Turėjau dvi siuvyklas Vilniuje, po to ji persikėlė į Širvintas, kita - Švenčionyse, turėjau ir Molėtuose cechą. Viską pardaviau, nes buvo labai sunku. Lietuvoje tai - katorginis darbas." Jis pabrėžia, kad Lietuvoje sunku rasti siuvėjų, o užsakymai sudėtingi, nes viskas gaminama tik užsieniečiams. Anot jo, tokia situacija sukuria užburtą ratą, kur esi kaltas, bet nieko negali padaryti. Tad O. Šova nusprendė išeiti į pensiją ir pradėti kaimo turizmo verslą.

„Gyvenau ir turėjau verslus Vilniuje, bet laimės ir džiaugsmo ne. Šiandien gyvenu daug linksmiau ir geriau - darau ką noriu, atsikeliu kada noriu“, - sako sodybos „Amerika Aukštadvaryje“ savininkas.

Aukštadvaryje sukūrė Ameriką

Sodybos pavadinimas parinktas ne atsitiktinai. Pašnekovą ir JAV sieja daug dalykų, nors už Atlanto jam pačiam ir neteko gyventi: „Man Amerika patinka, bet Lietuva - dar labiau. Ten tik svečias esu, bet sukūriau Ameriką čia. Aš turiu Ameriką, nieko daugiau nereikia.“

O. Šova pasakoja apie savo giminės istoriją: „Mano senelis - buvęs pulkininkas. Jis 1944 m. pabėgo nuo sovietinės okupacijos: iš pradžių traukėsi į Vokietiją, vėliau - JAV. Kai 1956 m. suprato, kad JAV jau nebepadės, pasakė, kad lietuvių daugiau mirčiai į Lietuvą nesiųs. Tuomet jis emigravo į JAV. Vėliau mano tėtis baigė Kolumbijos universitetą, tapo ekonomistu. Kai tėtis vedė mamą, visi jį pradėjo pravardžiuoti amerikonu. Kai aš gimiau, ir mane taip pradėjo vadinti. Kai pastačiau šią sodybą, galvoju, kad mane ir taip visi vadina, antra - visos giminės vis dar JAV."

Žirgai - sodybos ašis

Jis pats netikėtai pamilo arklius, tad sodyboje šiuo metu jų turi 10. Kelių iš jų vardai - JAV miestų pavadinimai. Pašnekovas sako, kad pirmiau atsirado žirgai, o tik vėliau - sodyba. „Vaikus nuvedžiau į žirgyną joti. Jie neužsikabino, o tėvas užsikabino. Pabandžiau pajoti, paskui perėjau į Vilniaus Riešės žirgyną, nusipirkau vieną arklį, tada supratau, kad viso to man reikia sau. Dabar veisiu juos - turiu kumelių, kumeliukų. Man tai kelia tokį džiaugsmą, kad daugiau nieko nereikia“, - sako jis.

Kol kas pašnekovas jų dar neparduoda, mat reikia 5-erių metų, kol kumeliukai užaugs. „Nuo trejų metų galima tik apjoti. Vėliau jis turi parodyti sportinių sugebėjimų, tik tada bus galima bandyti parduoti. Dar tokių pardavimui neturiu. Turiu du Vilniuje, kuriuos treniruoja treneris, bet dar anksti. Žirgas turi būti gero kraujo, kad jo tėvai būtų čempionai. Auginti paprastą ir sportinį žirgą - tas pats. Tik galutinis variantas kitoks: vienas gali atsidurti prie plūgo arba mėsoje, ko aš nedarau, o kitas gali eiti į didelį sportą. Bet jis turi būti sveikas. Per kelerius metus jis gali susižeisti, todėl atlieka analizes, tikrina akis. Jeigu jam viskas gerai - kaina didesnė“, - pasakoja O. Šova.

Kiek kainuoja arklys

Anot jo, 4-5 metų arklį Lietuvoje galima parduoti už 15-30 tūkst. eurų. „Tą patį arklį vokietis, turintis gerų titulų, Europos čempionas ar geras jojikas, parduos už 50 tūkst. eurų, nes turi vardą ir su juo joja. Aš už tiek niekada neparduosiu“, - pripažįsta pašnekovas. Jis jaučia, kad per pandemiją žmonės pradėjo pirkti viską: „Atrodo, kad žmonės turi pinigų, tik neturi kur jų leisti, ir jie perka šunis, arklius ir visą kitą.“

Vyras skaičiuoja, kad pačiam išlaikyti arklį per metus kainuoja apie tūkstantį eurų, jeigu šis nesuserga. Iki jo pardavimo arklio išlaikymas daug kainuoja. „Kainuoja šienas, avižos, kalvis, nes reikia kaustyti, tvarkyti kanopas. Jeigu pats dirbi ir viską daraisi, kainuoja apie tūkstantį eurų. Dar tiek pat kainuoja sukergti, reikia turėti kumelę, ją išlaikyti metus ar pusantrų, paskui dar reikia treniruoti, tad arklio savikaina - labai didelė. Iki 5 metų jis jo išlaikymas kainuoja apie 10 tūkst. eurų“, - vardija šeimininkas.

Tik įkūręs sodybą svečiams jis siūlė ir pramogas su žirgais, tačiau dėl netinkamo elgesio to nebedaro. „Pradžioje buvo minčių, kad bus pasijodinėjimo pramoga, turėjau ramių arklių, ant kurių galima sodinti žmones. Pradžioje čia vyko baliai. Lietuviai labai įdomūs - prisigeria ir nori joti, bet išgėrusiam prie gyvulio nelabai galima. Kad nebūtų tokios pagundos, arklius pardaviau, pasilikau tik sportinius ir kumeliukus“, - prisimena sodybos savininkas.

Arklio išlaikymo išlaidos

Pasikeitę lietuvių poreikiai

Anot jo, pasikeitė tendencijos ir šiais laikais lietuviams švenčių nebereikia, daugiau čia atvyksta poilsiautojų. „Žmonėms dabar balių nebereikia. Žmonės anksčiau švęsdavo gimtadienius, krikštynas. Pirmas dalykas - čia nėra ežero. Lietuviams visada - vasarą, rudenį ir žiemą - reikia ežero. Nesvarbu, kad jame nesimaudys. Pasikeitė mada, ir nebūtinai dėl pandemijos. Tačiau atsirado daug žmonių, kurie per pandemiją bėga iš miesto ir nori poilsio. Čia padarytas viešbutis, o per pandemiją tokio nereikia, norisi atskirų kambariukų. Šiandien klesti sodybos, įsikūrusios prie vandens telkinių ir kurios turi atskirus mažus namukus, kad galėtų įleisti šeimą“, - pasakoja O. Šova.

Tačiau pašnekovas per daug nesiskundžia: „Šiemet geresnė vasara, nes ji - ramesnė. Nors ir daugiau žmonių, bet jie ramesni, atsirado vietinių turistų. Nėra taip blogai, kaip Palangoje visada viskas blogai, ir verslininkai verkia. Išgyvenu, bet viską atiduodu arkliams“, - pripažįsta jis.

tags: #sodyba #amerika #aukstadvaryje