Kolektyviniai sodai Lietuvoje turi ilgą ir įdomią istoriją, glaudžiai susijusią su pramonės darbuotojų gyvenimu. Šiandien jie vis dar svarbūs miestiečiams, negalintiems gyventi be žemės lopinėlio.
Sodų bendrija Vilniuje
Kolektyvinių sodų atsiradimo istorija
Architektas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas Matas Šiupšinskas, tyrinėjantis kolektyvinių sodų fenomeną, teigia, kad sodai atliko ne vieną funkciją. Jie turėjo ir savo oficialius tikslus, derėjusius su santvarkos ideologine linija, kartu tarnavo ir gerokai praktiškesniems šeimų poreikiams.
Oficialūs tikslai ir praktiniai poreikiai
Spaudoje dažnai akcentuota, kad sode žmogus pailsi po darbo mieste, puoselėja ryšį su gamta, apsirūpina papildomais maisto produktais. Valdžiai rūpėjo, kad darbininkai atgautų jėgas ir vėliau būtų produktyvūs savo kasdienėje veikloje, kartu reikėjo susilpninti įtampas dėl netobulo miestiečių aprūpinimo produktais. Ypač tai buvo svarbu po karo.
Sodas tarnavo kaip tam tikra privilegija, šiandien tai galėtume pavadinti darbininko ar tarnautojo gerovės paketo dalimi. Realybėje vyraujanti kolektyvinio sodo funkcija priklausė nuo šeimininkų ir galėjo būti skirtinga net ir keliems tos pačios šeimos nariams. Vieniems rūpėjo galimybė pailsėti, pasistatyti namelį, kitiems norėjosi auginti gėles ar rūpintis daržu. Kiekviena istorija turbūt kažkiek individuali.
Žemės skyrimas sodams
Tiek aplink Vilnių, tiek aplink kitus šalies miestus sodai kūrėsi laisvose žemėse, kurias iki tol dažniausiai naudojo kolūkiai ar kariškiai savo poligonams. Dažniausiai tai buvo nereikalinga žemė, kuri laikyta nenašia ir mažiau tinkama žemės ūkiui. Nors pasitaikydavo atvejų, kuomet geroje vietoje esanti derlinga teritorija būdavo skiriama sodams, išaiškėjus tokiems atvejams, atsakingi asmenys galėjo tikėtis sulaukti sankcijų.
Kas galėjo pretenduoti į sklypą?
Sodininku teoriškai galėjo tapti bet kuris tarnautojas ar darbininkas, jei jis mieste ar miestelyje neturėjo gyvenamojo namo. Bet, žinoma, realios galimybės labai priklausė nuo to, kokioje organizacijoje žmogus dirbo, nes didelė dalis sodų buvo steigiami ir skirstomi per darbovietes ar kitas darbines organizacijas.
Stiprios pramonės įmonės galėjo ne tik padėti savo darbuotojams steigiant kolektyvinį sodą, bet ir aprūpinant statybos medžiagomis arba technika. Tuo tarpu kitos organizacijos sodų išvis neturėjo arba turėjo, bet viskuo pasirūpinti tekdavo patiems darbuotojams.
Sodo nameliai
Sodo namelis nebuvo privaloma sodo dalis, bet dauguma sodininkų siekė pasistatyti didesnį ar mažesnį statinį tam, kad būtų kur pailsėti, pasislėpti nuo lietaus ar laikyti įrankius.
Statybos reglamentavimas
Lietuvoje vos tik pradėjus kurtis kolektyviniams sodams namelių statyba dar nebuvo aiškiai reglamentuota, todėl dalis miestų draudė statybas. Visgi noras statyti buvo didelis, tad neilgai trukus leista statyti 25 kv. m ploto sodo namelius. Dar vėliau leistina norma padidinta iki 45 kv. m.
Bet net ir leidus statybas rūpesčių sodininkams nesumažėjo, nes reikėjo ne tik susiderinti projektą, bet ir rasti medžiagų jo įrengimui, mokytis, kaip atlikti darbus arba ieškoti pagalbininkų, išmanančių statybas.
Šešių arų standartas
Šešių arų standartas buvo plačiai paplitęs visoje Sovietų Sąjungoje, ir jis minimas tiek vietiniuose, tiek sąjunginiuose dokumentuose. Iš esmės toks buvo maksimalus leistinas sklypo dydis daugeliui sodininkų, bet būta ir išimčių.
Pavyzdžiui, už miesto ribų kartais sodo sklypelis galėjo būti didesnis - iki 12 arų. Kodėl pasirinktas būtent šešių arų dydis, negaliu pasakyti, tačiau buvo skaičiuojama, kad tokio ploto pakanka standartinei šeimai tam, kad darže užsiaugintų papildomų produktų ir dar liktų erdvės vaismedžiams, gėlynui, poilsio zonai.
Pavyzdžiui, knygoje „Kasdienis darbas sode“ buvo minima, kad vienam šeimos nariui aprūpinti reikalingas bent penkiasdešimties kvadratinių metrų ploto daržas, o trijų asmenų šeima darbui darže tikėtina sugaiš apie 200 valandų.
| Metai | Maksimalus sodo namelio plotas |
|---|---|
| Iki 1966 m. | Draudžiama statyba |
| 1966 m. | 25 kv. m (medinis) |
| Apie 1977 m. | 45 kv. m (mūrinis) |
Sodo namelių ploto apribojimai Lietuvoje
Nameliai pagal tipinius projektus
Vieni sodininkai sugebėdavo pasistatyti individualius sodo namelius, bet dauguma vadovavosi tipiniu sodo namelių projektų katalogu. Modelių ten buvo kelios dešimtys, ir jie bėgant metams keitėsi, dalies buvo atsisakoma, sukuriama naujų tipinių projektų.
Dauguma sodininkų statėsi namelius patys arba padedant draugams, patys rūpinosi, iš kur gauti statybinių medžiagų. Bet egzistavo ir kita galimybė - kreiptis į Buitinio gyventojų aptarnavimo organizaciją, kad jie atliktų statybos darbus. Taip pat buvo galima įsigyti surenkamą sodo namelį, kuris kartais (pavyzdžiui, „Bitininko“ namelis) buvo paprasčiau pastatomas ir gerokai pigesnis nei mūrinis statinys.
Ar sodo namelis buvo privilegija?
Formaliai sodai buvo skirti mėgėjiškai sodininkystei, o maksimalūs namelių dydžiai visiems buvo vienodi. Bet, žinoma, kiekvienas stengėsi turimuose rėmuose įsikurti kuo patogiau, įsistiklinti verandą, išsikasti rūsį ir t. t.
Buvo ir ištaigingesnių namelių, tačiau su pažeidimais buvo kovojama, todėl aukštas pareigas užimantis sodininkas turėjo gerai pasverti, ar pažeidimai statant sodo namelį netaps problema jam siekiant karjeros.
Ką augino soduose?
Sodininkai augino vaismedžius, daržoves, gėles. Gėles tiek sau, tiek ir pardavimui.
Daržovės sode
Įdomiausi kūrybiniai sprendimai
Sodo namelis iš molinių melioracijos vamzdžių - tai turbūt keisčiausia matyta struktūra. Nors būta ir įdomių individualių projektų. Kas vietoje sodo namelio pasistatė tikrą etnografinį rąstinį statinį, o kas išsiliejo sudėtingos geometrijos monolitines sienas, tarsi kokią futuristinę struktūrą.
Sodininkų bendrijos kitose šalyse
Tokie sodai kaip Lietuvoje buvo steigiami visoje Sovietų Sąjungoje, jų reiškiniui susiformuoti padėjo ir Rusijoje populiari vasarnarmių (dačių) kultūra. Nors sodininkystė miestuose nebuvo nieko nauja daugybėje skirtingų šalių - Vokietijoje, Anglijoje, Skandinavijos šalyse.
Sodų kultūros kaita
Sodų kultūra nuolat kito. Jei po karo buvo svarbu prasimanyti įvairesnio maisto, tai vėliau vis labiau ėmė dominuoti siekis pasistatyti vasarnamį, ilsėtis. Šiandien dauguma bendrijų palaipsniui nyksta arba ima virsti mažaaukštės gyvenamosios statybos kvartalais. Tiesa, šis reiškinys labiau juntamas aplink didžiuosius miestus. Regionuose likę nemažai sodų kurie išlaikė savo pirminį pavidalą.
Šiuolaikiniai sodų nameliai
Mažiausias sodo namelis
Sovietmečiu buvo ribojamas maksimalus, bet ne minimalus sodo namelio dydis. Ilgą laiką galiojo 25 kvadratinių metrų apribojimas, vėliau jis padidėjo iki 45 kvadratinių metrų maksimalaus ploto. Tuo tarpu mažiausią namelį būtų sunku įvardyti.
Tipinių projektų kataloguose galima buvo rasti namelių, kurie nesiekė 10 kv. m ploto. Kaip jau minėjau, gana populiarus buvo surenkamas „Bitininko“ namelis, kurio plotas buvo apie 8 kvadratinius metrus. Tiesa, ne visi sodininkai turėjo namelius, kai kuriems pakako pavėsinės arba daiktadėžės su stogeliu, po kuriuo galėjai pasislėpti nuo lietaus.
Medžiagos sodo nameliams
Statoma buvo iš pačių įvairiausių medžiagų, kurių sodininkas sugebėdavo gauti. Vieni apsirūpindavo gera mediena ir plytomis, o kiti sukdavosi iš situacijos ieškodami statybinių medžiagų likučių, atraižų. Kartais kaip sodo nameliai buvo panaudojami statybininkų vagonėliai.
Buvo sodo namelių, suręstų iš surenkamų blokinių elementų, tokių, kokie naudoti statant daugiabučių rajonus. Interviu su sodininkais metu teko girdėti, jog buvo ardomos ir statybai naudojamos medinės taros dėžės, nenauji spausdinimo lakštai panaudojami kaip skarda ir t. t.
Net spaudoje buvo svarstoma apie namelius iš atliekų - galimybę statybos pramonės atliekas perdirbti ir panaudoti gaminiams, tinkamiems sodo namelių statybai. Keisčiausias matytas namelis buvo Alytuje. Ten sodininkas, kaip jau minėjau, bandė statytis namą iš molinių melioracijos vamzdžių, bet, panašu, jog statinys taip niekada ir nebus užbaigtas.
Įdomūs radiniai soduose
Teko lankytis sodo namelyje, kuriame buvo kambarys-seifas. Anksčiau, žiemos metu, jame šeimininkai laikydavo vertingesnius daiktus. Arba namelis, kurio rūsyje buvo įrengta krosnis su rūkykla, o pirmame ir antrame aukštuose po gausiai dekoruotą koklinį židinį. Taip įsikurti galėjo tikrai ne kiekvienas.
Savo nuosaikumu įsiminė sodo namelio interjeras, kuriame baldus ir židinį suprojektavo architektai Nasvyčiai. Turbūt įdomiausia apsilankyti tuose nameliuose, kuriuos pagal individualų projektą sau pasistatė kūrybiški dailininkai, inžinieriai ar architektai. Tokie nameliai dažnai tik patvirtina, kad ribotas namelio dydis nėra priežastis apriboti savo fantaziją.
Visi sodai skirtingi, kiekvienas statinys individualus, todėl, kai tai žinai, nustebinti tampa nelengva. Tikiesi, kad gali būti visko ir soduose išties būna visko. Yra neįprastai suplanuotų bendrijų, kuriose, pavyzdžiui, visi nameliai stovi greta vienas kito, tolėliau nuo daržų, tarsi nedideliame kaimelyje.
Mažesniuose miestuose yra nedidelių labai pavyzdingų bendrijų, džiuginančių savo mikrokosmosu, kuriame graži gamta, nėra apleisto kampo, visi nameliai šviečia ryškiomis spalvomis, o tik atvykus kaimynų esi identifikuojamas kaip prašalaitis.
Keliaujant po Vilniaus apylinkes, gali atrodyti, kad sodus negrįžtamai pakeis namų kvartalai, bet apsilankius pavyzdingoje bendrijoje, tarkime, Telšiuose, sodų ateitis atrodo gerokai optimistiškiau.
Sodo nameliai Sodonamas.lt
tags: #sodu #namai #pramones #darbuotoju