Kiekvienas esame gamtos dalis, susijęs nematomais ryšiais. Jei save laikome mąstančiomis būtybėmis, turime suprasti, kad privalome keisti situaciją, jeigu nenorime išvis dingti nuo žemės. Noras, kad rytojus būtų gražesnis, mane veda į priekį, džiaugiuosi, kad aplink mane randasi vis daugiau taip pat galvojančių žmonių. Galima sėdėti ir nieko nedaryti, jei tik gali sau tokią prabangą leisti, bet ar paskui gerai jausiesi, nugyvenęs be prasmės?
Šiandien atsiduodu kūrybai ir renkuosi bendrus projektus su žmonėmis, kurių vertybės, požiūris atitinka manąjį. Mano veikla - labiau multidisciplinė, bendrų projektų ašimi tapo meno kūriniai - tapyba, skulptūra, fotografija, o aplink išsidėstė tai, kas tarsi išplečia meno erdves: rašoma knyga, aksesuarai, drabužiai, juvelyriniai dirbiniai, batai, indai, baldai, muzika, žvakės, automobiliai, aplinka, kurioje gyvenu ir kurioje man svarbu viskas. Nuo tapybos darbo ant sienos iki kilimo ant grindų ar taurės ant stalo.
Savo kūriniams keliu vieną sąlygą - visi daiktai bus gaminami tik iš anksto juos užsakius pagal mano sukurtą prototipą. Kviečiu gyventi lėtai, mokytis laukti daikto, kurio tikrai labai nori, o ne užsimerkus pirkti per nuolaidų bumą, kai tiesiog - pigu. Noriu, kad mano kurti daiktai būtų ilgai nešiojami, o ne gulėtų spintoje. Man rodos, kad tokia sistema viską tarsi subalansuoja - gaminame tiek, kiek reikia. Tai padeda išvengti produkcijos ir audinių pertekliaus, sukaupto sandėliuose, gamybos, sandėlių nuomos, netvarių sąnaudų ir tikrai iškeltos pardavimo kainos. Aš apsisprendžiau netgi neturėti parduotuvės internete, - mano kūrybą, drabužių derinius bus galima pamatyti internetinėje parodų salėje, o išsirinkęs patinkantį daiktą žmogus pateks tiesiai į konkretaus projekto partnerių parduotuves.
Kaip Pradėti Kurti Sodo Skulptūras?
Pirmiausia, pasidarė visiškai aišku, ką ir kaip turėčiau daryti. Man svarbu tapti žingsniu, kuris veda į pokyčius, rodos, kad dabar tai ir darau. Žengiu žingsnis po žingsnio.
Labai saugausi, kad viso to nebetektų daryti. Vadybos magistro diplomą, matyt, gavau tam, kad suprasčiau, jog ankstesnis „Julia Janus“ prekės ženklo projektas veikia ne taip, kaip norėčiau, ir kad turiu jį kuo skubiau uždaryti. Šiandien galiu pasakyti, kad šis sprendimas buvo priimtas pačiu laiku.
- Sakei, kad trejus metus tapei. Ar grįžimas prie tapybos buvo tarsi išsivalymas, psichologinė pagalba sau? - Pačioje pradžioje - išsivalymas. Emocijos išsiliejo tamsiose spalvose, paskui atsirado šviesa. Kuo daugiau tapiau, tuo daugiau šviesių spalvų radosi ir tuo aiškiau mačiau savo situaciją. Aš ir grįžtu su tapyba bei viena instaliacija - ištapytu manekenu. Šiek tiek įskilęs, jis vienintelis liko iš mano „Julia Janus“ parduotuvių, visa kita išpardaviau.
Vieną vasaros dieną kilo mintis ant manekeno perkelti vaizdą, kurį mačiau, - pro žalius lapus šviečiančią saulę. Pavadinau savo darbą „Žalia šviesa“ ir pastačiau kambaryje. Paskui ištapytą manekeną perkėliau iš vienos vietos į kitą, o vieną dieną šovė mintis - būtų gražios tokios tamprės. „Aš vėl galvoju apie madą?“ - pagavau save ir tarsi praplyšau. Žvelgdama į savo tapybą, pradėjau galvoti, kur vienas ar kitas raštas galėtų derėti, ant ko jį uždėčiau, kaip išgaučiau panašią faktūrą. Tačiau buvau tikra: pati to nedarysiu.
Kitas žingsnis buvo skambutis lietuviškas tampres kuriančiai ir gaminančiai kompanijai „DUE.“. Darome kartu? Darome! Ir įvyko ne tik tamprės, bet ir palaidinės, suknelės, džemperiai. Nes po „DUE.“ lygiai ta pati emocija lydėjo ir bendrystę su meno kūrinius ant ekologiškos medvilnės perkeliančia lietuvių komanda „Art-On“. Man svarbu, kad kūrėjas ir gamintojas gyventų tuo pačiu ritmu, galvotų apie tas pačias vertybes.
Pandemijos metai buvo geras laikas nurimti, pagalvoti. Labai tikiuosi, kad tai nesibaigs eiline katastrofa, kad žmonės susivienys, o ne pasiduos emocijoms ir pradės vieni kitus naikinti. Pokytis vyksta, jis prasidėjęs, keičiasi ir mados industrija, vartojimas pastebimai mažėja, žmonės darosi vis sąmoningesni. Taigi grįžtu su sveikesne sau, aplinkai ir mūsų Žemei idėja, renkuosi tvaresnį būdą kurti, dirbti ir gyventi.
Sodo skulptūros pavyzdys
Kapsulės Kūrybos Principai
Aš kuriu aplinką. Kiekvienas projektas, kapsulė - tai tarsi holistinis žaidimas, kai iš meno kūrinio, iš patirčių ir prisiminimų gimsta daiktai. Daiktai arba kiti meno kūriniai. Kapsulė mados žargonu reiškia 5-10 modelių kolekciją, kurią galima derinti, su kuria galima žaisti, dėlioti tarsi dėlionę ar surinkti kaip konstruktorių. Taip randasi galimybė nerti į meno kūrinio emociją, o ant savęs pajusti menininko rankos prisilietimą. Neabejoju, kad mada yra meno terapija, performansas, o tokiam mados performansui būtinai reikalingas žmogus. Taigi kiekvienas, pasirinkęs nešioti ar naudotis meno kūrinio atvaizdu, tampa ir mano kūrybinio performanso dalimi.
„Trys + viena“ pavadinimas paaiškina, kad mada šioje kapsulėje yra trijų tapybos darbų ir vienos skulptūros meninio lauko refleksija, atspindys. Paveikslų „Ir tik žiežirbos lėks“, „Gyvas vanduo“, „Slapta mintis“, taip pat ir skulptūros „ Žalia šviesa“ fragmentai, spalvos persikelia ant drabužių.
- „Ir tik žiežirbos lėks“: Mini kolekcija, kurioje yra suknelė, marškinėliai, džemperis ir tamprės.
- „Gyvas vanduo“: Suknelės, marškinėlių, džemperio ir tamprių modeliai.
- „Žalia šviesa“: Suknelė, marškinėliai, džemperis ir tamprės.
- „Slapta mintis“: Suknelė, marškinėliai, džemperis ir tamprės.
Išplėsdama savo kūrybos ribas, perkeldama meno kūrinius į aksesuarus, paveikslus, drabužius, baldus, tarsi pleti savo galimybes, palieki vietos nevaržyti ir nestabdyti savęs. Visada norėjau daugiau, man rūpi emocija, atmosfera. Noriu išplėsti kūrybos lauką, kad gaučiau atsakymą į klausimą - jei drabužis toks, kokia - kėdė? Jei tokia kėdė, koks - paveikslas? Jei paveikslas šis, koks maistas ant mano stalo ir kokiose jis lėkštėse. Kai galvoji apie vieną, gimsta kita, nuostabu, kai tai susijungia.
Aš tikiu, kad greitai viskas pasikeis, tačiau keičiasi ir mada. Nebetikiu tendencijomis, kurias kažkas išgrynina, paskui nuperka didelės kompanijos ir prigamina vienodos spalvos drabužių. Mes vienodai rengiamės, važinėjame vienodais automobiliais, gyvename vienoduose interjeruose, greitai virsime tikra robotukų armija... Dabar kaip niekada svarbus poreikis išreikšti save, būti kitokiam, kūrybiškam. Aš ir atsisuku į savo meną, kuris man leidžia išlaikyti individualumą, pasinerti į emociją, atrodyti kitaip nei visi.
Antikvariniai Lobiai Kūrybai
Dovaną gausiančiojo asmens požiūris į antikvarinius arba vintažinius istorinės ir meninės vertės objektus gali nesutapti su dovanojančiojo požiūriu ir meniškumo savybių supratimu, todėl dovanoti daiktą vien todėl, kad jis antikvarinis arba vintažinis - neatsargus ir, gal būt, dovanojančiojo lūkesčių nepateisinsiantis poelgis. Antikvarinius daiktus siūlyčiau dvanoti jų mėgėjams, kolekcininkams ar namų interjerų dekoratoriams, tai pat spausdintų leidinių kolekcininkams, jeigu jie - retų knygų mėgėjai.
Užsienio šalyse, kuriose prekyba antikvaru išvystyta, antikvarininkai ir verslininkai kasmet, Šv.Kalėdų išvakarėse, sudaro viešoje erdvėje (periodinėje spaudoje, internete) skelbiamus galimų dovanų sąrašus, siūlo dovanas individualizuoti, sakykime, prie dovanojamo meno kūrinio prisegti etiketę su dedikaciniu įrašu, linkėjimais arba tinkama lotyniška sentencija. Dovanojamą daiktą galima išgraviruoti jį gausiančiojo vardo inicialais (monograma). Jeigu būtų nuspręsta tokią unikalią dovaną skirti vaikams ar paaugliams, tai nereikėtų pamiršti, kad įprastai jiems patinka pramogai skirtos naujovės, atitinkančios jų bendraamžių, o ne ankstesniųjų kartų atstovų, pomėgius.
Kalėdos ir Naujieji - tai šventės, kada norisi spindesio, tad nuspalvinę jas sidabro spalva tikrai neprasilenksite su geru skoniu. Sidabro spalvos paieška antikvariatuose gali būti ypač sėkminga,nes senovinių sidabro, pasidabruotų ar melchioro indų pasiūla juose dar gana nemaža. O kur dar stalo įrankiai, žvakidės, įvairios statulėlės, figūrėlės ir visi kiti mažmomiai, kurie gali suteikti elegancijos ir savituumo visiems namams. Visi šie gaminiai gali tapti ir labai išskirtine dovana tiems, kas neignoruoja antikvariatų apskritai ir nebijo daiktų su amžiumi.
Tačiau, dėmesio, kalbant apie sidabrą reikia žinoti, kad tiek juvelyrinio, tiek stalo įrankio vertė priklauso nuo tauriojo metalo kiekio lydinyje. Todėl nuo seniausių laikų, siekiant išvengti apgavysčių gaminant ir pardavinėjant brangiųjų metalų dirbinius, buvo draudžiama jais prekiauti be specialių įspaudų - prabos ženklo (lot. probe - „bandau, įvertinu“). Tauriųjų metalų lydiniai visada turi kitų metalų priemaišų, vadinamų ligatūra. Ligatūra dažniausi būna grynas varis, o į aukso lydinius dedama vario, sidabro, nikelio, cinko. Taurieji metalai sidabras ir auksas yra minkšti, o ligatūra suteikia jiems tvirtumo. Praba garantuoja tauriojo metalo kiekį ligatūroje.
Prabos ženklai buvo ir yra labai įvairūs. Juose paprastai įštampuojami šalies, miesto herbai ar emblemos, prabuotojo (valstybės atstovo, kontroliuojančio ir atsakančio už gaminio kokybę) bei meistro - auksakalio ar juvelyro inicialai ar visa pavardė su pirmąja vardo raide. Prabos ženklai paprastai būna miniatiūriniai, dažniausia įžiūrimi tik su padidinamuoju stiklu. Yra ir tam tikri reikalavimai, kur gaminyje dėti prabą: indo dugne, ar kraštelyje, stalo įrankiuose - dažniausiai kotelio siaurojoje dalyje ar galelyje. Dar su lupa galima įžiūrėti gaminį sukūrusio meistro inicialus arba monogramą.
Didelė stiklo gaminių pasiūla, pastaruoju metu į šalį pastumėjo krištolą. Tačiau jeigu sugalvotumėte išgerti vyno ar šampano ne iš stiklo, o iš krištolinės taurės, Jums iš tiesų tai gali patikti. Antikvariatuose galima rasti ypač kokybiško ir gero krištolo gaminių, o kaip dovana jis patrauklus tuo, kad priešingai nei kiti daiktus, lieka laiko nepalytėtas ir visada atrodo tarsi naujas. Kuo krištolas skiriasi nuo stiklo? Pirmiausia - išvaizda. Krištoliniai indai su švinu pasižymi savybe gražiai švytėti ir kaip tik dėl to yra tokie populiarūs. Žinoma, šie indai itin trapūs ir greitai dūžta, tad jau todėl laikomi prabangos preke.
Beje, čekiškas krištolas yra be švino, o su kalio ir kalcio oksidais. Bario krištolas vietoje švino sudėtyje turi iki 19 proc. bario oksido, kitaip jis lengvai dužtų. Europos Sąjungos direktyvose įvardijama, kad tikru krištolu vadinamas stiklas, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 10 proc. švino. Per 24 proc. minėtos medžiagos turintys gaminiai yra priskiriami aukščiausios kategorijos krištolui. O štai JAV krištole gali būti tik 1proc.švino. Čekijoje krištolu vadinami tik išskirtinio skaidrumo, blizgesio bei grakštumo stiklo gaminiai, nebūtinai savo sudėtyje turintys švino. Tačiau pasaulio krištolo standartas - 24 proc. švino.
Švino paplitimą galima paaiškinti tuo, jog būtent šis metalas geba suteikti krištolui nepakeičiamų savybių: mažina jo trapumą (patvariausias turi net iki 40 proc. švino), lengvina apdirbimo procesą, didina šviesos dispersiją, išsiskiria nepaprastu skambesiu bei skaidrumu. Švino oksidas krištolui taip pat suteikia atsparumą rūgščių, šarmų ar spirito turintiems skysčiams. Vienintelis dalykas, nuo kurio reikėtų saugoti krištolą - staigūs ir dideli temperatūrų pokyčiai. Dėl jų krištolas gali prarasti blizgesį bei skaidrumą.
Įsigiję krištolo indų, nepamirškite, kad jie turi nepriekaištingai blizgėti. Tad prieš pat serviruojant krištolas būdavo plaunamas šiltame muilo tirpale, skalaujamas šaltu arba šiek tiek šiltu vandeniu ir blizginamas lino servetėle. Jau pastačius ant stalo dar kartą blizginta sausa šilko servetėle, kad nebūtų net užuominos į pirštų pėdsakus.
| Krištolo Tipas | Švino Kiekis | Savybės |
|---|---|---|
| Tikras krištolas (ES) | Ne mažiau kaip 10% | Gražiai švyti |
| Aukščiausios kategorijos krištolas (ES) | Per 24% | Ypač gražiai švyti |
| Krištolas (JAV) | Tik 1% | - |
| Čekiškas krištolas | Be švino | Išskirtinis skaidrumas ir blizgesys |
Žiūronais ar binokliu. Kompasu ar termometru. Katiliuku ar cilindru. Porcigaru ar cigarų laikikliu. Kardu ar peiliu. Senu žemėlapiu ar reta knyga. Kažkuo dar nematytu arba labai netikėtu. Tiesiog pribloškiančiu ir grąžinančių į praeitį, Jūrininko, keliautojo, pypkoriaus ar medžiotojo. Nuostabiausia antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse yra atrasti kažką savito ir savo, o gal net lobį, jeigu „pigiau” nei tikėtasi.
Kada jei ne per Naujuosius pasipuošti vintažiniais drabužiais? Jų gerbėjai pasakys, kad visada. Ir tai tiesa, bet ne tokie drąsuoliai vintažo ieško teminiams vakarams ar tiesiog prašmatnioms šventėms. Vintažinių drabužių parduotuvės visad pasiruošusios padėti, tačiau šio to galima rasti beveik visuose antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse. Todėl ten galima nupirkti ir puikią vintažinę dovaną jo gerbėjai ir jau jokios rizikos, kad nepatiks, nes „sena”.
Vintažinių žaislų antikvariatuose dažniausiai ieško ne vaikai ir ne vaikams. Vintažiniai žaislai - suaugusiųjų žmonių žaidimai, nes ir jie kaip bet kas kitas yra kolekcionuojami, pagal temas, gamintojus, šalis, medžiagas, laikotarpius - tų kriterijų gali būti įvairiausių. Žmogus visu tuo nesidomintis gali nustebti, kas šiandien kolekcionuojama ir kiek tai gali kainuoti. Tačiau antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse žaislų galima rasti pačių įvairiausių ir - o paradokse - visai tinkamų žaisti. Lėlės, mašinos, minkšti žaislai, įvairios dėžutės gali nudžiuginti ir mažuosius, jeigu tik tai kaip dovana priimtina jų „Kalėdų seneliams”. Dar daugiau - tie žaislai gali būti labai gražūs jaukūs, visiškai gero stovio ir palyginus nebrangūs. Kitas pirkinys galėtų būti vintažiniai kalėdų eglutės žaisliukai, kurių taip pat netrūksta sendaikčių parduotuvėse. Gauti dovanų dar vieną egzempliorių savo kolekcijai.
Ir nieko nėra lengviau kaip pirkti dovaną kolekcininkui. Ir nėra geresnės vietos tam daryti negu antikvariatai ar sendaikčių paduotuvės. Senos knygos, vinilinės plokštelės ar tiesiog bet kas, ką kolekcionuoja draugas. Nes iš tiesų kolekcionuoti galima viską ir nudžiuginti galima viskuo.
Moderni sodo skulptūra
Iki XVII a. dvaruose ir net rūmuose nebuvo atskirų darbo kambarių - kabinetų. Damos laiškus dažniausiai rašydavo prie tualetinio stalelio krašto miegamuosiuose, o ponai - svetainėse. Žąsies plunksna vedžiojamas rašalas buvo nudžiovinamas barstant smulkų smėlį, laiškai plombuojami vašku. Visas priemones reikėjo kažkur laikyti, o ir laiškai dažnai buvo kupini paslapčių ir juos reikėdavo slėpti nuo smalsių akių. Brendo dar vieno baldo poreikis. Tai, ką šiandien mes dažniausiai vadiname sekreterais, Vakarų Europoje vadinama biurais. Bet, apskritai, biuras ir sekreteras yra skirtingi baldai.
Biuras - tai pirmiausiai stalas, o jo pavadinimas kilęs nuo prancūziško žodžio “bureau”, reiškiančio medžiagos, kuria buvo aptempiamas rašomojo stalo viršus, pavadinimą. Tačiau šis stalas neįprastas, o su sulankstoma lenta ir daugybe stalčių bei skyrių. Sekreteras yra ne stalas, o aukštas spintelės tipo stelažas (uždaras arba atviras), taip pat su su stalčiais ir lentynomis dokumentams bei knygoms laikyti. Tačiau jis irgi turi slankiojančią arba sulankstomą lentą (dažniausiai vietoj vienos iš centrinių lentynų), kuri atstoja rašomąjį stalą. Taigi sekreteras apjungia biuro ir miniatiūrinės spintelės funkcijas.
Yra dvi biuro kilmės versijos. Pagal pirmąją, už šio šio objekto atsiradimą neva turėtume būti skolingi viduramžių alchemikams, kurie ieškojo aukso gamybos paslapties ir labai uoliai slapstė savo darbo stalų turinį po įvairiais gaubtais. Kita versija, ir ši, manoma labiau tikėtina, byloja tai, kad biuro atsiradimą įkvėpė moterų papuošalų dėžutės nuožulniais dangteliais, kuriose jos laikė ne tik brangenybes, bet ir slaptus laiškelius. Išradingiems baldininkams, atrodo, neliko nieko kitko, kaip tas dėžutes pritvirtinti prie stalo paviršiaus vieną ant kitos, šalia, ar taip kaip sugalvodavo plati jų vaizduotė ir gimė biuras. Dėžės, įvairūs gaubtai, o po to ir stačiukai netruko tvirtai „priaugti“ prie „pagrindo“ ir prasidėjo tokių patogių stalelių gamyba.
Žodžiu, kokios bebūtų šio baldo šaknys, baldų istorikai teigia, kad biuras gimė XVII amžiaus pabaigoje Prancūzijoje, o dar po šimto metų „didelė dėžė su kojomis“ užtikrintai įsitaisė gyvenamuosiuose kambariuose ir net damų buduaruose. Kvalifikuoti meistrai netruko paversti šį baldą tikru meno kūriniu, kuriuo buvo galima grožėtis valandų valandas. Tai buvo biurai su būgnų dangteliais, kurie slėpė lentynų turinį nuo smalsių akių, biurai su skaitymo skydeliais, biurai su stalčiais smulkiems daiktams ir skyriais knygoms. Biuras galėjo būti pagamintas iš retos ir brangios medienos, inkrustuotas pusbrangiais akmenimis, puoštas dramblio kaulu ar vėžlio kiautu, dekoruotas aukso ar sidabro ornamentais, sudėtingas raižiniais, įvairiomis puošnuiomis inkrustacijomis.
Dar daugiau: biurai tarnavo kaip patikimos slėptuvės, apie kurių egzistavimą dažnai žinodavo tik du žmonės - meistras ir klientas. O štai biuro modelis su cilindriniu dangčiu pirmą kartą buvo sukurtas Prancūzijoje Liudviko XV laikais. Jį sukūrė garsus teismo baldininkas Žanas Fransua Ebenas, o jo padėjėjas Žanas Henris Rieseneris galutinai užbaigė projektą ir padarė pirmąją kopiją po savo mentoriaus mirties. Šis meno stebuklas, priklausęs pačiam Liudvikui XV dabar saugomas Paryžiaus „Nissim de Camondo“ muziejuje. Garsiems amatininkams prireikė kelerių metų jį sukurti. Masyvus jo korpusas, pagamintas iš poliruotų vėžlių kiauto plokščių, lapų ir gėlių raštai išgauti dekoruojant paauksuota bronza, sidabru ir egzotinių medžių mediena. O neįprastai išradinga slėptuvių ir spynų sistema padarė šį baldą iš tiesų nuostabiu ir nepakartojamu. Šis „karališkas“ baldas monarchui kainavo beveik milijoną frankų!
Šiomis dienomis biuras yra pagrindinis klasikinės aplinkos elementas. Beje, prancūzai, kaip jau minėta, iki šiol vartoja žodį „biuras“ apibūdindami bet kokį rašomąjį stalą, kurio paviršius padengtas storu audiniu. Sekreterai atsirado XVII a.pab. - XVIII a. pr., o Italijos meistrai laikomi jų pirmaisiais kūrėjais. Tik po italų, jų idėją entuziastingai perėmė prancūzai. Pirmasis sekretero egzempliorius buvo priskirtas moteriškiems baldams ir atrodė kaip nedidelis staliukas su išskleidžiama lenta ir dokumentų spintele. Vėliau sekreterai padidėjo ir tai nutiko dėl to, kad buvo pridėta daug stalčių laiškams ir verslo dokumentams laikyti. Sekreterų gamybai buvo naudojams brangios medienos rūšys, prabangūs apdailos elementai. Štai kodėl sekreterai buvo laikomi aukštesnio socialinio sluoksnio gyventojų prerogatyva - ne kiekviena ponia galėjo sau leisti tokią prabangą. Kiekvienas sekreteras, kaip ir biuras, turėjo savo gerai apgalvotą paslaptį.