Lietuva įamžino savo vardą Paryžiuje, įkurdama Lietuvos sodą priešais buvusią pasiuntinybę. Šis istorinis laikotarpis dabar primins Lietuvos sodas priešais buvusią pasiuntinybę - Paryžiuje pirmasis su mūsų šalimi siejamas vietovardis. Latvija ir Estija tokių vietovardžių Prancūzijos sostinėje neturi.
Ieškodamas būdų, kaip tokia vieta galėtų atsirasti, Paryžiaus merijoje ambasadorius iš pradžių neišgirdo nieko, kas teiktų vilties: „Mūsų miestas yra labai senas ir jo visos gatvės bei skverai jau turi pavadinimus.“
Tačiau N.Aleksiejūnas nenuleido rankų - pirmiausia įtikino 17-ojo rajono merijos atstovus, kad būtų prasminga suteikti Lietuvos vardą Generolo Katru aikštėje esančiai daliai skvero, o šių metų birželio pradžioje tam galiausiai vienbalsiai pritarė ir viso Paryžiaus taryba.
Tame pat posėdyje nubalsuota ir dėl Ukrainos sostinės Kijevo gatvės pavadinimo mieste.
„Įtikinėdamas prancūzus, kad reikia Lietuvos sodo Paryžiuje, priminiau moralinę kompensaciją mūsų šaliai už sovietams atiduotą pasiuntinybės pastatą ir pabrėžiau, jog Prancūzijos sostinėje dar nėra su Lietuva siejamo vietovardžio.
O drauge atkreipiau dėmesį, kad dvišaliai santykiai kaip niekada intensyvūs, - pernai šventėme jų 100-metį, ne taip seniai prezidentai Emmanuelis Macronas ir Gitanas Nausėda apsikeitė vizitais, o tą bendradarbiavimą dar labiau sustiprino karas Ukrainoje, dėl kurio Lietuva visą laiką turėjo aiškią poziciją“, - kalbėjo 45 metų N.Aleksiejūnas.
Lietuvos sodo, kuriame stovi statula legendinei prancūzų aktorei Sarah Bernhardt, oficialus atidarymas vyks kitąmet per Lietuvai skirtą sezoną. Nuo 2024 m. rugsėjo iki gruodžio vidurio mūsų šalis turės neeilinę galimybę prisistatyti ir pristatyti savo kultūrą bei vertybes visoje Prancūzijoje.
Iki to laiko N.Aleksiejūnas su komanda ir Paryžiaus valdžia bandys rasti sprendimą, kaip įamžinti Lietuvos sodo pavadinimą ir kaip tas sodas ateityje turėtų atrodyti.
Kad Lietuva turėtų savo vardu pavadintą sodą Paryžiuje, rūpinosi ir praėjusios kadencijos Vilniaus vicemeras 51 metų Tomas Gulbinas. Su Paryžiaus 17-ojo rajono meru Geoffroy Boulard’u ir tarybos nariais apie tai jis diskutavo pernai, kai jie lankėsi Vilniuje. O šiemet kovo mėnesį apie Lietuvos sodo atsiradimo galimybę kalbėjosi ir viešėdamas pas Paryžiaus vicemerą Arnaud Ngatchą.
T.Gulbinui tai itin svarbu ir dėl to, kad buvusios pasiuntinybės pastatas Paryžiuje, kurį Lietuva, matyt, jau prarado visiems laikams, tiesiogiai susijęs su jo paties šeimos istorija.
Pastate nuo 1925 m., kai jį įsigijo mūsų šalis, dirbo pirmasis Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas - T.Gulbino močiutės Aldonos, mergautine pavarde Klimaitė, dėdė.
Yra išlikusi net nuotrauka, kurioje apie 1929-1932 m. A.Klimaitė, viešėdama pas dėdę Paryžiuje, žvelgia pro pasiuntinybės langą - maždaug į tą vietą, kur nuo šiol bus Lietuvos sodas.
T.Gulbino dėdė, A.Klimaitės-Gulbinienės sūnus 75 metų Remigijus Gulbinas, mena motinos pasakojimus apie garsųjį rašytoją Oskarą Milašių, kuris iki P.Klimo buvo pirmasis oficialus Lietuvos atstovas Prancūzijoje, o paskui - pasiuntinybės Paryžiuje patarėjas.
A.Klimaitei padarė įspūdį, kaip O.Milašius parke lesindavo paukščius, o šie nutūpdavo ir ant poeto pečių, ir ant galvos. Bet jauną merginą erzino, kad trečiame - viršutiniame - pasiuntinybės aukšte gyvenęs poetas naktimis vaikščiodavo girgždančiomis grindimis kurdamas eilėraščius ir trukdė miegoti butą antrame aukšte turėjusiai P.Klimo šeimai ir jos svečiams.
Tai buvo vienintelis kartas, kai A.Klimaitė viešėjo pas dėdę Paryžiuje. O pasiuntinio P.Klimo vaikai Eglė ir Petras jaunesnysis dažnai aplankydavo gimines Lietuvoje. Pas juos jie buvo ir 1940 m. birželį, kai mūsų šalį užpuolė agresoriai.
„1940 m. birželio įvykių istorija Paryžiuje ir Lietuvoje turi keistų, o gal ir visai dėsningų sąsajų. Nacistinė Vokietija Paryžių užėmė birželio 14 d. - tą pačią dieną, kai Lietuva gavo ultimatumą iš Maskvos. Kitą dieną, birželio 15-ąją, Adolfas Hitleris fotografavosi Eiffelio bokšto fone, o per Lietuvos sieną Kauno link ėmė riedėti sovietų tankai.
Sakyčiau, Molotovo-Ribbentropo pakto realus pavyzdys: vienas agresorius tvarkosi vienur, kitas - kitur ir abiem gerai. Ir suprantame, kodėl pasauliui menkai rūpėjo Lietuva“, - feisbuke rašė T.Gulbinas.
Užsirišo gedulo simbolius Nacių kariuomenei artėjant prie Paryžiaus visas diplomatinis korpusas - taip pat ir Lietuvos pasiuntinybė - pasitraukė į Viši Pietų Prancūzijoje, vėliau P.Klimas su šeima persikėlė į Grasą. 1940 m. rugpjūčio 4 d. P.Klimas Prancūzijos užsienio reikalų ministrui įteikė notą, kurioje prašė nepripažinti Lietuvos okupacijos.
Mūsų šalies pasiuntinys Prancūzijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Liuksemburge ir Portugalijoje, o drauge ir Lietuvos diplomatijos vadovo Stasio Lozoraičio pirmasis pavaduotojas P.Klimas ir kiti atstovybės darbuotojai išvykdami išvežė archyvą ir kitus svarbius dokumentus, o keli pasiuntinybės atstovai liko Paryžiuje saugoti Lietuvai priklausančio pastato.
Pirmasis aneksuotos Lietuvos užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius pareikalavo, kad šalies diplomatai grįžtų į tėvynę, o šaliai priklausančius pasiuntinybių pastatus perduotų SSRS ambasadoms.
P.Klimo pavaldiniai nepakluso V.Krėvės-Mickevičiaus nurodymui, tačiau 1940 m. rugpjūčio 23 d. Paryžiaus policijos prefektūra Lietuvos pasiuntinybei nurodė jau kitą dieną atiduoti pastato raktus. Tokius pat reikalavimus gavo ir Latvijos bei Estijos atstovai Paryžiuje.
„Diplomatinė padėtis labai komplikavosi, nors iš pradžių tikėtasi, kad pastatai nepereis sovietų pareigūnams. Nurodytą dieną trys Baltijos šalių diplomatiniai pareigūnai atėjo į prefektūrą kaip gedulo simbolius užsirišę juodus kaklaraiščius.
Jiems buvo pasakyta, kad pasiuntinybės nuo vidurnakčio pereina sovietams“, - savo darbe apie Lietuvos diplomatinį atstovavimą Prancūzijoje 1940-1960 m. rašė istorikas Laurynas Jonušauskas.
Iširus Sovietų Sąjungai buvusį Lietuvos pasiuntinybės pastatą Paryžiuje perėmė Rusija.
Tą 1940-ųjų vasarą Eglei Klimaitei buvo 18-a, jos broliui Petrui - vos dešimt. Giminės Lietuvoje nė girdėti nenorėjo, kad vaikai vieni keliautų pas Prancūzijoje likusius tėvus. Juolab kad ryšys su jais jau buvo nutrūkęs.
Tačiau Eglė ir Petras nuo giminių paspruko, įsėdo į traukinį, vykstantį iki Kybartų, o vėliau kažkaip sugebėjo nusigauti iki Vokietijos ir iš ten grįžti į Prancūziją.
Buvęs Vilniaus vicemeras daug kartų girdėjo E.Klimaitę pasakojant apie tuos įvykius - jo močiutė Aldona su pussesere nuolat palaikė ryšį, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę moterys susitikdavo gana dažnai.
T.Gulbinui itin įstrigo pasakojimas apie tai, kaip parvykę į Paryžių Eglė ir Petras bandė įsigauti į buvusius šeimos namus - Lietuvos pasiuntinybės pastatą, kuriame jau tvarkėsi okupantai. Jie leido P.Klimo vaikams pasiimti dalį asmeninių daiktų, nors nakvoti savo bute jie jau negalėjo.
Išeidama Eglė ant veidrodžio lūpų dažais užrašė vienintelę frazę, kurią mokėjo rusiškai, - „čiort vozmi“ (velnias griebtų).
Po keliolikos metų E.Klimaitė vėl pravėrė buvusių namų duris. Tame pastate veikė SSRS vizų skyrius, o Eglei reikėjo vizos, kad galėtų aplankyti tėvą Lietuvoje.
„Jai buvo nurodyta eiti pas sovietų konsulą, o šis žinojo, kas ateina, tad buvo mandagus ir savaip draugiškas. Eglei jis net pasiūlė apžiūrėti buvusį tėvo kabinetą. E.Klimaitė neatsisakė, nors nuo vaizdo, kas sėdi prie tėvo darbo stalo, ją purtė.
Kai reikėjo atvykti antrą kartą pasiimti vizos, Eglė pasakojo turėjusi lipduką su užrašu „Laisvę Lietuvai“, tad kai viza jau buvo kišenėje, užtrenkusi konsulo duris ant jų užklijavo tą lipduką“, - prisiminė T.Gulbinas.
P.Klimą 1943 m. rugsėjį Prancūzijoje suėmė gestapas. Buvęs diplomatas 1944 m. kovo mėnesį grąžintas į Lietuvą ir paleistas, o 1945 m. rugsėjį suimtas sovietų saugumo.
Čeliabinsko srities lageryje Sibire kalintas P.Klimas į Lietuvą grįžo 1954 m. sausį, tačiau sovietų valdžia niekada neleido jam išvažiuoti į Prancūziją, kur buvo likusi šeima. Iki pat mirties 1969 m. signataras glaudėsi pas žmonos seserį Kaune.
Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva ne vienus metus su Rusija nesėkmingai derėjosi dėl buvusio pasiuntinybės pastato Paryžiuje, todėl sulaukusi Prancūzijos kompensacijos netoliese įsigijo kitą.
2002-ųjų spalį Lietuvos ambasados darbuotojai atsisveikino su 11 metų trukusia tame pačiame name įsikūrusios „Hard Rock“ kavinės kaimynyste ir triukšmingais Didžiaisiais bulvarais, kurie kadaise buvo populiari darbininkų pasivaikščiojimų vieta.
Iki tol, kol galiausiai įsigijo naują nuosavybę, Lietuvos diplomatai Paryžiuje glaudėsi Prancūzijos valstybės paskolintuose laikinuose 120 kvadratinių metrų ploto apartamentuose Monmartro bulvare.
Lietuvai dabar priklauso tūkstančio kvadratinių metrų ploto 4 aukštų Kurselio bulvaro 22-asis namas su vidiniu kiemu netoli Monso parko.
Šis pastatas, kuriame XIX amžiaus pabaigoje gyveno žinomas prancūzų kompozitorius Ernestas Chaussonas, įrašytas į Prancūzijos paveldo sąrašą.
Plačiai nuskambėjo ir kitos tarpukariu veikusios Lietuvos atstovybės - „Villa Lituania“ vadintos pasiuntinybės Romoje - pastato istorija.
Šiame Nomentana gatvėje 116 esančiame pastate dabar yra Rusijos, o sovietmečiu buvo SSRS konsulatas.
Per atkurtos nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį Romoje dėl „Villa Lituania“ lankėsi daugybė Lietuvos politikų - prezidentai, premjerai, parlamentarai. Tačiau italai ilgai net nesileido į kalbas dėl kompensacijos Lietuvai už tai, kad buvusioje mūsų šalies pasiuntinybėje šeimininkauja buvę okupantai.
„Čia ne mūsų reikalas. Dėl ambasados tarkitės su Rusija“, - atšaudavo italai Lietuvos politikams. Rusai nesiderėdavo, o virš rūmų Nomentana gatvėje iki šiol plazda Rusijos vėliava.
„Villa Lituania“ istorija prasidėjo 1912 m., kai turtingos Page šeimos užsakymu garsūs to meto Italijos architektai Pio ir Marcello Piacentini pastatė rūmus, pavadintus „Villa Maria Luisa“.
Įspūdingą statinį su baldais ir beveik hektaro ploto parku 1933 m. iš Page už itin mažą sumą išsinuomojo Italijoje tuo metu rezidavęs Lietuvos įgaliotasis ministras Voldemaras Čarneckis.
Įėjęs pro paradines duris pasiuntinybės lankytojas patekdavo į didžiulį holą. Erdvios menės viduryje stūksojo dvi jonėninės kolonos, iš šonų - į antrą aukštą vedantys dveji marmuro laiptai.
Kieme buvo trys fontanai, baseinas su dekoratyvinėmis žuvelėmis, visus metus žydintys gėlynai, krepšinio aikštė, parkas, kur augo magnolijos, karališkosios palmės, mediteraninės pušys.
Ant rūmų aukščiausio bokšto į dangų žvelgė Šv.Jurgio skulptūra, kurią sovietai vėliau nugriovė.
1937-ųjų liepos 6 d. Lietuva vilą nusipirko. Pastate įsikūrus Lietuvos pasiuntinybei, jis pervadintas „Villa Lituania“ ir tarpukariu buvo tikras lietuvybės židinys.
Lietuvos prieškario pasiuntinybės pastato Romoje problema buvo ypač paini dėl finansinių reikalų. Beveik 9 tūkst. metrų ploto sklypas su rūmais kainavo 3 milijonus lirų.
Milijoną Lietuva sumokėjo iš karto, o likusią sumą įsipareigojo padengti išmokomis po 64 tūkst. lirų du kartus per metus iki 1952 m. Iki Lietuvos okupacijos ir aneksijos buvo spėta pervesti penkias įmokas.
Pasibaigus karui šio pastato hipotekos reikalus tvarkęs Italijos bankas „Banca Nazionale Del Lavoro“ pardavė rūmus nekilnojamojo turto agentūrai, pastaroji - Italijos vyriausybei. 1945 m. rugpjūčio 1 d. Italijos užsienio reikalų ministerija už simbolinę kainą pastatą perleido Maskvai.
Italijos Karalystės herbiniu antspaudu patvirtintame pardavimo akte buvo aiškinama, kad Italijos užsienio reikalų ministerija parduoda nekilnojamąjį turtą Nomentana gatvėje „SSRS, kaip Lietuvos Respublikos teisių paveldėtojai“.
Po daugiau kaip du dešimtmečius trukusių derybų su italais dėl kompensacijos už „Villa Lituania“ 2013 m. vasario 21 d. Italijos vyriausybė galiausiai perdavė Lietuvai 99 metų laikotarpiui panaudos teise „Blumenstihl“ rūmų Romoje dalį - ketvirtą aukštą, apie 700 kv. metrų plotą.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas 66 metų Juozas Skirius domėjosi tarpukariu veikusių Lietuvos atstovybių likimu. Jo duomenimis, 1939 m. mūsų šalis turėjo 15 pasiuntinybių, 8 generalinius konsulatus, 7 garbės generalinius konsulatus ir 45 konsulatus ne tik Europoje ir Amerikoje, bet ir Azijoje bei Afrikoje.
Jungtinėje Karalystėje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Italijoje, Latvijoje ir Estijoje atstovybių pastatai priklausė Lietuvai, kitose šalyse patalpos buvo nuomojamos.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui nacių okupuotose teritorijose atstovybių sumažėjo. Jų nebeliko, pavyzdžiui, Čekoslovakijoje, Belgijoje, Olandijoje, Danijoje, Lenkijoje.
O kai Lietuvą aneksavo SSRS, sovietai darė viską, kad nusavintų jos turtą užsienyje, - pastatus ir aukso indėlius, kurių mūsų šalis turėjo tokiose valstybėse kaip Jungtinė Karalystė, JAV, Prancūzija, Švedija, Šveicarija.
„Bet pasigviešti turtą norėję sovietai susidūrė su ryžtinga Lietuvos pasiuntinių pozicija - nė vienas jų nepripažino Liaudies Seimo sprendimo Lietuvai prisijungti prie SSRS. Tada vadinamoji Liaudies vyriausybė, kurioje pirmuoju smuiku griežė komunistas Pijus Glovackas, parengė raštą, kad iš besipriešinančių Lietuvos diplomatų atimama pilietybė, konfiskuo...
Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Nerijus Aleksiejūnas iš dabartinės mūsų šalies rezidencijos tame pat 17-ajame Paryžiaus rajone istorinį ir praeitį dar menančių simbolių turintį buvusį pasiuntinybės pastatą Generolo Katru (Catroux) aikštėje pėsčiomis pasiekia per 5 minutes.
Ant šio pastato dabar nėra jokių lentelių, galinčių duoti užuominų, kas ten įsikūrė, todėl vis spėliojama, kad čia dirba Rusijos šnipai. Kadaise ten buvo šios šalies konsulatas, veikė propagandinės naujienų agentūros TASS, „RIA Novosti“. Šalia prisišliejusi Liberijos ambasada.
Charles’io Hippolyte’o Duttenhoferio projektuotas ir 1877-1878 m. pastatytas įspūdingas pastatas itališku neorenesansiniu fasadu, kuriame iki tol buvo vienas pirmųjų šio Paryžiaus rajono viešbučių „Hotel Fournier“, tarpukariu priklausė Lietuvai. Bet sovietmečiu jis buvo nusavintas ir dabar pastatą valdo buvusių sovietų palikuonys.
Finansinę skolą už nusavintą buvusią pasiuntinybę Prancūzija Lietuvai grąžino dar šio amžiaus pradžioje - 2001 metų gruodį.
Tuo, kad mūsų šaliai būtų sumokėti 23 mln. tuomečių Prancūzijos frankų (dabar būtų apie 3,5 mln. eurų), asmeniškai pasirūpino šviesaus atminimo prezidentas Jacques’as Chiracas.
Už šiuos pinigus Lietuva įsigijo dabartinės ambasados pastatą netoli esančiame Kurselio (Courcelles) bulvare, kuris pavadintas pagal į šį kaimą vedusį kelią.
Tačiau moralinė skola vilkosi iki šiol. Prancūzijoje, kaip ir kitose užsienio šalyse, Lietuvai atstovavę diplomatai niekada neperdavė pasiuntinybių okupantams. SSRS atstovams pasiuntinybę 17-ajame Paryžiaus rajone atidavė prancūzai.
CAPITAL - tai nekilnojamojo turto agentūra, vienijanti patyrusius ir savo darbą puikiai išmanančius brokerius. Čia kiekvienas klientas sulaukia profesionalios pagalbos ieškant optimaliausio būsto pirkimo ar nuomos varianto. Nesvarbu, ar ieškote naujos statybos buto, jaukaus namo, kotedžo, sodybos, vasarnamio, garažo ar sklypo, CAPITAL brokeriai pasirūpins, kad paieškos būtų sklandžios, o sprendimas atitiktų tiek Jūsų poreikius, tiek finansines galimybes. Jei svarstote apie savo turto pardavimą, mūsų specialistai padės įvertinti objekto rinkos vertę, parengs patrauklų skelbimą, pasirūpins reklama įvairiuose kanaluose ir pritrauks potencialius pirkėjus, kad pardavimo procesas būtų greitas ir saugus.
