Šiame straipsnyje panagrinėsime namų, esančių Aruodas Staniūnų kaime, istoriją ir dabartinę reikšmę, atsižvelgiant į kultūrines ir istorines aplinkybes.
Panevėžio rajonas Lietuvos žemėlapyje
Namas Staniūnų kaime - Ramybės Oazė
Namai, kuriuose prasidės jūsų nauja istorija! Ramybės kampelis Panevėžio rajone - 84 kv. m. Namas statytas sau - kruopščiai, atsakingai, naudojant kokybiškas medžiagas ir meistriškai atliekant darbus. Vaismedžių sodas, privatumas ir galimybė įsirengti taip, kaip visada svajojote. Pirkėjui pageidaujant, pardavėjas už papildomą atlygį gali užbaigti likusius įrengimo darbus.
- Sklypas - 43,38 a. (namų valda 21,57 a. ir 21,81 a. ž.ū.)
- Kambariai - 15,33 kv.m.
Dėl objekto apžiūros galite kreiptis bet kuriuo Jums patogiu metu. Mielai prisiderinsiu ir suteiksiu visą Jus dominančią informaciją. Pirkėjams nėra jokių papildomų mokesčių. CAPITAL klientams išskirtinės finansavimo sąlygos SWEDBANK, SEB, LUMINOR, ŠIAULIŲ IR CITADELE bankuose bei kredito unijose! Visus naujausius CAPITAL nekilnojamojo turto skelbimus rasite mūsų internetiniame puslapyje www.capital.lt. Kviečiame apsilankyti!
Taip pat parduodami: 50, 80 ir 120m2 namas su pamatais. Namus galite apžiūrėti gyvai. Dabar - su nuolaida! Sodo sklypas su namu Eglių AL. Panevėžio r sav. Naujikų k. Pakalnės g. Parduodamas 152 Kv. M. Parduodamas Mūrinis 54,10 Kv. M. Parduodamas Įrengtas 206,93 Kv.
Istorinis Kontekstas
Norint suprasti dabartinę namų Staniūnų kaime vertę, būtina atsižvelgti į istorinį kontekstą, kuris formavo šį regioną. Istorija glaudžiai susijusi su žydų bendruomene. Šiaulių istorija, kaip ir daugumos kitų Lietuvos miestų ir miestelių, glaudžiai susijusi su žydų bendruomene. 1909 metais net 56,4 procentai visų Šiaulių gyventojų sudarė žydai.
Religiniu, etniniu ar profesiniu požiūriu sudaryti kelių gatvių kvartalai buvo įprasta gyvenimo forma viduramžių Europos miestuose. Todėl žydų kūrimasis susitelkus ar teisinis jiems skirtos miesto dalies išskyrimas neprieštaravo susiklosčiusiai įsigyvenimo miestuose tvarkai. Panašiai gyvenamą erdvę dalijosi ir LDK miestuose besikuriantys stačiatikiai, vokiečiai, žydai, mėsininkai, stikliai bei kiti.
1389 metais Gardino bendruomenei suteikta Vytauto privilegija yra ankstyviausias istorinis šaltinis LDK, kuriame minimas žydų kvartalas ir nusakomos jo ribos „pradedant nuo Gardino pilies tilto turgaus link… iki gatvės, kuri eina iš Pilies gatvės Podolės link, tie sklypai remiasi galu į cerkvės namus ir į Ivano namą.
Reikėtų nepamiršti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, daugmaž atitinkanti teritoriją, kurią žydai vadina Lita (jidiš Líte), buvo daug didesnė negu šiandienos Lietuvos Respublika. 1388 ir 1389 m. kunigaikštis Vytautas Didysis (taip pat Witold, Vitovt) savo dekretu Bresto žydams suteikė privilegiją - jie paskelbti laisvais žmonėmis, pavaldžiais, kaip ir bajorai, Didžiajam Kunigaikščiui. Žydams buvo suteiktos gyvybės, nuosavybės apsaugos teisės ir galimybės laisvai važinėti, prekiauti, užsiimti finansine veikla ir kt. Ypatinga tolerancija parodyta religijai - ne tik pripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti religines šventes, bet ir paskelbta sinagogų, kapų apsauga nuo bet kokio pasikėsinimo.
Ilgus šimtmečius didžiausi Lietuvos žydų centrai buvo Gardinas (Grdno) ir Brisk (dabar Hrodna ir Brest, abu dabartinėje Baltarusijos teritorijoje); jidiš kalba šie miestai buvo vadinami Haródne ir Brisk d’Líte - Lietuvos Brisk / Bresta.
XVII amžiuje miestas tapo itin garsus dėl tradicinio žydų Talmudo mokslo, o jo vadovai dėjo daug pastangų, kad Vilnius taptų vienu „pagrindinių žydų miestų“. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Lenkijos karalystėje, ir po 1569 metų, kai pasirašius Liublino uniją buvo sukurta Lenkijos-Lietuvos valstybė, žydų savivalda, priklausiusi krašto tarybai, buvo labai svarbi Rytų Europoje kuriant žydų „aukso amžių“.
Tačiau prireikė daugelio metų, kol 1652 m. Vilna tapo vienu pagrindinių Lietuvos žydų miestų. Praėjus mažiau nei dešimtmečiui, 1661 m., Vilna tapo Lietuvos žydų kultūrine sostine. Jau XVII amžiaus pirmojoje pusėje Vilniuje buvo 40 žymių rabinų, nors žydų tada tegyveno apie 2500. Šabtajus Hakohenas, Mozė Rivkesas, Aaronas Samuelis Koidanoveris ir kiti dar gerokai iki Vilniaus Gaono pelnė Vilniui išminčių miesto vardą. Apogėjų pasiekė XVIII amžiuje, kai jame gyveno ir dirbo Vilniaus Gaonas (Elijah ben Shlomo Zalman, Eylióhu ben Shloyme-Zalmen, 1720-1797). Vilnius tapo neginčijama žydiškumo sostine. XIX amžiuje moderni hebrajų poezija atsirado Vilnoje. Paskutiniais šio šimtmečio metais Vilna tapo naujųjų žydų socialistinio ir revoliucinio judėjimo centru (kurie dažnai puoselėjo jidiš kalbą ir padėjo sukurti literatūrinę jidiš kalbą), bei sionizmo centru pasaulyje (kuris sukūrė moderniąją hebrajų kalbą).
Tarp visų šių „žydų karūnos brangakmenių“ (rabininės-religinės, hebrajų-maskilų, jidiš-revoliucionierių, literatūrinių hebrajų ir jidiš kalbų) XX amžiuje pasipildė dar vienu, kai Vilna tapo pasaulio jidiš mokslo centru. Pirmoji jidiš studijų knyga šia kalba mieste pasirodė 1913 m. Ir 1925 m. Vilna (tada buvo Wilno, Lenkijos respublikoje) tapo YIVO žydų instituto būstine. Iki Holokausto Vilniuje buvo apie 110 sinagogų ir kloizų (studijų bei maldos namų), apie 10 ješivų. 1892 m. gruodžio mėnesį Vilniuje, šalia Didžiosios sinagogos, pradėjo veikti M. Strašūno vardo žydų bendruomenės viešoji biblioteka, kurios pagrindą sudarė testamentu palikta žymaus žydų bibliofilo ir mecenato Mato Strašūno asmeninė biblioteka. M. Strašūno knygų kolekcijos pagrindą sudarė rabinistinė bei švietėjiškoji žydų literatūra hebrajų kalba, tačiau kolekcijoje būta judaikos leidinių ir kitomis kalbomis. Žinoma, kad M. Strašūno kolekcijoje buvo penki inkunabulai, apie penkiasdešimt rankraščių, apie šimtą paleotipų, keli šimtai XVI-XVII a. pradžios knygų.
1940 m. Tarpukariu Viliuje gyveno apie 60 tūkst. žydų. Holokausto išvakarėse šis skaidžius išaugo iki 80 tūkst. dėl pabėgėlių iš Hitlerio Lenkijos okupuotos centrinės ir vakarinės dalies. 1941 m. birželio 22 dieną Hitleris pradėjo karą su Sovietų Sąjunga. Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje dėl vykdytos žydų naikinimo politikos žuvo ypač didelis procentas žydų gyventojų, nes vokiečių puolimas buvo staigus, tad jie negalėjo ir nespėjo pasitraukti. Vilniuje buvo įkurti du Getai - mažasis ir didysis, daug žydų buvo žiauriai nužudyti netoli Vilnos esančiuose Paneriuose (jidiš Ponár, lenkų kalba Ponary). Žydai iš Vilnos ir aplinkinių vietovių sudarė apie 70 tūkst. aukų tarp apytiksliai 100 tūkst. Paneriuose Hitlerio sušaudytų taikių žmonių. Naciams daug kur talkino vietiniai kolaborantai. Šis tamsus tarpsnis neginčijamai yra istorijos dalis. Mes, Vilnos žydai, niekada neįstengsime pamiršti sunaikintos Lietuvos Jeruzalės.
Per pirmuosius penkiasdešimt Sovietmečio metų nedidelė dalis žydų, kurie išliko, siekė išsaugoti savo kultūrinį identitetą. Stalino metais buvo žiauriausi, kai žydus buvo galima suimti ir ištremti į Sibirą vien dėl religinių, kultūrinių ar sionistinių priežasčių. Tačiau unikali žydų Vilnos dvasia vis dėlto išliko - 1956 m. 1903 m. Vilniaus didžioji sinagoga žinoma kaip Di Khór-shul jidiš kalba (choralinė sinagoga) yra vienintelė iš daugiau kaip šimto po Antrojo pasaulinio karo likusių sinagogų. Jos veikla beveik nenutrūkstamai tęsiasi iki šiandien, kasdien čia atliekamos re...
Švenčionių Žydų Bendruomenė
Švenčionių žydų bendruomenė įregistravo savo veiklą 2013 m. Švenčionių bendruomenė dabar vienija žydus, gyvenančius ne tik Švenčionyse, bet ir Nemenčinėje, Pabradėje ir Arnionyse. Nors Švenčionėliuose neliko nė vieno žydo, kasmet visa bendruomenė suvažiuoja į Švenčionėlius paminėti netekties - 8 tūkstančių per Holokaustą ten sušaudytų žydų. ,,Čia mūsų ašaros, mūsų protėviai sušaudyti, ir mano močiutė ir mano diedukas.
Švenčionyse gimęs Moisiejus, visų darugų vadinamas Miša, dabar gyvena Pabradėje. Jis - pensininkas, bet tebedirba socialiniu darbuotoju ir kirpėju su neįgaliais vaikais Pabradės Vaikų globos namuose. Mano tėvas buvo kirpėjas ir aš tapau plataus profilio kirpėju, juo dirbau Vilniaus ir Pabradės kirpyklose. Dabar vadovauju mūsų mažai žydų bendruomenei, kurioje yra 28 nariai. Aš ir mokytoja Galina Kozlova esame vyriausi nariai. Švenčionyse gyvena mūsų gerbiamas Moisiejus Preisas - Dachau ir Osvencimo koncentracijos stovyklų buvęs kalinys, kurį mes vadiname paskutiniu mohikanu. Mums padeda Lietuvos žydų bendruomenė ne tik dėmėsiu, bet maisto kortelėm senjorams ir jaunoms šeimoms. Vaikai dalyvauja kultūrinėse programose. Per didžiąsias žydų šventes atvažiuojam į Vilnių, į bendruomenės renginius.
Mūsų laukia svarbus darbas- senųjų Švenčionių žydų kapinių restauravimas. Rėmėjai jau padėjo restauruoti Švenčionėlių žydų kapines. Pastaruoju metu kasmet sulaukiame daug svečių, kurie iš viso pasaulio suvažiuoja aplankyti protėvių kapų. Anksčiau Švenčionių rajono žmonės bijodavo pasakyti, kur buvo šaudomi žydai, kur jų palaikai guli. Tik dabar žmonės išdrįsta papasakoti, ką jie žino, kas ir kur slėpė žydus, kas išdavė ir sušaudė. Dabar mes renkame istorijas drauge su muziejumi ir ketiname pažymėti visas žydų žudynių vietas. Visai neseniai ir aš gavau ilgą laišką, kuriame aprašyta, pas ką slėpėsi žydai, kas jiems padėdavo, juos gelbėjo. Renkame tokias istorijas, kurias pasakoja gelbėtojų vaikai, tikriname faktus, siekiame fiksuoti kuo daugiau Holokausto atsiminimų. Švenčionių getas buvo ten, kur dabar yra įrengtas miesto parkas.
Prieš trejus metus žymus Švenčionių drožėjas Juozapas Jakštas išdrožė naują menorą iš ąžuolo, kuri pastatyta ir pašventinta miesto parke, nes senoji, kurią drožė ir padovanojo miestui beveik prieš 30 metų pradėjo irti. Menora saugo 8 tūkstančių per Holokaustą nužudytų nekaltų žydų atminimą. Juos į žudynių vietą Švenčionėliuose varė iš 22 mažų aplinkinių miestelių (štetlų) .
5 prarasti Niujorko stebuklai (Dirbtinio intelekto rekonstrukcija) #Niujorkas #Istorija #1800 #1900
Chaimo Frenkelio Vila Šiauliuose
Apsilankęs Šiauliuose, atidesnis pastebės, jog mieste likę nedaug senų, iki sovietmečio statytų pastatų. Nenuostabu, per Antrąjį pasaulinį karą Šiauliai smarkiai nukentėjo, 1944-aisiais, pasitraukus vokiečiams, sveiki liko tik du iš dešimties iki karo stovėjusių pastatų. Todėl kiekvienas išlikęs namas, stovįs tokioje istorinių tektoninių plokščių sandūroje, didelė laimė. Ypač jei jis priklausė šeimai, miestui turėjusiai didelės reikšmės. Viena iš nedaugelio secesinės architektūros Lietuvoje pavyzdžių vila buvo pastatyta 1908 metais. Šalia jos stovi baltas medinis namas, statytas dar anksčiau - apie 1887-uosius. Manoma, kad 1887-1889 metais statant odų apdirbimo fabriką čia kurį laiką gyveno pats Ch. Frenkelis, vėliau - fabriko meistrai. Visas vilos grožis atsiskleidžia žvelgiant iš kiemo pusės. Iki 1940-ųjų vila buvo Chaimo ir Doros Frenkelių gyvenamasis namas. Ch. Frenkeliui 1920-aisiais mirus, jame apsigyveno jo sūnus Jokūbas Frenkelis. Atėjus sovietams, vila buvo nacionalizuota ir paversta karo ligonine, baltajame name įsikūrė ligoninės administracija. Ir tik 1993 metais pastatų kompleksas buvo grąžintas muziejui. Tuomet prasidėjo jo rekonstrukcija, galutinai pasibaigusi tik šiais metais. Vilos fasadą restauratoriai sutvarkė 1997-aisiais, o pirmieji lankytojai į muziejų užsuko 2000-aisiais.
Frenkelio odų fabriko Šiauliuose firminis ženklas 1906 m.
Kuo reikšminga Frenkelių šeima Šiauliams, o kartu ir visai Lietuvai? Atsakant į šį klausimą, visų pirma reikėtų priminti, kad Šiaulių istorija, kaip ir daugumos kitų Lietuvos miestų ir miestelių, glaudžiai susijusi su žydų bendruomene. 1909 metais net 56,4 procentai visų Šiaulių gyventojų sudarė žydai. Paprastai daugelis jų buvo amatininkai arba vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai. Ir Ch. Frenkelis karjerą Šiauliuose 1879-aisiais pradėjo kaip paprastas odų išdirbėjas.
Ch. Frenkelis gimė Ukmergėje, iš kurios yra kilę ar gyvenę nemažai garsių žydų kilmės asmenybių, tarp jų žydų apšvietos - Haskalos lyderis Mozė Leiba Lilienbliumas. Nuo ketverių metų Chaimas mokėsi religinėje pradinėje žydų berniukų mokykloje (chederyje), vėliau tęsė mokslus Voložino žydų dvasinėje seminarijoje (ješivoje). Voložine jis sutiko odos išdirbėją vokietį, kuris paskatino Chaimą imtis šio amato. Būdamas 20-ties Chaimas grįžo į Ukmergę, kur kartu su broliu atidarė rauginimo ir išdirbimo dirbtuvę. 1879 metais, pardavęs broliui savo dalį, persikėlė į Šiaulius, kur pradėjo individualų verslą. Verslas sekėsi, ir nedidelė dirbtuvė netrukus išaugo į didelį fabriką, eksportavusį odos dirbinius į Rusijos gilumą ir užsienį. 1905 metais Paryžiaus parodoje šio fabriko odos dirbiniai buvo apdovanoti aukso medaliu. Įdomumo dėlei: Ch. Frenkelio įmonė buvo pirmoji visoje imperijoje naudojusi specialią technologiją neperšlampamiems batų padams, vadintiems „raudonasiais“, gaminti. 1906-aisiais prie tėvo prisidėjo sūnus Jokūbas, Berlyne baigęs chemijos mokslus. Šiauliuose kilo vis daugiau Ch. Frenkeliui priklausančių pastatų, kuriuos jis aprūpindavo moderniausiais įrengimais.
Natūralų fabriko darbą ir plėtrą sutrikdė Pirmasis pasaulinis karas. Tuo laikotarpiu fabrikui teko visu pajėgumu dirbti dieną naktį, nes valdžia reikalavo kiek įmanoma didesnio skaičiaus odų kariuomenės reikmėms. Artėjant frontui, 1915-aisiais, caro kariuomenės vadovybės įsakymu, dalis fabriko įrenginių buvo išmontuoti ir išvežti į Rusijos gilumą. Ten pasitraukė ir Ch. Frenkelio šeima. 1917-ųjų spalio mėnesį į valdžią atėjus bolševikams, Frenkeliai išvyko į Vokietiją, kur Ch.
Jei reikėtų išskirti porą bruožų, itin būdingų Ch. Frenkeliui, tai būtų jau minėtas jo sugebėjimas verslininkauti (nepaisant to, jog buvo savamokslis) ir rūpinimasis savo darbininkais. Prie fabriko jis įsteigė medicinos punktą, kuriame buvo nemokamai gydomi fabriko darbininkai ir jų šeimos, 1908-aisiais - priešgaisrinę komandą. 1907 metais Ch. Frenkelio iniciatyva medinė fabriko darbuotojų sinagoga buvo perstatyta į mūrinę, 1908-aisiais pastatyta religinė mokykla, kurioje mokėsi 300 berniukų, įsteigta senelių prieglauda ir kt.
Po tėvo mirties fabriko reikalus paveldėjęs Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas - ne mažiau nusipelnęs Šiauliams žmogus. 1915 metais kaizerinei Vokietijos armijai nuniokojus fabriko likučius, 1920-aisiais grįžęs į Lietuvą, jis, giminaičių padedamas, netruko jį atstatyti. Tiesa, kiek anksčiau į Lietuvą buvo grįžęs ir tėvas. Pamatęs nusiaubtą fabriką, jis bandė derėtis su Vokietijos vyriausybe dėl kompensacijos, tačiau nesėkmingai. Anot tarpukario lietuvių spaudos, Jokūbas Frenkelis buvo itin žydų ir lietuvių gerbiamas, labdarai atsidavęs žmogus. Už savo veiklą Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio medaliu.
Antrą didelį sukrėtimą fabrikas patyrė per Antrąjį pasaulinį karą. Jam baigiantis, vokiečiai fabriko pastatus apiplėšė arba susprogdino, darbininkus žydus išžudė. Daugelis Ch. Frenkelio pastatų stebuklingai išliko. Berniukų mokykloje dabar įsikūrę Šiaulių universiteto rūmai, Senelių prieglaudoje - Centriniai Šiaulių universiteto rūmai, Mergaičių gimnazijoje veikia Didždvario gimnazija, mūrinėje sinagogoje - Šv. Pijaus X kunigų brolija, Ch. Frenkelio viloje - istorinis kultūrinis centras. Tai bene geriausias likimas, koks galėjo juos ištikti. Kylant susidomėjimui pramoniniu paveldu, reikia tikėtis, bus sutvarkyti bent kai kurie buvusio fabriko pastatai.
Dmitrijaus Gelperno Atminimas
Šiemet minime Dmitrijaus Gelperno 100-ąsias gimimo metines. D.Gelpernas gimė Sankt-Peterburge, jo tėvas Borisas Gelpernas buvo advokatas. 1921 m. šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Baigęs Kauno vokiečių gimnaziją, pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universiteto matematikos fakultete. Tarpukary gyvenimas suvedė jį su buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus šeima ( vokiečių okupacijos metais jis nekartą rasdavo prieglobstį jo namuose ).Sovietams okupavus Lietuvą jis pradėjo dirbti poligrafijos treste.Karui prasidėjus, D.Gelpernas ir jo artimieji mėgino evakuotis, bet nesėkmingai. 1941m. rugpjūtį buvo įkalintas Kauno gete. Metų pabaigoje gete buvo įkurta ,,Antifašistiše kamfs organizacie” - AKO ( Antifašistinė kovos organizacija ). Jos vadu tapo Chaimas Jelinas, D.Gelpernas buvo išrinktas jo pavaduotoju. Ch.Jelinui žuvus, 1944 m. Po geto likvidavimo buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Pasibaigus karui grįžo į Kauną, po poros metų persikėlė į Vilnių. Pradėjo spaudos darbuotojo, poligrafininko veiklą. 1954 m.neakivaizdinių būdu baigė Maskvos poligrafijos institutą. Nuo 1945 iki 1990 metų - leldyklos “Mintis” direktoriaus pavaduotojas, Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos skyriaus vedėjas. 1987 m. - vienas iš iniciatoriu įkurti Lietuvos žydų kultūros draugiją, kuri tapo Lietuvos žydų bendruomenės pagrindu, daug metų buvo jos tarybos ir valdybos narys.