Tiesa, pati tvora gal ir nėra blogai, bet rašyti apie statinį, kuris skiria, tolina vienus nuo kitų, niekad nėra malonu. Prisiminiau klasikinį klausymą: „Tvoros jungia ar skiria?“ Ir atsakymą: „Taigi vaikui aišku!“ Santykiai su kaimynais vienus verčia atsiriboti tvora, o kitus, laimė, atvirkščiai - ją nugriauti ir bendrauti.
Tvora - užtvara aplink statinius, jų kompleksus, žemės sklypus ar kitokius plotus. Lietuvos kaime buvo žiogrių, pinučių, statinių, karčių (gulstinių ar pusgulstčių), pintų, tinklo tvorų. Miestiečių privatūs sklypai irgi buvo tveriami tvoromis. Šiuo metu gana populiarios želdinių gyvatvorės.
Šiandien estetai aiškina, kad žema ažūrinė medinė arba metalinė tvorelė, o gal gyvatvorė atrodo estetiškiau, optiškai padidina siaurą kiemą, bet lietuviui ne tai svarbiausia. Net ir mano vaikystės laikais tvora buvo tarsi taisyklė - būtina. Kaip be jos? Niekas be jos neįsivaizdavo gyvenimo. Susirentei namą - tverk aplink tvorą. Jei kas nors likdavo be tvoros, aplinkiniai į tokį šnairuodavo: girdi, keistuolis. Vėliau, kai pamatėme, kaip gyvenama užsieniuose, ir pas mus atsirado atsisakančiųjų tvorų. Dabar - įvairovė. Yra apsieinančių visai be tvoros, yra savo sklypo ribas pažyminčių želdinių gyvatvore, yra ir susirenčiančių dekoratyvines tvoreles, yra ir, kaip minėta, pasistatančių aukštas it uolas tvoras, pro kurias kiemo nematysi. Taigi vieni savo valdos be tvoros neįsivaizduoja, kitiems ši konstrukcija yra visiškai nereikalinga.
Senovėje būta itin gražių tvorų, meno kūrinių. Dažniausiai tai šventorių tvoros. Deja, tokių jau neįmanoma aptikti. Daugumos šventorių autentiškos tvoros visiškai sunaikintos. Ne vienas atvejis, kai nedidelių miestelių klebonai, remontuodami bažnyčias, išardė tvirtas tvoras ir vietoj jų pastatė šiuolaikinį „šedevrą“. Patenkinti kunigai aiškino, kad „dabar bent gražiau bus“. O iš tikrųjų kitokiems pastatams skirtos tvoros ėmė disonuoti su aplinka. Nebelikę ir tvorelių pastatų viduje.
Žinia, jog žodis „tvora“ reiškia ir žmonių susvetimėjimą. Tas susvetimėjimas nemažėja. Grįžkime prie pačių tvorų. Girdėjau teigiančių, kad jie neįsivaizduoja komforto be kiemą juosiančios tvoros. Tvora, girdi, aplinkai suteikia daugiau individualumo ir grožio. Bet žinau ir daug tvirtinančių, jog nė už ką savo kiemo nejuostų tvora. Jų nuomone, tvora izoliuoja namą nuo aplinkos, tarsi įspraudžia pastatą į uždarą erdvę.
„Gyventojams, kurie nesutaria su kaimynais, gal ir pravartu savo valdas aptverti tvora, tačiau mūsų atveju tai netaikoma. Puikiai su jais sutariame, todėl nėra reikalo slėptis už didžiulės tvoros, kaip dabar yra madinga.
Pasistatyti tvorą nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Šis statinys negali būti bet kokio dydžio, o įrengimą neretai privalu suderinti su atitinkamomis institucijomis. Tai ypač aktualu sodo bendrijų gyventojams. Beje, dėl tvorų sodo bendrijų gyventojai dažnai įsivelia į tarpusavio konfliktus. Jei sodo bendrijos taisyklėse yra numatyta, kad tvora negali būti aukštesnė nei 50 cm, arba numatyti kokie nors kiti apribojimai, privalu jomis vadovautis tenkinant viešąjį interesą.
Tvorų įvairovė ir šiuolaikinės technologijos
Kai tvorų statoma vis mažiau, jų gamintojai savo reklamomis moka jas įpiršti. „Kiekvieno akį traukia natūralios medienos tvora. Medinė tvora atskleidžia mūsų krašto paprastumą, tradicijas ir svetingumą. Tvarkingai aptvertas sklypas rodo, kad čia gyvena darbštūs ir dėmesio verti šeimininkai, kurie išlaiko gilias protėvių tradicijas bei valdos originalumą“, - rašoma medinių tvorų gamintojų reklaminiame lankstuke.
Yra jau ir plastiko tvorų. Dažniausiai jos baltos, bet gali būti įvairiausių spalvų. Vienas naujausių išradimų - radijo tvora. Tai nematoma tvora, neleidžianti šuniui išbėgti iš teritorijos. Ji jau naudojama JAV. Jokių grandinių, aukštų tvorų ir nuolatinės baimės, kad augintinis ką nors apkandžios arba papuls po pravažiuojančio automobilio ratais. Radijo tvora - požeminė elektrinė kliūtis, veikianti, gavikliui gavus signalą. Gaviklis, įmontuotas į šuns antkaklį, suskamba, kai keturkojis priartėja prie ribos, ir paveikiamas silpna elektros srove bandant kirsti „tvorą“.
Jo laisvė neribojama: gali daug judėti gryname ore, budriai sargauti ir pats išlikti saugus. Išpuoselėtas gėlių darželis, baseinėliai ar kitos saugotinos vietos taip pat aptveriamos šia nematoma tvora - šuo ten nepatenka. Ar sudėtingas šis įrenginys? Skaičiau, jog 500 pėdų ilgio vielos tvora instaliuojama per porą valandų. Siųstuvas veikia tūkstančio kvadratinių metrų plote. Kasdien skirdami 15 minučių šuniui apmokyti šeimininkai greitai „išaiškina“ keturkojui bičiuliui šio prietaiso veikimo principus, ir jis po kelių seansų nebesiartina prie teritorijos ribos, kur supurtytų lengvutis elektrinis drebuliukas (šuns sveikatai jis nepavojingas). Ta pati sistema naudojama ir keletui šunų, tereikia kiekvienam prisegti prie antkaklio gaviklį. Tvora ir jos įrengimas kainuoja apie 300 eurų (pigiau nei didžiulės teritorijos aptvaras).
Grįžtant prie dabar esančių tvorų, tai jos, juosiančios individualių namų teritoriją, ir juokina, ir graudina, ir žavi, ir stebina. Jeigu dar neapsisprendėte, kokia tvora norėtumėte apsaugoti savo namą-tvirtovę nuo smalsių akių ir nekviestų svečių, pasivaikščiokite po individualių namų kvartalus. Privačių namų šeimininkų fantazijai ribų nėra.
Ypač keista, jei vienoje sklypo pusėje aukšta tvora, o kitoje - žemutė. Gali tik spręsti, su kuriais kaimynais tokios tvoros šeimininkas sugyvena, o su kuriais, deja, - ne. Prie vieno namo su bokšteliais išvydau gana skoningą tvorą. Drąsiai galiu teigti, jog tvora - tai jos šeimininkų veidas. Žvelgi į tvorą ir gali spręsti apie už jos gyvenančius žmones. Ką pasako ant ežero kranto pastatyto namo tvora, įlendanti į ežerą? Be abejo, jos šeimininkai mąsto tik apie save, jų asmeninis komfortas yra aukščiau už bet kokį įstatymą.
O kaip būdavo sovietmečiu? Ar tuomečiams „karaliukams“ tvoros nepakišdavo jų karjeroje kojos? Ne, nes jie būdavo nuo to apsaugoti, nes statytis namą tuometis valdininkas nebuvo skatinamas. Nebūdavo namo, nebūdavo ir ką aptverti. Tokiems pastatydavo daugiabučius trijų, keturių ar penkių aukštų namus su trijų ar keturių kambarių butais (šalia virtuvės būdavo dar mažytis kambarėlis tarnaitei). Salonas būdavo didesnis nei kituose namuose, kad partijos draugai tilptų. Tokie namai buvo praminti „kremliais“. Šiauliuose toks buvo A. Mickevičiaus gatvėje, šonu besiremiantis į bulvarą.
Tvoros simbolis mene nėra retas. Nors sovietmečiu tvoros vaizdavimas dailėje nebuvo skatinamas. Tapytojas Arūnas Vaitkūnas yra pasakojęs, jog kai ėmėsi tvorų ciklo, ano meto meno cenzorių buvo įspėtas neužsiiminėti tokiais dalykais, o pro tvoras išvysti naujus statinius, gražius žmones, gimtinės peizažus, paminklus, ypač Leninui, na, dar Petrui Cvirkai. Nuklijuotas afišomis tvoras tapė Kostas Dereškevičius, griūvančias - Algimantas Kuras, beatsilupinėjančiais dažais - Eugenijus Cukermanas... Ypač vaizduoti tvoras pamėgo lietuviai liaudies dailininkai. Dažnai apie tvoras kalba ir rašytinio žodžio meistrai. Kas geriau atskleis žiemos šalčius, jei ne pyškančios tvoros? Į rūtų darželį oželis irgi turi įšokti, o ne šiaip eiti ir įeiti... Atrodo, kad apie tvoras lietuviai kalba dažniau nei kitos tautos.
Bet yra ir svarbesnių dalykų už tvoras. Neseniai užtikau pasaulyje plačiai žinomo garsiausio viešojo intelektualo, Toronto universiteto klinikinės psichologijos profesoriaus Jordano Petersono 12 gyvenimo taisyklių. Nors visos taisyklės šiandieniniame pasaulyje aktualios, bent man įsiminė šios: prieš kritikuodamas pasaulį, pasirūpink, kad tavo namuose būtų tvarka, sakyk tiesą - arba bent nemeluok, kalbėk tiksliai, netrukdyk vaikams, kai šie važinėjasi riedlente, draugauk su žmonėmis, kurie tau linki gero. Profesorius siūlo draugystėn rinktis žmogų pagal principą - ar norėtum, kad tavo sūnus turėtų tokį draugą.
Šiandien svarstome ar tinka mums J. Basanavičiaus idealai, ar tinka orientuotis į Žalgirio mūšį ar į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Apie Vytauto karūnavimo dieną (rugsėjo 8-oji) šiandien beveik niekas nebekalba. Nevykusiai Vytautas ir baigė: karūna laiku neatkeliavo, pats nukrito nuo arklio, buvo numatyta kita karūnavimo diena, bet jis mirė. Tiesa, visas Vytauto gyvenimas buvo savotiškas. Paskaitęs J. Tokios mintys aplanko baigiantis vasarai ir įžengiant į rudenį. Kas įdomesnio įvyko paskutinėmis vasaros dienomis? Vasaros pabaigos įvykiai - Ramūno Rudoko žmonos nėštumas ir Alijevų skyrybos. Tiesa, dar G taškas. Bent mane toks mūsų šalies pristatymas nei sužavėjo, nei kaip kitaip paveikė, niekaip jis man nesusisiejo su popiežiaus atvykimu, nes popiežius važinėjo ir važinės. Bet būsiu atviras - apie seksą pagalvojau.
Šio pristatymo šalininkai aiškino, kad tik sugedę žmonės išgirdę apie G tašką tik ir tegalvoja apie seksą. Vadinasi, aš sugedęs. Neramina tik tai, ar toks kvietimas aplankyti Vilnių tapo populiarus ne per pašaipą? Atostogų metas baigėsi. Ir dar. Pagalvojau, jog mažiausiai apmokami darbuotojai mums labiausiai reikalingi. Kas būtų, jei nebeliktų slaugių? Gera rugpjūčio žinia - pagaliau pastarosiomis dienomis iš užsienio Lietuvon grįžo daugiau žmonių, nei išvyko. Tai - tiesiog objektyvi realybė, nulemta sovietinės okupacijos. Tuo metu, kai mes vos ne pusę amžiaus buvome dusinami Sovietų Sąjungoje, Vakarų Europa augo ir klestėjo. Todėl visiškai nenuostabu, kad Lietuvos pragyvenimo lygis nesusilygina ir dar ilgai nesusilygins su minėtomis Vakarų Europos šalimis. Todėl ir tvoros pas mus kitokios.
