Ne kiekvieną, net ir netoli centro esantį Vilniaus rajoną galime vadinti istoriniu, tačiau toks pagrįstai yra Antakalnis. Pasak istorikų, Antakalnio pavadinimas yra lietuviškos kilmės ir atsirado iš sąvokos „ant to kalno“ arba „ant kalno“.
Dailėtyrininkas Vladas Drėma Antakalnį yra pavadinęs gražiausiu Vilniaus priemiesčiu, ko gero, panašiai mąstė ir didikai, pamėgę šią vietą dėl galimybės nenutolti nuo miesto centro, bet kartu būti arti gamtos. Šis rajonas itin senas, pradėjęs formuotis dar XV a. Iki XIX a. pab. Antakalnis buvo priemiestis, tuomet buvo prijungtas prie Vilniaus.
Šiame straipsnyje panagrinėsime Antakalnio rajono istoriją, jo pavadinimo kilmę, svarbius istorinius įvykius ir asmenybes, susijusias su šia Vilniaus dalimi.
Nors šiandien Antakalnio seniūnija oficialiai prasideda nuo transporto žiedo ties Olandų g., istoriškai priemiesčio pradžia laikytas tiltas per Vilnią, o pabaiga - didžiojo kunigaikščio rezidencija Viršupyje. Tiesa, tikslios Žygimanto Augusto laikų Viršupio dvaro vietos iki šiol nustatyti nepavyko. Šiaurinė Antakalnio dalis iki pat Antrojo pasaulinio karo turėjo dar vieną pavadinimą - Pospieška arba „Skubutė“ (lenk. Pośpieszka).
Puošniausi iki šių dienų išlikę ansambliai atsirado XVII a. pabaigoje. Vėlesnės istorinės epochos taip pat paliko savo pėdsakų - tai ir troleibusų parkas, ir įspūdingos kapinės, ir piligrimų pamėgtas Šv. Faustinos namelis.
Antakalnio gatvės: istorija ir architektūra
Rajone galima rasti įvairių įdomių gatvių ir pastatų, turinčių savitą istoriją:
- P. Vileišio g.
- Saulės g.
- Rūtų g.
- Pavasario g. 19 - Namas, pastatytas 1896 m., rekonstruotas XX a.
- Pavasario g. - Autorius architektas A. Fofanovas, pastatytas 1906 m.; rekonstruotas 1926 m. (inžinierius Voicechovskis), 1939 m. įrengti laiptai (inžinierius G.). Pastatas 1921-1929 m. priklausė Danieliui ir Veronikai Alseikoms, žymiems Vilniaus krašto lietuvių bendruomenės veikėjams, mokslininkams.
- M. K. Paco g. - Namų kompleksas.
- Mildos g. 42 / Filaretų g. - Amžius XIX a. pab. - XX a.
- Jūratės g. - XIX a. pab. vykdavo socialdemokratinių organizacijų narių pasitarimai; 1904-1907 m. nelegaliai gyveno V.
- Grybo g. - Šv. Faustinos namas, čia 1929, 1933-35 m. gyveno Dievo Motinos Gailestingumo kongregacijos narė, sesuo vienuolė Faustina Kovalska (tikr. Helena Kowalska 1905-1938). Popiežius Jonas Paulius II seserį Faustiną paskelbė šventąja 2000-04-30.
- Antakalnio g. - XVIII a. ši teritorija priklausė Šv. Petro ir Povilo Lateranų kanauninkų vienuolynui. XVIII a. II p. buvo pastatyta vasaros rezidencija su didžiuliu (beveik 3 ha) reguliariai suplanuotu parku. Užmiesčio rezidenciją 1782 m. Vienuolynas pardavė vyskupui Dovydui Pilchovskiui. 1845 m. plane jau žymimas peizažinis parkas ir netoli pagrindinio namo įstrižai atsukta oficina. XIX a. pr. čia veikė garsi Tivoli smuklė. XIX a. vid. sodyba priklausė grafienei Tyman. 1874 m. ją įsigijo atsargos karininkas Boleslovas Lastauskas, kuris atnaujino pastatus papuošdamas mediniais prieangiais, dekoruodamas interjerus. 1899 m. valda atiteko inžinieriui Stanislavui Blaževičiui.
Mildos gatvės istorija
Iki XIX a. vid. teritorija, kurioje stovi namas, Mildos g. 17, buvo Vilniaus miesto pakraštys, kuriame stovėjo mediniai namai, daugiausia vasarvietės. Tarp kalvų išsidėsčiusius žemės sklypus vienuolės mariavitės, kurioms priklausė teritorija, nuomavo miestiečiams. Pirmos žinios apie nagrinėjamą sklypą siekia 1891 m. Tuo metu sklypas užėmė daug didesnį plotą, iš vienos pusės ribojamą Polowa (dab. Mildos) gatvės, iš kitos - Saulės arba Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinių. Buvusio sklypo ribose dabar stovi Mildos g. 11 ir 15 pastatai.
Vilniaus gubernijos sekretorius Juozapas Balickis ir Šv. Marijos Magdalenos vienuolyno vyresnioji Antonija 1891 m. pasirašė sklypo nuomos sutartį iki 1903 m. Pagal ją sklype leista statyti gyvenamosius namus, gavus vienuolyno vadovybės leidimą. Pirmieji namai J. Balickio nuomotame sklype pastatyti 1891-1894 m. už dabartinio sklypo ribų, dabar neišlikę.
XIX a. pb. J. Balickio nuomotas sklypas keliais etapais buvo padalintas į tris dalis. Namo Mildos g. 17, statybos pradžia 1897 m., tačiau projektas gubernijos architekto patvirtintas tik 1901 m. Tai - tipiškas 1 a. dviejų butų gyvenamasis namas su nedideliu rūsiu po vienu namo galu. Po kelerių metų J. Balickis emėsi naujų statybų - parengti du skirtingi namo statybos projektai, abu buvo pateikti tvirtinimui. Tačiau įgyvendinti tik iš dalies - namo dalis liko 1 a., prie kito galo buvo pristatytas 2 a. priestatas su dengta laiptine ir bokšteliu. J. Balickiui dirbę statybos meistrai - Liudvikas Mikštarovičius, Juozapas ir Karolis Mažeikos vėliau paliudijo, kad savininkui iki 1910 m. pastatė 3 vieno aukšto ir 1 dviejų aukštų namus.
Pirmojo pasaulinio karo metu J. Balickis pasitraukė į Rusiją. Be savininko likusius namus prižiūrėjo Stanislovas Vaitkevičius. Jis namus valdė 7 metus (1915-1922). J. Balickiui grįžus, 1922 m., jo buvusi žemė priklausė Lenkijos valstybei. Namų nuosavybę jam teko įrodinėti teisme. J. Balickis, gavęs miesto valdybos leidimą, namus Mildos gatvėje pardavė Kazimierui Tarlovskiui. Šiam mirus, 1935 m. turtas atiteko vienam paveldėtojų - Viktorui Tarlovskiui, jis sklypą iš miesto išpirko 1939 m. 1940 m. namas ir žemė nacionalizuoti iš Juzės Tarlovskos. Tuo metu name buvo 3 penkių kambarių butai ir 1 keturių kambarių.
Šv. Faustinos namelis
Šv. Faustinos namelis, esantis Grybo g., yra svarbi piligrimų vieta. Čia 1929, 1933-35 m. gyveno Dievo Motinos Gailestingumo kongregacijos narė, sesuo vienuolė Faustina Kovalska (tikr. Helena Kowalska 1905-1938). Popiežius Jonas Paulius II seserį Faustiną paskelbė šventąja 2000-04-30. Pagal Faustinos patirtus regėjimus dailininkas Eugenijus Kazimirovskis 1934 m. nutapė Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Nameliu rūpinasi Dievo Gailestingumo paramos fondas. 2008 metais namelis restauruotas, atviras visiems norintiems.
Antakalnio kapinės
Antakalnio kapinės įkurtos 1809 m. ir pačioje pradžioje buvo sudarytos iš 4 skirtingų plotų, kuriuose buvo laidojami pasauliečiai, kariai, našlaičiai ir Pirmojo pasaulinio karo dalyviai. Bėgant laikui kapinės buvo apjungtos. Šiuo metu tai bene didžiausią kiekį garsiausių Lietuvos žmonių priglaudusios kapinės. Čia palaidoti ne tik įvairių tautybių Antrojo pasaulinio karo dalyviai, bet taip pat Sausio 13 aukos, Medininkų tragedijos aukos, menininkai, politikai, visuomenei nusipelnę žmonės.
Antakalnio kapinės
Gatvės Gyvos ekskursija po Antakalnį
Neseniai aptikau gana smagią kompaniją, organizuojančią nestandartines ekskursijas po Vilnių ir ne tik - tai Gatvės Gyvos kolektyvas. Įdomioji dalis, kad ekskursijos nemokamos, tačiau už jas gidui galima atsidėkoti arbatpinigiais. Spalio 23 d. susigundžiau pasivaikščiojimu po Antakalnį, pavadintu „Laikmečių kokteilis“. Kaip teigiama aprašyme, Antakalnis pasižymi savo įvairiapusiškumu. Rūmai, tramvajai ir troleibusai, kapinės ir kiti įdomūs dalykai.
- Žioplinėtojai (aka ekskursantai) rinkosi prie Mildos g. 17-uoju numeriu pažymėto namo.
- Po trumpo pasakojimo takeliu neriame į mišką prie visai neišvaizdžių ir vos į akį krintančių betoninių griuvėsių. Pasirodo, kad čia tarpukariu buvo pradėtas kurti Vilniaus zoologijos sodas, tačiau projekto įgyvendinimą nutraukė artėjantis karas.
- Kitas lankomas objektas - Antakalnio kapinės.
- Kitas objektas prie kurio stabtelėjame - slėptuvė, kurioje po nepriklausomybės atkūrimo mėgo rinktis Vilniaus pankai ir kur veikė muzikinis klubas Bombiakas.
- Toliau tęsiame kelionę per Antakalnį. Žygiuojame visai šalia Antakalnio gatvės. Stabtelėjime prie keturių aukštų daugiabučio visai šalia buvusio Neries kino teatro. Namas gražus, renovuotas.
- Pajudame link garažų Smėlio g. Gidas sustato ratuku aplink kelis seno grindinio akmenis ir pasakoja Vilniaus arklių traukiamo tramvajaus (konkės) istoriją. Šis grindinys yra išlikęs nuo tramvajaus laikų ir šioje teritorijoje buvo įkurtas tramvajų parkas.
- Keliaujame į Grybo g. Stovintį Šv. Faustinos namelį.
- Stabtelėjame prie Vilniaus miesto klinikinės ligoninės.
- Toliau keliaujame prie Vilniaus visuomeninio transporto teritorijos. Nuo troleibusų parko judame gilyn į Antakalnį ir stojame prie mažų keturkampių vieno aukšto namelių, kuriuos supa vėlesnio laikotarpio daugiabučiai. Tai Antakalnio darbininkų kolonija.
- Artėdami prie kelionės pabaigos stabtelėjame prie M. Oginskio gatvės, išklausome pasakojimą ir pro ligoninę patraukiame prie Neries. Galutinis tikslas - Spalvoti šaltiniai, trykštantys Neries pakrantėje.
Šaltiniai:
- Nijolė Sisaitė ir Zita Tiukšienė, „Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai“
- Jonas Jurkštas, „Vilniaus vietovardžiai“
- Vilnijos vartai
- Go Vilnius
tags: #sodo #namai #antakalnyje