Vilniaus apygardos teismas buvusiems jau likviduoto „Snoro“ banko savininkams, Rusijoje besislapstantiems Vladimirui Antonovui ir Raimondui Baranauskui, už akių skyrė po 10,5 metų laisvės atėmimo bausmę dėl didelės vertės banko turto iššvaistymo.
Nuosprendį teismas paskelbė baigęs nagrinėti dar 2019 metais, po kiek daugiau nei septynerius metus trukusio ikiteisminio tyrimo, Generalinės prokuratūros perduotą baudžiamąją bylą.
Teismo sprendimas ir kaltinimai
„Teismas nustatė, kad V. Antonovas, būdamas akcinės bendrovės banko „Snoras“ akcininku, stebėtojų tarybos pirmininku, turėdamas administracinius įgaliojimus, tai yra, būdamas valstybės tarnautoju prilygintu asmeniu, valdydamas savo žinioje buvusį svetimą turtą, (...) kartu su akcininku, valdybos pirmininku ir prezidentu R. Baranausku (...) organizavo ir pasisavino bankui priklausančio turto“, - teismo posėdyje sakė Vilniaus apygardos teismo teisėjas Gintaras Dzedulionis.
V. Antonovas ir A. Baranauskas nuteisti kalėti už aštuonis tyčinius nusikaltimus. V. Antonovas taip pat pripažintas pagrindiniu nusikaltimų organizatoriumi.
„Visi nusikaltimai buvo padaryti veikiant organizuotoje grupėje bendrai tiek su R. Baranausku, tiek su V. Antonovu. Tie patys straipsniai yra inkriminuojami ir R. Baranauskui ir bausmės yra paskirtos tokios pačios“, - teigė G. Dzedulionis.
Abiem kaltinamiesiems, pagal civilinį ieškinį, taip pat priteista atlyginti 375,18 mln. eurų žalą.
Patenkinus ieškinį, teismas iš abiejų nuteistųjų taip pat priteisė konfiskuoti 105 mln. eurų kaip nusikalstamu būdų įgytą turtą. Jiems išduoti Europos arešto orderiai.
Be to, bylos metu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turtui Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, jos bus taikomos tol, kol nebus atlyginta priteista žala.
V. Antonovo situacija Rusijoje
Teismo duomenimis, V. Antonovo šeima Rusijoje prašo jį pripažinti mirusiu. Anot Vilniaus apygardos teismo teisėjo, prieš savaitę V. Antonovo advokatai informavo, jog vyrui Maskvoje buvo terminuotai taikoma liudytojų apsaugos programa, tačiau pasibaigus jos terminui, kaltinamasis dingo.
Teisėjas aiškino, kad V. Antonovo tėvui paprašius, Rusijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl kaltinamojo nužudymo. Spalį V. Antonovo tėvas paprašė Rusijos teismo pripažinti jį mirusiu.
Pasak G. Dzedulionio, nuteistieji iš viso pasisavino turto už 509,18 mln. eurų, „Snorui“ ir jo kreditoriams padarė žalos už 466,67 mln. eurų, dar 14,5 mln. eurų iššvaistė. Skirtos bausmės atitiko tas, kurių prašė prokuratūra.
Kaltinimai ir nusikaltimai
V. Antonovas ir R. Baranauskas buvo kaltinami didelės vertės „Snoro“ turto pasisavinimu, jo iššvaistymu, nusikalstamu bankrotu, nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimu, apgaulingu banko buhalterinės apskaitos tvarkymu, piktnaudžiavimu, dokumentų klastojimu.
„V. Antonovo ir R. Baranausko veikla pripažinta kaip sąmoninga pasireiškė tuo, kad jie pasisavindavo nelegaliai tą turtą („Snoro“ - BNS) ir tokiu būdu, nenurodydami jo apskaitoje, (...) privedė banką prie bankroto“, - sakė G. Dzedulionis.
Teismas nuteistuosius pripažino kaltais dėl visų kaltinimų.
Organizuota grupė ir buhalterijos klastojimas
Anot G. Dzedulionio, V. Antonovas ir R. Baranauskas, „sąmoningai blogai valdydami“ banką bei veikdami prieš „Snoro“ interesus, lėšas pasisavino veikdami organizuotoje grupėje kartu su buvusiu banko viceprezidentu Nagliu Stanciku bei investicijų tarnybos direktoriumi Remigijumi Bartaška.
„R. Baranauskas su V. Antonovu vadovavo tai visai grobstymo procedūrai. V. Antonovas važiuodavo po Europą, į konkrečius bankus, tardavosi, surasdavo tuos bankus, atvykdavo ir informuodavo „Snore“ dirbančius N. Stanciką ir R. Bartašką apie tai, kad reikia sudaryti sandorius būtent su tokiu ir tokiu banku, bei nurodydavo konkrečius kontaktinius asmenis, su kuriais bendrauti sudarant sutartis (...), atidarant „Snoro“ sąskaitas, V. Antonovo, R. Baranausko sąskaitas“, - aiškino teisėjas.
„Jau iš anksto būdavo aptarta ir turto įkeitimo, ir paskolų išdavimo sąlygos. Įdomi detalė, kad dauguma tų atstovų buvo rusakalbiai asmenys“, - pridūrė jis.
Teismas taip pat pripažino teisėsaugos įtarimus, kad nuo 2008 metų rudens iki 2011 metų vasaros buvo atliktos 35 didelės vertės (nuo 5 mln. iki 74 mln. eurų vertės) „Snoro“ piniginių lėšų ir vertybinių popierių pervedimo operacijos į asmenines sąskaitas Šveicarijoje veikiančiuose bankuose, o nuo 2009 metų iki 2011 metų - du didelės vertės galimai neteisėti sandoriai su „Snoro“ turtu.
Be to, teismo teigimu, nuteistieji tyčia vedė apgaulingą buhalteriją, siekdami pasisavinti svetimą turtą, kuris „Snoro“ apskaitoje buvo deklaruojamas kaip nenaudojamas, esantis „Snoro“ žinioje“.
„Tų pinigų eilę metų jie nejudindavo. Bankui reikėdavo apyvartinių lėšų, jie skolindavosi lėšas iš kitų bankų, mokėdavo palūkanas, savo pinigų neliesdavo“, - kalbėjo G. Dzedulionis.
Pasak teisėjo, N. Stancikas vykdavo į Šveicariją bei prašydavo bankų, kuriuose laikomi „Snoro“ klientų pinigai, pažymų, be to, jas klastodavo, taip siekiant parodyti, kad pinigai nenaudojami.
Dėl tokių veiksmų nebuvo galima nustatyti realaus „Snoro“ turto, teigė jis.
Vekseliai savo įmonėms finansuoti
Pasak G. Dzedulionio, V. Antonovas valdė kitas įmones, kurioms prašydavo Rusijos bankų suteikti paskolas. Joms gauti, „Snoro“ banko lėšomis buvo teikiamos garantijos, pavyzdžiui, įsigyjant skolinančiojo banko vekselius.
Anot teisėjo, šie pirkimai nebūdavo nurodomi „Snoro“ apskaitoje bei taip būdavo švaistomas banko turtas.
„Kai tos paskolos buvo negrąžintos, tie vekseliai buvo panaudojami, o „Snoro“ bankas, neturėdamas informacijos apie tokius vekselius, neturėjo ir reikalavimo teisės, negalėjo nieko padaryti“, - sakė G. Dzedulionis.
Indėlių draudimo fondo vaidmuo ir turto atgavimas
Vadovauti Indėlių draudimo fondui po penktojo pagal turtą Lietuvos komercinio banko „Snoras” žlugimo 2011 metų pabaigoje atėjusi Aurelija Mažintienė teigia, kad šiuo metu pagrindinis fondo tikslas yra kuo greičiau ir saugiau sugrąžinti valstybei milijardinę skolą, kurią Finansų ministerija paskolino fondui apdraustų „Snoro” indėlių draudimo išmokoms.
Pirmas dalykas, kuris, mano manymu, yra pats svarbiausias, yra tai, kad pinigai, kurie gauti iš banko „Snoras” turto realizavimo, bus grąžinti ten, kur jiems ir priklauso - į valstybės biudžetą. Žinome, kokia yra valstybės skola ir grąžinus bent 1 mlrd. litų, tai jau sudarys apie 2 proc. visos valstybės skolos.
Antras dalykas, kad kuo greičiau mes grąžinsime pinigus, tuo greičiau bus sumažinta finansinė našta mokesčių mokėtojams, todėl kad vėlgi, mes buvome pasiskolinę pinigus iš valstybės, tai yra iš Finansų ministerijos, nes Indėlių draudimo fonde surinktų įmokų nepakako „Snoro” indėlininkų kompensacijoms.
Konstitucinio Teismo išaiškinimas yra vienas ir vienintelis, aiškiai pasakantis, kurioje eilėje mes turime likti ir eilė nepasikeis. Reikia būti realistais ir situaciją vertinti realiai. Aš, aišku suprantu, kad su tokiu Konstitucinio Teismo sprendimu, kai Indėlių draudimo fondas lieka antroje vietoje, kurioje ir buvo, reiškia, kad tikrai nemaža dalis pinigų sugrįš į fondo sąskaitą ir ją reikės pervesti paskolos dengimui.
Noriu pabrėžti, kad Indėlių draudimo fondo misija yra šiuos pinigus išsaugoti ir visus sugrąžinti tiesiai į valstybės biudžetą, kad nenutekėtų nė vienas litas. Tai yra vienintelis kelias, kurį mes šiandien matome. Taip prisidėtume prie valstybės skolos ir mokesčių mokėtojų naštos mažinimo. Tuo labiau, tai yra labai svarbu, kai mes siekiame nuo 2015 metų įstoti į euro zoną. Vienas iš Mastrichto kriterijų yra susijęs su viešųjų finansų deficito suvaldymu. Tai yra tiesioginė galimybė prisidėti prie pozityvios šio rodiklio reikšmės.
Turto atgavimo perspektyvos
Sunku vertinti, galbūt galima tikėtis apie 4 mlrd. litų. Tačiau reikia nepamiršti, kad vyksta teisminiai ginčai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ir jeigu ten dar bus priteista, galbūt suma viršytų 4 mlrd. litų. Tačiau mes turime suvokti ir tai, kad visos sumos atgauti neįmanoma, nes bankui bankroto byla buvo iškelta ne veltui, o remiantis faktais, kad įsipareigojimams padengti trūksta turto.
Toks faktas rodo, kad pinigai buvo galimai padėti kitur, negu privalėjo būti padėti. Tikėtis, kad bus susigrąžintas visas turtas, būtų naivu. Statistiškai iš Lietuvoje bankrutavusių įmonių yra susigrąžinama iki 20 proc. viso kreditorinio reikalavimo - viso bankroto proceso metu.
Praėjo dveji metai nuo banko „Snoras” bankroto ir mes jau esame susigrąžinę 23 proc., arba beveik 1,5 mlrd. litų į banko „Snoras” sąskaitą, tik tiek, kad negalėjome skubiai padengti Indėlių draudimo fondo įsipareigojimo Finansų ministerijai ir gyventojams, laukiant Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kurioje kreditorių eilės vietoje mes turime būti.
Konstitucinis Teismas pateikė išaiškinimą, dabar Vilniaus apygardos teismas šiuo pagrindu turi priimti sprendimą dėl Indėlių draudimo fondo eilės. Aš labai tikiuosi, kad artimiausią mėnesį toks sprendimas gali būti priimtas. Kai jis bus priimtas ir jeigu niekas jo neapskųstų, tuomet kreditorių komitete priimtume sprendimą tenkinti antros eilės kreditorinį reikalavimą ir po to galima būtų tai iš karto padaryti. Kalbu su prielaida, kad žmonės yra sąmoningi ir nedarys tokių keistų žingsnių.
„Snoro“ turto pardavimas
Dėl „Snoro lizingo” yra gautas Konkurencijos tarybos leidimas ir viskas krypsta sandorio užbaigimo link. Man atrodo, kad iki liepos pabaigos už „Snoro lizingą” turėtų būti pervesti pinigai. Manau, kad tai yra beveik išspręstas klausimas.
Kalbant apie banką „Finasta”, turime gauti iš Lietuvos banko sprendimą dėl potencialaus investuotojo, kuris jam yra pateikęs dokumentus. Nepaisant to, šito banko įsigijime dalyvauja ne vienas potencialus investuotojas, savo pasiūlymus yra pateikę šeši investuotojai ir jie yra suskirstyti į eiles.
Dabar situacija tokia, kad „EurEst Capital” yra pateikęs dokumentus Lietuvos bankui, vyksta tikrinimo procedūra ir artimiausiu metu laukiame Lietuvos banko sprendimo, ar šis potencialus investuotojas yra tinkamas „Finastai”. Čia galimi du scenarijai: Lietuvos bankas arba patvirtina potencialų investuotoją, arba ne. Jeigu patvirtina, tuomet sandoris gali būti tęsiamas, o jeigu ne, tuomet yra kiti potencialūs investuotojai, kurie stovi eilėje, laukia ir, tikėtina, kad jie savo dokumentus teiks Lietuvos bankui.
Su „Snoro” bankroto administratoriumi esame sutarę, kad jis ieško potencialių investuotojų į „Lietuvos rytą” - noras ir tikslas yra šiais metais turėti kažkokį rezultatą iš šias akcijas valdančios įmonės „Snoras Media” pardavimo. Kiek mums yra žinoma, yra potencialių investuotojų, ir jie bus pristatyti kreditorių komitetui. Vėliau, atsižvelgiant į pasiūlymus, bus sudaryta jų eilė.
Potencialius investuotojus mes skirstome tik pagal ekonominį naudingumą, nes esame kreditoriai, mums svarbi didžiausia kaina, nes ji tenka maksimalaus kreditorinio reikalavimo tenkinimui. Grįžtant prie banko „Finasta”, aš suprantu Lietuvos banką, kad jam svarbiausia investuotojo patikimumas, taip kad šitoje vietoje suveikia „keturių akių” principas - vertinama tiek ekonominė nauda, tiek patikimumas. Nemanau, kad Lietuvos bankas be argumentų, be turimų galimybių ir įrankių, galėtų apie potencialų investuotoją suformuoti neigiamą nuomonę.
Paskolų portfelio likimas
Jis yra prižiūrimas ir valdomas - skaičiuojami atidėjiniai, formuojama paskolų portfelio vertė. Iš tikrųjų grįžta paskolos, kurioms sueina terminai, grįžta palūkanos už paskolas. Nemažai darbo reikia įdėti su vadinamąja blogesnių paskolų portfelio dalimi, čia reikia ir teisinių, ir antstolių paslaugų.
Mūsų tikslas yra realizuoti banko turtą taip, kad gautume maksimalią naudą. Paskolų portfelis irgi yra banko turtas ir šitoje vietoje mums yra labai svarbu apsispręsti ir susitarti, ko mes norime, nes paskolų portfelis gali likti toliau valdomas „Snoro” banke, tada mes turime įvertinti, ar mums apsimoka, kad jis būtų valdomas bankroto administratoriaus, nes dėl to yra patiriamos tam tikros išlaidos.
Reikia pamatuoti pajamų ir išlaidų santykį - apsimoka ar ne. Antras variantas - galbūt galima galvoti apie tokio portfelio pardavimą. Vėl reikia žiūrėti, kokie būtų kaštai ir pajamos, ar apsimoka, kokia yra ekonominė nauda ir ieškoti būdų, kad apsimokėtų dar labiau. Pavyzdžiui, gal neparduoti vienu metu viso paskolų portfelio, o jį dalinti į dalis, į tam tikras kategorijas ir pardavinėti ne vienai, o kelioms suinteresuotoms finansų įstaigoms? Kol kas yra svarstymo stadija, tačiau manau, kad mes turime apsispręsti dėl paskolų portfelio kreditorių komitete ir kartu su bankroto administratoriumi dar šiais metais.
Bankroto administratoriaus biudžetas
Antram ketvirčiui nustatytas biudžetas buvo iki 4 mln. litų mėnesiui - 20 proc. mažesnis negu pirmąjį ketvirtį. Galiu pasakyti, kad faktiškai išnaudojama suma yra apie 2-3 mln. litų. Aš jaučiu, kad bankroto administratorius suprato ir susikalbėjome, kaip mes įsivaizduojame tolesnį „Snoro” bankroto administravimą ir kokiomis sąnaudomis.
Kai šios sąnaudos kreditorių komiteto dėka sumažėjo 70 proc. nuo bankroto administratoriaus veiklos pradžios, ir manau, kad tolesniuose procesuose mes surasime galimybių ir būdų dar racionaliau panaudoti administratoriaus išlaidas. Racionaliai, tai reiškia taip, kad bandysime susieti jo išlaidas galbūt su procentiniu dydžiu nuo pajamų, gautų pardavus vieną ar kitą banko turto objektą. Apie tai mes galvojame ir šiuo metu su kreditorių komitetu dirbame su šiuo klausimu. Artimiausiu metu norėsime pateikti tam tikrą mūsų išdirbtą variantą, kuriame bankroto administratorius būtų tiesiogiai finansiškai atsakingas už įkritusias pajamas.
Įmokos į Indėlių draudimo fondą
Kalbant apie kredito įstaigų įmokų padidinimą reikia labai atsargiai. Mano nuomone, gali tekti suvienodinti draudimo įmokų nustatymo principus tiek bankams, tiek ir kredito unijoms. Neatmetama ir tarifų didinimo galimybė, tačiau pirmiausia Lietuvos bankas turi įvertinti kredito įstaigų rinkos lūkesčius ir indėlių draudimo galimybes.
Tikrai sutinku, kad pastaruoju metu padaugėjus kredito unijų bankrotų, mes turbūt galėtume kalbėti apie kažkokį didesnį tos ekonominės naudos padidėjimą kredito unijų atžvilgiu.
Tai priklauso nuo kelių dalykų - nuo to, kaip sėkmingai mes surinksime draudimo įmokas. Antras šaltinis - kaip bus realizuotas bankrutavusių bankų turtas. Turime du šaltinius, tačiau dabar šie pajamų šaltiniai keliauja ir paskolų, kurios buvo paimtos iš Finansų ministerijos, grąžinimui.
Mes tikrai matome, kad jeigu Konstitucinio Teismo sprendimas įgyvendinimas nebus vilkinamas ir procesas vyks taip sklandžiai, kaip tikimės, „Snoro” paskola gali būti padengta iki 2014 metų pabaigos, jos dalinį grąžinimą pradedant dabar, nedelsiant.
Visų pinigų visi kreditoriai negali tikėtis atgauti, nes „Snoro” bankrotas buvo paskelbtas todėl, kad buvo nustatytas turto trūkumas įsipareigojimams padengti, tai yra akivaizdu.
Pokyčiai Indėlių draudimo fonde
Viską iš esmės pakeitėme, pradedant struktūra. Pakeitėme ją, buvo priimti žmonės, profesionalai, kurie turi patirties draudimo išmokų apskaičiavime, dirbant su juridiniais klausimais, buvę bankininkai, auditoriai, draudikai. Mano tikslas buvo pirmiausiai sustyguoti žmones.
Nuo indėlių draudimo sistemos gyvavimo pradžios Lietuvoje žlugo septynios kredito įstaigos, įskaitant Ūkio banką.
Indėlių draudimo fondas pervedė draudimo išmokas daugiau nei 387 tūkst. indėlininkų, jiems kompensuojama 4,113 mlrd. litų prarastų indėlių (neįskaitant Ūkio banko indėlininkų).
Fondo paimtos paskolos, skirtos trijų kredito unijų, „Snoro” indėlininkams ir Ūkio banko turto, teisių ir įsipareigojimų perdavimo Šiaulių bankui finansavimui, birželio 30 dieną siekė 3,036 mlrd. litų. Fondas skolą Finansų ministerijai grąžinama ne tik iš bankrutavusių įstaigų turto pardavimo, bet ir iš draudimo įmokų, kurių kas mėnesį vidutiniškai sumokama po 14,6 mln. litų.
Preliminariais Indėlių draudimo fondo duomenimis, šiemet pirmąjį pusmetį į Indėlių draudimo fondą sumokėtų draudimo įmokų suma yra 87,849 mln. litų.
Šiemet sausį-birželį Indėlių draudimo fondas Finansų ministerijai grąžino 61,7 mln. litų paskolos ir 7,27 mln.
„Snoro“ būstinės pardavimas
„Galop atsirado turintis viziją ir finansinių galimybių investuotojas, kuris, tikiuosi, sėkmingai realizuos ambicingus plėtros planus“, - pranešime spaudai sakė G. Adomonis. Anot jo, pirkėjui perleista ir žemės sklypo nuomos teisė.
„Snoro“ būstinės pardavimas pradėtas 2016 metų pabaigoje, pradžioje ją bandyta parduoti už 5,307 mln. eurų. Registrų centro duomenimis, 100 proc. „Alsanos“ akcijų valdo Kinijos pilietis Zhan Biao Wangas.
Kartu su „Snoro“ administracinėmis patalpomis parduotas kiek didesnis nei 65 kvadratinių metrų sandėlis, perleista ir žemės sklypo nuomos teisė. Pastatas parduotas su jame esančiu kilnojamuoju turtu.
„Snoro“ banko veikla Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu buvo sustabdyta 2011 metų lapkričio 16 dieną, lapkričio 24 dieną Lietuvos bankas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o bankroto byla „Snorui“ buvo iškelta 2011 metų gruodžio 7 dieną.