„Snoro“ banko parduodamas turtas: sąrašas ir perspektyvos

Banko „Snoras“ bankroto administratorius pradėjo naują turto pardavimo etapą, kurio metu tikimasi parduoti daugiau nei 1500 kilnojamojo ir kiek daugiau nei 250 nekilnojamojo turto objektų.

Netrukus bus paskelbta ir apie banko centrinės būstinės Vilniuje pardavimą. Pastatas sostinės A.Vivulskio gatvėje bus brangiausias parduodamas objektas - patvirtinta pradinė jo kaina yra 5,307 mln. eurų.

„Parduodamo turto sąrašas atspindi veikusio banko verslo filosofiją ir interesų kryptis. Pirkėjai ras iš tiesų vertingų kilnojamojo ir nekilnojamojo turto objektų, kurių patrauklumą dar padidino peržiūrėtos kainos“, - pažymėjo BAB bankas „Snoras“ bankroto administratorius Gintaras Adomonis.

Parduodamo turto sąrašas

Administratoriaus komanda šiame etape tikisi parduoti paskutinįjį iš trijų prabangių butų Vilniaus Senamiestyje - už 104 kvadratinių metrų ploto butą ir automobilio stovėjimo vietą Gaono gatvėje bus prašoma 332 870 eurų. Dar du panašūs butai kaimynystėje buvo parduoti praėjusių metų vasarą. Bankas taip pat parduoda butus Vilniuje, Druskininkuose, Klaipėdoje bei Šiauliuose.

Tarp komercinių nekilnojamojo turto objektų pirkėjai ras banko veiklai naudotus Alytaus, Kauno, Tauragės, Šiaulių, Mažeikių filialų pastatus. Taip pat Vilniuje bus parduodamas administracinis pastatas Žirmūnuose, poilsio bazė Žolyno g., teritorija greta Pilaitės prospekto ir Vakarinio aplinkkelio, viešbutis Vingrių g. Pirkėjo lauks medienos perdirbimo įmonė Kelmės rajone, kavinė Palangos J. Basanavičiaus gatvėje ir kiti nekilnojamojo turto objektai.

Banko kilnojamojo turto sąraše išsiskiria paveikslų kolekcija: dvylika Adomo Galdiko darbų, Lino Cicėno, Arūno Rutkaus, Eglės Vertelkaitės bei Romualdo Čarnos darbai. Brangiausias - Arūno Rutkaus „Tiltelis“, kurio sumažinta pradinė pardavimo kaina 4 018,47 eurų.

„Snoras” liepą paskelbė išparduodantis bankrutuojančio banko turtą, kurio vertė mažesnė negu milijonas litų. Aukcionuose siūlomas ir nekilnojamasis turtas, ir proginės monetos, ir „Spyker” sportiniai automobiliai.

Sudomino „Snoro” turtas Įkurti restoraną ar viešbutį užsimojęs verslininkas šįmet birželį iš vieno pajūryje gyvenančio žmogaus išsinuomojo namą Palangos kurorto arterijoje - J.Basanavičiaus gatvėje - dešimčiai metų su galimybe ateityje nusipirkti.

Netrukus į akį jam krito ir prie šio pastato prilipęs antrasis - kadaise tai buvo vienas namas, kuris vėliau padalytas į du butus. Antroji dalis, priklausanti „Snorui”, net kelis kartus mažesnė už pirmąją ir nesiekia nė 40 kvadratinių metrų. Ją įsigyti vilnietis panoro kaip erdvę vasarą gyventi pačiam arba įrengti nuomojamus apartamentus.

Kreipęsis į „Snorą” vilnietis sulaukė siūlymo panaršyti jų svetainėje, nes čia skelbiamas visas parduodamas turtas. Ten neaptikęs ieškomo pastato Evaldas kreipėsi į aukcionus rengiančią bendrovę „Colliers”. Tačiau teišgirdo mandagų atsakymą, kad parduodamo turto sąrašą sudaro „Snoras”, bei pažadą pranešti, kai aukciono preke taps namas J.Basanavičiaus gatvėje.

Evaldo apskaičiavimais, jį sudominęs namas galėtų kainuoti daugiausia 300 tūkst. litų. Būtina tvarkyti tarpukariu statyto medinio namo stogą. Registrų centro duomenimis, kartą šis pastatas buvo rekonstruojamas 2000-2007 metais, jis atnaujinamas ir šiuo metu.

Nekilnojamojo turto agentūrų apskaičiavimais, šiuo metu Palangoje 1 kvadratinio metro kaina sukasi nuo 2 iki 5 tūkst. litų, visiškai rekonstruoto - nuo 6 iki 10 tūkst. litų. Tad net ir atnaujinto šio namo kaina nebūtų didesnė nei 400 tūkst. litų.

Su „Snoru” Evaldui teko bendrauti jau anksčiau, kai teko prašyti iš kaimynų sutikimo statyti laikinąjį paviljoną. Šiemet balandį bankas, kaip ir kiti kaimynai, neprieštaravo, kad prie gretimo pastato iškiltų laikinas statinys.

Tiesa, vėliau Evaldas nutarė paviljoną statyti dvigubai didesnį. Tuomet „Snoras” pateikė griežtą atsakymą, kad nesutinka su statybomis, mat taip sumažinama jų turto vertė ir pažeidžiamos kreditorių, pirmiausia - valstybės, interesai.

Vilnietį verslininką nustebino, kad šiame „Snoro” rašte yra minimas ne tik jį dominantis pastatas J.Basanavičiaus gatvėje - 17-asis namas, bet ir dar vienas - 13-asis namas.

Jis spėja, kad bankas galėjo sujungti du atskirtus pastatus siekdamas pakelti jų kainą ir mėginti juos parduoti drauge. Tačiau taip, anot Evaldo, būsią parduoti sunkiau - mat atsirasią mažiau pretendentų. „Manau, kad taip pažeidžiami kreditorių ir valstybės interesai, nes daug kas nebegalės šio turto įsigyti. Juk apstu jaunų verslininkų, kurie negautų milijono litų paskolos, o nusipirkti už kelis šimtus tūkstančių galėtų”, - svarstė Evaldas.

Bankrutuojančio banko atstovas mano, kad šio pastato, kad ir kokios būklės jis būtų, kainą didina gera vieta. „J.Basanavičiaus gatvė - tai pagrindinis Palangos bulvaras, tad pastatų vertė jame didesnė. O šiuo metu mes pardavinėjame turtą, kurio vertė mažesnė negu milijonas litų.

Mūsų tikslas - parduoti turtą kuo brangiau. Mes nediskriminuojame ne šio, nei kito pirkėjo. Turtą, kuris yra brangesnis nei vienas milijonas litų, parduosime, kai leis kreditorių komitetas”, - kalbėjo T.Vaišvila.

Pastaruoju metu Lietuvos nekilnojamojo turto rinkoje vyrauja įvairios nuomonės ir prognozės. Vieni ekspertai teigia, kad kainos stabilizuojasi ir netrukus pradės kilti, o kiti įspėja apie galimą burbulo pūtimą ir kainų kritimą. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į banko "Snoras" parduodamą turtą ir jo galimą įtaką rinkai, įskaitant informaciją, kurią teikia "Domus" ir kitos panašios platformos.

Bankų pasiūlymai ir rinkodaros triukai Praėjusią savaitę Lietuvos spaudą ir elektroninę žiniasklaidą apskriejo didžioji naujiena: nekilnojamojo turto kainos liaujasi kritusios ir pradės kilti, nes būstų paklausa neva didėja. Tačiau iš tikrųjų visas šis spektaklis tėra arba paprasčiausias bankų, nekilnojamojo turto plėtotojų ir pardavėjų rinkodaros triukas paskutiniams naiviems, bet vis dar pinigų turintiems lietuviams patraukti, arba naujas neatsakingas burbulo pūtimas.

Akylai stebintiesiems būstų rinką visiškai akivaizdu, kad bankai skuba atsikratyti sukaupto solidaus finansuotų statybų plėtotojų turto, kol būstų kainos nesmuko dar žemiau.

Vadovauti Indėlių draudimo fondui po penktojo pagal turtą Lietuvos komercinio banko „Snoras” žlugimo 2011 metų pabaigoje atėjusi 41 metų Aurelija Mažintienė teigia, kad šiuo metu pagrindinis fondo tikslas yra kuo greičiau ir saugiau sugrąžinti valstybei milijardinę skolą, kurią Finansų ministerija paskolino fondui apdraustų „Snoro” indėlių draudimo išmokoms.

Indėlių draudimo fondo, kuriame dirba 16 žmonių, vadovė interviu BNS teigė, kad „Snoro” turto pardavimo procesai sėkmingai tęsiami ir dar šiemet gali būti apsispręsta dėl maždaug 2,6 mlrd. litų vertės banko paskolų portfelio likimo - ar jis liks „Snoro” bankroto administratoriaus dispozicijoje, ar visas arba dalimis bus parduodamas.

Pirmas dalykas, kuris, mano manymu, yra pats svarbiausias, yra tai, kad pinigai, kurie gauti iš banko „Snoras” turto realizavimo, bus grąžinti ten, kur jiems ir priklauso - į valstybės biudžetą. Žinome, kokia yra valstybės skola ir grąžinus bent 1 mlrd. litų, tai jau sudarys apie 2 proc. visos valstybės skolos. Tai būtų labai didžiulė įtaka, ir Indėlių draudimo fondo misija yra užtikrinti, kad tie pinigai kuo greičiau ir kuo saugiau sugrįžtų į valstybės biudžetą.

Antras dalykas, kad kuo greičiau mes grąžinsime pinigus, tuo greičiau bus sumažinta finansinė našta mokesčių mokėtojams, todėl kad vėlgi, mes buvome pasiskolinę pinigus iš valstybės, tai yra iš Finansų ministerijos, nes Indėlių draudimo fonde surinktų įmokų nepakako „Snoro” indėlininkų kompensacijoms. Reiškia, kad kai mes pasiskoliname pinigus iš Finansų ministerijos, ta pati mokesčių mokėtojų našta atsiranda tada, kai jie turi prisidėti prie skolos grąžinimo. Jie grąžina ją tol, kol neįsijungiame mes.

Konstitucinio Teismui pateikus išaiškinimą dėl kreditorių eiliškumo, aš galiu spėti, kad gali atsirasti nepasitenkinimų, kad gali būti bandymų vilkinti teismų sprendimus. Tačiau niekaip nesuprantu, jeigu taip įvyktų, kas iš to laimėtų? Visuomenė tikrai nelaimėtų, nes turėtų toliau savo lėšomis prisidėti prie skolos mažinimo ir laukti, kol mes galėsime atgauti pinigus iš „Snoro” ir atiduoti Finansų ministerijai. Pliusų šitame dalyke aš nematau.

Konstitucinio Teismo išaiškinimas yra vienas ir vienintelis, aiškiai pasakantis, kurioje eilėje mes turime likti ir eilė nepasikeis. Reikia būti realistais ir situaciją vertinti realiai. Aš, aišku suprantu, kad su tokiu Konstitucinio Teismo sprendimu, kai Indėlių draudimo fondas lieka antroje vietoje, kurioje ir buvo, reiškia, kad tikrai nemaža dalis pinigų sugrįš į fondo sąskaitą ir ją reikės pervesti paskolos dengimui. Noriu pabrėžti, kad Indėlių draudimo fondo misija yra šiuos pinigus išsaugoti ir visus sugrąžinti tiesiai į valstybės biudžetą, kad nenutekėtų nė vienas litas.

Tai yra vienintelis kelias, kurį mes šiandien matome. Taip prisidėtume prie valstybės skolos ir mokesčių mokėtojų naštos mažinimo. Tuo labiau, tai yra labai svarbu, kai mes siekiame nuo 2015 metų įstoti į euro zoną. Vienas iš Mastrichto kriterijų yra susijęs su viešųjų finansų deficito suvaldymu. Tai yra tiesioginė galimybė prisidėti prie pozityvios šio rodiklio reikšmės.

Indėlių draudimo fondo vadovės Aurelijos Mažintienės įžvalgos

- Jūsų vertinimu, kokią dalį „Snoro” turto yra realu atgauti pinigais?

- Sunku vertinti, galbūt galima tikėtis apie 4 mlrd. litų. Tačiau reikia nepamiršti, kad vyksta teisminiai ginčai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ir jeigu ten dar bus priteista, galbūt suma viršytų 4 mlrd. litų. Tačiau mes turime suvokti ir tai, kad visos sumos atgauti neįmanoma, nes bankui bankroto byla buvo iškelta ne veltui, o remiantis faktais, kad įsipareigojimams padengti trūksta turto.

Toks faktas rodo, kad pinigai buvo galimai padėti kitur, negu privalėjo būti padėti. Tikėtis, kad bus susigrąžintas visas turtas, būtų naivu. Statistiškai iš Lietuvoje bankrutavusių įmonių yra susigrąžinama iki 20 proc. viso kreditorinio reikalavimo - viso bankroto proceso metu.

Praėjo dveji metai nuo banko „Snoras” bankroto ir mes jau esame susigrąžinę 23 proc., arba beveik 1,5 mlrd. litų į banko „Snoras” sąskaitą, tik tiek, kad negalėjome skubiai padengti Indėlių draudimo fondo įsipareigojimo Finansų ministerijai ir gyventojams, laukiant Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kurioje kreditorių eilės vietoje mes turime būti. Jeigu to nebūtų, mes būtume seniai grąžinę tuos pinigus ir Indėlių draudimo fondo skola Finansų ministerijai būtų sumažėjusi apie 70 proc., didelę dalį naštos nuo mokesčių mokėtojų būtume nuėmę. Tikiuosi, kad žmonės yra sąmoningi ir supras, kad geriau kuo greičiau sugrąžinti tuos pinigus į biudžetą.

- Kada tai gali įvykti?

- Tai bus tam tikra procedūra. Konstitucinis Teismas pateikė išaiškinimą, dabar Vilniaus apygardos teismas šiuo pagrindu turi priimti sprendimą dėl Indėlių draudimo fondo eilės. Aš labai tikiuosi, kad artimiausią mėnesį toks sprendimas gali būti priimtas. Kai jis bus priimtas ir jeigu niekas jo neapskųstų, tuomet kreditorių komitete priimtume sprendimą tenkinti antros eilės kreditorinį reikalavimą ir po to galima būtų tai iš karto padaryti. Kalbu su prielaida, kad žmonės yra sąmoningi ir nedarys tokių keistų žingsnių.

- Kaip vyksta „Snoro” turto pardavimas: „Snoro lizingo”, „Finastos”, „Lietuvos ryto” akcijų paketo?

- Dėl „Snoro lizingo” yra gautas Konkurencijos tarybos leidimas ir viskas krypsta sandorio užbaigimo link. Man atrodo, kad iki liepos pabaigos už „Snoro lizingą” turėtų būti pervesti pinigai. Manau, kad tai yra beveik išspręstas klausimas.

Kalbant apie banką „Finasta”, turime gauti iš Lietuvos banko sprendimą dėl potencialaus investuotojo, kuris jam yra pateikęs dokumentus. Nepaisant to, šito banko įsigijime dalyvauja ne vienas potencialus investuotojas, savo pasiūlymus yra pateikę šeši investuotojai ir jie yra suskirstyti į eiles.

Dabar situacija tokia, kad „EurEst Capital” yra pateikęs dokumentus Lietuvos bankui, vyksta tikrinimo procedūra ir artimiausiu metu laukiame Lietuvos banko sprendimo, ar šis potencialus investuotojas yra tinkamas „Finastai”. Čia galimi du scenarijai: Lietuvos bankas arba patvirtina potencialų investuotoją, arba ne. Jeigu patvirtina, tuomet sandoris gali būti tęsiamas, o jeigu ne, tuomet yra kiti potencialūs investuotojai, kurie stovi eilėje, laukia ir, tikėtina, kad jie savo dokumentus teiks Lietuvos bankui.

Tikėtina, kad tai užtruks laiko, tačiau čia vėlgi gali būti aplinkybės, kurios nepriklauso nei nuo kreditorių komiteto, nei nuo „Snoro” bankroto administratoriaus komandos - tai išimtinai potencialių investuotojų apsisprendimas. Aš tikiuosi, kad jie būtų pateikti, tuomet vėl prasidėtų jų tikrinimas, kuris užtruktų ne trumpiau kaip du mėnesius.

Su „Snoro” bankroto administratoriumi esame sutarę, kad jis ieško potencialių investuotojų į „Lietuvos rytą” - noras ir tikslas yra šiais metais turėti kažkokį rezultatą iš šias akcijas valdančios įmonės „Snoras Media” pardavimo. Kiek mums yra žinoma, yra potencialių investuotojų, ir jie bus pristatyti kreditorių komitetui. Vėliau, atsižvelgiant į pasiūlymus, bus sudaryta jų eilė.

Potencialius investuotojus mes skirstome tik pagal ekonominį naudingumą, nes esame kreditoriai, mums svarbi didžiausia kaina, nes ji tenka maksimalaus kreditorinio reikalavimo tenkinimui. Grįžtant prie banko „Finasta”, aš suprantu Lietuvos banką, kad jam svarbiausia investuotojo patikimumas, taip kad šitoje vietoje suveikia „keturių akių” principas - vertinama tiek ekonominė nauda, tiek patikimumas. Nemanau, kad Lietuvos bankas be argumentų, be turimų galimybių ir įrankių, galėtų apie potencialų investuotoją suformuoti neigiamą nuomonę.

- Dar viena svarbi „Snoro” turto dalis yra paskolų portfelis. Koks jo likimas?

- Jis yra prižiūrimas ir valdomas - skaičiuojami atidėjiniai, formuojama paskolų portfelio vertė. Iš tikrųjų grįžta paskolos, kurioms sueina terminai, grįžta palūkanos už paskolas. Nemažai darbo reikia įdėti su vadinamąja blogesnių paskolų portfelio dalimi, čia reikia ir teisinių, ir antstolių paslaugų. Mūsų tikslas yra realizuoti banko turtą taip, kad gautume maksimalią naudą. Paskolų portfelis irgi yra banko turtas ir šitoje vietoje mums yra labai svarbu apsispręsti ir susitarti, ko mes norime, nes paskolų portfelis gali likti toliau valdomas „Snoro” banke, tada mes turime įvertinti, ar mums apsimoka, kad jis būtų valdomas bankroto administratoriaus, nes dėl to yra patiriamos tam tikros išlaidos.

Reikia pamatuoti pajamų ir išlaidų santykį - apsimoka ar ne. Antras variantas - galbūt galima galvoti apie tokio portfelio pardavimą. Vėl reikia žiūrėti, kokie būtų kaštai ir pajamos, ar apsimoka, kokia yra ekonominė nauda ir ieškoti būdų, kad apsimokėtų dar labiau. Pavyzdžiui, gal neparduoti vienu metu viso paskolų portfelio, o jį dalinti į dalis, į tam tikras kategorijas ir pardavinėti ne vienai, o kelioms suinteresuotoms finansų įstaigoms? Kol kas yra svarstymo stadija, tačiau manau, kad mes turime apsispręsti dėl paskolų portfelio kreditorių komitete ir kartu su bankroto administratoriumi dar šiais metais.

- Buvo reikšta nemažai nepasitenkinimo dėl „Snoro” bankroto administratoriaus Neilo Cooperio veiklos išlaidų dydžio. Su kokiu biudžetu jis dirba dabar?

- Antram ketvirčiui nustatytas biudžetas buvo iki 4 mln. litų mėnesiui - 20 proc. mažesnis negu pirmąjį ketvirtį. Galiu pasakyti, kad faktiškai išnaudojama suma yra apie 2-3 mln. litų. Aš jaučiu, kad bankroto administratorius suprato ir susikalbėjome, kaip mes įsivaizduojame tolesnį „Snoro” bankroto administravimą ir kokiomis sąnaudomis.

Kai šios sąnaudos kreditorių komiteto dėka sumažėjo 70 proc. nuo bankroto administratoriaus veiklos pradžios, ir manau, kad tolesniuose procesuose mes surasime galimybių ir būdų dar racionaliau panaudoti administratoriaus išlaidas. Racionaliai, tai reiškia taip, kad bandysime susieti jo išlaidas galbūt su procentiniu dydžiu nuo pajamų, gautų pardavus vieną ar kitą banko turto objektą. Apie tai mes galvojame ir šiuo metu su kreditorių komitetu dirbame su šiuo klausimu. Artimiausiu metu norėsime pateikti tam tikrą mūsų išdirbtą variantą, kuriame bankroto administratorius būtų tiesiogiai finansiškai atsakingas už įkritusias pajamas.

- „Snoro” žlugimas ir šio banko bankroto administravimas yra vienas brangiausių Lietuvoje. Jūsų nuomone, ar yra pakankamos kredito įstaigų įmokos į Indėlių draudimo fondą?

- Kalbėti apie kredito įstaigų įmokų padidinimą reikia labai atsargiai. Mano nuomone, gali tekti suvienodinti draudimo įmokų nustatymo principus tiek bankams, tiek ir kredito unijoms. Neatmetama ir tarifų didinimo galimybė, tačiau pirmiausia Lietuvos bankas turi įvertinti kredito įstaigų rinkos lūkesčius ir indėlių draudimo galimybes.

Tikrai sutinku, kad pastaruoju metu padaugėjus kredito unijų bankrotų, mes turbūt galėtume kalbėti apie kažkokį didesnį tos ekonominės naudos padidėjimą kredito unijų atžvilgiu.

- Indėlių draudimo fondui išmokėjus išmokas dviejų bankų, kelių kredito unijų indėlininkams bei dar pasiskolinus, kada pats fondas atsigaus ir taps gyvybingas?

- Tai priklauso nuo kelių dalykų - nuo to, kaip sėkmingai mes surinksime draudimo įmokas. Antras šaltinis - kaip bus realizuotas bankrutavusių bankų turtas. Turime du šaltinius, tačiau dabar šie pajamų šaltiniai keliauja ir paskolų, kurios buvo paimtos iš Finansų ministerijos, grąžinimui. Mes tikrai matome, kad jeigu Konstitucinio Teismo sprendimas įgyvendinimas nebus vilkinamas ir procesas vyks taip sklandžiai, kaip tikimės, „Snoro” paskola gali būti padengta iki 2014 metų pabaigos, jos dalinį grąžinimą pradedant dabar, nedelsiant.

Visų pinigų visi kreditoriai negali tikėtis atgauti, nes „Snoro” bankrotas buvo paskelbtas todėl, kad buvo nustatytas turto trūkumas įsipareigojimams padengti, tai yra akivaizdu.

- Fondui vadovauti atėjote sudėtingu metu, bankrutuojant „Snoro” bankui. Kokių pokyčių ėmėtės, kad fondo veikla būtų kuo efektyvesnė?

- Viską iš esmės pakeitėme, pradedant struktūra. Pakeitėme ją, buvo priimti žmonės, profesionalai, kurie turi patirties draudimo išmokų apskaičiavime, dirbant su juridiniais klausimais, buvę bankininkai, auditoriai, draudikai. Mano tikslas buvo pirmiausiai sustyguoti žmones. Nuo indėlių draudimo sistemos gyvavimo pradžios Lietuvoje žlugo septynios kredito įstaigos, įskaitant Ūkio banką.

Indėlių draudimo fondas pervedė draudimo išmokas daugiau nei 387 tūkst. indėlininkų, jiems kompensuojama 4,113 mlrd. litų prarastų indėlių (neįskaitant Ūkio banko indėlininkų).

Fondo paimtos paskolos, skirtos trijų kredito unijų, „Snoro” indėlininkams ir Ūkio banko turto, teisių ir įsipareigojimų perdavimo Šiaulių bankui finansavimui, birželio 30 dieną siekė 3,036 mlrd. litų. Fondas skolą Finansų ministerijai grąžinama ne tik iš bankrutavusių įstaigų turto pardavimo, bet ir iš draudimo įmokų, kurių kas mėnesį vidutiniškai sumokama po 14,6 mln. litų. Preliminariais Indėlių draudimo fondo duomenimis, šiemet pirmąjį pusmetį į Indėlių draudimo fondą sumokėtų draudimo įmokų suma yra 87,849 mln. litų.

Turtingiausi Lietuvos verslininkai

Žemiau pateikiama turtingiausių Lietuvos verslininkų sąrašas (duomenys gali būti pasenę):

Pastaba: Ši lentelė pateikia tik dalį turtingiausių Lietuvos verslininkų. Duomenys gali būti pasenę.

tags: #snoras #parduodamas #turtas