Smilgių Etnografinės Sodybos Istorija: Kelionė Į XIX Amžiaus Kaimą

Smilgiai - miestelis Panevėžio rajone, garsėjantis savo maldos namais, senomis kapinėmis ir etnografine sodyba-muziejumi. Ši sodyba yra puikiausia vieta norintiesiems pabėgti nuo miesto šurmulio ir išgirsti Smilgių krašto istoriją.

Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse.

Miestelio Istorija ir Pavadinimas

Miestelio vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XVI amžiaus antroje pusėje. Pievų ir laukų augalas smilga šiame ketureilyje minimas neatsitiktinai. Sakoma, kad būtent dėl gausiai šiose vietovėse vešėjusių įvairiausių smilgų ir kilo miestelio pavadinimas.

Smilgių kultūros centro direktorė Lina Narkevičienė pasakoja vietiniams žinomą legendą apie kadaise pro tas vietas vežimu važiavusį žydą, kurį nustebino tokia smilgų gausa. Susižavėjęs jis pradėjo aikčioti ir bendrakeleiviams rodyti: „Ui, smilgi, smilgi“.

Šv. Jurgio Bažnyčia

Šv. Jurgio parapijos bažnyčia smilgiečiams nuo seno svarbi ne tik kaip maldos vieta, bet ir kaip lietuvybės puoselėjimo namai. O garsioji bažnyčios varpinė, kuri buvo pastatyta per vieną naktį, tarnavo kaip lietuviškų knygų slėptuvė. Nors medinė bažnyčia Smilgius jau puošė nuo XVII amžiaus, bet iki šių dienų išlikę maldos namai pastatyti 1764 metais. Smilgių Šv. Jurgio bažnyčia - vienas vertingiausių respublikinės reikšmės architektūros paminklų.

Smilgių bendruomenės centro pirmininkė pasakoja, kad įėjus į bažnyčią dėmesį pirmiausia reikėtų atkreipti į altorių. XIX amžiuje viduryje vietinis meistras Jonas Balčius-Balčiauskas tris rokokinius presbiterijos altorius sujungė į vieną. Bažnyčios sienos statytos iš kirviu tašytų pušinių rąstų, sunertų išpjovomis, o išorėje apkaltos vertikaliomis lentomis. Medinė, jaukumu dvelkianti bažnytėlė, kurioje šiuo metu kunigauja iš Joneliškio kilęs klebonas Vilnis Viktoras Cukuras, tikrai patraukia kiekvieno apsilankiusiojo akį.

L. Narkevičienė tvirtina, kad šalia bažnyčios esanti varpinė iškilo vos per vieną naktį, nes tuo metu carinė valdžia neleido nieko statyti. Ji buvo sumontuota Valiliškiuose ir pervežta prie bažnyčios. Tam, kad ji neatrodytų nauja, tuometis kunigas liepė ją aptaškyti purvu, ir atvykęs valdžios atstovas iš Panevėžio neatpažino, jog tai ką tik iškilęs statinys. Ši XIX amžiaus pabaigą siekianti varpinė šiandien mena svarbius istorinius įvykius.

Skirtingai nei daugumoje miestelių, Smilgių kapinės yra atokiau bažnyčios. 1888 metais jos buvo rekonstruotos: padidintos, apsodintos medžiais.

Etnografinės Sodybos Įkūrimas ir Struktūra

Vos pasukus Smilgių etnografinės sodybos-muziejaus link pasitinka akį džiuginanti žaluma ir medinės skulptūros, vaizduojančios kartų susitikimą. 1979 metų vasarą atidaryta etnografinė sodyba yra puikiausia vieta norintiesiems pabėgti nuo miesto šurmulio ir išgirsti Smilgių krašto istoriją. Iš pradžių sodyboje siekta įsteigti garbės kampelį, kuriame būtų visų pasižymėjusių krašto žmonių nuotraukos.

Smilgių etnografinė sodyba.

Etnografinę sodybą sudaro 6 pastatai: gryčia, kalvė, klėtis, kluonas, tvartas ir pirtis, yra koplytstulpis. Etnografinės sodybos-muziejaus ekspozicija atkuria autentišką XIX a. antros pusės vidutinio valstiečio buitį, verslus ir amatus. Išsamiausiai čia pristatomi žemdirbystės įrankiai ir padargai, kalvystės amatas. Visi eksponatai surinkti Smilgių krašto mokinių ir gyventojų.

L. Narkevičienė pasakoja, kad daugelis mano, jog ši sodyba yra unikali, lyg buvusi nuo senų laikų. Tačiau joje esantys pastatai suvežti iš įvairių Panevėžio krašto vietų ir pastatyti A. Dirsės sode, kuriame nebūta statinių. Į sodą iš Smilgių vienkiemio pirmiausia buvo atkelta E. Špokauskienės gryčia, vykstant melioracijai ją buvo ketinama nugriauti.

Nors daugelis mano, kad šie statiniai stovi nuo seno, tačiau visi jie suvežti iš įvairių Panevėžio krašto apylinkių. Klėtis čia buvo atvežta iš Molainių, tvartas iš Karsakiškio, klojimas iš netolimo Ažagų kaimo, kalvė - iš Utėnų ir tik pirtelė, kadaise garu kviesdavusi sodybų gyventojus, iš kaimyninio Radviliškio rajono.

Etnografinė sodyba pradėta kurti dar tarybiniais metais ir pirmuosius lankytojus pakvietė 1979-aisiais. Aktyvus šios iniciatyvos įkvėpėjas buvo dabartinis Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Pranscevičius, idėją kurti praeitį primenančią sodybą aktyviai palaikė ir padėjo kolūkio pirmininkas Stasys Trumpauskas. Sumanymo būta dar didingesnio. Planuota šalia įkurdinti ir kitų regionų etnografines sodybas. Muziejus po atviru dangumi turėjo nusitęsti iki pat Pakruojo kelio ir pasakoti ne tik apie Aukštaitijos, bet ir kitų Lietuvos kraštų valstiečių gyvenimą.

Tačiau ar dėl finansinių, ar dar kitų reikalų sumanymas nepavyko ir dabar galime džiaugtis bent vieną etnografinę sodybą turintys. Šiais laikais ji buvo atnaujinta, nendrėmis perdengti stogai, atstatytas klojimas.

Svarbiausias etnografinės sodybos vieta - gyvenamasis namas. Jis, anksčiau priklausęs Elzbietai Špokauskienei, atvežtas iš labai netolimo Kiaunežių kaimo. Senoji namo savininkė ilgus metus jame gyveno, užaugino aštuonis vaikus. Kai melioracija artėjo ir buvo aišku, jog namą vis tiek teks nugriauti, E. Špokauskienė jį ir pardavė kolūkiui nusikelti. Troba atvežta ir pastatyta taip, kaip stovėjo savame kaime - jos vidus taip pat nepakitęs. Lankytojams demonstruojami baldai, rakandai atvežti iš įvairių vietų.

Kaip pasakoja L. Narkevičienė, beveik visi pastatai anksčiau stovėjo nelabai toli nuo Smilgių, Panevėžio rajone.

Etnografinėje sodyboje nuolat vyksta įvairūs renginiai ir edukacinės programos. Jau kelerius metus žmonės supažindinami su apavo gamyba, kalvystės paslaptimis ir aukštaitiškų sodybų istorija. Nuo 2000 metų sodyboje veikia mokymo programos „Senojo kaimo buitis, darbai ir pramogos“, skirtos moksleiviams. Plačiausiai pristatomi žemdirbystės įrankiai, padargai bei kalvystės amatas. Galima išmokti ir nagines susiraukti.

Gyvenimas Sodyboje: Būtis ir Amatai

Į namą įžengęs pro laukujes duris patenki į priemenę, savotišką prieškambarį su plūkta asla ir durimis į visas kitas patalpas. Čia būtinai stovi spinta maisto produktams, anų laikų šaldytuvas, praversdavęs ir žiemą, ir vasarą. Tiesiai iš priemenės pateksi į kamarą. Patalpą, kurioje būdavo laikomos maisto atsargoms, namų apyvokos daiktai, girnos. Kamara - kambarys su nedideliu langeliu, nebuvo šildoma, joje vasaromis kartais būdavo miegama. Čia pat durys į rūkyklą, kur buvo laikoma mėsa. Mediniame kubile, kiaulę paskerdus, jos mėsa būdavo sūdoma, paskui čia pat rūkoma.

L. Narkevičienė pirmiausia kviečia užsukti į seklyčią - gerąjį trobos galą. Čia net grindys visai kitokios nei visoje troboje - medinių lentų. Visur kitur asla plūktinė. Seklyčioje pasieniais suolai, viduryje stalas. Šios patalpos būdavo laikomos švarios, tvarkingos, jos buvo skirtos tik svečiams. Tad čia augęs gausus būrys vaikų vargu ar galėdavo po seklyčią lakstyti, joje žaisti. Nebent vasarą jiems leisdavo čia miegoti. Vaikams žaisti labai tikdavo vadinamasis gerasis kiemas, būdavęs prie pat klojimo - pastato, kuriame laikyti pašarai gyvuliams, šienas, šiaudai.

Visas gausios šeimos gyvenimas sukosi vadinamojoje gryčioje - kitoje namo pusėje. Dabar sunku suprasti, kaip čia išsitekdavo, kur suguldavo visai gausi šeima. Pasirodo, vietos tikrai užtekdavo - kas lovose, kas ant krosnies įsitaisydavo. O šaltomis žiemomis, sakoma, net vištas į trobą įleisdavo ir nišoje po krosnimi - „popeliučkyje“ joms tupėti leisdavo. Troboje stovėjo audimo staklės, ratelis - kiekvienai šeimininkei būtini reikmenys. Be jų nei patalynės, nei rankšluosčių, nei drabužių neturėsi. Prie krosnies sudėti duonai maišyti, kildinti, minkyti, kepti reikalingi įnagiai, indai, čia pat katilai, puodai. Troboje šeimininkė ausdavo, čia pat valgį virė ir daugybe kitų buities darbų rūpindavosi. Kampe stalas, prie kurio sėsdavo visa šeimai, prie jo suolai, o garbingiausia vieta, virš kurios sukabinti šventi paveikslai, - krikštasuolis, čia dažniausiai sėdėdavo tėvas.

V. Kiaunienės kepami vieno malimo „razavų“ miltų blynai nors ir juodi, bet labai skanūs. Pažvelgus pro langelį matyti balintais akmenimis apdėliotas darželis su žydinčiomis gėlėmis. Čia pat jazmino krūmas. Nei troboje, nei darželyje ilgai sėdėti nebūdavo kada. Darbas vijo darbą, ypač vasarą reikėdavo sparčiai suktis.

Smilgių Knygnešiai

Smilgių kraštas garsėja knygnešių veikla. Vienas žymiausių veikėjų buvo Antanas Bataitis, jam 1990 metais Smilgių parke buvo atidengtas ąžuolinis paminklas. Jo autorius yra Vytautas Kaminskas iš Bernatonių. A. Bataitis gimęs Valiliškių kaime, bežemio valstiečio šeimoje.

1864 metais, uždraudus spaudą, A. Bataitis ėmėsi platinti lietuviškas knygas, nes matė valstiečių nepasitenkinimą. Jis turėjo įsirengęs daug slėptuvių, palaikė ryšius su gerai žinomais knygnešiais Jurgiu Bieliniu, Kazimieru Ūdra ir kitais. A. Bataičio šeima buvo gausi: jis turėjo keturias dukteris ir vieną sūnų, šis mirė būdamas dešimties. Kadangi knygnešys žemės neturėjo, vertėsi labai sunkiai, kol jam pagalbos ranką ištiesė G. Petkevičaitė-Bitė. Jos padedamas A. Bataitis iš valstybės gavo žemės ir paskolą statyti trobesius. Tada, pardavęs senąją molinę prie dešiniojo Kūrio upelio esančią trobą, jis su šeima persikėlė į naujuosius namus. Smilgių gimnazijoje įkurtame kraštotyros muziejuje ir šiomis dienomis stovi buvęs A. G. Petkevičaitė-Bitė padėjo ir dar vienam Smilgių krašto šviesuoliui - skulptoriui Bernardui Bučui.

Smilgių kapinėse ilsisi knygnešys Antanas Bataitis ir žymaus Lietuvos skulptoriaus Bernardo Bučo tėvai.

Knygnešys Kazys Ūdra.

Smilgių Švietimas

Iki šiol Smilgiuose veikia ambulatorija, lopšelis-darželis ir mokykla, kuri šiais metais švenčia savo 210 metų sukaktį. Smilgių pradžios mokyklos įkūrimo data paminėta Vilniaus senojo universiteto dokumentuose. Tai buvo išlaikoma tėvų parapijos mokykla, kurioje mokėsi šeši mokiniai. Po 1863 metų sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, Smilgių apylinkėje veikė kelios slaptosios daraktorių mokyklos. Lietuvai tapus nepriklausoma ir 1922 m. paskelbus privalomojo pradinio mokymo įstatymą, mokinių padaugėjo, todėl pradėjo trūkti patalpų. Laikui bėgant klasių mokykloje vis daugėjo, o 1951 metais mokykla tapo vidurinė. 1953-iaisiais Smilgių vidurinė mokykla išleido pirmąją abiturientų laidą. 2014 metais Smilgių vidurinė mokykla gavo gimnazijos statusą. Smilgių miestelis šiemet mini kelias sukaktis. 50-ąsias metines švenčia ir lopšelis-darželis, kurį lanko 46 vaikai.

Lankytojų Patirtys ir Šventės

Smilgių etnografinė sodyba svečių nestokoja. Apsilanko žmonės ir iš kitų šalių, dažni pasaulio lietuvių vizitai, moksleivių ekskursijos. Vykstant įvairioms programų veikloms, renginiams Smilgių svečiai vaišinami tokiais patiekalais, kokie būdavo valgomi anksčiau. Pats populiariausias patiekalas - vieno malimo tamsių miltų, vadinamų „razavais“, blynai. Šiaip grūdą, kad jis taptų baltais miltais, malūne mala bene aštuonis kartus. O rupūs miltai - tik vieną kartą permalti grūdai, juose išlieka visos vertingos medžiagos. Tokius blynus ant laužo kepanti V. Kiaunienė sako maniusi, kad visokių skanėstų ragavusiems šiuolaikiniams vaikams, jaunimui neišvaizdūs, juodi blynai nepatiks, bet ne, - nosies nė vienas nesuka, kerta ir sako, kad skanu. Dar sodyboje vaišinama ant laužo kepta kiaušiniene bei išvirtu šiupiniu.

Viena didžiausių Smilgių švenčių yra Sekminės, jos minimos nuo 1994 metų. „Smilgiuose mėgsta apsilankyti latviai, nes jiems labai įdomios mūsų erdvės. Smilgių istoriją mes labai puoselėjame, ypač didžiuojamės savo etnografine sodyba, nes tai unikali erdvė. Ši sodyba vaikams gali papasakoti apie senelių ir prosenelių laikus“, - paaiškino L.

Kultūros Centras

Smilgių kultūros centras garsėja savo kolektyvais, o jų - net trylika. Du iš jų - jaunimo liaudiškos muzikos kapela „Smilgenė“ bei Sujetų ir Perekšlių kaimų vaikų pučiamųjų orkestras „Saulutė“ - yra laimėję „Aukso paukštę“. Be minėtų, kultūros centre veikia pradedančiųjų, jaunių ir jaunimo šokių kolektyvai, vyresniųjų šokių kolektyvas „Smilgė“, liaudiškos muzikos kapelos „Atžalynas“ ir „Aušrinė“, folkloro ansamblis „Ulyčia“.

Jo veikla prasidėjo miestelio centrinėje aikštėje jaunimo organizacijos „Pavasaris“ iniciatyva pastatytame moliniame dviejų aukštų baltai dažytame pastate. 1965 metais kultūros namų pastato būklei tapus avarinei, kultūrinė veikla persikėlė į Sujetų kaimą. Vėliau po įvairių kultūros centro pertvarkų 1991 metais, rajono valdžios sprendimu, kultūros namams buvo nupirktas anksčiau privatizuotas kolūkio pirties pastatas.

Smilgių bendruomenės centro „Bitė“ pirmininkė ir kultūros centro direktorė Lina Narkevičienė savo gyvenimo kitame Lietuvos krašte, o ne Smilgiuose, jau nebeįsivaizduoja. L. Narkevičienė sako, jog Panevėžio krašto smilgiečiai jau senokai puoselėja mintį sukviesti visų Smilgių atstovus, pabendrauti su jais, papasakoti vieni kitiems apie savųjų Smilgių gyvenimą.

Smilgių Etnografinės Sodybos Duomenys

tags: #smilgiu #etnografines #sodybos