Šiame straipsnyje nagrinėjami teisiniai aspektai, susiję su sklypo pakėlimu ir kaimynų sutikimo poreikiu Lietuvoje. Aptariama piktnaudžiavimo teise problema, jos aktualumas, mokslinis naujumas bei teismų praktika.
Piktnaudžiavimas teise: bendrieji aspektai
Piktnaudžiavimo teise problema yra ne tipinė ir daugeliu atveju iškylanti paradoksaliose situacijose. Vienais atvejais drastiškas teisės savo teisės įgyvendinimas laikomas neteisėtu, t.y. piktnaudžiavimu teise, kitais - ne.
Asmuo įgyvendina civilines subjektines teises, siekdamas patenkinti savo poreikius. Dar senovės Romos teisininkai susidurdavo su tuo, kad asmuo įgyvendindamas jam suteiktą civilinę subjektinę teisę padarydavo žalą kitiems asmenims.
Kiekvienas žmogus galėjo veikti vadovaudamasis tik savo interesais, pavyzdžiui, galėjo pastatyti savo sklype aukštą namą, kuris užstos šviesą kaimynui, o kiti savo interesais tegul rūpinasi patys.
Nuostata buvo įtvirtinta teisine formule, kad piktnaudžiavimas yra neleistinas (malitiis non est indulgendum). Ši taisyklė apibrėžė, kad yra tam tikros teisės įgyvendinimo ribos.
Akivaizdu, kad negalima leisti individui net ir savo subjektinę teisę įgyvendinti ne pagal jos socialinę paskirtį, bei ašitaip sukelti žalą kitiems asmenų teisėms ir teisėtiems interesams. Įstatymų leidėjas, siekdamas išvengti tokių situacijų, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.2 straipsnyje (toliau - str.) įtvirtino imperatyvą, užkertantį kelią piktnaudžiauti teise. Neleistinumas piktnaudžiauti savo teise detalizuojamas 1.137 str. 3 d., kuriame numatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t.y.
Maža to, LR CK 1.137 str. yra įtvirtintas bendro pobūdžio draudimas. Vadinasi, taikomas tada, kai specialiais atvejais draudimas nėra reglamentuotas kitaip. Natūralu, kad teismai vadovaudamiesi šia Romos imperijos laikų paveldėta teisės taikymo nuostata lex specialis derogat legi generali, taiko konkretaus pobūdžio specialiąsias teisės normas, kurios išsamiau reglamentuoja atitinkamus civilinius teisinius santykius.
Atkreiptinas dėmesys, kad kitų valstybių teismų praktikoje jau yra suformuota atitinkama pozicija neleistinumo piktnaudžiauti teise instituto interpretavimo bei taikymo klausimais. Iki šiol negausi teismų praktika rodo, kad Lietuvos teismai nedrįsta naudotis šiuo institutu, ir tik pastaraisiais metais matyti tendencija, kad vis dažniau yra apskritai minimas neleistinumas piktnaudžiauti teise kaip savarankiška teisinė konstrukcija.
Paminėtina, kad piktnaudžiavimas teise yra tema, kuriai Lietuvos teisinė literatūra iki šiol nėra skyrusi pakankamai dėmesio.
Šiau buvo įvedama netiesiogiai: Konstitucijos 28 str., reikalaudamas, jog asmuo, įgyvendindamas savo teises, nevaržytų kitų asmenų teisių, bei Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso (toliau - LTRS CK) 5 str., nustatantis civilinių teisių įgyvendinimo principus, reiškia ne ką kitą, kaip draudimą piktnaudžiauti teise, t.y.
Taigi draudimo piktnaudžiauti teise užuomazgos galima rasti LTRS CK 5 str. To meto aktualijoms aptarti buvo 1996 m. publikuotas V. Mikelėno mokslinis straipsnis "Piktnaudžiavimas teise", kuriame buvo aptariama užsienio šalių patirtis ir svarstomos hipotetinės prielaidos dėl piktnaudžiavimo teise, kaip savarankiško instituto įstatyminio reglamentavimo įtvirtinimo reikalingumo Lietuvos civilinės teisės sistemoje. Priėmus dabartinį LR CK, neleistinumas piktnaudžiauti teise buvo labai aiškiai įtvirtintas kaip savarankiška teisinė konstrukcija.
Nepaisant to, ši teisinė kategorija ir toliau nebuvo kompleksiškai nagrinėta teisės moksle - tik fragmentiškai aptariama civilinio kodekso komentare bei civilinės teisės vadovėliuose. Kyla mokslinė problema, kad esant teisinės literatūros stokai ir bendrojo pobūdžio reglamentavimui neaišku, ar teismų praktikoje yra tinkamai identifikuojamas neleistinumas piktnaudžiauti teise kaip savarankiška teisinė konstrukcija bei ar tinkamai teismas vadovaujasi LR CK 1.137 str. 3 d.
Atsižvelgiant į tai, kad piktnaudžiavimo teise institutas nėra išsamiai nagrinėtas Lietuvos teisinėje literatūroje, nebuvo keltos ar analizuojamos problemos susijusios su šio instituto efektyviu taikymu, yra būtina pateikti Lietuvos teismų praktikos analizę, siekiant atskleisti piktnaudžiavimo teise instituto funkcionalumą Lietuvos civilinėje apyvartoje. Darbo tikslas išsamiai ir sistemiškai išanalizuoti ir įvertinti kaip yra taikomas draudimas piktnaudžiauti teise Lietuvos teismų praktikoje bei nustatyti aktualiausias teorines ir praktines šio instituto aiškinimo ir taikymo problemas.
Sistemiškai pateikiant užsienio šalių patirtį bei teisinį reguliavimą, išsamiai aptarti ir įvertinti neleistinumo piktnaudžiauti teise instituto teisinę prigimtį ir kryptis, kuriomis yra plėtojama piktnaudžiavimo civilinėmis subjektinėmis teisėmis doktrina. Visapusiškai aptarti Lietuvoje įtvirtinto draudimo piktnaudžiauti teise sampratą, jam keliamus tikslus ir siektiną rezultatą.
Taikomas sisteminės analizės metodas, kuris naudojamas siekiant tinkamai išsiaiškinti teisines nuostatas. Pagrindinis empirinis tyrimo metodas visame magistro darbe yra dokumentų analizės metodas.
Šis darbas turi neabejotinai tiek teorinę, tiek praktinę reikšmę.
Darbe naudotasi Lietuvos bei užsienio valstybių moksline literatūra - mokslinėmis monografijomis, teisės aktų komentarais, moksliniais straipsniais, vadovėliais.
Civilinių teisinių santykių reguliavimas
Šis socialinis santykis sudėtingumas suponuoja poreikį juos reguliuoti taip, kad nebūtų sudaromos prielaidos vienam asmeniui įgyvendinant civilines subjektines teises kartu paneigti kito subjekto teises ar teisėtus interesus, o socialiniai konfliktai būtų sprendžiami panaudojant optimalias asmens susitarimo galimybes. Įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams būdu, t.y. peržengiant civilinės teisės įgyvendinimo ribas, ir pripažįsta tokį asmens elgesį piktnaudžiavimu teise. Prielaida užtikrinti neleistinumą piktnaudžiauti teise yra socialinė subjektinis teisės prigimtis - bet kuri teisė yra nustatoma tam tikram socialiai reikšmingam tikslui.
Romėnų teisės įnašas formuluojant draudimo piktnaudžiauti teise principą teisinėje literatūroje vertinamas prieštaringai. Antai V. šio civilinio teisinio santykio šalies reikalavimus, kurie atitinka šios teisės socialinę paskirtį.
Kita vertus, pasak M. pasakytina apie romėnų teisės požiūrį į vergus kaip daiktą (instrumentum vocale) ir daiktines teises turimas į jį) neatitinka socialinės subjektinės teisės paskirties, kaip ji suprantama šiuolaikine prasme. Šis socialinis poreikis.
Šio civilinio teisinio santykio subjekto reikalavimus, kurie atitinka šios teisės socialinę paskirtį, negalima teigti, jog tokios nuostatos nesilaikė ir romėnų teisė. Šios piktnaudžiavimą teise.
Piktnaudžiavimo teise doktrinos raida
Vieningą piktnaudžiavimo teise teoriją Kontinentinėje Europoje devynioliktame amžiuje pirmieji pradėjo vystyti Prancūzijos teismai ir mokslinė doktrina. Šiau teismai savo praktikoje rėmėsi Prancūzijos civilinio kodekso 1382 str. įtvirtintu generalinio delikto institutu.
1915 metais Prancūzijos Kasacinis Teismas suformavo taisyklę, kuria buvo įtvirtinta savininko, kuris naudojasi savo subjektine teise vien norėdamas pakenkti kitam asmeniui ir iš to negaudamas jokios naudos sau, atsakomybė. Klasikiniu pavyzdžiu laikomas Prancūzijos teismų praktikos atvejis, kai pirmą kartą buvo apribota absoliuti nuosavybės teisė.
1855 metais Kalmaro mieste savininkas ant savo namo stogo pastatė didelę krosnį be dūmtraukio, su tikslu užstoti kaimynui šviesą. Teismas priėmė sprendimą sugriauti tą dirbtinę židinį remdamasis tuo, kad įstatymas nepripažįsta kaltu asmens, kuris naudojasi savo teisėmis, išskyrus jei jis naudojasi savo teisėmis su išimtiniu tikslu sukelti žalą kitam asmeniui ir negaudamas iš to jokios naudos sau.
Šiuo atveju ši teisė turi būti įgyvendinama pateisinamo ir rimto intereso ribose. Priešingu atveju, kai veiksmai prieštarauja moraliniams principams, teismas pripažįsta tokį asmens veikimą, kuris yra nepateisinamas jokiais asmeniniais interesais, bet tik atneša žalą kitam asmeniui, kaip inspiruotą piktavališkų ketinimų.
Šiais laikais Prancūzijos teismų praktika piktnaudžiavimo teise atvejus pripažįsta interpretuodama civilinio kodekso 1382 ir 1383 str., kuriuose reguliuojama atsakomybė už žalos padarymą.
Kaip matome, šios valstybės civilinės teisės sistema pagrindiniu kriterijumi, kuriuo yra grindžiama piktnaudžiavimo teise doktrina, laikė tiesioginį tikslą sukelti žalą. inio tikslo pakenkti.
Išskirtinai paminėtina, kad XIX-XX a. vokiškosios tradicijos kontinentinės Europos valstybėse, teisėkūroje įsitvirtino vadinamoji chicane . Šis schikane, russ: H8:0=0. Chicane (aptariamu atveju Schikaneverbot), kaip teisinė kategorija reiškia piktnaudžiavimą teise su vieninteliu tikslu - pakenkti kitam asmeniui, sukeliant žalą. Vokietija, Austrija ir Šveicarija vienos pirmosios įtvirtino tokią piktnaudžiavimo teise teoriją įtvirtino įstatyminiu lygmeniu.
Pirmą kartą klausimas, ar imtis sankcijų siekiant išvengti piktnaudžiavimo teise, būtent chicane forma, iškilo, kai buvo sudaromas Vokietijos civilinio sąvado projektas. Kaip pirmoje, taip ir antroje komisijoje, dirbusioje su šiuos projektu, klausimas bendrai uždrausti chicane atnaujinamas, bet abu kartus lemiamas sprendimas neigiamas.
Pagrindiniai argumentai buvo, kad apskritai chicane įtvirtinimas pakenktų teisingumo tvirtumui ir sukeltų neigiamą poveikį. Nepaisant tokios pozicijos, Bundesratas įtraukė į projektą nuostatą, orientuotą į nuosavybės teisinius santykius. ią kodekso dalį. Tokiu būdu paplito ir įsitvirtino civilinio kodekso 226 str. nuostata, teigianti, kad teisės įgyvendinimas yra neteisėtas, jei jo pagrindinis tikslas - sukelti žalą kitam asmeniui.
Austrijos civilinis kodeksas numato, jei asmuo, naudodamasis teise, laikosi teisėtumo ribų, jis nėra atsakingas už žalą sukeltą kitam asmeniui.
Aišku, kad šiuo atveju teisės norma nukreipia adresatą į kitus susijusius straipsnius, nes kyla visai pagrįstas klausimas, ar yra aiškiai apibrėžtos tos teisėtumo ribos naudojimosi teise atveju. Austrijos civilinio kodekso 1295 str. šia teise, subjektas atsako tiktai tuo atveju, jei įgyvendindamas savo teisę turėjo akivaizdų tikslą pakenkti kitam asmeniui.
Paminėtina, kad būtent chicane forma atliktą piktnaudžiavimą teise draudžia Austrijos įstatymų leidėjas. Vokietijos pavyzdžiu pasuko ir Šveicarijos įstatymų leidėjas. Jis piktnaudžiavimą sieja sąžiningumo principu. Šveicarijos civilinio kodekso 2 str. numatyta, kad kiekvienas įgyvendindamas savo teises turi veikti sąžiningai. Akivaizdus piktnaudžiavimas teise yra nepriimtinas ir įstatymų nesaugomas.
Pažymėtina tai, kad būtent chicane įtvirtinimo klausimas daugelio tesės mokslininkų gretose sukėlė abejonis dėl piktnaudžiavimo teise instituto praktinio pritaikomumo civilinės teisės atšakoje. Manytina, kad iš šios teisės teoretikų polemikos galima išskirti tris požiūrius į piktnaudžiavimo teise ir civilinės teisės abipusį santykį. Vieni jų rėmėsi pirmine senovės Romos juristų pozicija ir siūlė neigiamą atsakymą į šią problemą. Pagrindinis šalininkų argumentas buvo, jog neleistinumo piktnaudžiauti teise teorija silpnina civilinį teisinį apibrėžtumą ir įveda daug neaiškumų, nes asmuo savo civilines teises sužino ne iš įstatymo, o post factum iš teismo sprendimo. Šiai pozicijai atstovaujantys mokslininkai išreiškė neigiamą požiūrį į apskritai visą piktnaudžiavimo teise teoriją ir neišskyrė draudimo chicane - jis buvo laikomas deliktu.
Šios laisvės subjektinis teisės disponavimo atveju. iajam požiūriui priklausė visi teisės mokslo tyrinėtojai piktnaudžiavimą teise siejantys su sąžiningumo koncepcija. Šiuo atveju argumentai pagrįsti objektyviąja sąžiningumo samprata.
Šias įstatymo leidžiams įgyvendinimo formas ribas. Piktnaudžiavimas teise chicane forma dažniausiai formuluojamas kaip draudimas fiziniams ir juridiniams asmenims naudojantis teise atlikti veiksmus, kurių išskirtinis tikslas - padaryti žalą kitam asmeniui. Reikia pripažinti, jog teisminė praktika, susijusi su šiuo institutu, daugelyje valstybių yra labai nedidelė. Ne išimtis ir teisės mokslas, kur šis institutas kelia daug prieštaravimų ir diskusijs dėl chicane vertinimo. Nesutariama dėl daugelio aspektų: ar visuomet turi būti veikiama piktybiškai, ar įmanoma įvykdyti chicane ir aplaidžiai elgiantis, t.y.
Paminėtina, kad daugeliu atveju, praėjus keleriems metams po įtvirtinimo piktnaudžiavimo teise tik chicane forma pastebėta, kad nuostata nėra labai veiksminga. Pagrindiniai argumentai buvo, kad chicane atveju labai sunku įrodyti žalą bei kvestionuotina šios nuostatos veikimo apimtis, t.y. siauras piktnaudžiavimo teise traktavimas neapėmė atvejų, kuomet naudojantis ...
Teisinio reguliavimo spragos ir teismų vaidmuo
Šios konkretaus civilinio teisinio santykio atžvilgiu, įgyvendinant ir taikant piktnaudžiavimo teise institutą, turėtų būti sprendžiamos vienintelis teisingumo vykdytojas - teismas.
Kaip atpažinti nerimą ir kas jį sukelia: atsakė, ar galime išlikti ramūs šių dienų kontekste
Tyrimo metodai
Taikomas sisteminės analizės metodas, kuris naudojamas siekiant tinkamai išsiaiškinti teisines nuostatas. Pagrindinis empirinis tyrimo metodas visame magistro darbe yra dokumentų analizės metodas.
`Šis darbas turi neabejotinai tiek teorinę, tiek praktinę reikšmę.
Tyrimo šaltiniai
Darbe naudotasi Lietuvos bei užsienio valstybių moksline literatūra - mokslinėmis monografijomis, teisės aktų komentarais, moksliniais straipsniais, vadovėliais.