Jiezno bažnyčia - vienas vertingiausių Lietuvoje baroko statinių. Ji, kaip ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje pastatyta tų pačių didikų Pacų giminės. Žygimanto Buržinsko nuotrauka
Apsnūdęs Jiezno miestelis šalia senojo Merkinė - Rumšiškės kelio pasitinka daugiausia sovietmečiu statytais pastatais. Tačiau išvydus Šv. Mykolo bažnyčią imi suprasti, kad ši vieta nėra paprasta. Jieznas sunkiai, palengva išduoda neįtikėtiną paslaptį - čia kadaise stovėjo vieni didžiausių Abiejų Tautų Respublikoje rūmų, kurių dydis sunkiai suvokiamas dabartinėje miestelio urbanistikoje.
Pacų Giminės Įtaka ir Jiezno Dvaro Įsigijimas
Pacų giminė į LDK politinę viršūnę iškilo XVII amžiaus II pusėje, tačiau jų politinę galią įprasmino pradėtos įspūdingų objektų statybos dar artėjant XVII amžiaus vidurio karui su Maskvos valstybe. Jiezno dvarą 1633 metais įsigijo LDK pakancleris Steponas Pacas, pradėjęs Jiezne kurti savo giminės rezidenciją. Šio didiko išlikęs ryškiausias palikimas yra Šv. Teresės bažnyčia Vilniuje, kitas svarbus objektas Vilniuje - Šv.
XVII amžiaus II pusėje Pacų giminės galybę vainikavo žinomiausi jų funduoti objektai - tai Pažaislio kamaldulių vienuolynas bei Šv.
Apie Jiezne Stepono Paco statytų ankstyvųjų rūmų būklę žinoma labai nedaug. Jiezno rūmų teritorijoje detalesni archeologiniai tyrimai iki šiol nebuvo atliekami, o dalis istorinių šaltinių iki šiol neaptikti arba jų neišliko.
Įmanoma, jog antrasis rūmų statybos laikotarpis turėtų būti siejamas su Kazimiero Zigmunto Paco asmenybe, kuris po XVII amžiaus vidurio karo vykdydamas Pažaislio rūmų statybas, taip pat nemažai prisidėjo ir prie šių rūmų atkūrimo. Būtent šio laikotarpio statybas galėtų apibūdinti XVIII amžiaus I pusės rūmų inventorius, kuriame aprašoma pakankamai sunki pastatų būklė.
Į rūmus nuo miestelio aikštės buvo patenkama pro didelius mūro vartus, kurių antrajame aukšte buvo gyvenamos patalpos. Kiemo teritoriją juosė mūro siena, kurios kampuose stovėjo du čerpėmis dengti mūriniai bokštai. Šalia vartų kieme stovėjo kordegardija - sargybos būstinė. To meto rūmai nebuvo labai dideli, lyginant su išplėstais XVIII amžiaus II pusėje. Inventoriuje minimas buvęs tik vienas pastato aukštas, surašyti buvę 26 langai švino rėmuose. Patalpas šildė bei puošė didelės baltų koklių krosnys, o atskiras išėjimas iš rūmų vedė link Jiezno ežero. Teritorijoje buvo įvairių kitų ūkinės paskirties pastatų.
Jiezno dvaro griuvėsiai
XVIII Amžiaus Atgimimas ir Antano Mykolo Paco Indėlis
Jiezno rūmų atgimimas sietinas su XVIII amžiaus II puse ir Antano Mykolo Paco, LDK didžiojo raštininklo, LDK kariuomenės pulkininko bei Baltojo erelio ordino savininko asmenybe. Didžiulės rezidencijos statybos galimybę nulėmė tai, jog jis 1745 metais vedė Teresę Barborą Radvilaitę, kuri kartu atsinešė didžiulį turtų kraitį.
Lenkų istorikai teigia, jog rūmų projektą rengė vienas žinomiausių to meto LDK architektų Jonas Kristupas Glaubicas, tačiau jokių patvirtinančių dokumentų nėra rasta. Iki šiol rūmų projektas taip pat neaptiktas, tačiau apie jų dydį galima spręsti iš matomų išlikusių rūmų fragmentų bei amžininkų aprašymų bei piešinių. Rūmų architektūra turėjo atitikti kalendorinės simbolikos motyvus.
Ryškiausiai buvusių rūmų vaizdą perteikia Napoleono Ordos bei Vladislovo Sirokomlės piešiniai, taip pat Stanislovo Moravskio pieštas rūmų korpusų išdėstymo planas. Tai buvo didingi simetriško plano 5 korpusų rūmai, kuriame išryškėjo centrinis korpusas su dviem masyviais bokštais. Iš išorės pastatas pasižymėjo pakankamai santūriais architektūriniais sprendimais, tačiau svečią priblokšdavo savo interjeru. Rūmus supo didžiulis parkas su tvenkiniais bei kaskadomis.
S. Moravskis XIX amžiaus viduryje rūmus aprašė buvus išties įspūdingus. Pats autorius šiuose rūmuose lankėsi ne kartą dar vaikystėje XIX amžiaus pradžioje ir savo akimis matė rūmų nykimą. Amžininkas gana detaliai aprašė rūmų prabangą atspindinčius elementus.
Į centriniame rūmų korpuse esantį pagrindinį įėjimą buvo patenkama plačiais spirale einančiais dvigubais marmuru klotais laiptais. Centriniame korpuse, pirmajame aukšte, būta vestibiulio, iš kurio į antrą aukštą buvo patenkama taip pat dvigubais didžiuliais marmuru klotais laiptais. Po pastatu buvo dideli sausi vyno rūsiai.
Rūmuose būta mažos koplyčios, kuri taip pat buvo išpuošta tikru bei dirbtiniu marmuru. Visame antrajame centrinio rūmų korpuso aukšte buvo puošni pokylių salė, išpuošta italų meistrų freskomis, kuriose buvo pavaizduoti senovės graikų dievai. Pasak S. Moravskio, ši pokylių salė nebuvo ilgai naudojama, nes žmonių saugumui grėsmę ėmė kelti blogi statybos konstrukciniai sprendimai. Kitos patalpos buvo nemažiau įspūdingos, juose netrūko prabangos.
XIX Amžius: Nuosmukis ir Gaisras
Permainingas XIX amžius išplėšė iš Pacų rankų Jiezno rūmus, o 1837 metais juos nuniokojo gaisras. Kažkada miestelio urbanistikoje dominavęs objektas pamažu tapo visiškai nesuvokiama, tik tyrinėtojų akiai atpažįstama erdve. Barokinio parko bei sodo fragmentai beveik neatpažįstami, o didžioji rūmų teritorijos dalis užstatyta įvairiais tipiniais sovietinio laikotarpio sodybiniais pastatais.
Iš rūmų yra išlikę du atskiri korpusai vienas nuo kito nutolę per 60 metrų, kuriuos skiria atskiri užstatyti sklypai.
Dabartis ir Ateities Vizijos
Rūmų lokalizaciją pirmasis nustatė Jiezno istorijos puoselėtojas Vytautas Gusas, pats valdantis vieną iš išlikusių rūmų korpusą ir čia siekiantis įkurti Jiezno istorijos muziejų. Reikia pripažinti, kad ir išlikus atskiriems rūmų fragmentams, tikrųjų Jiezno rūmų miesto erdvėje ir gyventojų sąmonėje nebėra. Laukia didžiulis darbas grąžinant ir skleidžiant Jiezno rūmų idėją ne tik lokalioje miestelio erdvėje, bet ir visoje Lietuvoje.
LDK didikų Pacų giminės simbolis atspindi sudėtingą Lietuvos istoriją, jos netektis bei naikinimus.
Jiezno krašte vienas didžiausių rūpesčių yra keliai, kuriems valstybė kasmet skiria vis mažiau lėšų. Šiais metais planuojama išasfaltuoti Ąžuolų g. atkarpą Anglininkų kaime ir Kauno g.