Frazę „Skaldyk ir valdyk“ ištarė vienas iš senovės Romos imperatorių. Ji puikiai atspindėjo cinišką, tačiau išmintingą romėnų, siekusių išardyti su jais kovojančių priešų sąjungas, politikos principą. Remiantis daugybe istorinių pavyzdžių galima teigti, kad ši karinė strategija visais laikais buvo labai efektyvi, nes bet kuriam agresoriui susiskaldžiusi, vidinių prieštaravimų ir nesutarimų draskoma valstybė tapdavo lengvu grobiu. Kaip tik todėl tokia logika beveik visada vadovavosi ir vadovaujasi užkariautojai.
Istorijos tėkmėje šiuo principu vadovavosi ne tik svetimas teritorijas užkariauti siekusios imperijos, bet ir priešiškų jėgų apsuptos valstybės. Joms gudri politika labiau nei karinė jėga padėdavo sėkmingai išgyventi žiauriame ir nedraugiškame pasaulyje. Tačiau realybė yra tokia, kad santykiai tarp valstybių yra savotiška kova dėl išlikimo. Ir to nė akimirkai neturėtų pamiršti prie valstybių vairo stoję politikai, kurių pagrindinis tikslas turėtų būti savos šalies interesų gynimas.
Vienas iš sėkmingiausių šiuolaikinių pavyzdžių - Izraelis. Būdamas stiprus kariniu požiūriu, jis sugeba dar ir sumaniai laviruoti ne tik tarp pasaulinių galybių, bet ir tarp regione esančių priešiškų jėgų, kurios norėtų žydų valstybę sunaikinti.
Izraelio geopolitinė padėtis
„Skaldyk ir valdyk“ principas Lietuvoje
Gaila, tačiau susidaro įspūdis, kad Lietuvos politikai neretai „skaldyk ir valdyk“ principą naudoja visiškai ne pagal paskirtį: skaldo mūsų pačių visuomenę (pamiršę himno žodžius apie vienybę), o priešus… vienija. Ir jie taip elgiasi nepaisydami to, šalia mūsų visados buvo ir yra didžiulė geopolitinė grėsmė - Rusija.
Nors Lietuva ir taiki šalis, jos politikai senovės užkariautojų principą bando taikyti... saviems piliečiams. Kad pagrįsčiau šį teiginį, siūlau pažvelgti į nūdienos aktualijas. Padėtis šalyje yra baisi: valstybės ekonomika merdėja, bendrasis vidaus produktas neįtikėtinai sparčiai smunka žemyn, kasdien vis daugiau žmonių netenka darbo, įmonės bankrutuoja viena po kitos. Lietuvos pilietis nuolat kvėpuoja baimės ir netikrumo dėl rytdienos persunktu oru: kylantys mokesčiai, baimė prarasti pajamų šaltinį, įsiskolinimai bankams - visa tai gali privesti tautą prie psichologinio išsekimo ribos.
Esant tokiai įtemptai situacijai, protingas politikas privalo vengti bet kokių veiksmų ar neatsakingų žodžių, kurie gali įplieksti neapykantos ar panikos gaisrą išsekusioje nuo nesibaigiančio streso visuomenėje. O kaip tuo tarpu elgiasi mūsų išrinktieji? Jie elgiasi absoliučiai priešingai. Dar ne taip seniai vienas “iškilus” Seimo profesorius leptelėjo kažkokią nesąmonę apie lito devalvaciją. Tūkstančiai žmonių puolė į bankus keisti litus į eurus ir patyrė finansinių nuostolių. Tačiau tas akibrokštas dabar gali nublankti prieš valdžios vykdomą žmonių supriešinimo politiką.
Kai prezidentė Dalia Grybauskaitė vetavo prieštaringai vertintą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, Vyriausybės vadovas prabilo apie kitų išmokų mažinimo galimybę. Ir štai tada tarsi pagal juodžiausią scenarijų jau ir taip nevieninga tauta skilo dar labiau: pensininkų ir tremtinių organizacijos paskelbė viešus pareiškimus, kuriais vienaip ar kitaip išreiškė nepasitenkinimą jaunų mamų kova už socialines garantijas. Nesunku įsivaizduoti, koks bus jaunų šeimų požiūris į Lietuvos senjorus.
Visą gyvenimą sunkiai dirbusi valstybės labui vyresnioji karta ir jaunos šeimos, kurios kurs šalies ateitį, per krizę staiga atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Kaip tik tada, kada labiausiai reikia rimties ir vienybės, mūsų politikai savo neatsakingais paistalais skaldo visuomenę, priešina kartas, kelia sumaištį tarp žmonių. Baisu, bet principą “skaldyk ir valdyk” prieš mus naudoja mūsų pačių rinkti valdžios atstovai. Tiksliau, naudoja tik pusę principo: skaldyti tai skaldo, o valdyti, atrodo, neišeina.
Politikos apžvalgininkas Linas Kontrimas teigė, jog R. Žemaitaitis nėra šiaip sau produktas - jis atsirado todėl, kad tradicinės partijos nepadarė savo namų darbų. Didelė visuomenės dalis buvo palikta be priežiūros, todėl pasirinko jį. Žurnalistai domėjosi, ar R. Žemaitaičio elgesys yra strategija, ar asmeninė savybė. „Jį konsultuoja ir jam pataria - tai faktas“, - atsakė L. Kontrimas.
Laidoje „Už ar prieš?“ nuskambėjo ir įžvalga, kad bandymas marginalizuoti R. Žemaitaitį yra klaida. „Išimkite R. Žemaitaitį, kitais rinkimais atsiras antras Žemaitaitis. Tokia visuomenės dalis egzistuoja, ir jos nematyti būtų klaida“, - sakė L. Kontrimas. Politiniai konkurentai sako, kad R. Žemaitaitis yra spontaniškas politikas ir, jeigu visi galvoja, kad jis yra sukonstruotas kokių nors politechnologijų, tai labai klysta.
Matome, kad kartais net su Laurynu Kasčiūnu jam diskutuoti būna ką veikti, būna karšta. Bet politikoje asmenybės šiandien turi didžiulę įtaką. Be to, jis pabrėžė, kad nepalaiko R. Žemaitaičio. LNK.lt primena, kad pats R. Žemaitaitis nepalaiko L. Kontrimo.
Rusijos įtaka ir „skaldyk ir valdyk“ strategija
Paimkime, kad ir situaciją su Baltarusija. Dar tik prasidėjus masiniams protestams kaimyninėje šalyje prieš Lukašenką ir mūsų politikos viršūnėms suskubus smerkti valdžią uzurpavusį autokratą bei remti opoziciją, rašiau, kad šie geri norai prives prie to, kad, nematydamas kitos išeities, Lukašenka atsidurs kruvinojo diktatoriaus Putino glėbyje. Šiandien už šį trumparegišką ne tik Lietuvos, bet apskritai Vakarų elgesį moka ukrainiečiai, kuriuos, pasinaudoję Lukašenkos pažeidžiamumu, rusai atakavo iš dviejų - Rusijos ir Baltarusijos - pusių.
Taip, Lukašenka yra diktatorius, taip jis budelis savo žmonėms. Niekas to ir neneigia. Tačiau mes turime didesnį priešą - Rusiją, todėl privalome mąstyti plačiai ir siekti, kad mūsų priešai rietėsi tarpusavyje, o ne vienytųsi. Negana to, prieš kelias savaites jis ėmė ir atitraukė savo kariuomenę nuo sienos su Ukraina, kuo iškart pasinaudojo ukrainiečiai ir atlaisvintus dalinius nusiuntė į Kursko regioną, kur jie sugebėjo padaryti neįsivaizduojamą dalyką - užimti dalį valstybės agresorės teritorijos! Rusai iš pykčio putojasi, vadina „batką” išdaviku, o jis ramiai televizijoje aiškina, kad jokio pavojaus iš Ukrainos pusės Baltarusijai nėra.
Ir būtent jis yra silpnoji Rusijos ir Baltarusijos sąjungos grandis. Būtent į jį turėtų būti nukreiptos mūsų ir Vakarų diplomatų pastangos. Atitraukus Baltarusiją nuo Rusijos, Rusijos pozicijos dar labiau susilpnėtų, o mes būtume kur kas saugesni. Lietuvos „kova” su Kinija ir abipusių santykių gadinimas taip pat yra ne laiku ir ne vietoje. Taip, Kinija yra grėsmė demokratiniam Vakarų pasauliui, taip ji rengiasi mesti iššūkį JAV dėl globalaus dominavimo. Ar mes tikrai norime matyti vieningą Rusijos-Kinijos-Irano bloką?
Kol kas tai tėra popierinės sąjungos, kurių nariai vieni kitus labiau išnaudoja nei palaiko iš tiesų, bet situacija gali ir pasikeisti. Vadinasi, pirmiau turime susitvarkyti su Rusijos grėsme, kad viena iš galimos ašies šalių iškristų iš žaidimo, o tik tada galėsime prisiminti nesutarimus su Kinija.
Rusijos santykių su Vakarais eksperto Antono Šechovcovo, teigimu, iš Vakarų kylančią grėsmę Vladimiro Putino režimas išsigalvoja, visgi pasirinkta kryptis bendradarbiauti su radikalios dešinės partijomis duoda rezultatų. Rusijos valdžios pareigūnai nevažinėja ir nedalija pinigų Vakarų Europos politiniams veikėjams, o jūsų minimas santykis labai priklauso nuo nacionalinio šalies konteksto.
Rusijos užsienio reikalų ministerija kuria naratyvą, kad šalis siekia taikos su Vakarais, bendradarbiavimo modelio, kuris veiktų tarsi II Jaltos suvažiavimas. Europa esą galėtų būti padalyta įtakos zonomis. Todėl kai kurios Rusijos elito grupės griebiasi kitos strategijos. Jos supranta, kad radikalios dešinės partijos destabilizuoja šalį ir jos politinę sistemą, padalija visuomenę, neigia Europos vienybę ir kaišioja pagalius į ratus transatlantinei partnerystei.
Pats V. Putinas puikiai suvokia, kad nacionalistiniai judėjimai yra destabilizuojanti jėga. Jis stengėsi sustabdyti ultranacionalistų judėjimą Rusijoje ir kelis kartus yra pareiškęs, kad jie kenkia šalies vienybei. Vienas pavyzdžių - Prancūzija. 2011 m. Marine Le Pen buvo išrinkta radikalios dešinės partijos - Nacionalinio fronto - lydere. Iš karto po to ji pareiškė ketinanti vykti į Rusiją, tačiau ši nelabai norėjo tokius svečius priimti.
Ji laukė, kuo baigsis Prancūzijos prezidento rinkimai. Tais metais M. Le Pen oponavo dviem šalyje itin populiariems politikams - Nicolas Sarkozy ir François Hollande’ui. Rusija suprato, kad jai neparanku su jais pyktis, todėl stengėsi nuo Nacionalinio fronto lyderės laikytis atokiau. Tik tada, kai išrinktas F. Hollande’as sukritikavo Maskvą, kad ši palaiko Basharo al Assado režimą Sirijoje, Kremlius susidomėjo M. Le Pen.
Kitas pavyzdys - Vengrija, kur veikianti radikalios dešinės partija „Jobik“ nuo 2008 m. yra aktyvi Kremliaus šalininkė. Tačiau ji niekada nesulaukė jokio palaikymo iš V. Putino Rusijos. To priežastimi galima laikyti gana glaudų V. Putino ir Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbáno ryšį. Bet „Jobik“ gana aršiai oponuoja V. Orbánui ir jo valdomai partijai „Fidesz“.
Lenkijos radikalioji dešinė yra Lenkijos produktas, ne Rusijos. Stipri ji buvo jau dešimtajame dešimtmetyje, o kai pastarąjį kartą „Teisė ir teisingumas“ buvo valdžioje, pozicijas dalijosi su dar dviem radikalios dešinės, nacionalistinėmis partijomis - „Šeimų lyga“ ir „Gynyba“.
Po karo Gruzijoje 2008 m. Rusija pamatė, kad jos turimos žinutės formavimo ir informacijos sklaidos priemonės, tokios kaip „Russia Today“ ar „Voice of Russia“, neveikia taip, kaip Kremlius norėtų. Jais nepavyko pateisinti karo Gruzijoje už Rusijos sienų. Šalies viduje, akivaizdu, sunkumų nekilo. Taigi buvo nuspręsta pirmą kartą rimtai peržiūrėti ir perorganizuoti turimus tarptautinėje erdvėje veikiančius žiniasklaidos kanalus. Jie buvo pastūmėti bendradarbiauti su radikalios dešinės partijomis Vakarų Europoje.
Jų atstovai kviesti į įvairias tarptautines ir vietos konferencijas, susitikimus. Buvo stengiamasi užmegzti tvirtesnius ryšius, atrasti naujų kontaktų ir plėsti senuosius. 2011-2012 m. kilo Arabų pavasaris, Jungtinės Amerikos Valstijos priėmė Magnickio aktą, kuris įšaldė kai kurių Rusijos veikėjų finansinius aktyvus, o prezidento rinkimų rezultatais nepatenkinti rusai masiškai išėjo į gatves. Visa tai Kremlius įvertino kaip Vakarų veiksmus, nukreiptus prieš Rusiją, esą siekiant nuversti V. Putiną ir pakeisti režimą.
Maskva tikėjo, kad Vakarai siekia karo, todėl ši situacija irgi laikyta neginčijamu to įrodymu. Po to Kremlius ėmė dar aktyviau bendradarbiauti su nacionalistinėmis partijomis Europoje, tikėdamasis pasinaudoti destabilizuojančia jų galia. Visgi problema ta, kad niekas su Rusija nekariauja. Tai būtų absurdiška. Kas gali norėti kariauti su branduoline valstybe? Vakarams neįdomu, ko ir kodėl bijo Rusija. Jie buvo daugiau nei pakankamai išsigandę, kai žlugo Sovietų Sąjunga - vietoj vienos problemos kilo dešimtys.
Niekas nenori pašonėje turėti nuolat kariaujančios ar dėl pasikeitusio režimo žlungančios valstybės. A. Šechovcovas teigia, kad nuo 2006 m. iki 2015 m. Rusija aktyviai naudojo „skaldyk ir valdyk“ strategiją prieš Ukrainą ir Ukrainos žmones. Rusija neturėjo kandidato, o kai tai nepavyko, matėte rezultatus. Rusija stengėsi sukurti abejonę Ukrainos žmonėmis, abejonę prezidentu, abejone vyriausybe. Abejones sukėlė tiek pačioje Rusijoje, tiek už jos ribų.
Išdavikiškasis "elitas" - kaip įveikti jų "skaldyk ir valdyk"?
Elito vaidmuo ir visuomenės vienybė
Norėčiau pažvelgti į Rusijos istoriją ir lyderius, tokius kaip Stalinas bei carai. Rusijos elito grupės vaidijasi tarpusavyje. Dažnai jos kuria planus, kaip, pasinaudojus Maskvos įtaka pasaulyje ar Europoje, gauti sau naudos, prieiti prie V. Putino valdomų išteklių. Tad kai kurioms jų tenka dirbti užsienio politikos kryptimi. Pagrindinė žinutė, kurią šios grupės siunčia Vakarams, primena šantažą: arba bendradarbiaujate su mumis, arba turėsite bėdų.
Žmonės tiki, kad elitas nėra neklystantis, kad jis iš tiesų nežino geriau. Reikia pamatyti, kai elitas padaro didelių klaidų. Daugelis rusų pasirinko tylėti, nes nenori atsidurti kalėjime. Tačiau ko reikia, kad žmonės tai darytų? Iniciatyvos, kuri padės Ukrainai progresuoti. Transformacija negali būti pasiekta iš viršaus į apačią. Tai ateina iš apačios į viršų.
Ukrainiečiai gali pasimokyti, kad jei šalis priklausoma nuo oligarchams, Ukraina neišgyvens ekonomiškai. Štai kodėl Ukraina galėjo tiek laiko išgyventi be elito. Vienykitės su lyderiais, kuriuos turite. Visada galėsite įvertinti vėliau. Bet jei susiskaldę, neišgyvensite.
Istorija rodo, kad Lietuvoje sunkiais šaliai momentais visada atsirasdavo asmenybių, kurios nukreipdavo mūsų valstybę tinkama linkme. Įžvalgių politikų dėka atkūrėme Nepriklausomybę, atsikratėme sovietų kariuomenės, įstojome į NATO ir ES.